Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

2019-05-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1-87-363/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2019-05-28Klaipėdos apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-11-14Klaipėdos apygardos teismas
Teismas
Klaipėdos apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2019-05-28
Bylos Nr.
1-87-363/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-52775-2018-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Irena Šeškauskienė
Nukentėjusysis
E. S.
Kaltinamasis
L. P.
Advokatai
Jovyta Piekienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-87-363/2019Proceso Nr. 1-01-1-52775-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 1.1.7.2.3; 1.2.4.6.1; 1.2.5.4.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.3.6.4.2 (S)
PLUNGĖS APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 28 d.Plungė
Plungės rajono apylinkės teismo teisėja Irena Šeškauskienė,sekretoriaujant Daivai Žvinklienei,dalyvaujant prokurorei Vitalijai Gabartienei,nukentėjusiajai E. S., jos atstovei advokatei Jovytai Piekienei,kaltinamajam L. P.,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje L. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), lietuvis, LR pilietis, išsituokęs, išsilavinimas - aukštasis, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“- vadovu, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistas 2015-01-08 Vilniaus r. apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 9 mėn., bausmę atlikęs 2016-01-28, teistumas neišnykęs, kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 145 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

kad kaltinamasis sukėlė fizinį skausmą žmogui.

Tai yra, kaltinamasis L. P., 2018 m. lapkričio 1 d. apie 18.05 val., būdamas bute (duomenys neskelbtini), tyčia dešine ranka griebė nukentėjusiajai E. S. už kaklo ir jėga ėmė spausti kaklą, t. y. smaugti, po to, paleidęs savo ranką nuo nukentėjusiosios kaklo, sugriebė už nukentėjusiosios plaukų ir ėmė jėga tempti už plaukų aukštyn, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą.

Kaltinamasis L. P. kaltu neprisipažino ir parodė, kad butas, kurį jis nuomojo nukentėjusiajai, priklauso jo seseriai. Ankstesni nuomininkai išsikraustė ir surado naują buto nuomininkę-nukentėjusiąją šioje byloje. Nuomininkė jam parašė, kad nori skubiai į butą įsikelti, jis neprieštaravo, tik pasakė, kad gali į butą keltis su sąlyga, kad jam bus pervestas avansas ir pasirašyta sutartis, ji užtikrino, kad praves pinigus. Po šio susitarimo jis išvažiavo atostogauti, iš turėjusių būti jam pervestų 340 eurų, buvo pervesti tik 100 eurų, likusius pažadėjo pervesti vėliau. Jis su E. S. susirašinėjo, klausė, kada bus pervesti kiti pinigai ir pasirašyta sutartis. Po kurio laiko jam paskambino kaimynas iš pirmo aukšto, skundėsi, kad jo nuomininkė triukšmauja, prašė kažką daryti. Jis paskambino kitam kaimynui, kuris taip pat patvirtino, kad nuomojamame bute triukšmaujama. Tada jis pradėjo spausti nuomininkę dėl mokėjimo. Prasidėjo atsikalbinėjimai, nuomininkė aiškino, kad vaikas ligoninėje, kad vyras pavedimą darė, bet nepadarė, nes sugedo telefonas, mokėtinos sumos nuomininkė neginčijo. Jis susisiekė su nukentėjusiosios giminaičiais, kurie padėjo butą išnuomoti, jie parašė, kad nieko nuo nukentėjusiosios neatgaus, kad nukentėjusiosios šeima nuomojasi butus ir nemoka nuomos nei mokesčių, siūlė nukentėjusiąją greičiau keldinti iš buto. Pasidomėjęs per pažįstamus suprato į kokią situaciją įsivėlė. Paskambino į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, išdėstė situaciją, tarnybos darbuotoja paaiškino, kad tarnybai nukentėjusiosios šeima yra žinoma, kad jis neprivalo rūpintis nukentėjusiosios vaikais, jais turi rūpintis tėvai.

Lapkričio 1 d. jis važiavo su sese į Plungę, nebuvo gavęs nuo nukentėjusiosios sutarto avanso, nukentėjusioji atsisakė išsikraustyti, jis pasakė, kad toks gyvenimas jam netinka. Atvažiavo apie 18 val., butas buvo atrakintas, bute buvo nukentėjusioji ir jos vaikai, kurie buvo savo kambaryje. Bute nukentėjusiosios daiktų buvo nedaug, koridoriuje buvo sukrautos vaikų kuprinės, taip pat buvo televizorius.

Suprato, kad geruoju nukentėjusioji iš buto neišsikels, siekdamas patirti kuo mažiau nuostolių, nutarė elgtis griežtai, nemandagiai ir nukentėjusiąją iš buto iškraustyti. Į butą įėjo nepasisveikinęs, pasakė kad turi išsikraustyti iš to buto ir jam nerūpi kur. Jis žinojo, kad nukentėjusioji turi kur išsikraustyti, nes jos sesė buvo sakiusi, kad turi kur. Pradėjo krauti lauk koridoriuje buvusius daiktus, manė, kad nukentėjusioji eis jų rinkti, o jis tuo metu užsirakins buto viduje ir nukentėjusiosios nebeįleis. Tačiau bute buvo nukentėjusiosios vaikai, o nukentėjusioji rinko daiktus ir nešė juos vėl į butą. Jis ėmė nešti lauk nukentėjusiosios televizorių, o nukentėjusioji norėjo nuo jo televizorių atimti. Jie televizorių padėjo atgal, tada įvyko tarp jų susistumdymas, jis pasakė nukentėjusiajai, kad padarys viską, jog ji Plungėje negyventų, kad tokių nereikia, kad Plungėje visi ją žino, žino jos vyrą ir jos šeimą, kad jai geriau dingti iš jo buto. Jo tikslas buvo iškraustyti nukentėjusiąją iš buto tą pačią dieną. Nusprendė išimti iš buto durų spyną. Iš automobilio atsinešė atsuktuvą, po to planavo atjungti elektrą, kad nebūtų galima gyventi. Kai jis išiminėjo durų spyną, nukentėjusioji skambino į Vaiko teisų apsaugos tarnybą, po to į policiją.

