- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-03-22
- Bylos Nr.
- eI-470-815/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03192-2017-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Violeta Petkevičienė, Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- A. E. Q.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. E. Q. (A. E. Q.) skundą atsakovei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas A. E. Q. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba arba atsakovė) 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 10-SP9-118 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. E. Q. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodo faktines aplinkybes:
2.1. Nuo 2011 m. studijuoja Mykolo Romerio universitete.
2.2 Pirmą kartą leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas 2012 m. ir šio dokumento išdavimas buvo siejamas su studijomis Lietuvos Respublikoje.
2.3. 2012 m. liepos 3 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete A. G., o (duomenys neskelbtini) susilaukė dukters L. K.. Nepasisekus šeimyniniam gyvenimui, 2014 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo panaikintas santuokos apskaitos įrašas Nr. 2240.
2.4. Leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pakeistas 2012 m., 2013 m. ir 2015 m.
2.5. Pareiškėjas, žinodamas, kad leidimo galiojimo terminas baigiasi 2017 m. rugsėjo 3 d., 2017 m. gegužės 19 d. kreipėsi į Migracijos valdybą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo dukra, t. y. šeimos susijungimo pagrindu.
2.6. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. rugsėjo 4 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas dėl šio sprendimo pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinės bylos Nr. eI-5266-484/2017).
3. Teigia, kad Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu buvo patvirtinta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Pareiškėjas yra Mykolo Romerio universiteto studentas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, neturi įsiskolinimų biudžetui, nėra padaręs kriminalinių nusikaltimų ar kitų šiurkščių teisės aktų pažeidimų.
4. Nurodo, jog šiuo metu pareiškėjas yra įsidarbinęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, kas suponuoja išvadą, kad Lietuvos Respublikoje jis turi ilgalaikių socialinių bei ekonominių ryšių. Pažymi, kad Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2011 m.
5. Teigia, kad buvusi sutuoktinė A. G. siekia susidoroti su pareiškėju, maksimaliai siekia, kad jis būtų deportuotas iš Lietuvos, t. y. paskutinį kartą pareiškėjo dukters L. K. motinai pažadėjus suorganizuoti vaiko ir jo tėvo (pareiškėjo) susitikimą ir pastarajam sutartu laiku atvykus, jis buvo pasitiktas policijos pareigūnų ir pristatytas į Migracijos departamentą, kur jam buvo įteiktas sprendimas dėl jo grąžinimo į kilmės valstybę ir surašytas administracinio nusižengimo protokolas.
6. Pažymi, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, turėdamas vizą. Visą laikotarpį nuo 2011 m. iki 2017 m. rugsėjo 3 d. pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo teisėtai, tačiau, 2017 m. rugsėjo 4 d. Migracijos departamentui priėmus sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas neteko teisinio pagrindo būti Lietuvos Respublikoje. Mano, jog sprendimas yra priimtas neišanalizavus visų faktinių aplinkybių. Pareiškėjas nuo 2011 m. nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje, buvo sukūręs šeimą, jo dukra L. K. gyvena Lietuvos Respublikoje. Šioje šalyje pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą bei nėra padaręs jokių teisės pažeidimų, išskyrus administracinį nusižengimą, jog gyvena Lietuvoje pasibaigus leidimui gyventi šioje šalyje laikotarpiui.
7. Nurodo, jog šiuo metu jo buvusi sutuoktinė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl tėvo valdžios apribojimo, su kuriuo pareiškėjas kategoriškai nesutinka ir siekia aktyviai dalyvauti teismo posėdžiuose. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad reikalinga užtikrinti pareiškėjo buvimą Lietuvos Respublikoje iki procesinio sprendimo civilinėje byloje įsiteisėjimo dienos, kadangi pareiškėjas siekia aktyviai dalyvauti teismo posėdžiuose ir gintis nuo jam reiškiamų reikalavimų.
8. Pažymi, kad pareiškėjo niekas nesieja su (duomenys neskelbtini) – šioje šalyje pareiškėjas neturi gyvenamosios vietos, neturi pajamų šaltinio. Priešingai, jis nuolat nuo 2011 m. gyveno Lietuvos Respublikoje, šioje šalyje yra įsidarbinęs, su šia šalimi sieja šeiminiai santykiai – joje gyvena pareiškėjo dukra.
