Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-387-307/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2019-11-14
Bylos Nr.: 1A-387-307/2019
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-50533-2018-0
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Regina Pocienė, Albinas Bielskis, Linas Žukauskas
Nuteistasis: R. K., E. S., J. G.
Advokatai: Alius Galminas, Darius Kurpavičius, Alius Galminoir

Kategorijos

1.2.4.1.2.8Sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų (BK 135 str. 2 d. 8 p.)
1.1.8.6.2Kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis (BK 59 str. 1 d. 2 p.)
1.1.8.6.3Kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.)
1.1.8.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
1.1.8.9.2Švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimas esant BK 62 str. 2 d. numatytoms sąlygoms (BK 62 str. 2 d.)
1.1.8.6.14Kitos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 str. 2 d.)
1.1.10.1Bausmės vykdymo atidėjimas (BK 75 str.)
2.4.6.4.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-387-307/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-50533-2018-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.1.2.8, 1.1.8.6.2, 1.1.8.6.3, 1.1.8.1.2, 1.1.8.9.2, 1.1.8.6.14, 1.1.10.1, 2.4.6.4.1, 2.4.6.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Reginos Pocienės, Lino Žukausko,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,gynėjams advokatams Dariui Kurpavičiui, Aliui Galminui, Alvydui Kvaščevičiui,nuteistajam R. K.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S., nuteistojo R. K. (R. K.) gynėjo advokato Aliaus Galmino ir nuteistosios J. G. gynėjo advokato Dariaus Kurpavičiaus apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

J. G. pripažinta kalta ir nuteista:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimo bausme trejiems metams;

– pagal BK 284 straipsnį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams.

Bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu apėmimo būdu ir J. G. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 straipsnį areštu keturiasdešimt penkiomis paroms, bausmę atliekant Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Iš J. G. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai priteista 1 031,93 Eur (vienas tūkstantis trisdešimt vienas euras 93 ct), o iš R. K. 18,30 Eur (aštuoniolika eurų 30 ct).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. J. G. pripažinta kalta ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį nuteista už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir sunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų, nes 2018 m. spalio 19 d., apie 23.00 val., J. G. pašalinių asmenų akivaizdoje, demonstruodama aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, ignoruodama elementarias moralės bei elgesio normas, veikdama bendrininkų grupe su R. K. ir E. S., prie parduotuvės „Aibė“, esančios (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir šalia esančių gyvenamųjų namų, siekdama įbauginti ir sumušti D. T. bei jo draugus dėl D. T. (D. T.) rašytų SMS žinučių R. K. draugei, rėkavo, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Visi kumščiais ir spirdami smūgiavo A. K., sukeldami jam fizinį skausmą. R. K. kumščiais ir spirdamas smūgiavo D. T., padarydamas jam galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu apatinio žandikaulio dešinės pusės projekcijoje, poodinę kraujosruvą, muštinę žaizdą pakaušyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. R. K. baugino peiliu ir vaikėsi bėgančius nuo jo A. K., J. B. ir A. V.. Tuoj po to J. G., R. K. ir E. S. be jokios dingsties užpuolė atsitiktinai pro šalį ėjusį ir įvykį mačiusį T. S., kuriam sudavė daugybinius smūgius į galvą, kitas kūno vietas. E. S., sugriebęs už striukės T. S., sviedė jį į stovintį automobilį, o J. G. peiliu vieną kartą dūrė T. S. į krūtinės ląstą, dėl to jam buvo padaryta krūtinės ląstos kairės pusės kiauryminė durtinė-pjautinė žaizda ir pažeistas kairiojo plaučio trečias segmentas, kraujas ir oras pateko į kairiąją pleuros ertmę, t. y. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių III skyriaus 6.6.9 punktas). Taip J. G. dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė sveikatą T. S. ir pažeidė viešąją tvarką.

2. E. S. pripažintas kaltu ir pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes jis 2018 m. spalio 19 d., apie 23.00 val., prie parduotuvės „Aibė“, esančios Taikos pr. 100, Klaipėdoje, ir šalia esančių gyvenamųjų namų pašalinių asmenų akivaizdoje, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, ignoruodamas elementarias moralės bei elgesio normas, veikdamas bendrininkų grupe su J. G. ir R. K., siekdamas įbauginti ir sumušti D. T. ir jo draugus dėl D. T. rašytų SMS žinučių R. K. draugei, rėkavo, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Visi kumščiais ir spirdami smūgiavo A. K., sukeldami jam fizinį skausmą. R. K. kumščiais ir spirdamas smūgiavo D. T., padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, baugino peiliu ir vaikėsi bėgančius nuo jo A. K., J. B. ir A. V.. Tuoj po to E. S., J. G. ir R. K. be jokios dingsties užpuolė atsitiktinai pro šalį ėjusį ir įvykį mačiusį T. S., kuriam bendrai sudavė daugybinius smūgius į galvą, kitas kūno vietas. E. S., sugriebęs už striukės T. S., sviedė jį į stovintį automobilį, o J. G. peiliu vieną kartą dūrė T. S. į krūtinės ląstą. Taip E. S. pažeidė viešąją tvarką.

3. R. K. pripažintas kaltu ir pagal BK 284 straipsnį nuteistas už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes jis 2018 m. spalio 19 d. apie 23.00 val., prie parduotuvės „Aibė“, esančios (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, ir šalia esančių gyvenamųjų namų pašalinių asmenų akivaizdoje, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, ignoruodamas elementarias moralės bei elgesio normas, veikdamas bendrininkų grupe su J. G. ir E. S., siekdamas įbauginti ir sumušti D. T. ir jo draugus dėl D. T. rašytų SMS žinučių R. K. draugei, rėkavo, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Visi kumščiais ir spirdami smūgiavo A. K., sukeldami jam fizinį skausmą. R. K. kumščiais ir spirdamas smūgiavo D. T., padarydamas jam galvos sumušimą su minkštųjų audinių patinimu apatinio žandikaulio dešinės pusės projekcijoje, poodinę kraujosruvą, muštinę žaizdą pakaušyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, R. K. baugino peiliu ir vaikėsi bėgančius nuo jo A. K., J. B. ir A. V.. Tuoj po to R. K., J. G. ir E. S. be jokios dingsties užpuolė atsitiktinai pro šalį ėjusį ir įvykį mačiusį T. S., kuriam sudavė daugybinius smūgius į galvą, kitas kūno vietas. E. S., sugriebęs už striukės T. S., sviedė jį į stovintį automobilį, o J. G. peiliu vieną kartą dūrė T. S. į krūtinės ląstą. Taip R. K. pažeidė viešąją tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai

4. Apeliaciniame skunde nuteistosios J. G. gynėjas advokatas Darius Kurpavičius prašo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį pakeisti:

– J. G. nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, perkvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį;

– Pripažinti J. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte;

– Pripažinti J. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte;

– Pakeisti J. G. paskirtos bausmės rūšį ir paskirti laisvės apribojimo bausmę.

4.1. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas J. G. veiksmus netinkamai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą konstatavęs, kad J. G. sunkiai sužalojo T. S. dėl chuliganiškų paskatų. Nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganišku paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementariu moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, Nr. 2K-144/2008, Nr. 2K-241/2009, Nr. 2K-266/2009, Nr. 2K-7/2013, Nr. 2K-383-895/2015). Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje ne kartą konstatuota, jog nusikalstami veiksmai padaryti iš pavydo, keršto, pykčio ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, negali būti kvalifikuojami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų.

