Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Viktoro Preikšo ir Rimo Švirino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nuteistajam J. R., jo atstovei pagal įstatymą R. R.– Š., gynėjai advokatei Alvydai Medišauskienei, nuteistajam G. Š., jo gynėjui advokatui R. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. Š. ir J. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau –BK) 284 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bausmė – 6 (šeši) mėnesiai laisvės apribojimo, įpareigojant nuo 21 val. iki 7 val. būti savo namuose, tęsti mokslus ar dirbti ir neatlygintinai išdirbti 30 (trisdešimt) valandų per 3 (tris) mėnesius, t. y. po 10 (dešimt) valandų kas mėnesį sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

G. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta bausmė – 9 (devynių) MGL dydžio (338,94 Eur (trijų šimtų trisdešimt aštuonių eurų 94 ct) bauda.

G. Š. įpareigotas per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos baudą sumokėti į Lietuvos Respublikos Valstybinės mokesčių inspekcijos (įmonės kodas 188659752) pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801, nurodant, kad laiku nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai. Išaiškinti, kad sumokėjus baudą, privalo pateikti Kauno apylinkės teismo raštinės tarnautojui banko kvitą (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 22 str., 23 str.).

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti J. V. ir M. V., tačiau dėl jų apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. R. nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 3 d., apie 21.00 val. viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, netoli autobusų stotelės, veikdamas bendrininkų grupėje su J. V. ir M. V., be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, stebint ir matant kitiems asmenims, įžūliu elgesiu, t. y. visiems bendrai J. R., M. V. ir J. V. naudojant fizinį smurtą – suduodant smūgius rankomis ir kojomis nepilnamečiams B. B., gim. 2000 m., M. V., gim. (duomenys neskelbtini)m., R. J., gim. (duomenys neskelbtini)m. ir J. A., gim. (duomenys neskelbtini) m. į įvairias kūno vietas, tokiu būdu B. B. dėl prakirstos viršutinės lūpos ir sumuštų priekinių dantų, M. V. dėl kraujosruvos viršutinės lūpos gleivinės dešinėje, padarant nežymų sveikatos sutrikdymą, R. J. ir J. A. sukeliant fizinį skausmą, tokiu įžūliu elgesiu, pasireiškusiu fizinio smurto panaudojimu prieš kitą asmenį, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.G. Š. nuteistas už tai, kad jis 2015 m. spalio 3 d., kelios minutės po 21.00 val., tikslesnis laikas nenustatytas, viešoje vietoje - (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, netoli autobusų stotelės, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, įžūliu elgesiu, grasinimais ir vandališkais veiksmais, t. y. pastebėjęs į (duomenys neskelbtini) gatvę įvažiuojantį automobilį „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo G. V., agresyviai nusiteikęs priėjo prie automobilio iš vairuotojo pusės ir atsirėmęs į automobilį pro pravirą vairuotojo pusėje durelių langą, girdint mažametei V. V., gim. (duomenys neskelbtini) m. ir nepilnamečiui J. A., gim. (duomenys neskelbtini) m., grasinamai suriko „ko čia ieškai, dink iš čia, nes tau bus pyzdiec“, dėl ko G. V. bei automobilyje buvę mažametė ir nepilnametis patyrė išgąstį ir baimę, o G. V. uždarius automobilio durelių lango stiklą ir pradėjus važiuoti, spyrė į važiuojančio automobilio „VW Polo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinį kairės pusės žibintą ir jį suskaldė, tokiu būdu vandališkais veiksmais apgadindamas automobilį ir padarydamas G. V. 109,85 Eur turtinę žalą bei įžūliu elgesiu ir grasinimais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį padarė išvadą, kad G. Š. ir J. R. veiksmai kvalifikuoti teisingai, jų kaltė įrodyta byloje surinktų ir išanalizuotų duomenų visuma. Parenkant ir skiriant jiems bausmes, teismas įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą ir padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamiesiems atitinkamai piniginę bausmę ir laisvės apribojimą. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. Š. prašo panaikinti 2016 m. gruodžio 20 d. Kauno apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį veiką ir priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Skunde apeliantas teigia, kad teismas neteisingai vertino įrodymus, neišsamiai ir netinkamai juos ištyrė, todėl prašo atnaujinti įrodymų tyrimą šioje baudžiamojoje byloje. Savo kaltės jis visiškai nepripažino, kadangi inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadarė, jo vertimu, kaltę pirmosios instancijos teismas nustatė tik remdamasis prielaidomis ir abejonėmis, jokių objektyvių ir nenuginčijamų duomenų dėl apelianto dalyvavimo inkriminuojamose nusikalstamose veikose, byloje nėra.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistųjų G. Š. ir J. R. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl G. Š. apeliacinio skundo

