- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-14
- Bylos Nr.
- 1A-223-380/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-52775-2018-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- L. P.
- Nukentėjusysis
- E. S.
- Advokatai
- Jovita Usonytė, Albinas Antanas Kornikas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. gynėjo advokato Albino Antano Korniko apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. gegužės 28 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant visą bausmės laiką tęsti darbą.
Iš nuteistojo L. P. priteista nukentėjusiajai E. S. 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. L. P. nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą žmogui: 2018 m. lapkričio 1 d., apie 18.05 val., būdamas bute (duomenys neskelbtini), Plungėje, tyčia dešine ranka griebė nukentėjusiajai E. S. už kaklo ir jėga ėmė spausti kaklą, t. y. smaugti, po to, atitraukęs savo ranką nuo nukentėjusiosios kaklo, sugriebė už nukentėjusiosios plaukų ir ėmė jėga tempti aukštyn, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Nuteistojo L. P. gynėjas advokatas A. A. Kornikas apeliaciniu skundu prašo: 1) skundžiamą nuosprendį panaikinti ir nuteistąjį L. P. išteisinti dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymo; 2) iš nukentėjusiosios E. S. priteisti 500 Eur už apeliacinio skundo parengimą; 3) apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
2.1. Skunde teigiama, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas įrodymais, todėl naikintinas. Teismas nenurodė, kaip pasireiškė nuteistojo neva atlikti smaugimo, stūmimo veiksmai, kokie ir kur fiksuoti nukentėjusiosios sužalojimai. Byloje nėra objektyvių duomenų apie padarytą nusikalstamą veiką: nukentėjusiosios E. S. parodymai proceso metu keitėsi, be to, nėra paneigta, kad konfliktas galėjo būti abipusis. Skundžiamas nuosprendis iš esmės yra grindžiamas išimtinai tik nukentėjusiosios E. S. parodymais, o tai iš esmės prieštarauja baudžiamojo proceso principams. Be to, teismas privalėjo kritiškai vertinti nukentėjusiosios parodymus, nes ji juos ne kartą keitė: ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai skyrėsi nuo duotųjų teismo posėdyje.
2.2. Dėl smaugimo epizodo skunde nurodoma, jog apeliantas kategoriškai nesutinka su tuo, jog yra pripažintas kaltu dėl smurto pavartojimo prieš nukentėjusiąją. Viso proceso metu jis nuosekliai neigė smaugęs nukentėjusiąją, tačiau buvo pripažintas kaltu nesant jokių įrodymų. Šis kaltinimas grindžiamas išimtinai tik pačios nukentėjusiosios parodymais. Liudytoja (nukentėjusiosios mažametė duktė) V. D. paties smaugimo veiksmo nematė ir apie jį jokių parodymų nedavė, atvykę policijos pareigūnai ne tik nematė jokių objektyvių smurto žymių ant nukentėjusiosios, tačiau ir pati E. S. policijos ekipažui jokių nusiskundimų dėl patirto smurto neišreiškė. Pabrėžiama, kad rėmimasis vien tik nukentėjusiosios parodymais yra neteisėtas, nes patikrinti jos parodymų teisingumą nėra objektyvių galimybių. Kadangi nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, tokiais nukentėjusiosios parodymais (kurių nepatvirtina kiti įrodymai) nebuvo galima remtis.
2.3. Skunde pažymima, kad niekas nei fiksavo, nei apibūdino tariamo smaugimo žymių – kokioje kaklo dalyje, kokios kilmės (nubrozdinimas, mėlynė, dermatitas), kokios simetrijos šios žymės ir t. t. Jei būtų buvę smaugta, ant kaklo neabejotinai būtų likę mėlynių, šie sužalojimai fiksuojami specialistų ir surašomos išvados. Tik šių išvadų pagrindu galima spręsti apie tokio smaugimo pobūdžio veiksmus prieš nukentėjusiąją. Be to, net iš parodymų nebuvo nustatyta, kaip buvo smaugiama – viena ar dviem rankomis, dilbiu ar plaštakos dalimi, kiek laiko tai truko ir t. t. Apsiribota tik miglotais ir lakoniškais nukentėjusiosios paaiškinimas, esą ji buvo smaugiama. Taip pat iš skundžiamo nuosprendžio nėra aišku, iš kur atsirado išvada, kad nuteistasis smaugė nukentėjusiąją būtent dešine ranka. Tokiu atveju nukentėjusioji turėjo būti priremta prie sienos, nes viena ranka atlikti smaugimo veiksmą laisvai stovinčiam ar judančiam suaugusiam žmogui nėra objektyviai įmanoma (galima tik pasikėsinti atlikti tokį veiksmą).
2.4. Skunde nurodoma, jog jokiomis priemonėmis nebuvo fiksuotas nukentėjusiosios kaklo patinimas, kuris neišvengiamai turėjo atsirasti po smaugimo. Patyrusi tokio pobūdžio fizinį kontaktą nukentėjusioji turėjo laikytis už kaklo ar kitaip bandyti pašalinti atsiradusį skausmą, tačiau ji nedemonstravo jokių skausmo ar diskomforto kakle požymių, be to, buvo drąsi ir konfliktiška bendraudama su nuteistuoju. Teismas niekaip nevertino nukentėjusiosios vengimo vykti apžiūrai pas gydytojus ar teismo medicinos ekspertą. Ji tvirtino, esą pas medikus nevykusi, nes nebuvo kur palikti vaikų, tačiau objektyviai vaikai nėra kliūtis kreiptis dėl sveikatos priežiūros paslaugų, nes jie arba yra ugdymo įstaigoje, arba gali vykti kartu su mama. Apeliantas tvirtina, kad nukentėjusioji sąmoningai nevyko pas specialistus, nes tokiu atveju būtų dokumentais patvirtinta, kad nėra jokių objektyvių smurto požymių ant jos kūno.