Atvažiavus policijos pareigūnams, abu išdėstė savo versijas. Nukentėjusiosios pagrindinė versija buvo ta, kad ji bute gyvena su vaikais, turi nuomos sutartį, yra mokėjusi mokesčius ir jos niekas negali iš buto iškraustyti. Jis pasakė, kad jokios sutarties nėra, kad nori nukentėjusiąją iškraustyti, kalbėjo nelabai mandagiai, leido suprasti nukentėjusiajai, kad policija negali šioje vietoje jam nurodinėti ir nukentėjusiajai nepadės, nevykdė policijos pareigūnų nurodymų su nukentėjusiąja kalbėti mandagiau. Kai jis pasakė, jog taip pat pasiliks tame bute, nes turi tokią teisę, policijos pareigūnė pasakė nukentėjusiajai, kad ši turės išvykti. Tada jis padarė nuolaidą, sutarė, kad nukentėjusioji išsikraustys iš buto per 2-3 dienas, nukentėjusioji sutiko ir pasirašė susitarimą. Jie su policijos pareigūnu sutvarkė buto spyną ir jis išvažiavo.

Nukentėjusioji jį apkalba dėl grasinimo nužudyti ir fizinio skausmo sukėlimo, jis tik sakė, kad nukentėjusioji nebegyvens Plungėje, taip pat meluoja dėl pinigų jam pervedimo ir nuolat keičia parodymus. Tokių grasinimų, kaip nurodyta kaltinime nukentėjusiajai jis neišsakė, ir jokio fizinio smurto prieš ją nevartojo, tikslo nužudyti ar sužaloti nukentėjusiąją jis neturėjo, kai jie stumdėsi dėl televizoriaus paėmimo-padėjimo, jokių vaikų prie jų nebuvo, vienintelis jo tikslas buvo, kad nukentėjusioji kuo greičiau išsikraustytų iš nuomojamo buto. Buvo tik žodinis konfliktas ir psichologinis spaudimas išsikraustyti.

Nukentėjusiosios dokumentus buvo paėmęs, kai nešė lauk televizorių ir įmetęs į pašto dėžutę. Dokumentų paėmimo tikslas buvo tas pats, kad nukentėjusioji kuo greičiau išsikraustytų iš buto, nes pamanė, kad žmonėms, kurie gyvena iš pašalpų, dokumentai yra svarbūs, todėl, norėdama dokumentus atgauti, išsikraustys iš buto.

Nukentėjusioji E. S. parodė, kad nuo rugsėjo mėn. ji nuomojosi kaltinamojo butą (duomenys neskelbtini). Kai nuomojosi butą, sudarė nuomos sutartį, mokėjo už butą nuomos mokestį, bet dar turėjo jam pervesti pinigus už komunalinius mokesčius. L. P. jai atsiuntė tris sąskaitas. Kai ji perveda L. P. pinigus, jis parašo, kad sąskaitos blokuotos, negauna pinigų, nurodo kitą sąskaitą ir teigia, kad ji jam pinigų nesumokėjo. Ji kaltinamajam yra skolinga 34 eurus už komunalinius mokesčius. Lapkričio 1 d. atvyko kaltinamasis apie 18 val. Jie buvo bendravę iš vakaro, kaltinamasis jai buvo pasakęs, kad reikia iš buto išsikraustyti iki spalio 31 d., bet sutarė, kad iki lapkričio 1 d.

Įėjęs į butą kaltinamasis paklausė, ar ji susikrovė daiktus, ji atsakė, kad ne. Ji nesutiko išsikraustyti. Tada kaltinamasis čiupo vaikų kuprines, išmetė į laiptinę, ji kuprines vėl parsinešė, kaltinamasis vėl jas išmetė, taip jie elgėsi tris kartus. Įėjęs į vaikų kambarį, kaltinamasis pradėjo šaukti ant vaikų, ji, paėmusi kaltinamąjį už rankos, iš vaikų kambario ištempė į kitą kambarį. Norėjo su kaltinamuoju pasikalbėti, bet jis į kalbas nesileido, norėjo sudaužyti televizorių, ji norėjo televizorių atimti, jie susigrūmė. Kaltinamasis grasino, kad ją užmuš, sakė, kad nušluos nuo žemės paviršiaus. Ji labai išsigando, sakė kaltinamajam, kad taip elgtis negalima, bet kaltinamasis jai sakė, kad tokia bomže kaip ji niekas nepatikės, čiupo jai už kaklo, pradėjo smaugti. Ji išsinėrė, tada kaltinamasis čiupo jai už plaukų, jie stumdėsi, jai skaudėjo. Dukra V. tuo metu ėjo į tualetą, pamatė, kad ji grumiasi su L. P., priėjo prie jos ir ją apsikabino. L. P. pastūmė ją, o nugriuvo dukra, atsitrenkė į stalą. Visi trys vaikai matė, kaip kaltinamasis ėmė jai už kaklo, visi vaikai verkė. Kaltinamasis klausė, kas ji tokia yra, kad gyvena jo bute, ji atsakė, kad nuomininkė, parodė kaltinamajam sutartį, o kaltinamasis sutartį suplėšė ir varė ją lauk iš buto. Liepė išsikviesti vyrą, tačiau, kai ji bandė skambinti, kaltinamasis griebė už telefono, ji telefoną nuo kaltinamojo atėmė. Kaltinamasis vėl ėmė mėtyti daiktus, bandė sudaužyti televizorių. Pradėjo ardyti durų spyną, tada ji pasiskambino į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kurios darbuotoja pasiūlė kviesti policiją, ką ji ir padarė.