4.2. Gynėjas nurodo, jog nagrinėjamu atveju J. G. viso proceso metu nuosekliai parodė, jog nukentėjusiajam T. S. peiliu dūrė ne iš chuliganiškų paskatų, o gindamasi nuo pastarojo smurto. Šias nuteistosios nurodytas aplinkybes patvirtino ne tik nuteistieji E. S., R. K., bet ir byloje esantis vaizdo įrašas. Minėtame vaizdo įraše užfiksuota, jog įvykio metu J. G. prieš T. S., pastarajam konfliktuojant, stumdantis ir mušantis su E. S., nesmurtavo, o tik stovėjo šalia. Peiliu T. S. į kairį petį ji smūgiavo tik tada, kai pastarasis jai sudavė smūgį kumščiu ir įspyrė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje šios nusikaltimo padarymo aplinkybės nutylėtos, dėl jų iš viso nepasisakyta, nors, jos patvirtina, jog nuteistosios J. G. veiksmai įvykio metu buvo atsakas į paties nukentėjusiojo prieš ją nukreiptą fizinį smurtą. Apelianto teigimu, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, jų visuma, įvykio aplinka, nuteistosios J. G. parodymai aiškinant ir argumentuojant savo veiksmus, toje pačioje konfliktinėje situacijoje dalyvavusių asmenų – nuteistųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, apibūdinant nuteistosios elgesį įvykio metu, objektyviai patvirtina išvadą, jog prieš nukentėjusįjį T. S. nuteistosios atlikti smurtiniai veiksmai buvo nulemti pykčio ir buvo atsakas į pastarojo smurtinius veiksmus. Taigi, nusikaltimo padarymą nulėmė ne chuliganiškos paskatos, o tarp nukentėjusiojo ir J. G. susiklosčiusi konfliktinė situacija. Gynėjo vertinimu, įvykio metu smūgiuodama peiliu nukentėjusiajam J. G. nesiekė demonstruoti ir nedemonstravo aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, nuteistosios veiksmai nebuvo atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams. Atvirkščiai, J. G. nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusįjį T. S. dingstis besąlygiškai buvo asmeninio pobūdžio, o ne chuliganiškos paskatos. Dėl to nuteistosios J. G. nusikalstami veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kaip padaryti veikiant tiesiogine neapibrėžta tyčia. Gynėjo teigimu, perkvalifikavus nuteistosios J. G. nusikalstamą veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 135 straipsnio 1 dalį, bausmė jai turi būti skiriama iš naujo.

4.3. Nesutikdamas su nuteistajai J. G. paskirta laisvės atėmimo bausme trejiems metams apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai kvalifikavo jos padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, bet taip pat netinkamai įvertino bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir J. G. paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Pirma, apygardos teismas nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog nenustatyta J. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Gynėjo teigimu, pastaroji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu prisipažino jog padarė nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytų nusikaltimų. Be to, nors teismo nuosprendyje nurodyta, jog nuteistoji neatsiprašė nukentėjusiojo, tačiau nukentėjusiojo T. S. 2019 m. vasario 28 d. pareiškimas įrodo priešingas aplinkybes. Aplinkybė, jog nuteistoji nesutiko su jai inkriminuotos veikos kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, negali būti vertinama kaip nenuoširdus nuteistosios elgesys, neprisipažinimas ar panašiai. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino J. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

4.4. Antra, J. G. atlygino nukentėjusiajam T. S. visą neturtinę bei turtinę žalą. Šią aplinkybę nuosprendyje konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau nepagrįstai jos nepripažino J. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

4.5. Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę J. G. galėjo taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. J. G., kaip minėta, prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir gailisi, yra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, ji atlygino žalą nukentėjusiajam ir išlaiko mažametį vaiką. Nuteistajai skyrus laisvės atėmimo bausmę, mažamečio vaiko nebūtų kam prižiūrėti, kadangi J. G. yra išsituokusi ir vaiką augina viena.

4.6. Apeliantas nurodo, jog nesant galimybės taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų, J. G. galėtų būti pritaikytos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skirta švelnesnė negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Nagrinėjamu atveju nustatytos aplinkybės, apibūdinančios ir nusikalstamos veikos pavojingumą, ir ją padariusio asmens asmenybę, rodo, kad BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. J. G. anksčiau neteista, nors bausta administracine tvarka, tačiau padaryti pažeidimai nėra susiję su inkriminuotomis veikomis. Po nusikaltimo padarymo ji naujų nusikalstamų veikų nepadarė, visiškai atlygino nukentėjusiajam T. S. turtinę bei neturtinę žalą, nukentėjusiojo atsiprašė, suprato savo veiksmų neteisėtumą, gailėjosi tokio savo poelgio, pripažino sužalojusi nukentėjusįjį peiliu, savo kaltės dėl T. S. sužalojimo fakto neneigė. Be to, šis nusikaltimas buvo spontaniškas, truko tik kelias akimirkas, nuteistoji peiliu sudavė tik vieną smūgį, kuris laikytinas jos gynybine reakcija į paties nukentėjusiojo prieš ją panaudotą smurtą. J. G. dirba, viena išlaiko mažametį vaiką, jos pačios sveikatos būklė nėra gera. Gynėjo nuomone, įvertinus jau aptartas aplinkybes, apibūdinančias J. G. asmenybę, yra pagrindas spręsti, kad nuteistosios padaryti nusikaltimai nebuvo dėsninga jos ankstesnio elgesio pasekmė. Dėl to pastarajai paskyrus net ir minimalią BK 135 straipsnio 1 dalyje nustatytą laisvės atėmimo bausmę, tai prieštarautų teisingumo principui, BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai bausmės paskirčiai. J. G. izoliavus nuo visuomenės, bausmės tikslai nebūtų pasiekti. Apelianto teigimu, visuma išdėstytų aplinkybių leidžia padaryti išvadą, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant J. G. švelnesnės negu nustatyta BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje rūšies bausmę – laisvės apribojimą.

4.7. Apeliantas tai pat nurodo, kad J. G. nebuvo aktyvus konflikto dalyvis, tačiau visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą BK 284 straipsnyje. Tačiau mano, kad už šio nesunkaus nusikaltimo padarymą skundžiamu nuosprendžiu J. G. buvo paskirta per griežta bausmė.

5. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. K. gynėjas advokatas Alius Galminas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį pakeisti ir R. K. už BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo padarymą skirti baudą arba paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis.

5.1. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam R. K. nepagrįstai skyrė laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams. Apeliantas nurodo, kad R. K. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iš dalies prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailėjosi, padėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnams atskleisti nusikaltimo aplinkybes. R. K. nesutiko tik su kaltinimo dalimi, kad panaudojo smurtą prieš atsitiktinai pro šalį ėjusį nukentėjusįjį T. S.. Aplinkybę, kad jis pastarojo nelietė, jam nesmūgiavo patvirtina ir bylos medžiagoje esančiame vaizdo įraše užfiksuoti duomenys. Dėl to, priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, turėjo būti nustatyta R. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be to, R. K. dirba ir mokosi, teismo posėdžio metu jis prašė teismo paskirti jam piniginę baudą, tačiau pirmosios instancijos teismas be jokių motyvų, galėdamas skirti ir alternatyvias laisvės atėmimui bausmes, paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę.

5.2. Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos R. K. už BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo padarymą skirti piniginę baudą arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir jam paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje net nesvarstė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam R. K. galimybės ir nepagrįstai neatidėjo jam paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Apelianto teigimu, apygardos teismas, įvertinęs R. K. apibūdinančius duomenis, jo šeiminę padėtį, nusikaltimo pavojingumo laipsnį, esant išimtinėms sąlygoms, turėjo taikyti jam bausmės vykdymo atidėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-594/2006, Nr. 2K-293/2012, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K-9/2008). Gynėjas nurodo, jog paskirtosios laisvės atėmimo bausmės atlikimas pataisos namuose neatitiktų bausmės tikslų ir gali pakenkti R. K. asmenybei, socializacijai, jo artimųjų, darbdavio interesams. Juo labiau kad R. K. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, šiuo metu mokosi Klaipėdos laivininkų mokykloje 3 kurse, dirba, prižiūri sunkiai sergančią močiutę. Be to, pagal teismų suformuotą praktiką, BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas net tiems asmenims, kurie turi neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus.

6. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. S. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendžiu jam paskirtą arešto bausmę į minimalaus dydžio laisvės apribojimo bausmę.

6.1. Nesutikdamas su jam paskirta bausme – areštu keturiasdešimt penkioms paroms – E. S. nurodo, kad ši bausmės rūšis yra per griežta, neteisinga, neproporcinga ir neadekvati jo padarytai nusikalstamai veikai, todėl turi būti pakeista švelnesne. Apelianto teigimu, įvykio metu konfliktą pradėjo ne jis. 2018 m. spalio 19 d. į susitikimą su nepažįstamais vaikinais jis vyko tik norėdamas palaikyti kompaniją R. K., muštynėms nesiruošė, konfliktuoti nenorėjo, į muštynes įsivėlė dėl kilusios sumaišties. Be to, muštynės su nukentėjusiuoju T. S. buvo abipusės. Apelianto vertinimu, susiklosčiusioje situacijoje jo atlikti veiksmai buvo antraeiliai, nukentėjusiajam nesukėlę jokių sunkių padarinių.