9. G. Š. viso bylos tyrimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad apie įvykį nieko nežino, nes jame nedalyvavo, tuo metu buvo namuose. Jis, kaip ir nukentėjusysis G. V., patvirtino, kad pastarojo nepažįsta, nėra turėjęs su juo jokių piktumų, dėl mano, kad G. Š. kaip tikrąjį kaltininką jis atpažino per apsirikimą, dėl tamsiu paros metu buvusio blogo matomumo, kažkokių jo panašumų su tikruoju kaltininku. Tvirtino, kad byloje esančiame įraše girdimas balsas, kuris grasina nukentėjusiajam G. V., tikrai ne jo. Nurodė išskirtinius savo bruožus, kad jis nuo vaikystės turi kalbos defektą – mikčiojimą ir nešioja akinius.

Dėl įrodymų vertinimo

9.1. Atsižvelgus į apelianto ir nukentėjusiojo G. V. nurodytas prieštaringas įvykio aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, siekiant pašalinti bet kokias kylančias abejones ir nustatyti, ar įraše fiksuotame pokalbyje yra girdimas G. Š. balsas, apekiacinės instancijos teisme buvo paskirta fonoskopinė ekspertizė, kurią atlikus ekspertai davė išvadą, jog pateiktoje kompaktinėje plokštelėje esančiame faile užfiksuotuose pokalbiuose frazes su necenzūriniais žodžiais ( jie iš teksto pašalinami) „Girdi, kas darosi?, Varyk <...> iš tos gatvės, <...>, dink <...>“, tikėtina, pasakė G. Š.. Ekspertizę atliko specialių žinių turintys asmenys, tyrimas atliktas naudojant specialias metodikas ir kompiuterines programines įrangas, atliekamos audityvinės – lingvistinės įrašo analizės, ekspertai buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingos išvados davimą, todėl aukštesniajam teismui nekyla abejonių dėl išvados patikimumo ir objektyvumo. Taigi, atliktos ekspertizės išvada teismo vertinama kaip papildomas įrodymas, kuris kitų pirmosios instancijos eismo išanalizuotų įrodymų visumoje dar kartą patvirtina nukentėjusiojo G. V. nuoseklius parodymus apie įvykį ir neginčijamai leidžia konstatuoti, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje G. Š. tikrai buvo ir atliko jam inkriminuotus neteisėtus veiksmu. Tačiau nuteistojo ir jo gynėjo pozicija ir po ekspertizės atlikimo išliko tokia pati, jiems teigiant, kad ekspertai tyrimą atliko neišsamiai ir nedetaliai, kad įraše girdimas ne vien G. Š. balsas, ir ekspertizėje nebuvo akcentuota, kaip konkrečiai buvo išskirtas būtent jo balsas. Kolegijos vertinimu, tokia besąlyginė gynybos pozicija, kai tik paties kaltininko pateikta versija pateikiama kaip teisinga, o visi kiti įrodymai, neatitinkantys jos, deklaratyviai laikomi neobjektyviais ir ginčijami, vienareikšmiškai neatlaiko jokios konstruktyvios kritikos ir vertintina kritiškai, kaip neatitinkanti byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos.