Per tą konfliktavimo laiką, kuris truko apie pusvalandį, kaltinamasis lakstė po kambarį, fotografavo, buvo paėmęs ir išnešęs jos ir vaikų dokumentus, kuriuos vėliau grąžino liepiamas policijos pareigūnų.

Atvykę pareigūnai klausė, kas išardė durų spyną, ji pasakė, kad šeimininkas. Pareigūnams atvykus, kaltinamasis apsiramino, atsigulė į lovą, pradėjo jai prie veido kaišioti kojas, visokius negražius žodžius sakė, liepė kojas uostyti.

Pareigūnai su ja buvo kol kaltinamasis sutvarkė durų spyną. Sakė policijos pareigūnei, kad kaltinamasis ją buvo paėmęs už kaklo ir tempė už plaukų.

Kaltinamojo grasinimus, kad ją papjaus, nužudys, ji priėmė realiai, tuo metu tikėjo, kad kaltinamasis taip gali padaryti, buvo labai išsigandusi. Pareiškimą policijai parašė tik kitą dieną, nes manė, kad su kaltinamuoju susitars gražiuoju, bet kaltinamasis svaidėsi negražiais žodžiais, todėl ji parašė pareiškimą. Į medikus dėl sužalojimų ji nesikreipė, nes neturėjo kur palikti vaikų.

Liudytoja L. A. parodė, kad su tyrėju D. G. nuvyko pagal iškvietimą pas nukentėjusiąją (duomenys neskelbtini) gatvėje. Buvo iškvietimas, kad moterį su vaikais meta iš namų buto nuomotojas. Įvykio vietoje jau buvo atvykęs kitas policijos ekipažas-R. A. su I. J..

Atvykus į įvykio vietą jai užkliuvo tai, kad kaltinamasis buvo labai agresyvus, buvo išspirtos lauko durys ar sulaužyta durų spyna, nes jam liepė spyną sutvarkyti. Koridoriuje mėtėsi rūbai, mergaitė buvo apsiverkusi, matėsi labai išsigandusi, nepilnamečiai vaikai buvo uždaryti kitame kambaryje, nelabai juos matė. Nukentėjusioji minėjo, kad jai buvo pešama už plaukų, buvo stumdoma, buvo reikalaujama jos palikti tuoj pat butą, sakė, kad jai kaltinamasis grasino, bet žodžių nebeprisimena, sakė, kad buvo kaltinamasis suėmęs už kaklo. Jai baisiausia buvo tai, kad kaltinamasis, pakišęs nukentėjusiajai prie veido, liepė uostyti jam kojas, apie tai jai sakė nukentėjusioji. Nukentėjusioji sakė, kad kaltinamasis buvo paėmęs dokumentus, bet dokumentus kaltinamasis tuoj pat grąžino. Kaltinamasis labai negražiai elgėsi, vaikščiojo susierzinęs, neadekvatus, piktas, stumdėsi, ginčijosi su policijos pareigūnais. Jie sutarė, kad kaltinamasis netrukdys nukentėjusiajai išsikraustyti, o nukentėjusioji, jeigu norės, parašys dėl kaltinamojo elgesio policijai pareiškimą. Nebuvo pagrindo manyti, kad kaltinamasis gali nukentėjusiąją nužudyti. Greitosios medicinos pagalbos nekvietė, nes nukentėjusioji sakė, kad pagalba nereikalinga, kad viskas gerai. Nukentėjusioji nebuvo sužalota, pavojaus gyvybei nebuvo, manė, kad pagalba nereikalinga.

