- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-30
- Bylos Nr.
- e2A-2096-656/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00360-2023-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alvydas Barkauskas, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- L. S.
- Atsakovas
- P. S.
- Kategorijos
- 2.5.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andriaus Ignoto (pirmininkas ir pranešėjas) ir Jelenos Šiškinos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo (apelianto) P. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovui P. S. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir atsakovo P. S. priešieškinį L. S. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir dalių nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė L. S. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo P.S. 4 000 Eur turtinei ir 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, 5 proc. palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovė nurodė, kad ji 2019 m. balandžio 20 d. asmeninės nuosavybės teise įsigijo automobilį „Mercedes Benz 315 CDI“, (duomenys neskelbtini) (toliau – Automobilis), sumokėdama už jį iš asmeninės sąskaitos 6 000 Eur. Automobilis buvo naudojamas Projekto (duomenys neskelbtini) (toliau ir Projektas) renginiams. (duomenys neskelbtini) atsakovas, vairuodamas ieškovei priklausantį Automobilį, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio bei meteorologines sąlygas, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Autoįvykio metu Automobilis buvo sugadintas nepataisomai. Ieškovė viešajam eismui nebetinkamą Automobilį už 2 000 Eur pardavė sunaikinimui. Atsakovui nepataisomai sugadinus ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausiusį Automobilį, jai buvo padaryta 4 000 Eur žala. Atsakovas pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atsargiai ir rūpestingai, taip pat atitinkamas pareigas, nustatytas transporto priemones vairuojantiems asmenims, dėl ko nuvažiavo nuo kelio, apvirto ir nepataisomai sugadino Automobilį. Be to, ieškovė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė ir neturtinę žalą. Eismo įvykio metu ieškovė kartu su tuo metu nepilnamečiu sūnumi taip pat buvo automobilyje, dėl ko patyrė didžiulį išgąstį, stresą, ji taip pat išgyveno fizinį skausmą (po įvykio ieškovę pykino, jai svaigo galva, nežymiai kraujavo galva, ji buvo priversta vykti į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, kur jai buvo nustatyti sumušimai ir paviršiniai nubrozdinimai). Po eismo įvykio ieškovė išgyveno didžiulę baimę ir nežinomybę dėl eismo įvykio pasekmių jai ir jos sūnui ateityje.
Atsiliepimas
3. Atsakovas prašė ieškinį atmesti ir pateikė priešieškinį, prašydamas pripažinti Automobilį atsakovo ir ieškovės bendrąja daline nuosavybe, nustatyti šalių dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, pripažįstant ieškovei ir atsakovui po 1/2 dalį Automobilio, ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti atsakovui iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
II. Teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. birželio 23 d. sprendimu: ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė; priteisė ieškovei L. S. iš atsakovo P. S. 4 000 Eur turtinei žalai atlyginti, 5 proc. metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 11 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, ir 1 783,82 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą ieškinio dalį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad 2019 m. balandžio 20 d. ieškovė už 6 000 Eur savo vardu įsigijo 2006 m. gamybos Automobilį. Atsakovas, vairuodamas Automobilį nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. Autoįvykio metu Automobilis buvo sugadintas nepataisomai. 2020 m. vasario 7 d. buvo priimtas administracinis sprendimas Nr. 92SDU-34157116-20, kuriuo Automobiliui uždrausta dalyvauti viešajame eisme ir panaikintas Automobilio privalomosios apžiūros dokumento galiojimas. 2020 m. vasario 12 d. Automobilis buvo išregistruotas iš kelių transporto priemonių registro ir už 2000 Eur parduotas utilizavimui.
6. Atsakovas neginčija, kad jis sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo nepataisomai sugadintas ginčo Automobilis. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina į bylą pateiktas 2020 m. vasario 7 d. atsakovo paaiškinimas bei 2020 m. vasario 27 d. nutarimas nutraukti (nepradėti) administracinio nusižengimo bylos teisenos. Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl ieškovės patirtos žalos dydžio.
7. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Žalos dydį turi įrodyti nukentėjęs asmuo, šiuo atveju ieškovė.
8. Siekiant įvertinti turtinės žalos dydį, svarbu nustatyti Automobilio rinkos kainą autoįvykio metu. Ieškovė teigia, kad Automobilio rinkos vertė 2020 m. vasario mėn. buvo 7 660 Eur ir šią aplinkybę grindžia turto vertintojo E. L. atliktu transporto priemonės rinkos vertės skaičiavimu Nr. L230312. Tuo tarpu atsakovas vadovaujasi VšĮ „Emprekis“ duomenimis apie vidutinę transporto priemonės kainą Lietuvoje, taip pat kainų kitimų grafikais, paimtais iš www.autoplius.lt, ir teigia, kad Automobilio rinkos kaina autoįvykio metu buvo 4 300 Eur.
9. Teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, kuriais jos grindžia Automobilio vertę autoįvykio metu, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas vadovautis ieškovės nurodoma Automobilio rinkos verte, nes ieškovės pasamdytas turto vertintojas vertino konkrečius ginčo Automobilio parametrus atitinkančios transporto priemonės rinkos vertę 2020 m. vasario mėn., t. y. pinigų sumą, už kurią galėtų būti parduotas ginčo Automobilio parametrus atitinkanti transporto priemonė, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių transporto priemonę parduoti ir norinčių pirkti asmenų po tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir nesąlygojamos kitų sandorių bei interesų. Tuo tarpu atsakovo nurodoma Automobilio rinkos vertė skaičiuojama neatsižvelgiant į automobilio komplektaciją ir būklę. Teismas nurodė, kad sutiktina su atsakovu, kad įprastai transporto priemonės vertė bėgant laikui mažėja, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nuo Automobilio įsigijimo iki autoįvykio buvo praėję tik apie 10 mėn., be to, kaip nurodoma ieškovės pateiktame transporto priemonės rinkos vertės skaičiavime, 2020 m. Lietuvos automobilių rinkai buvo permainingi, tai lėmė vidutinės automobilio sandorio vertės (kainos) augimą. Taigi Automobilio rinkos vertė autoįvykio metu, palyginus su jo įsigijimo kaina, galėjo būti ir nepakitusi. Ieškovės pasitelktas vertintojas atliko rinkos tyrimą, nagrinėjo pardavimo pasiūlymus pateiktus Lietuvos ir Europos rinkose, atliktiems skaičiavimas taikė pataisas dėl gamybos metų ir variklio modifikacijos skirtumų, ridos ir vertės nustatymo laiko skirtumų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybės, teismas sprendė, kad ieškovės skaičiavimai laikytini patikimesniais ir labiau atitinkančiais Automobilio vertę autoįvykio metu, tuo labiau, kad ieškovė Automobilį vertina netgi mažesne suma nei nurodyta vertintojo atliktame transporto priemonės rinkos vertės skaičiavime. Nurodytų aplinkybių kontekste, teismas pripažino labiau tikėtina, kad Automobilio rinkos vertė 2020 m. vasario mėn. buvo 6 000 Eur, o ne 4300 Eur kaip teigia atsakovas.
10. Atsakovo nuomone, jam, kaip jungtinės veiklos su ieškove partneriui, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pusė Automobilio, todėl ieškovės patirta žala gali būti vertinama, tik kaip pusė Automobilio rinkos vertės autoįvykio dieną, atėmus 2 000 Eur sumą, gautą už sudaužyto automobilio pardavimą.
11. CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais – notarinės formos. Jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti. Šalys nebuvo sudarę rašytinės jungtinė veiklos sutarties, taigi susitarimas dėl jungtinės veiklos, net jei toks ir buvo sutartas žodžiu, yra negaliojantis. Be to, teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad šalys apskritai buvo susitarę dėl jungtinės veikos vykdymo, kaip ji suprantama pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalį.
12. Atsakovas akcentuoja, kad su ieškove buvo pora, juos siejo romantiški santykiai, todėl šalys nesudarė rašytinės jungtinės veiklos sutarties. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju šalis sieję santykiai negali būti prilyginami tokiems, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti jungtinę veiklą ir iš jos kylančias pasekmes. Pažymėtina, kad ieškovė su atsakovu kartu negyveno, nevedė bendro ūkio, o intymių santykių turėjimas, kai kurių asmeninių švenčių šventimas kartu ar pagalba namų ūkio darbuose, atsižvelgiant į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, yra nepakankamos aplinkybės konstatuoti tarp šalių egzistavus jungtinės veiklos santykius.
13. Be to, pagal kasacinio teismo praktiką, net ir ta aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Sprendžiant ginčą dėl sugyventinių turtinių santykių, kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta.
Atsiliepimas
14. Už Automobilį ieškovė sumokėjo iš savo asmeninės sąskaitos, o atsakovo teiginiai, kad jis finansiškai prisidėjo prie Automobilio pirkimo, neįrodyti. Priešieškinyje su atsiliepimu atsakovas teigė, kad Automobilis yra ieškovės indėlis į jungtinę veiklą, o teiginiai apie paties atsakovo finansinį indėlį į automobilio pirkimą buvo išsakyti tik teismo posėdžio metu ir nebuvo pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, todėl vertintini kritiškai.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai, todėl atsakovo priešieškinis dėl Automobilio pripažino bendra daline nuosavybe ir dalių nustatymo atmetamas kaip nepagrįstas. Šiuo atveju Automobilis laikytinas ieškovės asmenine nuosavybe, atsakovas Automobilį sudaužė eismo įvykio metu ir dėl to ieškovė patyrė turtinę žalą. Taigi egzistuoja visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Kaip konstatuota šiame sprendime, Automobilio vertė autoįvykio metu buvo 6 000 Eur, todėl, ieškovei už Automobilio pardavimą gavus 2 000 Eur, ieškovės patirta turtinė žala sudaro 4 000 Eur ir šią žalą jai turi atlyginti atsakovas (CK 6.263 straipsnis).