9.3. Skunde apeliantas kelia abejonę dėl atpažinimo pagal nuotrauką protokolo, kur G. V. atpažino G. Š., duomenų patikimumo ir laikymo patikimu jo kaltės įrodymu, nes nukentėjusysis jį atpažino tik abstrakčiai apibūdindamas, neįvardindamas jokių veido bruožų, be to, jo teigimu, atpažinimas buvo atliktas pažeidžiant BPK 192 straipsnio 1 ir 5 dalių, 194 straipsnio 2 dalies normas. Kolegijos nesutinka su šiais skundo argumentais. Skundo argumentai dėl paties atpažinimo fakto yra subjektyvūs, nes atpažįstant asmenį nėra būtina nurodyti konkrečius bruožus. Kiekvieno asmens veidas pasižymi individualiais bruožais, todėl atpažinimas pagal bendrus bruožus negali būti laikomas abejotinu, nekonkrečiu ar neargumentuotu. Kaip matyti iš fotolentelės, nukentėjusiajam G. V. buvo pateiktos 6 vyrų nuotraukos, kurių bendri bruožai yra panašūs: jie panašaus amžiaus, panašių plaukų, veido formos, be jokių išskirtinių požymių (randų, apgamų ar pan.), todėl akivaizdu, kad atpažinimas įvyko pagal individualius G. Š. veido bruožus. Be to, G. Š. iš nuotraukos buvo pateiktas atpažinti ir kitam nukentėjusiajam R. J., kuris taip pat iš tų pačių 6 pateiktų nuotraukų kaip asmenį, įvykio dieną buvusį įvykio vietoje ir jam sudavusį į petį, atpažino būtent G. Š.. Šie duomenys patvirtina, kad abu nukentėjusieji negalėjo vienodai apsirikti ir vietoj kito asmens, kuris, kaip bando įtikinti apeliantas, galėjo būti panašus į jį, nurodyti būtent G. Š.. Šie asmens atpažinimo iš nuotraukų protokolų duomenys taip pat kategoriškai paneigia ir apelianto gynybinę versiją, kad jis įvykio vietoje apskritai nebuvo. Įvertinus asmens atpažinimo iš nuotraukos protokolą, šio procesinio veiksmo atlikimo laiką kitų veiksmų kontekste ir kitus atliktus procesinius veiksmus, aukštesnysis teismas laiko, kad jokie procesiniai pažeidimai nebuvo padaryti. BPK 192 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad fotografuojama ar kitaip fiksuojama turi būti tik parodomų asmenų grupė, kas šiuo atveju ir buvo padaryta, o paties proceso veiksmo eigos fiksavimo baudžiamojo proceso įstatymas nenumato, taigi, nėra imperatyvios normos fotografuoti asmens atpažinimo pagal nuotrauką veiksmų eigą. Šiuo atveju proceso veiksmas buvo fiksuojamas surašant protokolą, tokiu būdu įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis G. V. prieš aptariamo proceso veiksmo atlikimą buvo apklaustas, kas paneigia skundo teiginį dėl BPK 194 straipsnio 2 dalies reikalavimų nesilaikymo. Taigi, apylinkės teismas šiuos įrodymus pagrįstai laikė teisėtais ir teisingais ir todėl vadovaudamasis įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, o vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Dėl nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnyje, sudėties

9.4. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl tinkamo veikos kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį. Jo nuomone, iš bylos duomenų galima tik daryti išvadą, jog įvykio metu asmens veiksmai gal ir buvo neteisėti, tačiau jie negalėjo būti kriminalizuojami pagal BK 284 straipsnį, kadangi buvo trumpalaikiai, neintensyvūs, kas leistų juos vertinti kaip užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę. Su tokia apelianto nuomone aukštesnysis teismas nesutinka ir konstatuoja, kad byloje ištirtų ir išanalizuotų įrodymų visuma pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido daryti išvadą, kad G. Š. veiksmuose yra visi būtini BK 284 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) patyčios; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti padarinius realiai sutrikdžiusius visuomenės rimtį ar tvarką. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. Chuliganiškais motyvais laikoma, kai veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Chuliganiški motyvai nėra būtinasis BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymis, tačiau šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad G. Š. veikė iš chuliganiškų paskatų. Ištirti ir įvertinti byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad G. Š. viešoje vietoje - dviejų gatvių sankryžoje, netoli autobusų stotelės, priėjo prie automobilio, kurį vairavo G. V., ir be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, agresyviai nusiteikęs atsirėmęs į automobilį iš vairuotojo pusės, pro pravirą vairuotojo pusėje durelių langą, girdint mažametei V. V., gim. (duomenys neskelbtini) m. ir nepilnamečiui J. A., gim. (duomenys neskelbtini) m., liepė dingti iš čia ir pagrasino, dėl ko G. V. bei automobilyje buvę mažametė ir nepilnametis patyrė išgąstį ir baimę. G. V. uždarė automobilio durelių lango stiklą ir pradėjo važiuoti, tuomet G. Š. spyrė į važiuojančio automobilio galinį kairės pusės žibintą ir jį suskaldė. Tokie apelianto veiksmais tinkamai įvertinti ne tik kaip įžūlūs, bet ir vandališki. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį veikos požymių nepakanka, reikia nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos. Įžūlūs veiksmai asmeniui inkriminuojami paprastai tada, kai jie susiję su akivaizdžiu, demonstratyviu agresyvumu. Įžūlus elgesys, grasinimai, patyčios arba vandališki veiksmai visada demonstruoja nepagarbą aplinkiniams, tačiau nebūtinai sukelia padarinius – t. y. visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Iš nukentėjusiųjų G. V. ir J. A. parodymų akivaizdžiai matyti, kad dėl tokio nuteistojo elgesio tiek jų, tiek mažametės G. V. dukters atžvilgiu, jie jautė grėsmę, išsigando, buvo šokiruoti. Taigi, neginčijamai įrodyta, jog nuteistasis tokiais savo įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tokiu jo elgesiu įvykio vietoje buvę asmenys buvo šokiruoti ir sujaudinti, be to, po grasinimų, nukentėjusiajam bandant pasišalinti iš konflikto vietos ir išvengti tolesnių padarinių, jis, tęsdamas savo neteisėtus veiksmus, spyrė į nuvažiuojančio automobilio galinį žibintą ir jį suskaldė, kas akivaizdžiai atitinka vandališkų veiksmų apibūdinimą. Savo veiksmais apeliantas padarė pavojingą veiką ne tik G. V., bet ir mažamečiui vaikui bei nepilnamečiui asmeniui, t. y. aplinkiniams, vandališkais veiksmais – spirdamas į automobilio žibintą, – ir aplinkai, tokiu būdu realiai sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį.