Liudytojas D. G. parodė, kad jie su L. A. nuvažiavo pagal iškvietimą į įvykio vietą, kurioje jau buvo kiti pareigūnai: R. A. ir I. J.. Iškvietimas buvo dėl to, kad mama su vaikais išvaryta iš buto. Kaltinamasis buvo stresinėje būsenoje, susijaudinęs, vaikštinėjo iš kampo į kampą, sunkiai kontaktavo, nes matėsi, kad žmogus įsitempęs, nesakydamas tiesos, neklausė pareigūnų nurodymų, neišklausydavo jų iki galo, įsiterpdavo savo pastabomis. Kas vyko iki jų atvažiavimo, pasakyti negali. Be kaltinamojo bute buvo du vaikai ir moteris. Jam teko bendrauti su moterimi, ji sakė, kad buto savininkas varo ją lauk iš buto, kad paėmė jos daiktus, kad buvo išvaręs, kad lyg lauk išstūmė vaikų akivaizdoje, kad lyg tai paėmė raktus. Dėl išsakytų grasinimų negali pasakyti, nukentėjusioji daugiau bendravo su L. A., jai daugiau ir papasakojo. Vaikai buvo daugiau susidomėję kas vyksta, kad būtų išsigandę, jis nepasakytų, vaikai buvo kitame kambaryje, tiek juos ir tematė, o nukentėjusioji iš pradžių buvo susijaudinusi ir labai užsivedusi aiškintis tą įvykį, kodėl kaltinamasis ją varo lauk. Jokių smurto žymių ant nukentėjusiosios nematė. Nukentėjusioji sakė, kad lyg paėmęs ar už rankos, ar už pačių išstūmė ją lauk. Kai galėjo būti išsakomi nukentėjusiajai grasinimai, jo tuo metu įvykio vietoje nebuvo, jis grasinimų negirdėjo, bet pamačius kaltinamąjį tokioje stresinėje būsenoje, nemano, kad galėtų nužudyti, galėjo nevaldydamas emocijų kažką pasakyti. Mano, kad nukentėjusioji išsigando vyriškio veiksmų ar žodžių, matyt jai buvo pagrindas manyti, kad bus sutrikdyta jos sveikata.

Su kaltinamuoju jis taip pat bendravo, abu tvarkė durų spyną, nes buvo išimta visa širdelė, kaltinamasis sakė, kad ta moteris nemoka jam nuomos mokesčio, todėl ją veja lauk. Su kaltinamuoju jis subendravo, kaltinamasis buvo susijaudinęs, jam neatrodė, kad kaltinamasis gali grįžti į tą butą ir ką nors nukentėjusiajai padaryti.

Jie derino klausimą dėl pareiškimo rašymo. Konfliktą išsprendė taip, kad įstatė spynos širdelę, atidavė nukentėjusiajai raktus, kažkokius dokumentus, kuriuos kaltinamasis buvo paėmęs ir su kaltinamuoju išsiskyrė draugiškai. Kaltinamojo bute nepaliko, nukentėjusioji savo noru parašė raštą, kad iš buvo išsikraustys per dvi dienas.

Liudytojas R. A. parodė, kad tikslios datos nepamena, bet dirbo reaguojančiame policijos ekipaže ir buvo gautas iškvietimas (duomenys neskelbtini), tikslaus adreso nežino. Užėjus į butą, vyko ginčas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios, vienas buvo išnuomojęs butą kitam, kiek suprato, nuomininkas nemokėjo nuomos pinigų, o buto savininkas nuomininką norėjo iškraustyti. Vietoje jie paaiškino, kad taip nedaroma, kad ginčai sprendžiami civilizuotai, kad naktį niekas nieko neturėtų iškraustyti į gatvę. Jiems būnant atvažiavo kitas policijos ekipažas ir jie išvažiavo. Jam nukentėjusioji nesakė, kad jos atžvilgiu būtų vartotas smurtas, nesimatė smurto pasekmių, kad vienas ar kitas būtų sužaloti. Tiek viena, tiek kita pusės buvo įsiaudrinę, susijaudinę, vienas ant kito kalbėjo pakeltu tonu, natūraliai vyko ginčas, kuris nebuvo sprendžiamas racionaliai. Jo nuomone nebuvo pagrindo nukentėjusiajai manyti, kad ji bus nužudyta, jokių požymių, kad būtų naudotas smurtas, ar kažkokie daiktai vienas prieš kitą, sužalojimų ar grumtynių požymių bute nebuvo. Kad vienas kitam grasintų, juolab nužudyti, to nebuvo.

Nepilnametė liudytoja V. D., kurios parodymai buvo perskaityti nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 276 straipsnio 2 dalies pagrindu, 2018-11-28 apklausiama Plungės apylinkės tesimo Plungės rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos, parodė, kad ji matė, kaip mama ir buto šeimininkas namuose barėsi. Ji išgirdo triukšmą, kai buvo tualete. Išgirdusi triukšmą, nuėjo pas mamą. Priėjusi apsikabino mamą iš nugaros. Buto šeimininkas mamą stūmė ir ji nuvirto. Buto šeimininkas norėjo išmesti daiktus į koridorių ir norėjo sudaužyti televizorių, telefoną ir planšetę. Jis norėjo juos tą pačią dieną iškraustyti. Buto šeimininkas nuėjo pas sesę ir sakė: „kraukitės daiktus, eikit iš namų“. Mama sakė: „kodėl lendi prie vaikų“. Matė, kaip jie stumdėsi. Matė, kaip buto šeimininkas pešė mamą už plaukų. Jie stovėjo prie durų, mama buvo susirišusi plaukus, buto šeimininkas už plaukų paėmęs juos pešė. Buto šeimininkas sakė: „aš tave nužudysiu“. Ji labai bijojo. Bijojo, kai šeimininkas pasakęs, kad nužudys mamą iš tikrųjų taip darys. Pirma ji nukrito paskui mamai plaukus rovė. Kai išėjo buto šeimininkas, ji biški dar bijojo. Sesė labai bijojo, ji daiktus saugojo, iš jos veido matėsi baimė. Brolis iš pradžių bijojo, bet paskui jis pradėjo siusti, jis greitai nustojo bijoti (T. 1, b. l. 66-68).