6.2. Apelianto nuomone, skirdamas jam bausmę pirmosios instancijos teismas savo sprendimo tinkamai nemotyvavo, nors turėjo įvertinti, kad jis vykdo individualią veiklą bei dirba įmonėje, turi profesinį išsilavinimą, neturi žalingų įpročių, yra sukūręs faktinę šeimą, kurioje auga nepilnametis vaikas. Apeliantas pripažįsta, kad yra padaręs administracinių pažeidimų, tačiau jie visiškai nesusiję su nagrinėjama byla. Jis taip pat buvo nuteistas 2008 metais, tačiau teistumas išnykęs. Po nusikaltimo, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis nepadarė jokių naujų teisės pažeidimų ar naujų nusikalstamų veikų. Dėl to būtų tikslingiau jam skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės suvaržymu. Arešto bausmė, kuri savo esme yra trumpalaikis laisvės atėmimas (BK 49 straipsnio 2 dalis), nagrinėjamu atveju yra aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, todėl neteisinga. Apelianto nuomone, bausmės tikslai būtų pasiekti, paskyrus jam BK 284 straipsnio sankcijoje įtvirtintą laisvės apribojimo bausmę. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y., kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

7. Teismo posėdžio metu nuteistasis R. K., nuteistųjų gynėjai prašė tenkinti apeliacinius skundus, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8. Nuteistojo R. K. gynėjo Aliaus Galmino apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuteistosios J. G. gynėjo advokato Dariaus Kurpavičiaus ir nuteistojo E. S. apeliaciniai skundai atmetami.

9. Apeliaciniame skunde nuteistosios J. G. gynėjas nesutinka su jo ginamosios padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir už šį nusikaltimą bei nusikaltimą, nustatytą BK 284 straipsnyje jai paskirtomis bausmėmis. Gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti J. G. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, įtvirtintas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, o vadovaudamasis BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis J. G. turėjo skirti švelnesnę nei BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatyta bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nuteistosios J. G. veiksmus, peiliu sužalojant T. S., kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

10. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsako tas, kas dėl chuliganiškų paskatų sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nusikalstama veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose, Nr. 2K-7/2013, Nr. 2K-383-895/2015, Nr. 2K-24-689/2019). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo sužalojimu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra padaroma be priežasties arba ji akivaizdžiai neadekvati priežasčiai.

11. Nagrinėjamu atveju J. G. pripažinta kalta ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnį nuteista už tai, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir sunkiai sužalojo žmogų dėl chuliganiškų paskatų, nes pašalinių asmenų akivaizdoje, demonstruodama aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, ignoruodama elementarias moralės bei elgesio normas, veikdama bendrininkų grupe su R. K. ir E. S., siekdama įbauginti ir sumušti D. T. bei jo draugus dėl D. T. rašytų SMS žinučių R. K. draugei, rėkavo, keikėsi necenzūriniais žodžiais. Visi kumščiais ir spirdami smūgiavo A. K., sukeldami jam fizinį skausmą. R. K. kumščiais ir spirdamas smūgiavo D. T., padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. R. K. baugino peiliu ir vaikėsi bėgančius nuo jo A. K., J. B. ir A. V.. Tuoj po to J. G., R. K. ir E. S. be jokios dingsties užpuolė atsitiktinai pro šalį ėjusį ir įvykį mačiusį T. S., kuriam sudavė daugybinius smūgius į galvą, kitas kūno vietas. E. S., sugriebęs už striukės T. S., sviedė jį į stovintį automobilį, o J. G. peiliu vieną kartą dūrė T. S. į krūtinės ląstą, dėl to jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Žemesnės instancijos teismas

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, neturi pagrindo daryti išvadą, jog pirmiau nurodyti nuteistosios J. G. veiksmai buvo nulemti pykčio, tarp nukentėjusiojo T. S. ir nuteistosios susiklosčiusios konfliktinės situacijos, ir buvo atsakas į pastarojo smurtinius veiksmus. Nagrinėjamu atveju sprendžiant ar J. G. BK 135 straipsnyje nustatytą nusikalstamą veiką padarė veikdama iš chuliganiškų paskatų, svarbu įvertinti visą įvykio eigą ir nuteistosios, jos bendrininkų bei nukentėjusiojo elgesį įvykio metu.

13. Bylos duomenimis patikimai nustatyta, jog 2018 m. spalio 19 d. tarp J. G., R. K. E. S. ir D. T. susirašinėjant SMS žinutėmis kilo konfliktas, kurį abi pusės nusprendė išspręsti susitikimo metu. Apklausiama teisme nuteistoji J. G. parodė, kad įvykio naktį ji su E. S. ir R. K. taksi automobiliu atvyko į įvykio vietą ir pamatė ateinančius tris ar keturis vyrus, t. y. D. T. su draugais. Jiems prisiartinus prie šių asmenų, pastarieji iš karto pradėjo žodinį konfliktą. Ji nepastebėjo, kas ir kam sudavė pirmuosius smūgius. Vėliau ji pamatė link įvykio vietos ateinančius dar tris ar keturis žmones, o dar vieną stovintį ant šaligatvio. Po to prasidėjo muštynės. Ji matė, kaip dalis vaikinų pradėjo bėgti, o juos vijosi R. K., todėl ir ji bėgo jam iš paskos. Grįždama į įvykio vietą matė, kaip E. S. mušasi su nukentėjusiuoju T. S.. Kažkuriuo momentu jie venas nuo kito atsitraukė ir T. S. ją užpuolė. T. S. sugriebęs pradėjo ją tampyti, todėl ji iš kišenės ištraukė peiliuką ir smogė jam vieną kartą į petį. Taip pasielgė norėdama, kad T. S. nuo jos „atsikabintų“. T. S. ją užpuolė ir nepaleido, todėl ji ir smūgiavo jam peiliu. Iš nuteistosios J. G. gynėjo pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad vadovaujantis tokia J. G. pateikta įvykių interpretacija grindžiami ir apeliacinio skundo argumentai, prašant J. G. veiksmus iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį bei sušvelninti jai paskirtąją bausmę.

14. Tačiau nuteistosios parodymai apie konflikto eigą bei jos pačios vaidmenį jame iš dalies paneigiami objektyviais bylos duomenimis. Byloje esančiame vaizdo įraše užfiksuota, jog į susitikimą su D. T. ir jo draugais atvykę R. K., E. S. ir J. G. buvo nusiteikę agresyviai, tiek R. K., tiek J. G. į susitikimą atvyko apsiginklavę peiliais. Apklausiama teisme nuteistoji J. G. tvirtino, kad peilis jos kišenėje buvo likęs atsitiktinai, nebuvo specialiai paimtas žmonėms žaloti, tačiau šie jos parodymai paneigiami liudytojos V. P. parodymais. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme minėta liudytoja nuosekliai parodė, kad matė, kaip J. G. išeidama iš namų į susitikimą su D. T. iš virtuvės pasiėmė peilį. Įvykio vaizdo įraše taip pat užfiksuota, jog J. G. įvykio vietoje pasirodė kairėje rankoje laikydama gan didelį peilį.