9. Mano, jog aplinkybė, kad Lietuvos Respublikoje nelegaliai esantis pareiškėjas bus išsiųstas į kilmės valstybę, yra prilyginama įsikišimui į šeimyninį gyvenimą pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį.
II
Atsakovė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
1. Nurodo tokias faktines aplinkybes.
1.1. (duomenys neskelbtini) pilietis A. E. Q. Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini) 2011 m. rugsėjo 21 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas gyventi), nes ketino studijuoti Mykolo Romerio universitete.
1.2. 2012 m. kovo 5 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui Leidimą gyventi iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (be teisės dirbti).
1.3. 2012 m. kovo 15 d. Migracijos valdyba išdavė pareiškėjui Leidimą gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.
Šalies argumentai
1.4. Pareiškėjas 2012 m. liepos 12 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti Leidimą gyventi šeimos susijungimo atveju, nes (duomenys neskelbtini) Lietuvos musulmonų sunitų dvasiniame centre – Muftiate, sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete A. G..
1.5. Migracijos departamentas 2012 m. rugpjūčio 28 d. priėmė sprendimą pakeisti Leidimą gyventi vieneriems metams.
1.6. 2013 m. liepos 26 d. pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti Leidimą gyventi, nes Lietuvos Respublikoje gyvena vaikas L. K., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė.
1.7. Migracijos departamentas 2013 m. rugpjūčio 29 d. priėmė sprendimą pakeisti Leidimą gyventi vieneriems metams.
1.8. Pareiškėjas 2014 m. ir 2015 m. Migracijos valdybai teikė prašymus pakeisti Leidimą gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis.
1.9. 2017 m. gegužės 13 d. pareiškėjas, ketindamas ir toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė prašymą pakeisti Leidimą gyventi bei dokumentus, patvirtinančius teisę šiuo pagrindu gauti minėtą leidimą.
1.10. 2017 m. gegužės 30 d. Migracijos valdyba gavo Lietuvos Respublikos pilietės A. G. (buvusios pareiškėjo sutuoktinės, jo dukters motinos) prašymą, kuriame rašoma, kad pareiškėjas trejus metus nesimatė su dukra, alimentus dukros išlaikymui mokėjo tik antstolių pagalba, į ją buvęs sutuoktinis kreipiasi tik tada, kai baigiasi jo Leidimo gyventi galiojimo laikas.
1.11. 2017 m. birželio 21 d. Migracijos valdyba išsiuntė pareiškėjo bylą Migracijos departamento Imigracijos skyriui įvertinti, ar nėra pagrindo atsisakyti pakeisti Leidimą gyventi.
1.12. Migracijos departamento Imigracijos skyrius išnagrinėjo prašymą bei pateiktus dokumentus ir 2017 m. rugsėjo 4 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-l) 3I-756 (00335) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“.
1.13. 2017 m. rugsėjo 8 d. į Migracijos valdybą buvo pristatytas pareiškėjas, kuris pateikė kelionės dokumentą (pasą) (duomenys neskelbtini) ir leidimą laikinai gyventi (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 3 d. Pareiškėjas paaiškino, kad neišvyko iš Lietuvos Respublikos iki Leidimo gyventi galiojimo pabaigos, nes jo vaikas Lietuvos Respublikos pilietis, o jis mokosi Mykolo Romerio universitete. Užsienietis neturėjo ir galiojančios vizos.
2. Nurodo, jog Migracijos valdyba, priimdama Sprendimą, nustatė, kad Migracijos departamento Imigracijos skyriaus sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti Leidimą gyventi, šiuo metu jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, t. y. neturi galiojančio Leidimo gyventi arba vizos, todėl, vadovaudamasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, atsižvelgusi į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2017 m. rugsėjo 27 d. Pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti jį į (duomenys neskelbtini) (grėsmės gyvybei ir laisvei, ar persekiojimo pavojaus). Pareiškėjui taip pat buvo išaiškinta, kad 15 dienų savanoriško išvykimo terminas, gali būti pratęstas dėl Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas nesikreipė dėl termino savanoriškai išvykti pratęsimo.