9.5. Negalima nesutikti su skundo teiginiais, kad veikos, aprašytos BK 284 ir ATPK 174 straipsnių dispozicijose, yra panašios savo pavojingumo pobūdžiu, ir kad sprendžiant veikos nusikalstamumo klausimą, būtina atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį ir įvertinti kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiųjų asmenybę, viešosios vietos specifiką ir kt., tačiau šiuo konkrečiu atveju, įvertinus aukščiau aptartas byloje nustatytas faktines aplinkybes, nekyla abejonių dėl G. Š. kaltės ir jo veiksmų tinkamo kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnį. Šio straipsnio dispozicijos kontekste neteisėtais veiksmais sukelti padariniai – visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymas gali pasireikšti eile alternatyvų: aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan., todėl sprendžiant, ar padariniai buvo sukelti, pakanka įrodyti vieną iš jų. Apelianto skundo teiginys, kad teismas asmens veiksmus kvalifikuodamas kaip nusikalstamus nepagrįstai rėmėsi sąmata iš Kauno ,,Volswagen“ centro, tuo pačiu pažymėdamas, jog turtinė žala buvo padaryta vandališkais veiksmais. Kaip skunde nurodo pats apeliantas, vandalizmas negali būti traktuojamas kaip bet koks veiksmas, kuriuo padaromi nuostoliai. Šiuo atveju surinkti įrodymai patvirtino, kad G. Š. veiksmai, kuriais buvo padaryti nuosprendyje nurodyti nuostoliai, pasireiškė nepagarbos aplinkiniams demonstravimu, t.y. buvo vandališki, o tokiais veiksmais padaryti nuostoliai nuosprendyje paminėti ne kaip nusikaltimo sudėties būtinasis požymis, o kaip vienas iš įrodymų, kartu su kitais pagrindžiančių būtinojo sudėties požymio – padarinių atsiradimo faktą.

Dėl J. R. apeliacinio skundo

10. J. R., kaip ir G. Š., viso bylos tyrimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jokio nusikaltimo jis nepadarė, nes tuo metu buvo namuose ir teigia, kad teismas neteisingai, neišsamiai ir netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus ir padarė neteisingas išvadas. Aukštesnysis teismas su tokiais skundo teiginiais nesutinka ir konstatuoja, kad priešingai, negu nurodo apeliantas, apylinkės teismas, pripažindamas jį kaltu, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, visus juos tyrė kiekvieną atskirai ir vertino jų visetą bei rėmėsi tik tais, kurie papildė vieni kitus, atitiko objektyvius rašytinius duomenis, o kitus pagrįstai atmetė kaip neteisingus, prieštaraujančius neabejotiniems faktams.

10.1. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu apeliantui inkriminuota veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai. Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės labai detaliai ir motyvuotai yra pasisakęs dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, susijusių su nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų vertinimu. Teismas pagrįstai J. R. pasirinktą gynybinę poziciją vertino kritiškai ir ja netikėjo, nes ją paneigė nukentėjusiųjų M. V., J. A. ir R. J. parodymai, kurie J. R. atpažino kaip asmenį, buvusį kartu su kitas bendrininkais, kuris kartu su J. V. puolė nukentėjusiuosius, vartojo necenzūrinius, garbę žeminančius žodžius jų atžvilgiu, vijosi M. V. ir B. B. ir sudavė ne mažiau kaip du smūgius M. V. į veidą. Nukentėjusysis M. V. atpažinimo metu nurodė J. R. kaip asmenį, kuris jam sudavė du smūgius į veidą. Nukentėjusiųjų parodymais išsamūs ir nuoseklūs, per tyrimo eigą nesikeitė, tarpusavyje sutapo nurodant įvykių seką ir detales, todėl teismui pagrįstai nebuvo pagrindo jais netikėti.