15. Minėtame vaizdo įraše taip pat užfiksuota, kad J. G. nebuvo tik pasyvi gatvėje vykusio konflikto dalyvė. Priešingai, atvykusi į įvykio vietą ir kartu su bendrininkais priėjusi prie gatvėje stovinčių A. K., J. B., A. V. su jais bendravo agresyviai nusiteikusi, visą laiką už nugaros slėpė peilį, stebėjo, kaip R. K. pirmasis ranka suduoda smūgį A. K. į galvą, kūno judesiais skatino į konfliktą labiau įsitraukti ir E. S.. Pamatęs link jų ateinančius D. T. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, R. K. iš po drabužių išsitraukė peilį ir puolė juos vytis. Nors E. S. rankos mostu ir bandė ją sulaikyti, R. K. iš paskos nubėgo ir J. G., mojuodama dešinėje rankoje laikomu peiliu. J. G. ir R. K. nusivijus minėtus asmenis, likęs vienas E. S. kalbėjosi su A. K., J. B. ir A. V.. Nė vienas iš jų nesmurtavo, tik A. K. kelis kartus rankomis nuo savęs pastūmė E. S.. Vaizdo kameros filmavimo lauke vėl pasirodęs R. K. prisiartino prie A. K.. Pastarasis bei kiti du nukentėjusieji jo rankoje pastebėjo peilį ir išsibėgiojo į skirtingas puses. Tačiau bandančiam pasišalinti A. K. R. K. ranka smūgiavo į veidą, tada vijosi A. V., bet vėl grįžo prie A. K. ir jam įspyrė. A. K. bėgant, E. S. ranka taip pat smūgiavo jam į galvą. J. G., prisiartinusi prie A. K., vieną kartą ranka smūgiavo jam į galvą. Vėliau, minėtiems nukentėjusiesiems atsitraukus, nuteistoji demonstratyviai ėjo link jų, rankoje laikydama peilį.

16. Byloje nėra nustatyta, kad nukentėjusysis T. S. įvykio metu būtų buvęs agresyvus, elgęsis provokuojančiai. Priešingai, vaizdo įraše užfiksuota, kad įvykio metu jis stovėjo nuošaliai nuo konfliktuojančių asmenų ir juos stebėjo. Pirmasis jį, pargriuvusį ant žemės, užpuolė R. K., nes, vydamasis D. T. ir prabėgdamas pro šalį, įspyrė T. S.. Po to, atsikėlęs nuo žemės, T. S. vėl atsistojo nuošaliau nuo konflikto dalyvių. Tačiau ir vėl buvo užpultas E. S., kuris po to kai sudavė smūgį A. K., priėjo prie nuošaliau stovinčio nukentėjusiojo ir iš karto sudavė smūgius jam į galvą, spyrė į krūtinę. Nukentėjusysis, apklausiamas teisme parodė, jog buvo užpultas po to, kai žodžiu išsakė priekaištus dėl netinkamo nuteistųjų elgesio. Įvykio vaizdo įraše taip pat užfiksuota, kad smurtiniams nuteistojo E. S. veiksmams jo bendrininkai nebuvo abejingi ir neliko nuošalyje. Po to, kai E. S. sudavė nukentėjusiajam pirmiau nurodytus smūgius, prie jų prisiartino R. K.. Kadangi nukentėjusysis bandė sekti iš paskos nuo jo nueinantiems R. K. ir E. S., E. S. sugrįžo prie T. S. ir kaire ranka sugriebęs jam už striukės, dešine ranka penkis kartus smūgiavo į galvą, tempdamas už rūbų jis pasodino T. S. ant žemės ir pastarajam sėdint dešine ranka sudavė tris smūgius į galvą. Nuteistajam E. S. atliekant šiuos veiksmus šalia jo stovėjo J. G., vienoje rankoje laikydama peilį, stebėjo pastarojo veiksmus. Iš jos kūno kalbos matyti, jog nuteistoji neatsitraukė ir buvo pasiruošusi bet kuriuo momentu padėti savo bendrininkui. Vaizdo įraše užfiksuota, kad užpultas T. S. priešintis E. S. pradėjo tik tuomet, kai pastarasis, sugriebęs nukentėjusįjį už striukės grubiai pastūmė, o nukentėjusysis atsitrenkė į šalia stovintį automobilį. Tuomet tiek nukentėjusysis, tiek E. S. smūgiavo vienas kitam kumščiais. Šiuo momentu prie besigrumiančiųjų prisiartino ir R. K., kuris atsistojo šalia J. G.. Pajutęs pasipriešinimą, E. S. atsitraukė nuo nukentėjusiojo, ir tuo metu nukentėjusysis T. S. ranka sudavė smūgius į galvą šalia bendrininko stovėjusiems ir jo veiksmus stebėjusiems R. K. bei J. G.. Vaizdo įraše užfiksuota, kad po šio nukentėjusiojo smūgio J. G. elgesys tapo agresyvesnis, ji bandė prieiti arčiau prie T. S., bet ją sulaikė R. K.. Tuo momentu T. S. ėjo paskui E. S., tačiau apsisuko, ir grįždamas bandė spirti jam iš dešinės stovinčiai J. G.. Tuo momentu J. G. ištiesė kairę ranką ir ja prilaikydama nukentėjusįjį smūgiavo dešinėje rankoje laikytu peiliu nukentėjusiajam į krūtinę.

17. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apygardos teismo nustatytos sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo aplinkybės faktiškai patvirtina, jog atsitiktinai nusikaltimo vietoje atsidūrusiam nukentėjusiajam T. S. sunkus sveikatos sutrikdymas viešoje vietoje buvo padarytas iš esmės esant menkavertei priežasčiai. Smūgis peiliu nukentėjusiajam į krūtinę, šioje situacijoje buvo absoliučiai neadekvatus veiksmas. Byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, jog įvykio vietoje atsitiktinai atsidūręs nukentėjusysis T. S. buvo užpultas R. K., E. S. ir J. G., prieš jį panaudotas intensyvus smurtas. Nors intensyviausiai prieš nukentėjusįjį smurtavo E. S., tačiau kiti nuteistieji stovėjo juos apsupę, matė savo bendrininko veiksmus ir jiems pritarė. Nuteistoji J. G. visą laiką rankoje laikė peilį, o tai patvirtina išvadą, jog ji buvo iš anksto pasiruošusi bet kada panaudoti šį žmogui žaloti skirtą įrankį, ką vėliau ir padarė. Dėl to natūralu, kad nukentėjusysis, būdamas neblaivus, nuo aktyviai prieš jį fizinį smurtą vartojusių nuteistųjų gynėsi taip, kaip sugebėjo. Bandydamas apsiginti nuo jį supančių ir bendrininkų grupe veikusių nuteistųjų, jiems visiems sudavė smūgius rankomis, bandė įspirti J. G.. Priešingai nei teigė nuteistoji, nukentėjusysis jos nelaikė sugriebęs, o būtent ji po nepavykusio nukentėjusiojo bandymo jai įspirti, įrėmė vieną ranką nukentėjusiajam į krūtinę, o kita smūgiavo jam peiliu. Tokiu nuteistosios elgesiu buvo siekiama ne išsivaduoti nuo nukentėjusiojo ar nuo jo apsiginti, o pademonstruoti savo pranašumą. Nuteistoji tokiais veiksmais elgėsi įžūliai, demonstravo aiškų žmogaus ar visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą. Juo labiau kad smūgis peiliu nukentėjusiajam nebuvo spontaniškas. Kaip jau buvo minėta, iš bylos duomenų matyti, jog J. G. viso konflikto metu rankoje laikė į įvykio vietą iš anksto atsivežtą peilį, juo mosikavo ir buvo pasirengusi bet kada jį panaudoti. Nors ir buvo nustatyta, kad įvykio metu, po to kai buvo užpultas E. S., nukentėjusysis sudavė smūgį ranka J. G. ir bandė jai įspirti, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad prieš tai tarp nukentėjusiojo T. S. ir J. G. buvo susiklostę kokie nors asmeniniai santykiai, o nukentėjusysis sužalotas dėl jos ir nukentėjusiojo asmeninio konflikto. Nukentėjusysis T. S. įvykio vietoje atsidūrė atsitiktinai, nuteistiesiems jokios grėsmės nekėlė, iki jo užpuolimo su J. G. jis nebendravo, anksčiau jie nebuvo pažįstami. Taigi, nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad J. G. viešoje vietoje nukentėjusiajam padarytą sunkų sveikatos sutrikdymą nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininkės ir nukentėjusiojo asmeninių, dalykinių santykių, kurios paneigtų chuliganiškų paskatų buvimą jos veikoje.