3. Pažymi, kad Sprendimo priėmimo pagrindas minėtas Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimas Nr. (15/4-1) 31-756 (00335) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“.
4. Nurodo, jog nors pareiškėjas skunde teigė, kad jo niekas nesieja su (duomenys neskelbtini), t. y. šioje šalyje jis neturi gyvenamosios vietos, neturi pajamų šaltinio, tačiau ir Lietuvos Respublikoje pareiškėjas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, gyvenamosios vietos deklaravimo duomenys adresu: (duomenys neskelbtini), panaikinti 2017 m. rugsėjo 27 d., jis neturi ir legalaus pajamų šaltinio, nes paskutinė žinoma darbo vieta buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2017 m. sausio 16 d. atleistas iš darbo). Pareiškėjas prie skundo pridėjo 2017 m. rugsėjo 10 d. pasirašytą darbo sutartį, tačiau pareiškėjas UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki šiol neįdarbintas. Atkreipia dėmesį į tai, jog Įstatymo 57 straipsnyje nustatyta, kad užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, privalo įsigyti leidimą dirbti. Pareiškėjas tokio leidimo neturi.
III
Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia tokiais argumentais.
1. 2017 m. gegužės 19 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo duktė Lietuvos Respublikos pilietė L. K., gim. 2013 m. kovo 27 d., deklaravusi gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti Leidimą gyventi. Kartu su prašymu pareiškėjas pateikė galiojantį kelionės dokumentą, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą Leidimo gyventi išdavimo pagrindą (dukters gimimo liudijimą), banko pažymą apie sąskaitą ir kitus dokumentus.
Nagrinėjant pareiškėjo prašymą, buvo nustatyta, kad pareiškėjas savo nepilnametės dukros auklėjime nedalyvauja, vengia mokėti priteistą dukros išlaikymą (išlaikymą moka tik antstoliui pradėjus išieškojimo veiksmus pagal vykdomąjį dokumentą), darbo neturi, o turimos sąskaitos areštuotos.
Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu surinktą informaciją, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 14 punktais, 2017 m. rugsėjo 4 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui Leidimą gyventi.
2. Migracijos valdyba, nustačiusi, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai, kadangi jo turėtas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2017 m. rugsėjo 3 d., taip pat vadovaudamasi Įstatymu, 2017 m. rugsėjo 12 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2017 m. rugsėjo 27 d.
3. Mano, kad Migracijos valdyba, nagrinėdama dokumentus dėl pareiškėjo grąžinimo į (duomenys neskelbtini), įvertino pareiškėjo pateiktą paaiškinimą, kuriame jis nurodė, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo nepilnametė dukra, jis mokosi Mykolo Romerio universitete, dirba pagal sudarytą darbo sutartį, taip pat atsižvelgė į Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Pažymi, kad aplinkybė, jog Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio šeimos nariai, savaime nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. užsieniečio buvimas ar gyvenimas Lietuvos Respublikoje turi būti teisėtas. Vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, ši aplinkybė taip pat savaime neužkerta kelio valstybės institucijos tarnautojams, nustačiusiems Įstatymo 125 straipsnyje nurodytą sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę pagrindą, tokį sprendimą priimti (aplinkybės, kurioms esant draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, yra nustatytos Įstatymo 130 straipsnyje ir nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nustatyta nebuvo, tokių aplinkybių nenurodė ir pareiškėjas skunde teismui). Daro išvadą, jog priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, vertinami ne tik užsieniečio ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, bet ir kitos Įstatymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės, t. y. sprendimas priimamas, įvertinus surinktų dokumentų ir duomenų visumą.
4. Aplinkybę, kad Migracijos valdyba, priimdama Sprendimą, įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis bei kitas individualias pareiškėjo aplinkybes, rodo ir tai, kad Sprendimu buvo nustatytas ne trumpiausias Įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje nurodytas 7 dienų, o 15 dienų terminas savanoriškam išvykimui į (duomenys neskelbtini).
5. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas žinojo apie tai, jog jo turimas Leidimas gyventi yra pasibaigęs, todėl, elgdamasis sąžiningai ir rūpestingai, jis privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau to nepadarė, t. y. ginčijamas sprendimas buvo priimtas kaip paties pareiškėjo neatsakingo ir nerūpestingo elgesio, pažeidžiančio teisės aktų reikalavimus, pasekmė.