2.5. Skunde teigiama, kad liudytojų parodymuose nėra kalbama apie smurtą, todėl jie negali būti įrodomąja medžiaga dėl smaugimo epizodo. Liudytoja V. D. nematė, kad nuteistasis būtų smaugęs jos mamą, o pareigūnų parodymai yra pernelyg plačiai ir selektyviai interpretuojami. Skundžiamame nuosprendyje fiksuoti ir priešingi įrodymai – pirmam į įvykio vietą pagal iškvietimą atvykusiam policijos pareigūnui R. A. nukentėjusioji apie smurtą apskritai nieko nesakė, nesiskundė ir jokių objektyvių smurto požymių nebuvo. Be to, nuteistasis ir nukentėjusioji toliau konfliktavo ir atvykus policijai, o tai reiškia, kad ji ne tik nebuvo įbauginta, bet ir nebuvo patyrusi fizinės grėsmės. Todėl teismo išvada apie jos nedelsiant išsakytus skundus dėl fizinio smurto yra nepagrįsta byloje ištirtais įrodymais ir jiems prieštarauja. Teismas taip pat rėmėsi liudytojo D. G. parodymais, nors jis pripažino apie nuteistojo smurtą iš nukentėjusiosios nieko negirdėjęs.
2.6. Skunde nurodoma, kad nukentėjusioji pasakojimą apie smaugimą ir plaukų pešimą sukūrė siekdama atkeršyti nuteistajam ir įgyti pranašumą prieš jį. Teismas be pagrindo nevertino aplinkybės, jog skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą nukentėjusioji neturėjo jokių nusiskundimų dėl prieš ją pavartoto smurto ir bylos nagrinėjimo metu keitė parodymus apie tai. Teismo posėdžio metu ji nesugebėjo logiškai paaiškinti, kodėl nesikreipė dėl pagalbos dėl smaugimo bei kitų fizinį skausmą sukėlusių nuteistojo veiksmų. 2018-11-02 pareiškime policijai E. S. nuosekliai įvardija tokią įvykių eigą: atvyko nuteistasis, įvyko barnis ir nukentėjusiosios bei jos vaikų daiktų išnešimas ir parnešimas (tuo pat metu ir tariamas grasinimas nužudyti), smurto epizodai (smaugimas, tampymas už plaukų). Nukentėjusioji logiškai paaiškino, jog viską matė vaikai, todėl ji skambino „į vaikų teises“, po to – į policiją. Tuo tarpu teisme, atsakydama į klausimą, kodėl apie smurtą neužsiminė paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą, ji parodė, jog taip atsitiko todėl, kad nuteistasis smurtavo tik po to, kai ji jau buvo iškvietusi policijos pareigūnus. Taigi tariamų įvykių eiga yra nelogiška, todėl teismas be pagrindo kritiškai nevertino nukentėjusiosios parodymų, kurie iš esmės yra vienintelis nuteistojo kaltės įrodymas.
2.7. Skunde teigiama, jog nors nukentėjusioji parodė, kad nuteistasis ją tampė už plaukų, tačiau nenurodė, nei kada, nei kiek kartų, nei kokiomis aplinkybėmis. Be to, nors ir tvirtino, kad dalis jos plaukų buvo išpešta, tačiau dėl to nepasirodė jokiam medikui. Pažymima, kad neaišku, kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas nustatė, kad nuteistasis už plaukų nukentėjusiąją tempė aukštyn. Byloje nėra nustatyta, kaip konkrečiai buvo daromas skausmingas poveikis nukentėjusiosios plaukams, todėl negalima nustatyti, ar tais veiksmais buvo sukeltas koks nors fizinis skausmas nukentėjusiajai. Laikytina, kad šiuo atveju fizinio skausmo sukėlimas nėra įrodytas.
2.8. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas niekaip nevertino aplinkybės, jog konfliktas buvo abipusis, nors tai patvirtina tiek įvykio vietoje buvusių pareigūnų, tiek V. D. parodymai. Teismas apskritai nepasisakė apie nukentėjusiosios vaidmenį veikoje, neanalizavo viso įvykio šiuo aspektu, apsiribodamas tik L. P. veiksmų analize ir kvalifikavimu. Iš bylos duomenų matyti, kad visas įvykis iš esmės buvo vienas epizodas – abipusis konfliktas, paržengęs į susistumdymą, kuriame nebuvo besiginančiųjų. Nukentėjusioji, matydama konfliktiškai nusiteikusį L. P., nebuvo išsigandusi, o savo ruožtu pati jį provokavo fiziniam konfliktui, lupo iš rankų daiktus, stūmė jį, traukė už rankos iš vaikų kambario. Dėl tokių veiksmų nuteistasis patyrė analogišką fizinį poveikį kaip ir pati E. S..