18. Teisėjų kolegija, spręsdama apie nuteistosios J. G. veiksmų chuliganišką pobūdį, įvertina visą konflikto eigą ir nuteistosios vaidmenį jo metu, o ne vien tik atskirą konflikto fragmentą, kuomet buvo sužalotas T. S.. Iš bylos duomenų matyti, kad J. G. nei vieno nukentėjusiojo anksčiau nepažinojo, tačiau nuo pat konflikto pradžios jų atžvilgiu buvo itin agresyviai nusiteikusi, grasino jiems peiliu, tuo sukeldama realią grėsmę jų sveikatai ar net gyvybei. Iš byloje esančio vaizdo įrašo galima daryti pagrįstą išvadą, jog kiti įvykio dalyviai nebuvo sužaloti todėl, kad aktyviai nesipriešino peiliais ginkluotiems J. G. ir R. K. ir iš įvykio vietos pabėgo. Tuo tarpu T. S. gindamasis nuo tebesitęsiančių neteisėtų chuliganiškų veiksmų pasipriešino ir J. G. sudavus smūgį peiliu buvo sunkiai sužalotas. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos nuosprendyje J. G. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir BK 284 straipsnio sutaptis.

19. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, jog turėjo būti nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta nuteistosios J. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, jei teismas nustato dvi sąlygas: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką; b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017, Nr. 2K-345-511/2018 ir kt.). Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jie prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

20. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad J. G. prisipažino padariusi BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnyje nustatytas nusikalstamas veikas. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nuteistoji J. G. davė tik iš dalies teisingus parodymus. Ji neneigė, kad dalyvavo 2018 m. spalio 19 d. vykusiame konflikte, pripažino, jog peiliu dūrė nukentėjusiajam T. S., tačiau viso proceso metu nuteistoji menkino savo ir kitų nuteistųjų vaidmenį nusikaltimo padaryme, dalį nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių iš viso nutylėjo arba davė apie jas neteisingus, byloje surinktiems objektyviems įrodymams prieštaraujančius parodymus. Nuteistoji teigė sąmoningai į nusikaltimo vietą nesinešusi peilio, tačiau šie jos parodymai paneigti liudytojos V. P. parodymais. Byloje esančio vaizdo įrašo medžiaga taip pat paneigia jos parodymus, kad ji nematė, kas pirmasis pradėjo smurtauti prieš nukentėjusiuosius, kad ji jokių smurtinių veiksmų neatliko, kad nukentėjusysis T. S. ją užpuolė, laikė sugriebęs, todėl ji jam smūgiavo į petį kišenėje atsitiktinai turėtu peiliuku. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nenustatęs J. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

21. Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-534/2013, Nr. 2K-345/2013, Nr. 2K-211/2014, Nr. 2K-560/2014). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, Nr. 2K-579/2010, Nr. 2K-345/2013 ir kt.).

Žemesnės instancijos teismas

22. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad J. G. pateikė nukentėjusiojo T. S. pasirašytą pareiškimą, kad ji atlygino jam tiek turtinę, tiek neturtinę žalą (t. 2, b. l. 158). Tačiau iš minėto pareiškimo neaišku, kokią pinigų sumą ir kada nukentėjusiajam sumokėjo nuteistoji. Be to, apklausiamas teisme nukentėjusysis nepatvirtino kitų minėtame pareiškime nurodytų aplinkybių, t. y. kad nuteistoji jo atsiprašė ir kad jie susitaikė. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad šis dokumentas nelaikytinas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, jog nuteistoji atlygino T. S. turtinę ir neturtinę žalą. Kita vertus, Klaipėdos teritorinė ligonių kasa dėl išlaidų, patirtų gydant T. S., pareiškė 1 031,93 Eur dydžio civilinį ieškinį. Pirmosios instancijos teismas iš J. G. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai minėtą sumą priteisė. Tačiau duomenų, jog J. G. atlygino bent dalį šios žalos, byloje nėra. Dėl to nėra teisinio pagrindo pripažinti J. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

23. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalį asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų. Taigi vienintelė šio straipsnio sankcijoje nustatyta bausmės rūšis yra laisvės atėmimas. Pirmosios instancijos teismas J. G. už BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyto nusikaltimo padarymą paskyrė laisvės atėmimą trejiems metams, t. y. šio straipsnio sankcijos minimumui artimą bausmę. Iš bylos duomenų matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajai pirmosios instancijos teismas įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes. Pagal teismų formuojamą praktiką BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos paprastai taikomos, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnės, negu įstatymo nustatyta, bausmės pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms.

Žemesnės instancijos teismas

24. BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu švelnesnė bausmė gali būti skiriama tik tada, kai nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu tokia buvo padaryta, taip pat nustatyta bent viena iš būtinų alternatyvių savarankiškų aplinkybių, nurodytų šio straipsnio 2 dalies 1–6 punktuose. Tik konstatavęs šių sąlygų buvimą, teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnio 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-511/2010, Nr. 2K-289/2011). Tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis BK 62 straipsnio nuostatomis ir J. G. paskirti švelnesnę bausmę (jos rūšį ar dydį), nei nurodyta BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje, nes nėra šios straipsnio taikymo prielaidų ir sąlygų visumos. Pirma, nenustatyta bent dviejų J. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Antra, baudžiamosios bylos medžiagoje taip pat nėra duomenų, jog J. G. buvusio sutuoktinio ir jos vaiko tėvo tėvystės teisės yra apribotos, ar, kad jis faktiškai neatlieka savo kaip tėvo pareigų, jo priežiūra kenkia vaiko interesams. Esant pirmiau aptartoms aplinkybėms, BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų taikymas negalimas.

25. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumo vertinimu, kai vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis skirtina kad ir minimali sankcijoje numatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-449-942/2016, Nr. 2K-98-1073/2019).

26. Bylos medžiagoje nėra duomenų, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nuteistoji J. G. ir nukentėjusysis T. S. būtų turėję kokių nors asmeninių tarpusavio konfliktų. Jie vienas kito net nepažinojo. Nukentėjusysis jokių nuteistąją provokuojančių veiksmų neatliko, tiesiog gynėsi nuo bendrininkų grupe veikusių užpuolikų, tarp kurių buvo ir peiliu iš anksto apsiginklavusi J. G.. Vedina chuliganiškų paskatų, viešoje vietoje, nakties metu demonstratyviai ignoruodama elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, J. G. vieną kartą dūrė peiliu nukentėjusiajam T. S. į krūtinę ir padarė jam sunkų sveikatos sužalojimą. Bylos duomenys patvirtina, jog po šio nusikaltimo padarymo nuteistoji kartu su bendrininkais skubiai pasišalino iš nusikaltimo vietos, palikusi sunkiai sužalotą nukentėjusįjį be pagalbos. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šioje byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių nuteistosios J. G. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, dėl kurių jai būtų galima taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nuteistosios J. G. padaryta nusikalstama veika atitinka rūšinį (tipinį) nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkte, pavojingumą.

27. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas vertinamas ne tik nusikalstamos veikos pavojingumas, bet ir šią veiką padariusio asmens pavojingumas. Nuteistoji J. G. padarė labai sunkų smurtinį nusikaltimą. Jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. J. G. anksčiau neteista, praeityje bausta administracine tvarka (t. 2, b. l. 8–10), tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Nuteistoji yra jauno amžiaus, dirba, darbe charakterizuojama teigiamai, išsiskyrusi, augina mažametę dukrą (t. 2, b. l. 11, 12–13, t. 3, b. l. 5, 92, 93). Po nusikaltimo padarymo J. G. naujų nusikaltimų ar administracinių nusižengimų nepadarė, ji turi sveikatos problemų (t. 3, b. l. 88–90), išgyvena dėl savo neteisėto poelgio. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie teigiamą nuteistosios asmenybės charakteristiką, bet neleidžia daryti išvados, kad jos yra išimtinės, o nuteistosios asmenybės pavojingumas yra daug mažesnis.