6. Atsakydamas į pareiškėjo skundo teiginius, kad ginčijamas sprendimas priimtas, neįvertinus faktinės aplinkybės, jog Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo dukra, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, Migracijos departamentas pažymi, kad Migracijos valdyba, priimdama ginčijamą sprendimą, įvertino, jog Migracijos departamentas atsisakė išduoti pareiškėjui Leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu, nustatęs, kad pareiškėjas su savo nepilnamete dukra nebendrauja, tinkamai nesirūpina jos išlaikymu. Atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu nutraukė pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės santuoką dėl pareiškėjo kaltės, kadangi pareiškėjas daugiau nei metus laiko šeima nesirūpino, sutuoktinę paliko dar iki dukters gimimo ir neprisidėjo nei prie šeimos, nei prie mažametės dukters tinkamo išlaikymo.
7. Informuoja, kad Migracijos departamentas sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui Leidimą gyventi taip pat priėmė nustatęs, kad pareiškėjas neturi artimų asmeninių ryšių su dukterimi L. K., o tik siekia gauti Leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu, t. y. duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti Leidimą gyventi neatitinka tikrovės (jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas – gyventi Lietuvoje, nedalyvaujant nepilnametės dukters auklėjime ir išlaikyme). Ši išvada buvo padaryta ne tik įvertinus turimus duomenis dėl pareiškėjo dukros išlaikymo, bet ir nustačius, kad pareiškėjas su savo dukra nebendrauja, neprisideda prie jos auklėjimo. Pažymi, kad pareiškėjas skunde teismui dėl jo bendravimo su nepilnamete dukra nepasisakė, nei Migracijos valdybai, nei teismui nepateikė jokių dokumentų ar duomenų, galinčių paneigti aukščiau nurodytas išvadas (tik nurodė, kad jo dukra yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau nepateikė nei duomenų, nei dokumentų, galinčių patvirtinti pareiškėjo bendravimą su dukra).
8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad ginčijamas sprendimas pažeidžia jo ir jo šeimos teises, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858- 1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ūnėr prieš Nyderlandus) praktikoje. Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui (žr. EŽTT 2014 m. spalio 3 d. sprendimą byloje Jeunesse prieš Nyderlandus).
Mano, jog vien pareiškėjo vaiko – Lietuvos Respublikos piliečio, gimimo faktas nereiškia, kad skundžiamas sprendimas, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas išvykti į (duomenys neskelbtini), ypač atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatyta, kad pareiškėjas tinkamai nesirūpino savo dukra, neprisidėjo prie jos išlaikymo, automatiškai pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį. Pažymi, kad Sprendimu pareiškėjui nebuvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, juo taip pat nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, o pats pareiškėjas neįrodė, kad Sprendimas galėtų neigiamai įtakoti jo teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (nepateikė jokių dokumentų, galinčių paneigti, kad ginčijamas sprendimas užkerta kelią pareiškėjui bendrauti su dukra, ją išlaikyti).
9. Aplinkybė, kad pareiškėjas studijuoja Mykolo Romerio universitete, savaime neįteisina pareiškėjo buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje, todėl ji negali būti laikoma pakankamu pagrindu panaikinti ginčijamą sprendimą.
Dėl pareiškėjo įsidarbinimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodo, jog pagal Įstatymo 57 straipsnį užsienietis, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, privalo įsigyti leidimą dirbti. Atvejai, kada iš užsieniečio nereikalaujama įsigyti leidimą dirbti, yra nustatyti Įstatymo 58 straipsnyje. Pažymi, kad byloje nėra nustatyta nei vieno Įstatymo 58 straipsnyje nurodyto atvejo, kada užsienietis yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas leidimą dirbti turėtų, todėl daro išvadą, jog jo darbas UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra neteisėtas. Be to, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenų matyti, kad nors pareiškėjas ir pateikė darbo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau šioje įmonėje jis nebuvo įdarbintas.
10. Migracijos departamento vertinimu, ginčijamas sprendimas taip pat neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti savo kaip tėvo pareigas bei dalyvauti nepilnametės dukros auklėjime. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendime nustatė, kad pareiškėjas turi teisę bendrauti su savo dukra kas antrą savaitgalio šeštadienį nuo 12 val. iki 13 val. pareiškėjo ir jo buvusios sutuoktinės iš anksto suderintoje vietoje, dalyvaujant pareiškėjo buvusiai sutuoktinei. Daro išvadą, kad pareiškėjas, norėdamas vykdyti savo kaip tėvo pareigas, tai gali padaryti, gaudamas dokumentą, suteikianti teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, t. y. vizą.
IV
Teismo posėdyje pareiškėjo A. E. Q. atstovė advokatė R. N. iš esmės rėmėsi pareiškėjo skunde nurodytais argumentais ir prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjas bendra tvarka pateikė Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (prašymas pas atsakovę gautas 2017 m. gegužės 19 d.) tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (b. l. 133–143).
2. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius 2017 m. birželio 21 d. raštu Nr. 10-S-106559 nusiuntė Migracijos departamento Imigracijos skyriui pareiškėjo asmens bylą, prašydamas įvertinti, ar nėra pagrindo atsisakyti pakeisti pareiškėjui Leidimą gyventi. Nurodė, kad Migracijos valdyba 2017 m. gegužės 19 d. gavo pareiškėjo prašymą pakeisti Leidimą gyventi tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (Įstatymo 43 str. 1 d. 3 p.), taip pat nurodė, kad 2017 m. gegužės 24 d. į Migracijos valdybą kreipėsi buvusi pareiškėjo sutuoktinė ir jų bendro vaiko motina, kuri informavo, kad pareiškėjas apie 3 metus nebuvo pareiškęs noro matytis su dukra, alimentai dukrai išreikalaujami tik su antstolių pagalba (b. l. 43).
3. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo Migracijos valdybai pateiktą prašymą ir kartu su juo pateiktus dokumentus, nustatęs, kad pareiškėjas savo nepilnametės dukros auklėjime nedalyvauja, vengia mokėti priteistą dukros išlaikymą (išlaikymą moka tik antstoliui pradėjus išieškojimo veiksmus pagal vykdomąjį dokumentą), darbo neturi, jo turimos sąskaitos areštuotos, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 14 punktais, 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 3I-756 (00335) nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 44–48).
Rezoliucinė dalis
4. Migracijos valdyba, nustačiusi, kad pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. gyvena Lietuvos Respublikoje neteisėtai, nes jo turėtas Leidimas gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galiojo iki 2017 m. rugsėjo 3 d. (b. l. 118–119), vadovaudamasi Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu (sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui), atsižvelgusi į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir į nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugsėjo 12 sprendimu Nr. 10-SP9-118 (b. l. 53) nusprendė:
4.1. Įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2017 m. rugsėjo 27 d.
4.2. Įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.
5. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. eI-5266-484/2017 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Migracijos departamentui dėl 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-756 (00335) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, 2017 m. lapkričio 28 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino, Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-756 (00335) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ panaikino ir įpareigojo Migracijos departamentą pakartotinai nagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimo, 2018 m. vasario 20 d. nutartimi Migracijos departamento apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. E. Q. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Migracijos valdybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 10-SP9-118 „Dėl (duomenys neskelbtini)piliečio A. E. Q. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 4 punktą).
2. Teismas pabrėžia, kad pagal administracinių teismų praktiką (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-2624/2014) administracinės institucijos gali priimti tokio pobūdžio sprendimus, koks yra skundžiamas sprendimas, t. y. dėl užsieniečių grąžinimo į jų kilmės valstybę, tik tada, kai, pirma, nustato, jog užsieniečiai Lietuvos Respublikoje yra pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalies 4 punktas), ir, antra, įvertina Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes, t. y. buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) ir kt. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad skundžiamas sprendimas teisingai pagrįstas Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, t. y. pareiškėjas nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. buvo Lietuvoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui. Tačiau Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes atsakovė grindė Migracijos departamento 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 3I-756 (00335) (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą), kuris, kaip vėliau buvo nustatyta, buvo neteisėtas ir nepagrįstas, todėl panaikintas administracinių teismų (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 5 punktą). Taigi, skundžiamas sprendimas buvo priimtas tinkamai nenustačius ir neanalizavus Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytų faktinių aplinkybių. Todėl Migracijos valdybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 10-SP9-118 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. E. Q. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ naikintinas, nes neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, kad administracinis aktas turi būti grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai pritaikytomis teisės aktų nuostatomis.
3. Pareiškėjui šioje administracinėje byloje buvo teikiama teisinė pagalba pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. 2.2-(NTP-2)-17-T-3580-17604. Pareiškėją atstovavo advokatė R. N., kuri rengė skundą teismui, atskirąjį skundą, kitus procesinius dokumentus, taip pat atstovavo pareiškėją dviejuose teismo posėdžiuose. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos pateiktą 2018 m. kovo 13 d. pažymą Nr. (2.16)NTP-7-1745 (toliau – ir Pažyma) advokato užmokestis yra 337,61 Eur, kuriuos prašoma priteisti valstybės naudai.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei
3.1. Aktualios nuostatos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarime Nr. 364 „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir taikinamąjį tarpininkavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas), kuriame patvirtinti Už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir taikinamąjį tarpininkavimą mokamo užmokesčio dydžiai ir mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės).
3.2. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 42 straipsnyje nustatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas ABTĮ 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą (1 dalis); jeigu valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo klausimas nebuvo išspręstas priimant sprendimą išnagrinėjus bylą iš esmės, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojanti institucija turi teisę ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo pateikti teismui prašymą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei, šį prašymą teismas išnagrinėja ABTĮ 41 straipsnio 2 dalyje nurodyta tvarka (2 dalis).
3.3. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje byloje (2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013; 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013). Taigi, vertinant teisės aktų nuostatas bei suformuotą administracinių teismų praktiką konstatuotina, kad proceso šaliai suteikta teisė gauti tik pagrįstų ir racionalių išlaidų, susijusių su konkrečios bylos nagrinėjimu, atlyginimą.
3.4. Remiantis Tarnybos pateikta Pažyma, valstybės naudai priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų (advokato užmokestis) suma sudaro 337,61 Eur.
3.5. Remiantis Taisyklių 3.3 punktu, apskaičiuojant advokatams mokamo užmokesčio dydį už antrinės teisinės pagalbos teikimą, taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas užmokesčio bazinis dydis (toliau – ir UBD), kuris pagal Nutarimo 2 punktą sudaro 13 Eur.
3.6. Pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 12 dalį, kai įstatymuose nustatytais atvejais antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti išieškomos ar grąžinamos į valstybės biudžetą, antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai privalo pateikti Tarnybai prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo ir duomenis apie apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidas pateikti teismui procesą reglamentuojančių teisės aktuose nustatyta tvarka. Vertinant ABTĮ 42 straipsnio ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 12 dalies nuostatas konstatuotina, kad valstybei priteistinų išlaidų dydžio apskaičiavimas yra Tarnybos pareiga, todėl teismas neturi pagrindo abejoti Tarnybos pateiktoje Pažymoje nurodytų apskaičiuotų išlaidų dydžių pagrįstumu, tai patvirtina ir LVAT praktika (žr. 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1307/2014; 2014 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1486/2014).
3.7. Minėta, kad Tarnybos 2017 m. rugsėjo 14 d. sprendime Nr. .2-(NTP-2)-17-T-3580-17604 pareiškėjui A. E. Q. paskirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba, apmokant 50 procentų jo išlaidų dalį, todėl atsižvelgiant į šį teismo sprendimą, kuriame iš esmės apgintos pareiškėjo teisės, vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat remiantis Pažyma, valstybės naudai iš atsakovės Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos priteistinas 337,61 Eur antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsniu, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. E. Q. (A. E. Q.) skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą Nr. 10-SP9-118 „Dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. E. Q. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“.
Priteisti valstybės naudai iš atsakovės Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 337,61 Eur (tris šimtus trisdešimt septynis eurus ir šešiasdešimt vieną centą) pagrįstoms ir racionalioms valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidoms administracinėje byloje Nr. eI-470-815/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03192-2017-8) pagal pareiškėjo A. E. Q. (A. E. Q.) skundą atsakovei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo atlyginti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.