16. Pagal LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 14 punktą neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui. Atsakovas pripažino, kad prieš autoįvykį, kurio metu buvo nepataisomai sugadintas Automobilis, buvo pavargęs, prastai jautėsi, tačiau pats priėmė sprendimą pats vairuoti Automobilį. Teismo vertinimu, atsakovo teiginiai, kad ieškovė atsisakė pavairuoti automobilį, sukūrė automobilyje miego atmosferą vertintini kaip siekis išvengti atsakomybės ir nesudaro pagrindo mažinti ieškovei priteistiną sumą ar atsakovą apskritai atleisti nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.248 straipsnio 4 dalį.
17. Teismas sutiko, kad ginčo eismo įvykis galėjo sukelti ieškovei stresą ir išgąstį, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad jokių stiprių fizinės sveikatos sužalojimų ieškovė nepatyrė. Byloje nėra jokių duomenų, kad patirta avarija sukėlė ilgalaikius stiprius padarinius ieškovės psichinei sveikatai. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad dėl nerimo ar nemigos kreipėsi į gydytojus, vartojo vaistus. Dėl nurodytų priežasčių teismas vertino, kad ieškovės patirti neigiami išgyvenimai nesiekia tokio laipsnio, kuris sudarytų pagrindą neturtinei žalai atlyginti, todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 2 000 Eur netyrinės žalos atlyginimą atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
18. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti Apeliacinio skundo argumentai:
18.1. Nesutinka su teismo Sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas jo priešieškinio reikalavimas pripažinti Apelianto ir Ieškovės bendrąja daline nuosavybe turtą: transporto priemonę ir nustatyti Ieškovės ir Apelianto dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje po lygiai (po 1/2).
18.2. Teismo argumentai, kurių pagrindu buvo atsisakyta Ieškovės ir Apelianto santykius vertinti kaip jungtinę veiklą vykdant Projektą, yra klaidingi ir nepagrįsti. Byloje nėra ginčo dėl to (tai patvirtino ir pats pirmosios instancijos teismas), kad Šalis siejo poros (artimi) santykiai, todėl jiems nebuvo būtina sudaryti rašytinį susitarimą dėl jungtinės veiklos vykdymo, dėl to teismas turėjo padaryti išvadą, jog rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties nesudarymas nedaro šios negaliojančios.
18.3. Nesutinka su teismo išvada, kad Apeliantas neįrodė, kad jis ir ieškovė projektą (duomenys neskelbtini) buvo sutarę vykdyti jungtinės veiklos sutarties pagrindu, nors Apelianto ir Ieškovės veiksmai patvirtina tarp jų egzistavus būtent jungtinės veiklos teisiniams santykiams. Nepagrįsta teismo išvada, kad jis neįrodė, jog tarp jo ir Ieškovės egzistavo susitarimas Transporto priemonę įgyti bendrojon dalinėn nuosavybėn. Būtent Ieškovei teko pareiga įrodyti, kad Šalys buvo susitarusios, jog Transporto priemonė (įnašas į jungtinę veiklą) bendrąją daline partnerių nuosavybe, kaip tai numatyta CK 6.971 str., netaps, o ji tokių įrodymų į bylą nepateikė.
18.4. Nesutinka su teismo nustatyta Transporto priemonės, kurią jis nepataisomai sugadino eismo įvykio metu, verte. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi turto vertintojo E. L. atliktu Transporto priemonės rinkos vertės skaičiavimu, kadangi skaičiavimas atliktas su trūkumais bei nėra nešališkas. Turto vertintojas, nustatydamas Transporto priemonės vertę, nepagrįstai rėmėsi išimtinai automobilių skelbimais Vakarų Europos automobilių rinkoje, nes skelbime nurodyta kaina neatspindi tikrosios automobilio vertės. Apelianto tvirtinimu, teismas turėjo vadovautis jo į bylą pateiktais duomenimis (emprekis.lt bei autoplius.lt), iš kurių matyti, kad Transporto priemonės vertė jos sugadinimo momentu buvo 4300 Eur.