10.2. Apeliantas skunde teigia, kad teismas nemotyvuotai atmesdamas liudytojų, kurie palaikė jo versiją, parodymus, ir be pagrindo remdamasis tik nukentėjusiųjų parodymais, pažeidė jo teisę į nešališką teismą ir lygiateisiškumo (rungimosi) baudžiamajame procese principą. Su tokiu teiginiu nėra pagrindo sutikit. Pagal teismų praktiką teismo nešališkumo principas turi subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus. Subjektyvaus kriterijaus prasme teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu ar būti tendencingas, o objektyvaus kriterijaus prasme teismas turi pateikti objektyvias garantijas, pašalinančias abejones dėl galimo teismo šališkumo. Dėl to išvada, kad nagrinėjęs bylą teismas buvo šališkas, galima tik tada, kai teisėjas ar teismas nagrinėjo bylą, esant BPK 58 straipsnio 1 dalyje išvardytiems nušalinimo pagrindams arba nustačius aplinkybes, rodančias teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, arba nustačius tendencingą teismo proceso organizavimą (kasacinė nutartis byloje 2K-246/2014). Kaip matyti iš bylos duomenų, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kaltinamajam nekilo abejonių dėl teismo nešališkumo, nes bylos nagrinėjimo metu kaltinimo ir gynybos pusių liudytojai buvo apklausti, tačiau nuosprendyje J. R. šeimos narių parodymus teismui įvertinus kritiškai kaip jo gynybinės pozicijos palaikymą, apeliantas jau iškėlė teismo šališkumo klausimą. Taigi, šios aplinkybės rodo, kad teismo šališkumą apeliantas grindžia ne neobjektyviu įrodymų rinkimu ir galimybės juos pateikti vienai iš šalių suvaržymu, o pačių įrodymų, jo nuomone, netinkamu vertinimu. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau jie teismui nėra privalomi. Tokių pasiūlymų ar versijų atmetimas ir (ar) kitoks, nei pageidauja proceso dalyviai, įrodymų vertinimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2014, 2K-311-489/2015 ir kt.). Šio skundo argumento kontekste teisėjų kolegijos vertinimu, J. R. atstovės pagal įstatymą R. R. – Š., liudytojų A. B. bei M. B. parodymai kritiškai vertinti motyvuotai. Aplinkybė, kad liudytojai ar kiti byloje apklausti asmenys susieti giminystės ar kitais artimais ryšiais su nukentėjusiuoju ar kaltinamuoju, savaime neduoda pagrindo jų parodymus laikyti šališkais ir tendencingais, palaikančiais kurią nors ginčo pusę. Parodymai, nepaisant to, kas juos davė, teismo bus laikomi patikimais ir atitinkančiais faktus tik tuomet, kai jie atitiks kitus patikrintus, neginčijamus bylos duomenis, jų visumą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas išsamiai ir nuodugniai išanalizavęs visų byloje apklaustų asmenų parodymus ir susiejęs juos tarpusavyje bei vertindamas kitų bylos duomenų kontekste, padarė pagrįstą ir objektyvią išvadą, kad J. R. atstovės pagal įstatymą R. R. – Š., G. Š., liudytojų A. B. bei M. B. parodymai vertintini kritiškai, kadangi be to, kad jie yra jo šeimos nariai, kitų byloje surinktų duomenų visetas, patvirtinantis apeliantą atlikus kaltinime nurodytas nusikalstamus veiksmus, šių asmenų parodymų patikimumą paneigia, ir net jų nurodytos aplinkybės kategoriškai nepatvirtina fakto, kad J. R. įvykio metu tikrai buvo namuose. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip pageidavo J. R., neduoda pagrindo teiginiams, jog teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas baudžiamojo proceso normas.

11. Teismas, parinkdamas apeliantams bausmės rūšis ir nustatydamas jos dydžius, BK 54, 61 straipsniuose numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei taisyklių nepažeidė, įvertino nusikaltimų sunkumą, pobūdį bei pavojingumą visuomenei, kaltinamųjų asmenybes apibūdinančias aplinkybes. G. Š., kaip neteistam, dirbančiam ir gaunančiam pajamas asmeniui teismas parinkto bausmės rūšį – baudą, o J. R., kaip nepilnamečiui, neteistam, besimokančiam gimnazijoje, negaunančiam pajamų, skyrė laisvės apribojimo bausmę. Kolegijos vertinimu, bausmės paskirtos tinkamai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų G. Š. ir J. R. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.