2.9. Skunde teigiama, jog nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi, jos teismo posėdžio metu duoti parodymai nesutampa su duotais ikiteisminio tyrimo metu, be to, neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nukentėjusioji tvirtino, kad nuteistasis pasisavino jos dokumentus, kad jai teko išsiimti vaikų gimimo liudijimų dublikatus. Tačiau byloje pateikti originalūs gimimo liudijimai. E. S. tvirtino, esą L. P. pastūmė jos dukrą, jos abi griuvo, dukra patyrė sužalojimų. Tai buvo melas, nes jis vaikų apskritai nelietė, nekalbant apie bet kokį fizinį poveikį jiems. Kalbėdama apie neturtinę žalą nukentėjusioji tvirtino, kad vaikai savaitę nėjo į mokyklą, tačiau atsisakė pateikti tai patvirtinančius įrodymus iš ugdymo įstaigos. E. S. melavo teismui apie neva sudarytą nuomos sutartį ir ją vykdant pervestas lėšas, nes nuteistasis jos nurodytų sumų nėra gavęs, o teismo įpareigojimo pateikti įrodymus nukentėjusioji tiesiog nevykdė.
2.10. Skunde nurodoma, jog teismas nevertino įrodymų, liudijančių apie abipusį konflikto pobūdį. Nukentėjusioji teigė, esą nuteistasis neleido jai skambinti policijai. Akivaizdu, kad dėl neva įvykusio smaugimo epizodo ji tokią galimybę turėjo, tačiau nenorėjo ar dėl kitų priežasčių nusprendė ja nesinaudoti. Būdama išsigandusi, auka ieškotų pagalbos, slėptųsi nuo smurtautojo, o ne sektų paskui ir demonstruotų konfliktišką elgesį. Liudytoja A. A. aiškiai nurodė, jog „nukentėjusioji sakė, kad pagalba nereikalinga, kad viskas gerai. Nukentėjusioji nebuvo sužalota“.
2.11. Skunde teigiama, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nuteistojo kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo nėra įrodyta neginčytinais įrodymais, kaltinimas yra grindžiamas prielaidomis, kuriomis baudžiamasis įstatymas draudžia grįsti kaltinamojo kaltę, todėl visos abejonės, jų nepaneigus, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pažymima, jog nors Sveikatos sutrikdymo masto taisyklėse nėra įtvirtinta jokių medicininių kriterijų fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti, šio fakto negali patvirtinti teismas, vertindamas vien nukentėjusiosios reakciją ir situacijos aiškinimą, nesant galimybės įvertinti, ar smurtinių veiksmų pobūdis galėjo realiai sukelti fizinį skausmą. Akcentuojama, kad asmens padaryta veika neturi būti pripažįstama nusikaltimu vien formaliai, nevertinant, ar tokios veikos neteisėtumas yra kriminalinio pobūdžio ir ar jos pavojingumas yra pakankamas ją laikyti nusikaltimu. Nepakanka formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai asmens elgesio neteisėtumas siekia būtiną baudžiamosios atsakomybės taikymui pavojingumo laipsnį. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai.
2.12. Skunde nurodoma, jog sukelto skausmo intensyvumą ir stiprumą nustatyti padeda eksperto išvados, nurodomos ekspertizės akte. Šiuo atveju byloje ne tik nėra ekspertizės akto dėl E. S. sukelto fizinio skausmo, bet ir nustatyta, kad jai jokia medicininė pagalba nebuvo reikalinga, ji medikų nekvietė, skundų šiuo klausimu nei Vaikų teisių skyriui, nei Bendrajam pagalbos centrui neišsakė. Atvykus policijos pareigūnams, nukentėjusioji jokių pretenzijų nereiškė, nusiskundimų neišsakė ir objektyvių duomenų apie galbūt patirtą fizinį skausmą nepateikė. Policijos pareigūnai nematė jokių grumtynių požymių, jokių paraudimų, jokių audinių pažeidimų, jokių sužalojimų nebuvo.
2.13. Skunde teigiama, jog fizinis skausmas nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali būti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatomas ir pripažįstamas automatiškai. Fizinis skausmas pasireiškia nemaloniais pojūčiais, o tai – nukentėjusiojo subjektyvus suvokimas. Fizinio skausmo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromą fizinį smurtinį poveikį. Teismas turėjo vertinti V. D. parodymus dėl kitų nuteistojo veiksmų (ne tik grasinimo nužudyti). Pažymima, jog įvykis buvo asmeninio pobūdžio, dėl nuomos sutarties sąlygų, įtampa tęsėsi ilgą laiką, nukentėjusiajai grėsė iškraustymas iš buto, todėl, siekiant palankumo sau, nukentėjusiosios ir jos dukters parodymai gali būti netikslūs ir neteisingi. Atkreipiamas dėmesys, jog dėl tvyrančios įtampos tarp konflikto šalių, užsitęsusių ginčų, nukentėjusioji įvykį galėjo traktuoti perdėtai ir pernelyg sureikšminti L. P. veiksmus.
2.14. Skunde pažymima, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Nei vieno, nei kito byloje nėra. Taigi, nesant kitų įrodymų, kyla abejonių ir dėl paties konflikto tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo nurodomu laiku įvykimo. Tuo labiau nesama ir objektyvių duomenų, kurie įrodytų fizinio skausmo sukėlimą. Šio fakto negali patvirtinti teismas, vertindamas vien nukentėjusiosios reakciją ir situacijos aiškinimą, todėl nėra galimybės įvertinti, ar smurtinių veiksmų pobūdis galėjo realiai sukelti fizinį skausmą, o jei fizinis skausmas ir buvo sukeltas, ar jo stiprumas bei intensyvumas sudaro pagrindą taikyti baudžiamąją atsakomybę. Analogiškos praktikos laikosi ir Klaipėdos apygardos teismas (baudžiamoji byla Nr. 1A-148-651/2016).
3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas netenkintinas.
5. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo argumentą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai pripažino L. P. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
6. Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, priimtą nuosprendį, apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam L. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai L. P. pripažino kaltu padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie yra gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, o tai suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant L. P. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde iš esmės remiamasi bendro pobūdžio samprotavimais apie nukentėjusiosios elgesį įvykio metu ir po įvykio (reakciją į patirtą smurtą bei fizinį skausmą, konflikto pobūdį), parodymus ir netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikiant savitą nagrinėjamo įvykio aplinkybių vertinimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus. Todėl vien tai, kad apeliaciniame skunde dėstoma kitokia nuomonė dėl byloje esančių įrodymų vertinimo bei jų įrodomosios reikšmės, nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis dėl nuteistojo kaltės, kitaip (subjektyviai) interpretuojant byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertinant, nėra pagrindas L. P. išteisinti.
7. Šioje byloje L. P. yra nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad sukėlė fizinį skausmą žmogui: 2018-11-01, apie 18.05 val., būdamas bute (duomenys neskelbtini), Plungėje, tyčia dešine ranka griebė nukentėjusiajai E. S. už kaklo ir jėga ėmė spausti kaklą, t. y. smaugti, po to, atitraukęs savo ranką nuo nukentėjusiosios kaklo, sugriebė už nukentėjusiosios plaukų ir ėmė jėga tempti aukštyn, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.
8. Nors L. P. savo kaltės dėl fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimo nepripažino viso baudžiamojo proceso metu, tačiau jo kaltė yra neabejotinai įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma – 2018-11-02 nukentėjusiosios E. S. pareiškimu, nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais E. S., nepilnametės liudytojos V. D., liudytojų policijos pareigūnų L. A. ir D. G. parodymais, Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo turiniu. Tai paneigia apeliacinio skundo argumentą, kad byloje, išskyrus išimtinai nukentėjusiosios parodymus, nėra jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų nuteistojo kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
9. 2018-11-02 nukentėjusiosios E. S. pareiškime nurodyta, kad 2018-11-01 apie 18.00 val. buto savininkas L. P. įsibrovė į butą ir norėjo ją iškeldinti į gatvę su mažamečiais vaikais. L. P. paėmė vaiko planšetę, o nukentėjusioji griebė jam už rankos ir atėmė ją iš jo. Po to L. P. griebė E. S. už kaklo ir pradėjo ją smaugti, tampyti už plaukų. Dukra matė, kaip nuteistasis tampė nukentėjusiąją už plaukų. E. S. skambino į Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir išsikvietė policijos pareigūnus. Kol atvažiavo pareigūnai, L. P. bandė sudaužyti jos televizorių, keikėsi. Dukra V. matė, kaip nuteistasis stūmė E. S. (t. 1, b. l. 7). Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše užfiksuotas nukentėjusiosios pokalbis su centro darbuotoja, kuriame nukentėjusioji prašo policijos pagalbos ir nurodo, jog atvykęs buto, esančio (duomenys neskelbtini) Plungėje, šeimininkas bando ją iškraustyti į gatvę su mažamečiais vaikais ir ją „jau stumdo“ (t. 1, b. l. 166).
10. Nukentėjusioji E. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad nuo 2018 m. rugsėjo mėn. ji nuomojosi nuteistojo butą (duomenys neskelbtini), Plungėje. Ji nuteistajam yra skolinga 34 eurus už komunalinius mokesčius. 2018-11-01 apie 18 val. atvyko L. P.. Jie buvo bendravę iš vakaro, nuteistasis jai buvo pasakęs, kad reikia iš buto išsikraustyti iki spalio 31 d., bet sutarė, kad galės išsikraustyti lapkričio 1 d. Įėjęs į butą nuteistasis paklausė, ar ji susikrovė daiktus, ji atsakė, kad ne, nesutiko išsikraustyti. Norėjo su nuteistuoju pasikalbėti, bet jis į kalbas nesileido, norėjo sudaužyti televizorių, jie susigrūmė. Nuteistasis grasino, kad ją užmuš, nušluos nuo žemės paviršiaus. Ji labai išsigando, sakė L. P., kad taip elgtis negalima, bet jis jai buvo pasakęs: „aš tave primušiu, kas tavimi bomže patikės“, čiupo jai už kaklo, pradėjo smaugti. Ji išsinėrė, tada nuteistasis čiupo jai už plaukų, jie stumdėsi, jai skaudėjo. Dukra V. tuo metu ėjo į tualetą, pamatė, kad nukentėjusioji grumiasi su L. P., priėjo prie jos ir ją apsikabino. L. P. pastūmė nukentėjusiąją, tačiau pargriuvo jos dukra, atsitrenkė į stalą. Visi trys vaikai matė, kaip nuteistasis ėmė E. S. už kaklo. Nuteistasis liepė E. S. išsikviesti vyrą, tačiau, kai ji bandė skambinti, griebė už telefono, ji telefoną iš jo atėmė. Nuteistasis vėl ėmė mėtyti daiktus, bandė sudaužyti televizorių, pradėjo ardyti durų spyną, tada ji paskambino į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, jos darbuotoja pasiūlė kviesti policiją, tą ji ir padarė. Konflikto (kuris truko apie pusvalandį) metu nuteistasis lakstė po kambarį, fotografavo, buvo paėmęs ir išnešęs jos ir vaikų dokumentus, kuriuos vėliau grąžino liepiamas policijos pareigūnų. Nukentėjusioji ir jos vaikai patyrė stresą, E. S. skaudėjo, buvo išrauti plaukai. Po smaugimo ir draskymosi ant jos kūno žymių (mėlynių) nebuvo, tik šukuojantis iškrito plaukų kuokštas ir skaudėjo gerklę (t. 1, b. l. 177–178).