18.5. Dėl autoįvykio, kurio metu jis apgadino Ieškovei priklausančią Transporto priemonę, iš dalies kalta ir Ieškovė, kuri miegojo ir nestebėjo kaip už vairo laikosi pervargęs Apeliantas, todėl Apelianto atsakomybė turėtų būti mažinama, atitinkamai sumažinant priteistinos žalos dydį.
Atsiliepimas
19. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo argumentai:
Šalies argumentai
19.1. Apeliantas klaidina apeliacinės instancijos teismą teigdamas, kad „byloje nėra ginčo dėl to (tai patvirtino ir pats pirmosios instancijos teismas), kad Šalis siejo poros (artimi) santykiai“. Byloje dėl to buvo ginčas ir bylą išnagrinėjęs teismas nepatvirtino, kad Ieškovę ir Apeliantą siejo poros santykiai. Byloje nėra jokiu įrodymu, patvirtinančiu, kad Ieškovė ir Apeliantas būtų gyvenę kartu, vedę ir tvarkę bendrą ūkį ar savo asmeninėmis lėšomis ir darbu būtų kūrę bendrąja dalinę nuosavybę.
19.2. Teismo išvada atitinka teismų praktiką, kurioje pažymėta, jog teisiškai reikšmingu bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimui yra laikomas toks civilinių partnerių gyvenimas kartu, kuris yra pakankamai intensyvus ir kuriuo siekiama sukurti būtent tokią, t. y. bendrą nuosavybę. Akivaizdu, jog Apelianto ir Ieškovės bendravimas neatitinka teismu praktikoje reikšmingu „neepizodinio“, „ilgai trunkančio“, „nuolatinio“ ir „pastovaus“ bendro ūkio vedimo kriterijų.
19.3. Taigi, aplinkybę, kad tarp Ieškovės ir Apelianto buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, Apeliantas turėjo įrodinėti pateikdamas rašytinę sutartį, kaip tai numatyta įstatyme. Kadangi tokia rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, nėra pagrindo konstatuoti, kad Ieškovę ir Apeliantą siejo jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai teisiniai santykiai, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.
19.4. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad Ieškovė ir Apeliantas buvo sudarę susitarimą automobilį įsigyti bendrosios nuosavybės pagrindu. Apeliantas 2023-05-29 teismo posėdyje ne tik žadėjo pateikti teismui įrodymus apie tai, kad jie su Ieškove buvo pora, bet ir tvirtino, kad jis sumokėjo pusę Transporto priemonės kainos (3000 Eur), dėl to pusė jos priklauso jam. Tačiau tai patvirtinančių duomenų į bylą nepateikė. Apeliantas taip pat nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad jis remontavo Transporto priemonę už asmenines lėšas ar dengė jos eksploatacijos kaštus.
19.5. Aplinkybė, kad dalis Projekte uždirbtų pinigų buvo sumokama Apeliantui kaip užmokestis už jo darbą (Apeliantas pats šį užmokestį vertino kaip uždirbtą atlyginimą), jokiu būdu savaime nereiškia, kad egzistavo Ieškovės ir Apelianto susitarimas Transporto priemonę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovė tokios valios niekada neturėjo ir jokiais veiksmais jos nebuvo išreiškusi. Apeliantas byloje turėjo įrodyti, kad jis su Ieškove buvo sutaręs Transporto priemonę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau šios aplinkybės, kaip ir visų kitų, kuriomis grindė priešieškinį, Apeliantas neįrodė.
19.6. Apelianto argumentai, kad Transporto priemonė, kaip ir kitas Projekte naudotas turtas, savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe proporcija 50/50, pažeidžia sutarčių laisvės principą, nes neigia Ieškovės teisę laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apriboja jos nuosavybės teisę.
19.7. Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šalys nebuvo susitarę dėl jungtinės veikos vykdymo, kaip ji suprantama pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalį. Teismas pažymėjo, kad nors Apeliantas kartu su Ieškove vykdė Projektą, prisidėjo prie Projekto organizavimo, dalinosi iš Projekto gaunamomis pajamomis, tačiau tokia veikla gali būti vykdoma ir ne jungtinės veiklos pagrindu. Nepagrįsti Apelianto argumentai, neva teismas turėjo konkrečiai įvardinti kokių teisinių santykių pagrindu buvo vykdomas Projektas.
19.8. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Ieškovė Transporto priemonę įsigijo už asmenines lėšas, ji buvo registruota jos vardu, Ieškovė draudė ją ir remontavo už asmenines lėšas (darė 2000 Eur kainavusį kapitalinį variklio remontą) ir naudojo ne tik Projekte, bet ir kitoms asmeninėms reikmėms. Galiausiai būtent Ieškovė rūpinosi viešajam eismui nebetinkamos Transporto priemonės utilizavimu.