2018-11-02 pareiškime užfiksuota, kad E. S. pranešė apie tai, kad 2018-11-01 apie 18.00 val. buto savininkas L. P. įsibrovė į butą ir norėjo išmesti ją iš buto į gatvę su mažamečiais vaikais. Bandė su juo tartis, kad duotų laiko išsikraustyti, bet į jos žodžius jis nekreipė dėmesio. L. P. paėmė vaiko planšetę, o ji neleido, griebė jam už rankos ir atėmė iš jo. Tada L. P. pradėjo jai grasinti, kad ją užmuš, papjaus su peiliu. Sakė, kad nusamdys žmogų, kuris ją nušluos nuo žemės paviršiaus. Jai pasakius, kad pasikalbėkim, L. P. griebė jai už kaklo ir pradėjo smaugti, tampyti už plaukų ir sakė: „aš tave užmušiu, primušiu„ bei pareiškė, kad kas ja „bomže“ patikės. Vaikų kuprines išmetė į laiptinę, šaukė ant jos vaikų. Vaikai girdėjo, kaip jis grasino jai užmušti ir papjauti. Dukra matė, kaip tampė ją už plaukų. Skambino į vaikų teisių tarnybą ir išsikvietė policijos pareigūnus. Kol atvažiavo pareigūnai, L. P. bandė jos televizorių sudaužyti, bet ji neleido, koliojosi necenzūriniais žodžiais. Dukra V. matė, kaip ją stūmė. Dukra V. pribėgo prie jos verkdama ir L. P. pastūmė dukrą, kuri atsitrenkė į lovą ir stalo kampą. Visą tą laiką L. P. pravardžiavo ją ir sakė, kad nužudys. Kai atvyko policijos pareigūnai, L. P. išmetė kelis vaikų daiktus į laiptinę ir išardė durų spyną. Atvykus policijos pareigūnams, bandė išsiaiškinti visą įvykį. L. P. papasakojo savo melagingą versiją, o ji turėjo įrodymų, kad jis meluoja ir įrodė pareigūnams. L. P. atėmė jos dokumentus ir vaikų dokumentus, suplėšė buto nuomos sutartį ir kvitus, kur buvo pervesti pinigai už butą, viską suplėšė. Pareigūnams pasakė, kad pavogė jos daiktus. Jis neigė, kad ji meluoja, bet pasiūlius nueiti iki jo mašinos, tada L. P. prisipažino ir jai atnešė dokumentus. Patikrinus ar visi dokumentai, ji pasigedo vaikų gimimo liudijimų, santuokos liudijimo ir kitų dokumentų. Tada jis vėl pareiškė, kad dokumentų nebuvo, bet pareigūnų dėka prisipažino ir išėjo dokumentų atnešti ir atidavė jai likusius dokumentus. L. P., išardęs durų spyną, tyčia blogai įdėjo spynos šerdį, kad durys neužsirakintų. Po to spyną su pareigūnais sutvarkė. L. P. įžeidinėjo ją pareigūnų akivaizdoje. Policijos pareigūnai matė, kaip jis nepagarbiai elgėsi su ja, įžeidinėjo ją. Su L. P. sutarė, kad butą ji atlaisvins 2018-11-04 13.00 val. Pareigūnė, kuri visą laiką buvo su ja, pati pasakė L. P., kad tiki jos žodžiais ir matė, kaip ji atrodė. Vaikai buvo išsigandę, jai plaukų buvo išrauta, kaklas skaudėjo nuo smaugimo, dukrai V. skaudėjo šonas, kai L. P. ją pastūmė. Nori pateikti kaltinimus L. P. dėl sukelto fizinio skausmo jai, jos dukrai V., dėl grasinimų, įžeidinėjimų bei daiktų sugadinimo. Viską matė vaikai ir girdėjo, gali paliudyti ir pareigūnai matė, kaip L. P. nemandagiai kalbėjo ir elgėsi su ja. Nori, kad L. P. atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Dėl L. P. išsakytų grasinimų ją nužudyti, ji bijo būti namuose, išeiti į miestą, nes L. P. pagrasino, kad šioje žemėje jos neliks. Visą tai matė ir girdėjo jos vaikai, kaimynai bei policijos pareigūnai (T. 1, b. l. 7-10).

Iš nukentėjusiosios E. S. 2018-11-01 rašyto paaiškinimo matyti, kad ji kaltinamajam L. P. jokių pretenzijų neturi, abipusiu sutarimu išsikraustys iš buto iki 2018-11-04 (T. 1, b. l. 12).

Iš 2018-11-08 savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad E. S. tyrimui pateikė juodos spalvos papkę, santuokos liudijimą AA 442095, ištuokos liudijimą AA 398441, gimimo liudijimus Nr. 28195, Nr. 399680, Nr. AA 676800, AA 578278, AA 786125. Buvo padarytos pateiktų dokumentų kopijos ir dokumentai grąžinti E. S., o, atlikus juodos spalvos papkės apžiūrą, papkė taip pat grąžinta E. S. (T. 1, b. l. 27-37).

Iš daiktų apžiūros protokolo matyti apžiūros objektas -juodos spalvos odinė papkė, kurios matmenys yra 22 cm x 17 cm x 1 cm. (foto Nr. 1.). Priekinėje dalyje yra atverčiama dalis, ją atvertus papkės viduje yra du skyriai, skirti daiktų, dokumentų laikymui (foto Nr. 2). Odinė papkė po apžiūros grąžinta E. S. (T. 1, b. l. 38-41).