28. Proceso metu nukentėjusiųjų reiškiama pozicija dėl traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės taip pat laikytina vienu iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2009). Nagrinėjamu atveju nuteistoji J. G. pateikė nukentėjusiojo T. S. pasirašytą pareiškimą, kad ji atlygino jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, su juo susitaikė ir jo atsiprašė, tačiau šiame dokumente atlygintos turtinės ir neturtinės žalos dydis nenurodytas. Be to, apklausiamas teisme nukentėjusysis T. S. nepatvirtino minėtame dokumente esančių teiginių apie atsiprašymą ir susitaikymą su nuteistąja. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis taip pat neišreiškė aiškaus noro, jog J. G. nebūtų griežtai nubausta (t. 2, b. l. 158, 179–180). Duomenų, kad J. G. būtų savo noru atlyginusi Klaipėdos teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą bylos medžiagoje nėra.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, gynėjo apeliaciniame skunde išvardytos teigiamai nuteistosios J. G. asmenybę apibūdinančios aplinkybės nelaikytinos išimtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą skirti jai švelnesnę bausmę, nei numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje. Nuteistosios elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – nepadarė naujų teisės pažeidimų, toliau dirba ir rūpinasi vaiku, bandė susitaikyti su nukentėjusiuoju – vertintinas teigiamai, tačiau skiriant bausmę negalima šioms aplinkybėms skirti išimtinės reikšmės. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad BK 135 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas J. G. už labai sunkios smurtinės nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Įvertinus aplinkybes, apibūdinančias nuteistosios J. G. asmenybės ir jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

30. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pagal BK 284 straipsnį nuteistajai J. G. paskirta bausmė individualizuota tinkamai ir nėra per griežta. Už minėto nesunkaus nusikaltimo padarymą nuteistajai buvo paskirta šio straipsnio sankcijos vidurkiui artima laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams. BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepateikė motyvų, dėl kurių sprendė, jog bausmės tikslai už nesunkaus nusikaltimo padarymą nuteistajai J. G. bus pasiekti tik paskyrus jai laisvės atėmimo bausmę. Tačiau vien ši aplinkybė nepatvirtina išvados, kad nuteistajai už BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo padarymą turi būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

31. Iš bylos duomenų matyti, kad bendrininkai smurtavo viešoje vietoje, smurtas panaudotas prieš nepažįstamus asmenis, nakties metu, nukentėjusiesiems A. K. ir T. S. suduoti smūgiai į gyvybei pavojingas kūno vietas – galvą, krūtinę. Bylos duomenys patvirtina, kad šio nusikaltimo padarymo metu J. G. ne tik panaudojo fizinį smurtą prieš du žmones, bet taip pat konflikto dalyviams grasino žmogui žaloti tinkamu įrankiu – iš anksto ir sąmoningai į nusikaltimo vietą atsineštu peiliu. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nuteistosios kaip bendrininkės vaidmuo nusikaltimo padaryme buvo pakankamai aktyvus. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistosios padarytai BK 284 straipsnyje nustatytai nusikalstamai veikai nebuvo būdingas mažesnis pavojingumas negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas. J. G., veikdama bendrininkų grupe padarė įžūlų, tyčinį, baigtą nusikaltimą, yra bausta administracine tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai už nesunkaus nusikaltimo padarymą nuteistajai J. G. bus pasiekti tik paskyrus jai laisvės atėmimo bausmę. Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas nurodo, kad J. G. dirba, viena augina mažametį vaiką, tačiau šios aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad nuteistajai pagal BK 284 straipsnį paskirta laisvės atėmimo bausmė turėtų būti keičiama švelnesnės rūšies bausmėmis – bauda, areštu ar laisvės apribojimu. Nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, nustatyta viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajai J. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė, artima BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sankcijos vidurkiui, nėra aiškiai per griežta. Nuteistajai pagal minėtą BK straipsnį paskirtos bausmės rūšis ir jos dydis yra adekvatūs (proporcingi) jos padarytai nusikalstamai veikai bei jos asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles.

32. Nuteistojo R. K. gynėjas Alius Galminas apeliaciniame skunde nesutinka su jo ginamajam paskirta laisvės atėmimo vieneriems metams bausme, nurodo, kad ji yra per griežta, nes turėjo būti nustatyta šio nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be to, jo ginamajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas galėjo būti atidėtas vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, sprendžia, kad R. K. už BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo padarymą paskirtoji bausmė yra pakankamai švelni, teisinga ir proporcinga, jos dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.

33. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog turėjo būti nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis) įtvirtinta nuteistojo R. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Iš nuteistojo R. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme turinio (t. 2, b. l. 84–85, 89–92) matyti, kad kaltę jis pripažino tik dalinai, be to, stengėsi menkinti savo ir bendrininkų vaidmenį nusikaltimo padaryme. Nuteistasis R. K. parodė, kad įvykio vietoje su nepažįstamais vaikinais, atėjusiais į susitikimą, konfliktavo žodžiu. Matydamas, kad konfliktas be muštynių nesibaigs, jis kažkuriam iš vyrukų ketino suduoti kumščiu į veidą, o ar pataikė, nežino. Matė, kaip iš už kampo link jų artinosi dar trys šūkaujantys vyrukai, todėl, siekdamas juos pagąsdinti, iš po drabužių išsitraukė su savimi atsineštą peilį ir pradėjo link jų bėgti. Bėgdamas jis matė stovintį dar vieną vyrą, galimai T. S., bet jo nekalbino, jam nesmūgiavo. Jis taip pat matė, kaip vienas nuo jo bėgantis vyrukas susipynus kojoms pats pargriuvo, bet nežino ar tai buvo D. T.. Šio vaikino jis nemušė. Kokius veiksmus atliko E. S. ir J. G., nematė. Po to jis pirmas pabėgo iš muštynių vietos, nematė kaip J. G. sužalojo T. S..

34. Tačiau šiuos nuteistojo parodymus iš dalies paneigia ikiteisminio tyrimo metu duoti nukentėjusiojo D. T. parodymai (t. 1, b. l. 91–93, 95–98, 100–102), specialisto išvada Nr. G 1985/2018 (03), ir įvykio vaizdo įraše užfiksuoti duomenys. Pirma, įvykio vaizdo įraše užfiksuota, jog nukentėjusiajam A. K. įvykio metu nuteistasis R. K. vieną kartą įspyrė, be to, sudavė ne vieną, o iš viso du smūgius į galvą. Antra, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. T. parodė, kad įvykio metu bėgo nuo vyro, rankoje laikiusio peilį. Bėgdamas pajuto, kaip jam buvo smūgiuota į dešinį žandikaulį. Nuo šio smūgio jis pargriuvo, o jį pasivijęs vyras kelis kartus spyrė jam į galvą. Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina specialisto išvada Nr. G 1985/2018 (03), kurioje D. T. konstatuotas galvos sumušimas, patinę minkštieji audiniai apatinio žandikaulio dešinės pusės projekcijoje, poodinė kraujosruva, muštinė žaizda pakaušyje. Pagal sužalojimų lokalizaciją D. T. kūne išskirtos dvi trauminio poveikio vietos: veido dešinė ir pakaušio sritis (t. 1, b. l. 126–127). Įvykio vaizdo įraše taip pat užfiksuota, jog D. T. grasindamas peiliu nusivijo R. K.. Taigi, byloje surinktais įrodymais patikimai nustatyta, jog D. T. įvykio metu sužalojo ne kas kitas, o R. K.. Trečia, R. K. neigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį T. S., tačiau įvykio vaizdo įraše yra aiškiai užfiksuota, kaip nukentėjusįjį, traukdamasis nuo atbėgančio ir peiliu grasinančio R. K., netyčia pargriovė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas vyras, o prabėgdamas pro ant žemės gulintį T. S., R. K. jam įspyrė. Ketvirta, R. K. teigė nematęs, kaip buvo sužalotas T. S., tačiau įvykio vaizdo įraše užfiksuota, kad E. S. mušant šį nukentėjusįjį, o J. G. smūgiuojant peiliu T. S., jis buvo šalia bendrininkų ir iš nusikaltimo vietos pasišalino kartu su jais. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog nuteistojo R. K. prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, nutylint dalį savo ir bendrininkų atliktų veiksmų, nelaikytinas visišku kaltės pripažinimu ar nuteistojo pagalba pareigūnams išaiškinti jo padarytą nusikaltimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs R. K. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingus duomenis ir aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. K. už BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams nėra aiškiai per griežta. Nuteistasis padarė vieną baigtą tyčinį nesunkų smurtinio pobūdžio nusikaltimą. Nusikaltimo padarymo metu jis ne tik panaudojo fizinį smurtą prieš tris žmones, sudavė jiems smūgius į gyvybei pavojingas kūno vietas, bet taip pat konflikto dalyviams grasino peiliu, kurį iš anksto atsinešė į nusikaltimo vietą. Būtent R. K. buvo nusikaltimo iniciatorius. Dėl pirmiau aptartų aplinkybių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo R. K. padarytai nusikalstamai veikai nebuvo būdingas mažesnis jos pavojingumas negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas. Iš bylos duomenų matyti, jog skirdamas bausmę nuteistajam R. K. pirmosios instancijos teismas išanalizavo tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek ir jo asmenybę apibūdinančius bylos duomenis. Teismas atsižvelgė į byloje nustatytą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. jog nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Apygardos teismas taip pat įvertino, jog R. K. padarė įžūlų, tyčinį, baigtą nusikaltimą, yra ne kartą baustas administracine tvarka, anksčiau teistas už smurtinius nusikaltimus, nusikalto turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad R. K. dirba ir mokosi, tačiau šios aplinkybės, atsižvelgiant į jau aptartas nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ir asmenybę apibūdinančias aplinkybes, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė turėtų būti keičiama švelnesnės rūšies bausmėmis – bauda, areštu ar laisvės apribojimu. Juo labiau kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ankstesniu nuosprendžiu R. K. paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė nebuvo veiksminga, jis ir vėl nusikalto. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam R. K. paskirta laisvės atėmimo bausmė, artima BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo sankcijos vidurkiui, nėra aiškiai per griežta. Nuteistajam paskirtos bausmės rūšis ir jos dydis yra adekvatūs (proporcingi) jo padarytai nusikalstamai veikai bei jo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles. Skirti kitos rūšies bausmę, įvertinus nuteistojo nusikalstamo elgesio pakartotinumą, ankstesniu nuosprendžiu jam jau taikytos švelnesnės bausmės neveiksmingumą, konkrečiu atveju nėra pagrindo.

36. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas pagrįstai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesvarstė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo nuteistajam R. K., nors, vadovaujantis minėto straipsnio 1 dalies nuostatomis, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Nagrinėjamu atveju nuteistajam R. K. už nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė vieneriems metams. Taigi, yra formalūs pagrindai svarstyti klausimą dėl R. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vieneriems metams vykdymo atidėjimo. Pagal teismų formuojamą praktiką, spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe, ir savo išvadą turi suformuoti įvertinęs visas BK 41 straipsnio nuostatas.

37. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas nuteistajam R. K. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vieneriems metams vykdymą atidedant maksimaliam trejų metų laikotarpiui ir paskiriant jam keletą BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatytų pareigų. Nuteistasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, kuris pasižymi didesniu pavojingumu, nes padarytas veikiant bendrininkų grupe, smurtas panaudotas prieš kelis nukentėjusiuosius. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad R. K. po jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo naujų teisės pažeidimų nepadarė, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Jis praeityje teistas du kartus, tačiau vienas teistumas už nusikaltimus, kuriuos padarė būdamas nepilnametis, išnykęs (t. 2, b. l. 74–77). Taigi, jis turi tik vieną neišnykusį teistumą už analogiško, BK 284 straipsnyje nustatyto nesunkaus nusikaltimo padarymą. Pagal teismų formuojamą praktiką, ši aplinkybė savaime nėra kliūtis taikyti R. K. BK 75 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-256-976/2016, Nr. 2K-256-976/2016).

38. Iš bylos duomenų matyti, jog R. K. yra saistomas teigiamais socialiniais ryšiais, jis dirba ir mokosi, rūpinasi sunkiai sergančia močiute, kuria ateities planus, gailisi dėl padaryto nusikaltimo, kritiškai vertina savo nusikalstamą elgesį, atlygino pirmosios instancijos teismo Klaipėdos teritorinei ligonių kasai iš jo priteistą civilinį ieškinį. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. K., kuris nusikaltimą padarė būdamas jauno amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų), izoliavimas nuo visuomenės net ir palyginti neilgam laikotarpiui – vieneriems metams, turės didesnį neigiamą, nei teigiamą poveikį jo asmenybės raidai, taip pat gali turėti neigiamą poveikį jo vėlesnei integracijai į visuomenę. Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės vykdymo atidėjimas maksimaliam trejų metų laikotarpiui su keliomis suderintomis pareigomis, nenutrauks nuteistojo socialinių ryšių, be to, ne tik jį nubaus, bet ir paskatins maksimaliai keisti savo gyvenimo būdą bei elgesį teigiama linkme, taip pat maksimaliai užtikrins, kad R. K. toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Nuteistajam skiriamos BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos, ribojančios nuteistojo elgesį ir atitinkančios padaryto nusikalstamos veikos pobūdį. Taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir nustatant nuteistajam tinkamai parinktus įpareigojimus, be to, nuteistajam žinant, kad jų nevykdant bausmės vykdymo atidėjimas gali būti panaikintas ir jis gali būti nukreiptas atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įvirtinti bausmės tikslai ir nebus nukrypta nuo teisingumo principo reikalavimų. Taigi, ši skundžiamo nuosprendžio dalis keičiama dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas).

39. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. S. nesutinka su jam paskirta arešto bausme keturiasdešimt penkioms paroms, teigia, kad ši bausmė yra per griežta. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be to, atsižvelgiant į jo vaidmenį nusikaltimo padaryme, asmenybę ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą jam turėjo būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, sprendžia, kad E. S. už BK 284 straipsnyje nustatyto nusikaltimo padarymą paskirtoji bausmė yra pakankamai švelni, teisinga ir proporcinga, jos dar labiau švelninti nėra teisinio pagrindo.

40. Priešingai nei teigia apeliantas, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, jog darant BK 284 straipsnyje nustatytą nusikaltimą E. S. vaidmuo buvo antraeilis, į muštynes su nukentėjusiaisiais A. K., J. B. ir A. V. jis įsivėlė kilus sumaiščiai, o tarp jo ir T. S. kilusios muštynės buvo abipusės. Iš byloje esančio D. T. susirašinėjimo su V. P. (t. 1, b. l. 158–160) matyti, jog susitikimo, įvykusio 2018 m. spalio 19 d. apie 23.00 val., prie parduotuvės „Aibė“, esančios Taikos pr. 100, Klaipėdoje, pagrindiniai iniciatoriai buvo R. K. ir E. S.. Šią aplinkybę patvirtina minėto susirašinėjimo turinys, iš kurio matyti, jog įvykio vakarą D. T. susirašinėdamas programėlėje „Messenger“ bendravo ne tik su liudytoja V. P., bet ir su jos „vaikinais“, „draugais“, „vaikėzais“. Iš susirašinėjimo turinio matyti, jog D. T. kitos susirašinėjimo šalies buvo skatinamas susitikti, jam dvejojant buvo šaipomasi iš jo bailumo, siūlomos susitikimo vietos.

41. Byloje esančiame vaizdo įraše taip pat užfiksuota, jog nukentėjusieji A. K., J. B. ir A. V. į susitikimą atvyko nusiteikę taikiai, be to, net ir konflikto metu nuteistajam E. S. ir jo bendrininkams nesudavė nė vieno smūgio. Įvykio metu agresyviai elgėsi tik R. K., E. S. ir J. G.. Pirmasis smurtauti pradėjo R. K., tačiau jo bendrininkai taip pat neliko nuošalyje. Vaizdo įraše užfiksuota, kad R. K. pradėjus grasinti peiliu nukentėjusieji A. K., J. B. ir A. V. bandė atsitraukti, tačiau besitraukiančiam A. K., pakaitomis smūgiavo visi nuteistieji. Ši aplinkybė paneigia E. S. teiginius, jog įvykio metu jis nusikalto atsitiktinai, kilus sumaiščiai. Vaizdo įraše užfiksuoti šio nuteistojo veiksmai rodo apgalvotą, tyčinį ir smurtinį pastarojo elgesį. Minėtame vaizdo įraše taip pat užfiksuota, jog nukentėjusiesiems A. K., J. B. ir A. V. atsitraukus nuošaliau, smurtauti prieš įvykio vietoje buvusį ir atsitiktinai jį stebėjusį nukentėjusįjį T. S. pirmasis pradėjo E. S.. Būtent jis priėjo prie T. S. ir kumščiu sudavė du smūgius jam į galvą, vieną kartą spyrė į krūtinę, vėl du kartus smūgiavo į galvą. E. S. traukiantis nuo T. S., pastarasis sekė jam iš paskos, todėl E. S. sugriebė jo striukę ir dešine ranka sudavė penkis smūgius į galvą, o tempdamas T. S. už rūbų, jį pargriovė bei pasodino ant žemės. T. S. sėdint, E. S. dešine ranka sudavė jam dar tris smūgius į galvą. T. S. atsistojus apeliantas jį sugriebė už striukės ir sviedė į šalia stovintį automobilį. Tik tuomet nukentėjusysis T. S. pradėjo priešintis – susigrūmė su E. S. ir jie vienas kitam sudavė smūgius kumščiais. Taigi, aptartos vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės paneigia nuteistojo apeliacinio skundo teiginius, jog muštynės tarp jo ir T. S. vyko jų abiejų iniciatyva. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistojo apeliacinio skundo argumentai apie antraeilį vaidmenį nusikaltimo padaryme, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Minėtos aplinkybės taip pat nerodo mažesnio E. S. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo, nes buvo smurtaujama viešoje vietoje, smurtas panaudotas prieš nepažįstamus asmenis, nukentėjusiesiems A. K. ir T. S. suduoti smūgiai į gyvybei pavojingas kūno vietas – galvą, krūtinę. Nukentėjusįjį T. S. pirmasis užpuolė nuteistasis E. S.. Be to, nukentėjusiajam jis sudavė daugybinius smūgius, smurtavo prieš pastarąjį net tuomet, kai jis sėdėjo ant žemės. Taigi, nėra teisinio pagrindo šių nuteistojo E. S. veiksmų vertinti kaip mažinančių jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą.

42. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti E. S. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, yra nepagrįstas. Kaip jau buvo minėta, esminė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prielaida yra kaltės pripažinimas ir, jeigu nustatoma bent viena iš kitų dviejų minėtame straipsnyje nurodytų sąlygų – nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Nagrinėjamu atveju nuteistasis E. S. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė tik iš dalies teisingus parodymus. Apklausiamas kaip įtariamasis 2018 m. lapkričio 28 d. jis atsisakė duoti parodymus (t. 2, b. l. 49–50). Apklausiamas kaip įtariamasis 2018 m. gruodžio 11 d. ir 2018 m. vasario 28 d. taip pat apklausiamas kaip kaltinamasis teisme E. S. stengėsi menkinti savo ir bendrininkų vaidmenį nusikaltimo padaryme. Jis parodė, kad nežinojo, kokio turinio susirašinėjimas vyko tarp D. T. ir V. P., nematė, kur įvykio metu buvo R. K. ir kokius veiksmus jis atliko, nutylėjo, jog sudavė smūgį į galvą A. K., teigė, kad pirmasis jį užpuolė T. S. (t. 2, b. l. 54–57, t. 2, b. l. 178–179). Tačiau šiuos nuteistojo E. S. parodymus paneigia jau minėti byloje esančio įvykio vaizdo įrašo duomenys, iš kurių matyti, jog muštynių pradžioje E. S. matė visus R. K. atliekamus veiksmus, pats smūgiavo A. K. į galvą, pirmasis prieš T. S. panaudojo intensyvų smurtą. Taip pat E. S. parodymus paneigia ne tik V. P. pateikto susirašinėjimo su D. T. turinys, bet ir šios liudytojos parodymai, kad prieš įvykį su D. T. susirašinėjo ne tik R. K., bet ir E. S., J. G., po įvykio E. S. jai gyrėsi, kad kažkokiam vyrui sudavė daug smūgių. Įvertinusi pirmiau aptartų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nenustatęs E. S. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, įtvirtintos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

43. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 55 straipsnis taip pat nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas arešto arba terminuoto laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą.

44. Nagrinėjamu atveju skirdamas nuteistajam E. S. arešto bausmę keturiasdešimt penkioms paroms pirmosios instancijos teismas išanalizavo tiek jo padarytą nusikalstamą veiką, tiek ir jo asmenybę apibūdinančius bylos duomenis. Teismas atsižvelgė į byloje nustatytą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, t. y. jog nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Apygardos teismas taip pat įvertino, jog E. S. padarė įžūlų, tyčinį, baigtą nesunkų nusikaltimą, praeityje baustas administracine tvarka, vieną kartą teistas, tačiau teistumas išnykęs. Nepaisant to, jog šie teismo motyvai itin lakoniški, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas už nesunkaus BK 284 straipsnyje nustatyto smurtinio nusikaltimo padarymą anksčiau neteistam E. S. turėjo skirti su areštu nesusijusią bausmę. Kaip jau buvo minėta, nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Iš bylos duomenų matyti, jog buvo padarytas baigtas tyčinis smurtinio pobūdžio nusikaltimas. Apelianto vaidmuo nusikaltimo padaryme nebuvo antraeilis, jis intensyviai smurtavo prieš nukentėjusįjį T. S.. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog daugiau naujų nusikalstamų veikų nepadarė, byloje gautas Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 3 d. baudžiamasis įsakymas (neįsiteisėjęs), kuriuo E. S. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2019 m. birželio 7 d., t. y. dar iki skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, žodinio konflikto metu tyčia sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui. Ši aplinkybė itin neigiamai apibūdina nuteistąjį, rodo, kad jis nelinkęs daryti išvadų, vartoja alkoholį ir toliau daro smurtinius nusikaltimus. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. S. nurodo, kad jis dirba, turi šeimą, tačiau šios aplinkybės, atsižvelgiant į jau aptartas nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką ir asmenybę apibūdinančias aplinkybes, nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad nuteistajam paskirta arešto bausmė turėtų būti keičiama švelnesnės rūšies bausme – laisvės apribojimu.

45. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingus duomenis ir aplinkybes, sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nuteistajam E. S. paskirta viena iš BK 284 straipsnyje nustatytų alternatyvių laisvės atėmimui bausmių – areštas keturiasdešimt penkioms paroms, yra aiškiai per griežta. Nuteistajam paskirtos bausmės rūšis ir jos dydis yra adekvatūs (proporcingi) jo padarytai nusikalstamai veikai bei jo asmenybės pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles.

46. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistosios J. G. nusikalstamą veiką pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir už šio nusikaltimo bei nusikaltimo, nustatyto BK 284 straipsnyje padarymą paskyrė jai teisingas bausmes. Apygardos teismas taip pat paskyrė teisingas bausmes E. S. ir R. K. už nusikaltimo, nustatyto BK 284 straipsnyje padarymą, tačiau nepagrįstai nesivadovavo BK 75 straipsnio nuostatomis ir neatidėjo R. K. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Dėl to Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendis keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. nuosprendį pakeisti.

Taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir R. K. (R. K.) pagal BK 284 straipsnį paskirtos vienerių metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 6 punktu, 7 punktu ir 8 punktu, įpareigoti nuteistąjį R. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu:

– tęsti darbą ar mokslą;

– dalyvauti elgesio pataisos programoje;

– nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi;

– neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

R. K. išaiškinti, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsniu,

– jeigu jis probacijos laikotarpiu įvykdys jam nustatytas pareigas ir nepadarys šio straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų pažeidimų, kai sueis bausmės vykdymo atidėjimo terminas, bus laikomas atlikusiu bausmę;

– jeigu jis probacijos vykdymo laikotarpiu dėl pateisinamų priežasčių per teismo nustatytą laiką neįvykdys jam paskirtos pareigos, teismas probacijos tarnybų teikimu šį laiką gali pratęsti. Paskirtas ir pratęstas laikas negali būti ilgesnis už bausmės vykdymo atidėjimo ar likusios bausmės laiką;

– jeigu jis vykdys jam paskirtą pareigą, tačiau padarys kitų teisės pažeidimų, už kuriuos jam ne mažiau kaip du kartus taikytos administracinės nuobaudos, ir (ar) vartos psichiką veikiančias medžiagas arba nevykdys kitų įstatymų nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu gali jam papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) šio kodekso 75 straipsnio 2 ar 3 dalyje numatytų pareigų;

– jeigu jis be pateisinamų priežasčių nevykdys teismo paskirtos pareigos arba ir po papildomų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) pareigų paskyrimo jų nevykdys ar padarys teisės pažeidimą, už kurį jam bus taikyta administracinė nuobauda, arba nevykdys kitų įstatymų nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu gali priimti sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę.

Nuteistojo E. S. ir nuteistosios J. G. gynėjo advokato Dariaus Kurpavičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Albinas BielskisRegina PocienėLinas Žukauskas