19.9. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijama teismo nustatyta Transporto priemonės vertė. Nors apeliantas tvirtina, kad vertinimas „atliktas su trūkumais bei nėra nešališkas“, tačiau nepateikia įrodymų, kurie leistų abejoti turto vertintojo kvalifikacija ir jo nešališkumu.
19.10. Apeliantas nurodo, kad emprekis.lt duomenimis Transporto priemonės kaina autoįvykio metu buvo 4057 Eur. Tačiau emprekis.lt kainininkas neatsižvelgia į konkrečios transporto priemonės technines charakteristikas - kėbulo aukščio ir ilgio parametrus, modelio išorinius atnaujinimus, todėl kainininko kaina skiriasi nuo realių pardavimo pasiūlymų. Vertinamos Transporto priemonės modelis pradėtas gaminti 2006 m. antroje pusėje ir savo išore ženkliai skiriasi nuo ankstesnio modelio gaminto iki 2006 m. pirmos pusės. Vertinamas Ieškovei priklausančios Transporto priemonės modelis yra paaukštintas ir turi ilgiausią tarpašį (4035mm), įrangos ypatumai išdėstyti vertinimo dokumento 22 lape. Būtent šie kriterijai lemia Transporto priemonės vertę. Taigi, VšĮ „Emprekis“ nepateikia individualaus transporto priemonės vertinimo, Apelianto pateiktoje pažymoje nurodyta tik orientacinė (vidutinė) kaina, tuo tarpu turto vertintojas E. L. atliko individualų Ieškovei priklausiusios Transporto priemonės vertinimą (atsižvelgdamas į visumą reikšmingų kriterijų — ridą, automobilio komplektaciją, jo būklę ir pan.) ir nustatė konkretaus automobilio rinkos vertę jo sugadinimo dieną. Turto vertintojo E. L. nustatyta Transporto priemonės vertė (7660 Eur) yra net didesnė, nei Ieškovės ieškinyje nurodyta Transporto priemonės vertė (6000 Eur), kuria ji grindė savo reikalavimą atlyginti žalą.
19.11. Negalima sutikti su Apelianto argumentu, kad „Vakarų Europoje (ekonomiškai turtingose šalyse) dėvėtų automobilių rinkos kainos yra kur kas aukštesnės, kadangi tų šalių gyventojų perkamoji galia — didesnė“, ne yra pakankamai pavyzdžių, kai paklausios transporto priemonės Lietuvos rinkoje kainuoja daugiau nei vakarų rinkose. Turto vertintojui E. L. atliekant rinkos tyrimą, svarbiausiais atrankos kriterijais buvo pasirinkti transporto priemonės modelis nuo 2006 metų, krovininio kėbulo ilgis, aukštis bei transporto priemonės bendroji masė. Dėl aukštos paklausos, vertinimo atlikimo metu Lietuvos rinkoje nebuvo aptikta lyginamųjų objektų, atitinkančių minėtus požymius. Todėl buvo tiriamos artimiausios aktyvios Europos šalių rinkos (Vokietija, Lenkija).
19.12. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad emprekis.lt ir autoplius.lt fiksuoja realias automobilių pardavimo kainas (įvykusius sandorius), o ne skelbimų portalų kainas. Lietuvoje nėra patikimos duomenų bazės, kuri fiksuoja realias kilnojamojo turto pardavimo kainas. Internetiniame VšĮ „Emprekis“ puslapyje skelbiama: „Vidutinės kainos nustatomos, įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose. Kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu.“
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
20. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Teisinis šalių santykių kvalifikavimas
21. Tarp šalių kilo esminis ginčas, ar šalių santykiai patvirtina susitarimo dėl jungtinės veiklos buvimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šalis sieję santykiai negali būti prilyginami tokiems, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti jungtinę veiklą ir iš jos kylančias pasekmes. Ieškovė su atsakovu kartu negyveno, nevedė bendro ūkio, o intymių santykių turėjimas, kai kurių švenčių šventimas kartu ar pagalba namų ūkio darbuose, atsižvelgiant į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, yra nepakankamos aplinkybės konstatuoti tarp šalių egzistavus jungtinės veiklos santykius.
22. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra įrodymu, patvirtinančių, kad šalys būtu gyvenę kartu, vedę ir tvarkę bendra ūkį ar savo asmeninėmis lėšomis ir darbu būtu kūrę bendrąja dalinę nuosavybę. 2023-05-29 pirmosios instancijos teismo posėdyje Apeliantas nurodė, kad šventė šventes su Ieškovės šeima, tačiau tiek Ieškovė, tiek ir byloje apklaustas jos sūnus P. S. patvirtino, jog bendravimas su Apeliantu niekuo neišsiskyrė nuo bendravimo su kitais Ieškovės pažįstamais asmenimis. Logiška, jog dėl vykdytos veiklos Projekte pobūdžio šalys nemažai laiko praleisdavo kartu, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad jie buvo drauge gyvenantys, kartu ūkį tvarkantys ir bendrą turtą kuriantys asmenys.
23. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133-421/2019).
24. Ieškovė pagrįstai nurodė, kad Apeliantas kartu su Ieškove dalyvavo atskiru gyvenimo įvykiu paminėjimuose ar kitaip leido laiką drauge, savaime nereiškia bendro ūkio vedimo, kadangi bendro ūkio vedimas yra susijęs su šaliu valios išraiška ir atitinkamu sugyventinių elgesiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių bendravimas neatitinka teismu praktikoje reikšmingo ilgai trunkančio, nuolatinio ir pastovaus bendro ūkio vedimo ir bendro gyvenimo kriterijų.
25. Nesant faktinio pagrindo konstatuoti, kad Ieškovė ir Atsakovas gyveno drauge, vedė ir tvarkė bendrą ūkį, nėra jokio pagrindo konstatuoti buvus jų susitarimui dėl jungtinės veiklos, tikslu sukurti bendrą dalinę nuosavybę. CK 6.969 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis turi būti rašytinė, o įstatymo numatytais atvejais — notarinės formos; jeigu sutarties formos reikalavimų nesilaikoma, sutartis tampa negaliojanti.
26. Neįrodžius bendro ūkio vedimo, turėjo būti sudaryta rašytinė jungtinės veiklos sutartis. Kadangi tokia rašytinė sutartis nebuvo sudaryta, nėra pagrindo konstatuoti, kad Ieškovę ir Apeliantą siejo jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai teisiniai santykiai, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.
27. Neįrodyta, kad šalys buvo konkrečiai sudarę susitarimą automobilį įsigyti bendrosios nuosavybės pagrindu. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu teigė, kad pateiks įrodymus apie tai, kad jie su Ieškove buvo pora, bet ir tvirtino, kad jis sumokėjo pusę Transporto priemonės kainos (3000 Eur), dėl to jos priklauso jam. Tačiau tai patvirtinančių duomenų į bylą nepateikė. Apeliantas taip pat nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, kad jis remontavo Transporto priemonę už asmenines lėšas ar dengė jos eksploatacijos kaštus.
28. Dalis Projekte uždirbtų pinigų buvo sumokama Apeliantui kaip užmokestis už jo darbą (Apeliantas pats šį užmokestį vertino kaip uždirbtą atlyginimą), jokiu būdu savaime nereiškia, kad egzistavo Ieškovės ir Apelianto susitarimas Transporto priemonę įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Ieškovė tokios valios niekada neturėjo ir jokiais veiksmais jos nebuvo išreiškusi.
29. Ieškovo teigimu, jis su ieškove buvo pora ir buvo žodžiu sutarę Projektą vystyti jungtinės veiklos sutarties pagrindu, todėl visa, ką į Projekto vykdymą įnešė Ieškovė (tame tarpe ir Automobilis), savaime tapo bendrąja jų daline nuosavybe, proporcija 50/50. Apeliantas turėjo pareigą įrodyti bendro gyvenimo kartu faktą ir susitarimo Projektą vykdyti jungtinės veiklos sutarties pagrindu faktą, tačiau šių aplinkybių neįrodė.
30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog neturi pagrindo daryti išvadą, kad šalys apskritai buvo susitarę dėl jungtinės veikos vykdymo, kaip ji suprantama pagal CK 6.969 straipsnio 1 dalį.
31. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo konkrečiai įvardinti kokių teisinių santykių pagrindu buvo vykdomas Projektas. Teismas pagrįstai nurodė, kad tokia veikla, kaip Projektas, gali būti vykdoma ne tik jungtinės veiklos pagrindu. Tuo atveju, jei teismas būtų kvalifikavęs šalių santykius ir nustatęs, kad Projektas vykdytas atlygintinų paslaugų teikimo sutarties pagrindu, nes Apeliantui už jo suteiktas paslaugas Projekte buvo mokamas sutartas užmokestis. Ši išvada neleistų spręsti, kad tarp šalių buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kuria šalys būtų sutarę Automobilį laikyti įnašu į bendrą jungtinę veiklą ir laikyti jį bendrąja daline nuosavybe.