Bendrojo pagalbos centro pateiktame garso įraše užfiksuotas nukentėjusiosios pokalbis su centro darbuotoja dėl policijos pagalbos poreikio (duomenys neskelbtini), dėl iškraustymo iš buto su mažamečiais vaikais, policijos pareigūnų ar medikų poreikis dėl smurto pokalbyje neminimas (T. 1, b. l. 165,166).

Iš kaltinamojo į bylą pateiktų susirašinėjimo elektroninėmis ryšių priemonėmis duomenų matyti, kad nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2018 m. spalio 31 d. tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios vyko susirašinėjimas elektroniniu paštu dėl nesumokėtų pinigu-užstato už buto nuomą sumokėjimo, nuomos sutarties neįsigaliojimo (T. 2, b. l. 1-5).

Visų šių duomenų, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, visuma patvirtina, kad kaltinamasis L. P., 2018 m. lapkričio 1 d. apie 18.05 val., būdamas bute (duomenys neskelbtini), tyčia dešine ranka griebė nukentėjusiajai E. S. už kaklo ir jėga ėmė spausti kaklą, t. y. smaugti, po to, paleidęs savo ranką nuo nukentėjusiosios kaklo, sugriebė už nukentėjusiosios plaukų ir ėmė jėga tempti už plaukų aukštyn, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, todėl ši jo veika atitina BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Nors kaltinamasis neigia prieš nukentėjusiąją smurtavęs ir sukėlęs jai fizinį skausmą, teigia, kad nukentėjusioji jį apkalba, teismas šiuos kaltinamojo parodymus vertina kritiškai, kaip pasirinktą gynybos poziciją. Pats kaltinamasis nurodo, kad pas nukentėjusiąją į ginčo vietos butą atvyko nusiteikęs agresyviai, siekdamas naudoti psichologinį smurtą, tikslu įbauginti nukentėjusiąją, kad ji su vaikais iš buto išsikeltų tuoj pat. Tai patvirtina visi proceso dalyviai. Metė iš buto į laiptinę nukentėjusiosios vaikų daiktus, paėmė ir išnešė iš buto papkę su nukentėjusiosios ir vaikų dokumentais, norėjo išnešti ir televizorių, dėl kurio ir įvyko susistumdymas tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios. Nukentėjusioji nurodo, kad dėl televizoriaus padėjimo į vietą bei mokesčių mokėjimo kaltinamasis į kalbas nesileido, norėjo sudaužyti televizorių, ji norėjo televizorių atimti, jie susigrūmė. Kaltinamasis grasino, kad ją užmuš, sakė, kad nušluos nuo žemės paviršiaus. Ji labai išsigando, sakė kaltinamajam, kad taip elgtis negalima, bet kaltinamasis jai sakė, kad tokia bomže kaip ji niekas nepatikės, čiupo jai už kaklo, pradėjo smaugti. Ji išsinėrė, tada kaltinamasis čiupo jai už plaukų, jie stumdėsi, jai skaudėjo. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtino ir liudytoja apklausta nukentėjusiosios mažametė dukra V. D., kuri parodė, kad mama ir buto šeimininkas namuose barėsi. Ji išgirdo triukšmą, kai buvo tualete. Išgirdusi triukšmą, nuėjo pas mamą. Priėjusi apsikabino mamą iš nugaros. Buto šeimininkas mamą stūmė ir ji nuvirto. Buto šeimininkas norėjo išmesti daiktus į koridorių ir norėjo sudaužyti televizorių, telefoną ir planšetę. Jis norėjo juos tą pačią dieną iškraustyti. Buto šeimininkas nuėjo pas sesę ir sakė: „kraukitės daiktus, eikit iš namų“. Mama sakė: „kodėl lendi prie vaikų“. Matė, kaip jie stumdėsi. Matė, kaip buto šeimininkas pešė mamą už plaukų. Jie stovėjo prie durų, mama buvo susirišusi plaukus, buto šeimininkas už plaukų paėmęs juos pešė. Kad kaltinamasis nukentėjusiąją smaugė ir jai pešė plaukus, nukentėjusioji nurodė tuoj į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, tai patvirtino liudytoja L. A. bei liudytojas D. G., kuris nurodė, kad jis tiesiogiai smurto žymių ant nukentėjusiosios kūno nematė, bet nukentėjusioji daugiau bendravo su L. A.. Nors nukentėjusioji į medikus nesikreipė, teismas, įvertinęs aukščiau nurodomas aplinkybes ir kaltinamojo agresyvų elgesį įvykio vietoje, tiki nukentėjusiosios parodymais dėl fizinio smurto prieš ją pavartojimo ir fizinio skausmo jai sukėlimo. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo, nes juos patvirtina liudytojų parodymai ir kitą dieną po įvykio rašytas nukentėjusiosios pareiškimas, kuriame ji išdėstė tas pačias smurto prieš ją pavartojimo aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

BK 140 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. BK 140 straipsnyje nustatyta nusikalstama veika objektyviai pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant, arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti.

Kaltinamasis L. P. smurtavo prieš nukentėjusiąją E. S., tyčia dešine ranka griebė už kaklo ir jėga spaudė, sugriebė už plaukų ir jėga tempė, tai padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčijamai nustatyta, jog L. P. veiksmais nukentėjusiajai E. S. buvo sukeltas fizinis skausmas. Gal kaltinamasis ir neturėjo tikslo nukentėjusiajai fizinio skausmo sukelti, tačiau suimdamas ir spausdamas už kaklo, bei tempdamas už plaukų, turėjo ir galėjo suprasti, kad nukentėjusiajai tokiais savo veiksmais fizinį skausmą sukels.