11. Teisiamajame posėdyje vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK ) 276 straipsnio 2 dalimi buvo perskaityti nepilnametės liudytojos V. D. ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai (t. 2, b. l. 26). 2018-11-28 apklausiama Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos, V. D. parodė, kad matė, kaip mama ir buto šeimininkas namuose barėsi. Ji išgirdo triukšmą, kai buvo tualete. Išgirdusi triukšmą, nuėjo pas mamą. Priėjusi apsikabino mamą iš nugaros. Buto šeimininkas stūmė mamą, tačiau parvirto V. D.. Nuteistasis norėjo išmesti daiktus į koridorių bei sudaužyti televizorių, telefoną ir planšetę. Jis norėjo juos tą pačią dieną iškraustyti. Matė, kaip E. S. ir L. P. stumdėsi, taip pat matė, kaip buto šeimininkas pešė mamai plaukus. Jie stovėjo prie durų, mama buvo susirišusi plaukus, o buto šeimininkas, paėmęs už plaukų, juos pešė (t. 1, b. l. 66–67).
12. Liudytoja L. A. teisiamajame parodė, kad su tyrėju D. G. nuvyko pagal iškvietimą pas nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini) gatvėje. Buvo pranešta, kad moterį su vaikais iš namų meta buto nuomotojas. Įvykio vietoje jau buvo atvykęs kitas policijos ekipažas – R. A. su I. J.. Atvykus į įvykio vietą liudytoja pastebėjo, kad nuteistasis buvo labai agresyvus. Koridoriuje mėtėsi rūbai, mergaitė buvo apsiverkusi, matėsi, jog ji labai išsigandusi, nepilnamečiai vaikai buvo uždaryti kitame kambaryje. Nukentėjusioji buvo apsiverkusi, minėjo, kad jai buvo pešama už plaukų ir kad ji buvo stumdoma, iš jos buvo reikalaujama tuoj pat palikti butą, sakė, kad L. P. jai grasino ir buvo suėmęs už kaklo. Nuteistasis buvo labai agresyvus, tikrai negražiai elgėsi, vaikščiojo susierzinęs, neadekvatus, piktas, stumdėsi, ginčijosi su policijos pareigūnais (t. 1, b. l. 178).
13. Liudytojas D. G. teisiamajame posėdyje parodė, jog su L. A. atvyko pagal iškvietimą į įvykio vietą, kurioje jau buvo kiti pareigūnai – R. A. ir I. J.. Iškvietimas buvo dėl to, kad mama su vaikais išvaryta iš buto. Nuteistasis buvo apimtas streso, susijaudinęs, vaikštinėjo iš kampo į kampą, sunkiai kontaktavo, matėsi, kad įsitempęs, neklausė pareigūnų nurodymų, neišklausydavo jų iki galo, įsiterpdavo su savo pastabomis. Liudytojas negali pasakyti, kas vyko iki jų atvažiavimo. Be nuteistojo, bute buvo du vaikai ir moteris. Jam teko bendrauti su moterimi, ji sakė, kad buto savininkas varo ją lauk iš buto, paėmė jos daiktus, buvo ją išvaręs, kad lyg lauk išstūmė vaikų akivaizdoje, paėmė raktus. Jokių smurto žymių ar kraujo ant nukentėjusiosios nematė. Nukentėjusioji sakė, kad nuteistasis paėmęs ją lyg už rankos ar už pečių išstūmė ją lauk. Mano, kad nukentėjusioji išsigando vyriškio veiksmų ar žodžių, matyt, jai buvo pagrindas manyti, kad bus sutrikdyta jos sveikata. Nukentėjusioji daugiau bendravo su liudytoja L. A. (t. 2, b. l. 18).
14. Liudytojas R. A. teisiamajame posėdyje parodė, kad tikslios datos nepamena, bet dirbo reaguojančiame policijos ekipaže ir buvo gautas iškvietimas atvykti Plungės mieste į (duomenys neskelbtini) gatvę, tikslaus adreso nežino. Užėjus į butą, vyko ginčas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios, vienas buvo išnuomojęs butą kitam, kiek suprato, nuomininkė nemokėjo nuomos pinigų, o buto savininkas nuomininkę norėjo iškraustyti. Jam nukentėjusioji nesakė, kad prieš ją būtų vartotas smurtas, nesimatė smurto pasekmių, kad vienas ar kitas būtų sužaloti. Tiek nukentėjusioji, tiek nuteistasis buvo įsiaudrinę, susijaudinę, abu kalbėjo pakeltu tonu, vyko ginčas, kuris nebuvo sprendžiamas racionaliai (t. 2, b. l. 24).
15. Įvertinusi aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios E. S. parodymais, kuriuose detaliai nurodytos prieš ją vartoto smurto ir fizinio skausmo sukėlimo aplinkybės. Šie parodymai yra pakankamai aiškūs, išsamūs ir neprieštaringi, juos patvirtina kiti bylos įrodymai – liudytojų V. D., L. A. ir D. G., parodymai, Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įrašo turinys ir 2018-11-02 nukentėjusiosios pareiškimo turinys.
16. Apeliaciniame skunde nepagrįstai bandoma sukompromituoti E. S. parodymus nurodant, kad jos parodymai proceso metu keitėsi, yra prieštaringi (teisiamajame posėdyje duoti parodymai nesutampa su duotais ikiteisminio tyrimo metu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių). Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji pakankamai nuosekliai, tiksliai ir detaliai apibūdino 2018-11-01 įvykio aplinkybes, jos parodymai apie tos dienos vakaro įvykių eigą (apie tai, kad L. P. prieš ją smurtavo ir sukėlė jai fizinį skausmą) atitinka faktines bylos aplinkybes ir, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, iš esmės nekito viso baudžiamojo proceso metu, be to, juos patvirtina liudytojų parodymai ir kiti byloje esantys įrodymai. Nukentėjusiąją su vaikais buvo bandoma iškraustyti į gatvę, ji buvo stumdoma, smaugiama, pešami jos plaukai (sukeltas fizinis skausmas), ji neabejotinai patyrė stresą, todėl gali neprisiminti kai kurių neesminių įvykio detalių ar jas prisiminti vėliau. Skunde teigiama, kad nukentėjusioji pasakojimą apie smaugimą ir plaukų pešimą sukūrė siekdama atkeršyti nuteistajam ir įgyti pranašumą prieš jį, o teismas be pagrindo nevertino aplinkybės, jog skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą ji neturėjo jokių nusiskundimų dėl prieš ją pavartoto smurto. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija negali sutikti. Kaip jau minėta, nukentėjusioji, duodama parodymus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė tas pačias aplinkybes tiek dėl konflikto iniciatoriaus, konflikto priežasties, tiek dėl prieš ją atliktų L. P. veiksmų pobūdžio, intensyvumo. Be to, nukentėjusioji neneigė, kad santykiai su nuteistuoju dėl buto nuomos nebuvo draugiški, tačiau ši aplinkybė pati savaime nėra pagrindas nukentėjusiosios parodymus laikyti nepatikimais ir jais sprendžiant L. P. baudžiamosios atsakomybės klausimą nesiremti. Be to, minėtame Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše aiškiai užfiksuota, kad nukentėjusioji prašė policijos pagalbos, nes nuteistasis bandė ją su vaikais iškraustyti ir stumdė. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu.
17. Pirmosios instancijos teismo posėdyje L. P. parodė, kad nukentėjusioji nemokėjo nuteistajam už nuomą, be to, jam paskambino kaimynas iš pirmo aukšto, skundėsi, kad jo nuomininkė triukšmauja, prašė kažką daryti. Nuteistasis paskambino kitam kaimynui, kuris taip pat patvirtino, kad nuomojamame bute triukšmaujama. Tada jis pradėjo spausti nuomininkę dėl mokėjimo (nukentėjusioji mokėtinos sumos neginčijo), tačiau ji nemokėjo, atsikalbinėjo. Lapkričio 1 d. jis vis dar nebuvo gavęs iš nukentėjusiosios sutarto avanso, ji atsisakė išsikraustyti. Nuteistasis atvažiavo apie 18 val., butas buvo atrakintas, bute buvo nukentėjusioji ir jos vaikai, kurie buvo savo kambaryje. Jis suprato, kad geruoju nukentėjusioji iš buto neišsikels, į butą įėjo nepasisveikinęs, pasakė, kad ji turi išsikraustyti iš to buto ir jam nerūpi kur. Pradėjo krauti lauk koridoriuje buvusius daiktus, manė, kad nukentėjusioji eis jų rinkti, o jis tuo metu užsirakins buto viduje ir nukentėjusiosios nebeįleis. Tačiau bute buvo nukentėjusiosios vaikai, o nukentėjusioji rinko daiktus ir vėl juos nešė į butą. Jis ėmė nešti lauk nukentėjusiosios televizorių, o nukentėjusioji norėjo iš jo televizorių atimti. Jie televizorių padėjo atgal, tada įvyko tarp jų susistumdymas, jis pasakė nukentėjusiajai, kad padarys viską, jog ji Plungėje negyventų, kad tokių nereikia, kad Plungėje visi ją pažįsta, pažįsta jos vyrą ir jos šeimą, kad jai geriau dingti iš jo buto. Jo tikslas buvo iškraustyti nukentėjusiąją iš buto tą pačią dieną. Nusprendė išimti iš buto durų spyną. Iš automobilio atsinešė atsuktuvą, po to planavo atjungti elektrą, kad nebūtų galima gyventi. Kai jis išiminėjo durų spyną, nukentėjusioji skambino į Vaiko teisų apsaugos tarnybą, po to į policiją. Atvažiavus policijos pareigūnams, nukentėjusiosios pagrindinė versija buvo ta, kad ji bute gyvena su vaikais, turi nuomos sutartį, yra mokėjusi mokesčius ir jos niekas negali iš buto iškraustyti. Jis pasakė, kad jokios sutarties nėra, kad nori nukentėjusiąją iškraustyti, kalbėjo nelabai mandagiai, leido suprasti nukentėjusiajai, kad policija negali jam nurodinėti ir nukentėjusiajai nepadės, nevykdė policijos pareigūnų nurodymų su nukentėjusiąja kalbėti mandagiau. Kai jis pasakė, jog taip pat pasiliks tame bute, nes turi tokią teisę, policijos pareigūnė pasakė nukentėjusiajai, kad ši turės išvykti. Tada jis padarė nuolaidą, sutarė, kad nukentėjusioji išsikraustys iš buto per 2–3 dienas, nukentėjusioji sutiko ir pasirašė susitarimą. Jie su policijos pareigūnu sutvarkė buto spyną ir jis išvažiavo. Nukentėjusioji jį apkalba dėl grasinimo nužudyti ir fizinio skausmo sukėlimo, jis tik sakė, kad nukentėjusioji nebegyvens Plungėje, taip pat meluoja dėl pinigų jam pervedimo ir nuolat keičia parodymus. Tokių grasinimų, kaip nurodyta kaltinime, nukentėjusiajai jis neišsakė ir jokio fizinio smurto prieš ją nevartojo, tikslo nužudyti ar sužaloti nukentėjusiąją jis neturėjo, kai jie stumdėsi dėl televizoriaus paėmimo ir padėjimo, jokių vaikų prie jų nebuvo, vienintelis jo tikslas buvo, kad nukentėjusioji kuo greičiau išsikraustytų iš nuomojamo buto. Buvo tik žodinis konfliktas ir psichologinis spaudimas išsikraustyti. Nukentėjusiosios dokumentus buvo paėmęs, kai nešė lauk televizorių, ir įmetęs į pašto dėžutę (t. 2, b. l. 24–26).