32. Be to, Apelianto pozicija dėl faktinių aplinkybių, kuriomis jis grindė savo teisę į 1/2 dalį Automobilio, nenuosekli. Priešieškinyje Apeliantas teigė, kad Automobilis įsigytas šalims vykdant jungtinę veiklą, todėl jis jiems priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Apeliantas neginčijo aplinkybės, kad Automobilis buvo įsigytas Ieškovės lėšomis ir kad jis buvo registruota Ieškovės vardu. Tačiau bylos nagrinėjimo metu jis pakeitė poziciją ir jau tvirtino, kad 1/2 dalis Automobilio priklauso jam todėl, kad jis jos įsigijimui skyrė 3000 Eur (pusę Automobilio, kainavusio 6000 Eur, kainos), nes jie buvo sutarę, kad į Projektą investuos po lygiai lėšų.
33. Ieškovė Automobilį įsigijo už asmenines lėšas, jis buvo registruota jos vardu, Ieškovė draudė ir remontavo už asmenines lėšas (darė 2000 Eur kainavusį kapitalinį variklio remontą) ir naudojo ne tik Projekte, bet ir kitoms asmeninėms reikmėms. Ieškovė rūpinosi viešajam eismui nebetinkamo Automobilio utilizavimu.
34. Apeliantas įrodymų, kurie pagrįstų teiginį, kad į Automobilį jis investavo 3000 Eur, nepateikė, t.y. nepateikė nei vienos asmeninėmis lėšomis apmokėtos sąskaitos ar bet kokio kito įrodymo, patvirtinančio jo teiginius apie investicijas į Projektą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų Apelianto teiginius apie tariamai buvusį jo ir Ieškovės susitarimą automobilį įsigyti lygiomis dalimis.
35. Kaip jau minėta, Apelianto reikalavimas pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį Automobilio negali būti tenkinamas ir tuo Apelianto nurodytu pagrindu, jog Transporto priemonė įsigyta šalims vykdant jungtinę veiklą.
Dėl Automobilio vertės
36. Tarp šalių kilo ginčas dėl Automobilio vertės. Apelianto teigimu, ieškovės pateiktas turto vertintojo E. L. atliktas Transporto priemonės rinkos vertės skaičiavimas atliktas su trūkumais bei nėra nešališkas, tačiau nepateikta įrodymų, kurie leistų abejoti turto vertintojo kvalifikacija ir jo nešališkumu. Apeliantas nurodo, kad įstaigos „emprekis.lt“ duomenimis Automobilio kaina autoįvykio metu buvo 4057 Eur.
37. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad Atsakovo pateiktame VšĮ „emprekis.lt” kainininke nevertinamos konkrečios transporto priemonės technines charakteristikos - kėbulo aukščio ir ilgio parametrai, modelio išorinius atnaujinimai, todėl kainininko kaina skiriasi nuo realių pardavimo pasiūlymų. Vertinamo Automobilio modifikacija pradėta gaminti 2006 m. antroje pusėje ir savo išore ženkliai skiriasi nuo ankstesnio modelio gaminto iki 2006 m. pirmos pusės. Vertinimo akte nurodyta, kad vertinamas transporto priemonės modelis yra paaukštintas ir turi ilgiausią tarpašį (4035mm). Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad šie kriterijai lemia didesnę Automobilio vertę (didesnis kėbulo tūris). Tuo tarpu VšĮ „Emprekis“ nepateikia individualaus konkrečios modifikacijos Automobilio vertinimo, Apelianto pateiktoje pažymoje nurodyta tik orientacinė (vidutinė) kaina, tuo tarpu turto vertintojas E. L. atliko individualų ieškovės Automobilio vertinimą (atsižvelgdamas į visumą reikšmingų kriterijų — ridą, automobilio komplektaciją, jo būklę ir pan.) ir nustatė konkrečių parametrų automobilio rinkos vertę jo sugadinimo dieną. Turto vertintojo E. L. nustatyta Transporto priemonės vertė (7660 Eur) yra net didesnė, nei Ieškovės nurodyta faktinė Automobilio vertė (6000 Eur), kuria ji grindė savo reikalavimą atlyginti žalą.
38. Apeliantas nurodė abstraktų argumentą, kad „Vakarų Europoje (ekonomiškai turtingose šalyse) dėvėtų automobilių rinkos kainos yra kur kas aukštesnės, kadangi tų šalių gyventojų perkamoji galia — didesnė“, nes yra pakankamai pavyzdžių, kai paklausios transporto priemonės Lietuvos rinkoje kainuoja daugiau nei vakarų rinkose. Turto vertintojui E.L. atliekant rinkos tyrimą, svarbiausiais atrankos kriterijais buvo pasirinkti transporto priemonės modelis nuo 2006 metų, krovininio kėbulo ilgis, aukštis bei transporto priemonės bendroji masė. Vertintojas nurodė, kad dėl aukštos paklausos, vertinimo atlikimo metu Lietuvos rinkoje nebuvo aptikta lyginamųjų objektų, atitinkančių minėtus požymius, todėl buvo tiriamos artimiausios aktyvios Europos šalių rinkos (Vokietija, Lenkija).