Kaltinamasis L. P. buvo kaltinamas ir tuo, kad 2018 m. lapkričio 1 d. apie 18.00 val., būdamas bute (duomenys neskelbtini), grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios E. S. sveikatą, išsakydamas nukentėjusiajai šiuos grasinimus „užmušiu, papjausiu peiliu, arba nusamdys kokį žmogų, kuris nukentėjusiąja nušluos nuo žemės paviršiaus“ ir po išsakytų grasinimų nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, tad buvo pakankamas pagrindas manyti, kad išsakyti grasinimai gali būti įvykdyti.

Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tiek pati BK 145 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek ir teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-639/2010, 2K-203-489/2018 ir kt.). Svarbu paminėti ir tai, kad siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinti, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203-489/2018). Šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-106-719/2019).

Kaltinamasis neigia išsakęs garsinimus nukentėjusiąją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą, nurodo, kad neturėjo tikslo prieš nukentėjusiąją smurtauti, norėjo tik įtikinamai agresyviai kalbėti, kad paveiktų psichologiškai nukentėjusiąją ir ji nedelsdama išsikraustytų iš buto, nes jį apgaudinėjo dėl sutarto avanso už buto nuomą ir komunalinius mokesčius sumokėjimo. Sakė nukentėjusiajai, kad padarys viską jog ši nebegyvens Plungėje, ką patvirtina ir kaltinamojo teismui pateikti elektroninio susirašinėjimo duomenys (T. 2, b. l. 1).

Nors nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes, kad kaltinamasis išsakė grasinimus ją nužudyti patvirtino apklausta nukentėjusiosios dukra V. D., kuri parodė, kad buto šeimininkas sakė: „aš tave nužudysiu“, tačiau šie V. D. pasakyti žodžiai galėjo būti įtakoti mamos pasakojimų, todėl teismas juos vertina kritiškai, šių aplinkybių nepatvirtina kiti įrodymų šaltinai.

Vertinant konflikto tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios eigą matyti, kad nukentėjusioji nė kiek nebijojo kaltinamojo jai sakomų žodžių ir atliekamų veiksmų bandant išnešti iš buto nukentėjusiosios daiktus. Nukentėjusioji iš buto išsikelti neketino, daiktus kelis kartus nešė atgal, skambino į Vaiko teisių apsaugos tarnybą ir į Bendrąjį pagalbos centrą, nei vienu, nei kitu atveju neišsakė aplinkybių, kad jai būtų grasinama ar prieš ją vartojamas smurtas, tai patvirtina ir Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas (T. 1, b. l. 165-166), liudytojas D. G. parodė, kad nukentėjusioji taip pat barėsi su kaltinamuoju, nukentėjusioji iš pradžių buvo susijaudinusi ir labai užsivedusi aiškintis tą įvykį, kodėl kaltinamasis ją varo lauk. Jokių smurto žymių ant nukentėjusiosios nematė. Nukentėjusioji sakė, kad lyg paėmęs ar už rankos, ar už pačių išstūmė ją lauk. Jis grasinimų negirdėjo, bet pamačius kaltinamąjį tokioje stresinėje būsenoje, nemano, kad galėtų nužudyti, galėjo nevaldydamas emocijų kažką pasakyti. Liudytojas R. A. parodė, kad tiek viena, tiek kita pusės buvo įsiaudrinę, susijaudinę, vienas ant kito kalbėjo pakeltu tonu, natūraliai vyko ginčas, kuris nebuvo sprendžiamas racionaliai. Jo nuomone nebuvo pagrindo nukentėjusiajai manyti, kad ji bus nužudyta, jokių požymių, kad būtų naudotas smurtas, ar kažkokie daiktai vienas prieš kitą, sužalojimų ar grumtynių požymių bute nebuvo. Liudytoja L. A. parodė, kad nebuvo pagrindo manyti, kad kaltinamasis gali nukentėjusiąją nužudyti. Greitosios medicinos pagalbos nekvietė, nes nukentėjusioji sakė, kad pagalba nereikalinga, kad viskas gerai. Nukentėjusioji nebuvo sužalota, pavojaus gyvybei nebuvo, manė, kad pagalba nereikalinga, visi liudytojai nurodė, kad ginčas buvo išspręstas taikiai, nukentėjusioji parašė raštą, kad abipusiu sutarimu iš kaltinamojo buto išsikraustys per dvi dienas, ką patvirtina ir nukentėjusiosios rašytas paaiškinimas (T. 1, b. l. 12).

Visos šios aplinkybės rodo, kad kaltinamasis grasinimų nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios E. S. sveikatą neišsakė, tokio tikslo neturėjo ir nukentėjusiosios elgesys nerodė, kad ji bijo jog tokie grasinimai gali būti įvykdyti. Nėra pagrindo konstatuoti, kad L. P. veika buvo tiek pavojinga, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.

Aukščiau aptartos aplinkybės rodo, kad kaltinamasis L. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje požymių, todėl dėl šios veikos jis išteisintinas BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, BPK 303 straipsnio 5 dalie 1 punkto pagrindu, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažįsta tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys.

Nukentėjusioji su kaltinamuoju sudarė buto, esančio (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį, kurios nukentėjusioji nevykdė, nesumokėjo kaltinamajam pagal sutartį numatyto viso avanso, taip pat nemokėjo komunalinių mokesčių, ką patvirtina ir kaltinamojo bei nukentėjusiosios susirašinėjimas elektroniniu paštu. Nors nukentėjusioji nurodė, kad mokesčius kaltinamajam buvo sumokėjusi, buvo skolinga tik 34 eurus komunalinių mokesčių, tačiau tai patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė, nors 2019-03-26 teisiamojo posėdžio metu pažadėjo tokius įrodymus pateikti, todėl teismas tiki kaltinamojo nurodytomis aplinkybėmis.

Kaltinamojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.

Skiriant bausmę kaltinamajam teismas vadovaujasi BK 41 straipsnyje numatytais bausmės paskirties kriterijais, bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse, ir atsižvelgia į tai, kad kaltinamasis padarė nesunkų nusikaltimą, į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kaltinamojo asmenybę, kad nusikalto ne pirmą kartą, neišnykus teistumui, tai rodo, kad išvadų iš savo netinkamo elgesio nedaro, nesitaiso, nėra linkęs laikytis įstatymų, visuotinai pripažintų gero elgesio normų. Kaltinamasis dirba todėl teismo manymu bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant jam prokurorės prašomą laisvės apribojimo bausmę.

Kardomoji priemonė-rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paskirta pagrįstai, todėl taikytina iki bausmės vykdymo pradžios, pradėjus vykdyti bausmę, kardomoji priemonė panaikintina.

Civilinis ieškinys.

Nukentėjusioji ieškinyje nurodo, kad dėl neteisėtų ir nusikalstamų kaltinamojo veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, dvasiniu sukrėtimu, mažamečių sielvartu, ašaromis, baime išeiti į lauką ar mokyklą, bemieges naktis, stipriu išgąsčiu vaikams ir jai, patirtu fiziniu smurtu, gąsdinimais, persekiojimu, todėl prašo priteisti iš kaltinamojo 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad vaikai buvo labai išsigandę, patyrė stresą, vaikams buvo trauma, jie cypė, šaukė, bijojo miegoti. Jai buvo sukeltas fizinis skausmas, išrauti plaukai, dukra V. savaitę bijojo eiti į mokyklą, jai buvo kraujosruva. Prašo priteisti iš kaltinamojo 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kaltinamasis ieškinio nepripažino ir prašė jį atmesti, nes jokios žalos nukentėjusiajai nepadarė.

Ieškinys tenkinamas iš dalies.

Kaltinamasis yra atsakingas už žalos padarymą nukentėjusiajam, todėl turi ją atlyginti.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nukentėjusioji akcentuoja daugiau savo nepilnamečių vaikų patirtus išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau nusikalstamomis veikomis prieš nukentėjusiosios vaikus teismui perduotoje nagrinėti byloje kaltinamasis nebuvo kaltinamas, jie nubuvo pripažinti šioje byloje nukentėjusiaisiais, todėl teismas vertina tik įstatymo nurodomą nuostatą, kad kaltinamasis yra atsakingas už žalos padarymą nukentėjusiajai.

Nukentėjusioji sužalota nebuvo, nepateikė teismui duomenų, kad būtų buvę išrauti plaukai, dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą kaltinamasis išteisintas. Tačiau dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, nes buvo stumdoma, spaudžiamas kaklas, tempiama už plaukų, dėl tokių veiksmų neabejotinai yra patiriamas fizinis skausmas, išgąstis. Be to nukentėjusioji pergyveno dėl to, kad gali būti vakaro laike su nepilnamečiais vaikais iškraustyta į gatvę, patyrė nepatogumus dėl to, dėl ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme.

Vadovaujantis aukščiau paminėtais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, bei atsižvelgiant į aplinkybę, kad pati nukentėjusioji savo netinkamu elgesiu provokavo kaltinamąjį pasielgti nusikalstamai, nes visokiais būdais stengėsi išvengti vykdyti susitarimą pagal sutartį, ką patvirtina ir jos parodymai teisiamojo posėdžio metu, ir kaltinamojo pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu, bei teismui nepateikti žadėti įrodymai apie sumokėtus pinigus, teismas daro išvadą, kad pakankamas neturtinės žalos atlyginimas bus priteisiant iš kaltinamojo nukentėjusiajai 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Kita ieškinio dalis atmetama.

Dėl atstovavimo išlaidų priteisimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Klaipėdos skyrius pateikė teismui pažymą, kurioje nurodoma, kad valstybės naudai priteistina suma už nukentėjusiajai E. S. suteiktas antrinės teisinės pagalbos paslaugas yra 91 euras.

Advokato darbo apmokėjimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 106 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Tačiau nurodytame BPK straipsnyje nenumatyta galimybė priteisti valstybės turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Todėl prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo negali būti tenkinamas.

Byloje saugomas kompaktinis diskas su Bendrojo pagalbos centro pateiktu garso įrašu, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikintinas kaip menkavertis. (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas)

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 302 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

L. P. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam bausmę-laisvės apribojimą šešiems mėnesiams įpareigojant visą bausmės laiką tęsti darbą.

Kardomąją priemonę-rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti pradėjus bausmės vykdymą.

L. P. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 303 straipsnio 5 dalie 1 punkto pagrindu nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. S., gim. 1988-11-14, civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti jai iš nuteistojo L. P. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitą ieškinio dalį atmesti.

Byloje saugomą kompaktinį diską, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismą.

Teisėja (parašas) Irena Šeškauskienė