18. Nors nuteistasis savo kaltės dėl smurto ir fizinio skausmo sukėlimo nukentėjusiajai nepripažino, teigė, kad nukentėjusioji jį apkalba, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos jo parodymus vertino kritiškai, kaip pasirinktą gynybos poziciją. Pats nuteistasis teisiamajame posėdyje parodė, kad 2018-11-01 atvyko į butą nusiteikęs agresyviai, ketindamas nemandagiai bendrauti su E. S., siekdamas daryti jai psichologinį spaudimą, įbauginti, kad ji su vaikais tuoj pat išsikeltų iš buto. Jis nevykdė į butą atvykusių pareigūnų reikalavimų mandagiau kalbėti su nukentėjusiąja (t. 2, b. l. 24–26). Šią aplinkybę patvirtino visi ten buvę asmenys. Nuteistasis metė iš buto į laiptinę nukentėjusiosios vaikų daiktus, paėmė ir išnešė iš buto aplanką su nukentėjusiosios bei jos vaikų dokumentais, norėjo išnešti ir televizorių, dėl kurio tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios įvyko susistumdymas. Nukentėjusioji nurodė, kad nuteistasis norėjo sudaužyti televizorių, ji norėjo televizorių iš jo atimti, jie susigrūmė. Nuteistasis grasino, kad ją užmuš, sakė, kad nušluos nuo žemės paviršiaus. Ji labai išsigando, sakė nuteistajam, kad taip elgtis negalima, bet jis čiupo jai už kaklo, pradėjo smaugti. Ji išsilaisvino, tada nuteistasis čiupo jai už plaukų, jie stumdėsi, jai skaudėjo (t. 1, b. l. 177–178). Šiuos E. S. parodymus iš dalies patvirtino ir kaip liudytoja apklausta nukentėjusiosios mažametė dukra V. D., kuri parodė, kad matė, kaip nuteistasis ir nukentėjusioji stumdėsi ir kaip buto šeimininkas pešė mamą už plaukų. Jie stovėjo prie durų, mama buvo susirišusi plaukus, o buto šeimininkas, suėmęs už plaukų, juos pešė (t. 1, b. l. 66–67). Nukentėjusioji į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams iškart nurodė, kad nuteistasis ją smaugė ir pešė jai plaukus. Šią aplinkybę patvirtino liudytoja L. A. (t. 1, b. l. 178) bei liudytojas D. G., kuris nors ir nurodė, kad tiesiogiai smurto žymių ant nukentėjusiosios kūno nematė, tačiau nukentėjusioji daugiau bendravo su L. A.. Jam nukentėjusioji sakė, kad nuteistasis paėmęs ją lyg už rankos ar už pečių išstūmė lauk (t. 2, b. l. 18). Nors apeliaciniame skunde itin akcentuojama, kad nukentėjusioji nesikreipė į medikus, o byloje nėra specialisto ar eksperto išvados, kuri patvirtintų nukentėjusiosios patirtą smurtą ir fizinį skausmą, tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais negali sutikti. Kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, įvertinus aptartas aplinkybes ir nuteistojo agresyvų elgesį įvykio vietoje (jis buvo labai susierzinęs, neadekvatus, piktas, stumdėsi, ginčijosi su policijos pareigūnais, nevykdė jų reikalavimų mandagiau bendrauti su E. S.) nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais dėl fizinio smurto prieš ją pavartojimo ir fizinio skausmo jai sukėlimo. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas, nes juos patvirtina liudytojų parodymai, kitą dieną po įvykio rašytas nukentėjusiosios pareiškimas policijai, kuriame ji išdėstė analogiškas teisiamajame posėdyje išdėstytoms smurto prieš ją pavartojimo aplinkybes (t. 1, b. l. 7), ir Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuota, jog nukentėjusioji prašo policijos pagalbos, nes buto šeimininkas bando ją su vaikais iškeldinti ir ją stumdo (t. 1, b. l. 166). Priešingos išvados dėl E. S. parodymų patikimumo aukštesniajam teismui neleidžia daryti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad neaišku, iš kur atsirado išvada, jog nukentėjusioji buvo smaugiama būtent dešine ranka. Ši aplinkybė, įvertinus anksčiau aptartų įrodymų visumą, nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste esminės reikšmės neturi, todėl vien šiuo pagrindu atmesti E. S. parodymus kaip nepatikimus nėra jokio objektyvaus pagrindo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. P. kaltė dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra įrodyta.
19. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino nukentėjusiosios vaidmens veikoje, o nuteistasis patyrė analogišką fizinį poveikį kaip ir E. S., nes konfliktas buvo abipusis. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas nurodė, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojamas nukentėjusiosios elgesys, ir pripažino tai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apylinkės teismas įvertino tai, kad nukentėjusioji netinkamai elgėsi, nes su nuteistuoju sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini), Plungėje, nuomos sutartį, jos nukentėjusioji nevykdė, nuteistajam nesumokėjo viso pagal sutartį numatyto avanso, taip pat nemokėjo komunalinių mokesčių. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad nors nukentėjusioji nurodė, jog mokesčius nuteistajam buvo sumokėjusi, buvo skolinga tik 34 eurus komunalinių mokesčių, tačiau tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė, nors teisiamojo posėdžio metu buvo pažadėjusi tokius įrodymus pateikti, todėl teismas tikėjo nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, kad fiziškai stipresnis nuteistasis būtų dėl kokių nors nukentėjusiosios fizinių veiksmų patyręs smurtą ar fizinį skausmą, jų nepateikė ir nuteistojo gynėjas, todėl ši skunde nurodyta aplinkybė laikytina deklaratyvia.
20. Apeliaciniame skunde cituojama Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2A-5/2014, kurioje išdėstyta, jog baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuo šios Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nenukrypo, nes skundžiamame nuosprendyje motyvuotai išdėstė, kodėl tiki nukentėjusiosios parodymais apie tai, kad prieš ją buvo vartotas smurtas ir ji patyrė fizinį skausmą. Pripažindamas, kad nuteistasis padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, teismas įvertino tai, kad nors nukentėjusioji nesikreipė į medikus pagalbos, tačiau ji viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus apie to vakaro įvykių eigą ir nuteistojo veiksmus, jų pobūdį, o šiuos jos parodymus patvirtino kiti liudytojai (tarp jų ir policijos pareigūnai). Apylinkės teismas taip pat pagrįstai akcentavo aplinkybę, kad atvykus pareigūnams nukentėjusioji buvo labai susijaudinusi, išsigandusi, verkė ir atvykusiems pareigūnams iškart nurodė, jog buvo stumdoma, smaugiama, jai buvo pešami plaukai ir jai skaudėjo (šią aplinkybę patvirtino ir jos mažametė duktė). Tai visiškai atitinka minėtą Aukščiausiojo Teismo suformuluotą reikalavimą, kad baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį reikia, jog nukentėjęs asmuo pajustų fizinį skausmą, o toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą. Nuteistasis, smaugdamas nukentėjusiąją ir tempdamas ją už plaukų, suprato, kad tokiais veiksmais sukels jai fizinį skausmą ir to siekė. Darytina išvada, jog šiuo atveju pagal teismo byloje nustatytas konkrečias įvykio aplinkybes tinkamai įvertinti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai atsižvelgiant taip pat ir į konflikto kilmę, eigą, konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio tikslus ir motyvus.
21. Apeliaciniame skunde akcentuojamos Klaipėdos apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1A-148-651/2016 faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos baudžiamosios bylos aplinkybių, nes minėtoje byloje atvykus policijos pareigūnams nukentėjusioji jokių nusiskundimų neišsakė, taip pat nebuvo kitų liudytojų, kurie patvirtintų jos parodymus apie patirtą smurtą ir fizinį skausmą, o į teismą su skundu ji kreipėsi praėjus net 2 mėnesiams nuo įvykio. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje E. S. dėstomas aplinkybes apie patirtą smurtą ir fizinį skausmą patvirtino jos mažametė duktė, o nukentėjusioji iškart po įvykio atvykusiai pareigūnei L. A. nedelsiant nurodė, jog nuteistasis ją stumdė, smaugė ir pešė jos plaukus. Tokias pačias aplinkybes ji išdėstė ir kitą dieną po įvykio parašytame pareiškime policijai. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad kitose bylose teismo pateikti išaiškinimai taikytini tik tada, kai yra tapačios arba esminių panašumų turi teisiškai reikšmingos abiejų bylų aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija). Bylų, kuriose būtų tapačios aplinkybės kaip nagrinėjamoje byloje, apeliantas nenurodė.
22. Aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl nuteistojo kaltės ir tėra nuteistojo gynėjo savaip pateikiama įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Dėl šios priežasties apeliacinio skundo motyvai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai (selektyviai ir pernelyg plačiai) įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad L. P. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje išdėstytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o nuteistojo apeliaciniame skunde iškelta versija yra argumentuotai paneigta nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais. Pripažindamas L. P. kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl L. P. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
23. Analizuojamu atveju baudžiamoji byla Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas, todėl nėra jokio teisinio pagrindo iš nukentėjusiosios E. S. nuteistajam priteisti 500 Eur už apeliacinio skundo parengimą.
24. Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad skundžiamas Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019-05-28 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo L. P. gynėjo advokato Albino Antano Korniko apeliacinį skundą atmesti.