39. Apeliantas nepagrįstai teigė, kad emprekis.lt ir autoplius.lt fiksuoja realias automobilių pardavimo kainas (įvykusius sandorius), o ne skelbimų portalų kainas. Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Lietuvoje nėra patikimos duomenų bazės, kuri fiksuoja realius kilnojamo turto pardavimo sandorių duomenis. Taigi, nei emprekis.lt nei autoplius.lt realių faktinių kainų nefiksuoja. Internetiniame VšĮ „Emprekis“ puslapyje skelbiama: „Vidutinės kainos nustatomos, įvertinant kainas internetiniuose skelbimuose, laikraščiuose ir automobilių pardavimo vietose. Kainos yra orientacinės ir negali būti juridinių pretenzijų objektu.“ Dėl to turto vertinimo metodikoje yra nurodyta, kad nesant informacijos apie įvykusių sandorių kainas, naudojama informacija apie analogiško arba panašaus turto pasiūlos kainas.
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, bet kuri turto vertinimo išvada vertintina kaip prielaida. Vertinamo turto įsigijimo kaina patvirtina faktinę rinkos kainą, kuri susiformuoja rinkoje laisvos konkurencijos sąlygomis. Nagrinėjamoje byloje ieškovė pateikė tiesioginius įrodymus, patvirtinančius faktinę automobilio kainą (6000 Eur), kuri artima turto vertintojo E. L. nustatytai Transporto priemonės vertei.
41. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės pateikti įrodymai apie Automobilio vertę laikytini patikimesniais ir labiau atitinkančiais Transporto priemonės vertę autoįvykio metu.
Dėl ieškovės kaltės
42. Apeliantas teigė, kad ir ieškovė turi prisiimti dalį kaltės dėl eismo įvykio, nes ji pati miegojo ir nestebėjo apelianto. Priešieškinyje apeliantas teigė, kad avarijos dieną jis prašė Ieškovės pavairuoti Transporto priemonę, nes jis buvo pervargęs ir neišsimiegojęs. Apeliaciniame skunde jis teigia, kad ieškovė paliko Apeliantą vieną „kovoti su nuovargiu ir mieguistumu.“ Tačiau, bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu, tiek ieškovė, tiek liudytoju apklaustas jos sūnus P. S. patvirtino, kad ieškovė pati siūlėsi pavairuoti Automobilį, tačiau Apeliantas kategoriškai atsisakė bet kokios pagalbos. Ieškovė paaiškino teismui, kad vairavimas buvo Apelianto aistra ir jis niekada neperduodavo vairo kitam, kai jie vykdavo į renginius ar grįždavo iš jų.
43. Iš byloje esančio policijos nutarimo administracinio nusižengimo byloje matyti, jog autoįvykis įvyko dėl to, kad Apeliantas grubiai pažeidė Kelių eismo taisykles - Apeliantas, vairuodamas Transporto priemonę, nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio bei meteorologines sąlygas, dėl ko nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė. 2023-05-29 teismo posėdžio metu Apeliantas pripažino, kad jis tiesiog užmigo prie vairo, nes buvo pervargęs. Tai reiškia, jog Apeliantas taip pat pažeidė Kelių eismo taisyklėse įtvirtintą draudimą vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui. Kartu važiavęs ir 2023-05-29 teismo posėdyje liudijęs P. S. patvirtino, jog tai ne pirmas kartas, kai atsakovas užsnūsta prie vairo, tokių atvejų jiems kartu važiuojant būta ir anksčiau. Todėl Ieškovei priskirti dalį kaltės dėl autoįvykio, kurio metu buvo nepataisomai sugadinta jai priklausanti Transporto priemonė, ir tokiu būdu sumažinti Apelianto atsakomybės laipsnį, nėra pagrindo.
Dėl procesinės bylos baigties
53. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai, nešališkai išnagrinėjo ieškinio faktines aplinkybes, nurodė kurias laiko nustatytomis, ištyrė ir įvertino visus pateiktus įrodymus, argumentus, dėl jų pareiškė nuomonę kartu nurodydamas su kuriais reikalavimais ir argumentais nesutinka ir kokiu pagrindu juos atmeta, tinkamai taikė ir aiškino materialiąsias ir civilinio proceso teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
54. Ieškovė už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 1452 Eur. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovei iš atsakovo priteisiama 1452 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų (CPK 93 ir 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. birželio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei L. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo P. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1452 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo.