Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo GeneralLogisticsSp.z.o.o. atskirąjį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartiescivilinėje byloje Nr.2-60-91/2014 pagalieškovės V. B. ieškinį atsakovams E. B. ir GeneralLogisticsSp.z.o.o., trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „GeneralLogistics LT“ dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai

Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas.Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje (CPK 144 str. 3 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje, o atskirais atvejais – ir iki ieškinio pareiškimo teismui dienos, ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. konkrečios bylos aplinkybės. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-330/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atmestas ieškovės V. B. ieškinys atsakovams E. B. ir GeneralLogisticsSp.z.o.o., trečiajam asmeniui UAB „GeneralLogistics LT“ dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Minėtu sprendimu teismas išsprendė ir ieškovės pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui 2013 m. spalio 17 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo klausimą, t. y. minėta nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikino ir sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nurodė vykdyti skubiai. 2014 m. birželio 26 d. turto arešto aktas vykdant minėtą sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo išregistruotas iš Turto areštų akto registro. Marijampolės rajono apylinkės teisme 2014 m. birželio 27 d. faksimilinio ryšio priemonėmis buvo gauti ieškovės V. B. prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kurie teisme užregistruoti 2014 m. birželio 30 d. 2014 m. liepos 1 d. nutartimi, kuri skundžiama apeliacine tvarka, prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjo Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjas T. R.. 2014 m. liepos 2 d. teisme gauti ieškovės pateiktų prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo originalai.

Atskirajame skunde ginčijama 2014 m. liepos 1 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teigiant, kad skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas neturėjo teisės nagrinėti ieškovės pareikštų prašymų, kadangi klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo byloje jau buvo išspręstas galutinai teismo sprendimu, dėl ko tik apeliacinėsinstancijos teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, galėtų vertinti sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrįstumą. Apelianto teigimu, CPK nenumato galimybės kitam pirmosios instancijos teismo teisėjui, esant nepakeistam ir nepanaikintam tos pačios instancijos teismo priimtam sprendimui, nagrinėti naujus šalių prašymus, gautus byloje po teismo sprendimo priėmimo. Be to, skundžiamą nutartį išnagrinėjo teisėjas T. R. kito teisėjo išnagrinėtoje civilinėje byloje. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais ir spendžia, kad jie nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį laikyti nepagrįsta ir neteisėta. Apeliantai pagrįstai nurodo, jog civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) išnagrinėjo ir 2014 m. birželio 23 d. sprendimą byloje priėmė Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjas V. Š., o skundžiamą nutartį priėmė Marijampolės rajono apylinkėsteismo teisėjas T. R., tačiau aplinkybė, kad skundžiamą nutartį priėmė ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendė kitas, o nebylą iš esmės išnagrinėjęs teisėjas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad skundžiama nutartis yra neteisėta. Kaip matyti iš rezoliucijos ant ieškovėspateikto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovės pateiktų prašymų sprendimas teisėjui T. R. pavestas remiantis Lietuvos Respublikos Prezidentės 2014 m. birželio 3 d. dekretu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo teisėjas V. Š. nuo 2014 m. liepos 7 d. buvo atleistas iš Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui, ir Marijampolės rajono apylinkės teismo pirmininko 2014 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), todėl spręstina, kad teisėjas T. R. ieškovės pareikštus prašymus nagrinėjo ne savavališkai, o teismo pirmininko pavedimu atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su bylą išnagrinėjusio teisėjo V. Š. atleidimu iš užimamų pareigų. Teisėjui T. R. ieškovės pateiktus prašymus išnagrinėti pavedus remiantis galiojančiais teisės aktais, negalima sutikti su atskirojo skundo argumentu, kad minėtas teisėjas neturėjo teisės nagrinėti ieškovės pareikštų prašymų.

Nesutinkant su apeliantų argumentais dėl teismo teisės nagrinėti suinteresuotų asmenų pareikštus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jau po teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimo nurodytina, kad remiantis CPK 144 straipsnio 3 dalimi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje. CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybė procese nėra apribota teismo sprendimo civilinėje byloje priėmimu. Kaip jau buvo nurodyta, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje proceso stadijoje, t. y. ir jau priėmus galutinį sprendimą civilinėje byloje. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas CPK nuostatas, nesutiktina su apeliantų argumentu, kad teismas, gavęs ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, neturėjo teisės jį išnagrinėjęs taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendime, kuriuo tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas iš esmės, teismas išsprendė ir taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikindamas, kadangi ieškovės pareikštas ieškinys minėtu sprendimu buvo atmestas. Tačiau teismas, priešingai nei kad numato CPK 150 straipsnio 2 dalis, pagal kurią atmetus ieškinį laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo leido vykdyti skubiai. CPK 276 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, pagal kurią paskelbus byloje sprendimą teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti, tačiau nurodyta nuostata nagrinėjamu atveju neriboja bylą išnagrinėjusio teismo teisės tokioje byloje spręsti klausimus, susijusius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog dėl teismo sprendimo dalies, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės ir jas leista vykdyti skubiai, gali pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, jei sprendimas būtų apskųstas apeliacine tvarka, tačiau ši teismo sprendimo patikrinimo instancine tvarka galimybė nesudaro pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo teisės remiantis CPK nuostatomis spręsti klausimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje jau esant priimtam teismo sprendimui. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą patvirtina ir CPK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias apeliacinės instancijos ir kasaciniam teismui byloje dalyvaujantys asmenys prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali pateikti tik tais atvejais, kai šių teismų žinioje yra byla dėl ginčo esmės. Taigi visais kitais atvejais prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimas yra pavestas pirmosios instancijos teismams. Šiuo atveju ieškovei pareiškus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 2014 m. birželio 23 d. teismo sprendimas nebuvo pakeistas ar panaikintas skundžiama nutartimi, tik teismas, spręsdamas ieškovės pareikštą prašymą, iš naujo svarstė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę. Tokia teisė pirmosios instancijos teismui suteikta CPK 147 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus ir pripažinus, kad net ir po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo byloje gali būti sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi turėjo teisę nagrinėti ieškovės pareikštą prašymą ir spręsti dėl jo pagrįstumo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, civilinės bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai tenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi bylos duomenys pirmosios instancijos teismui pagrįstai leido spręsti, kad egzistuoja reali grėsmė ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.Nepagrįstais laikytini atskirojo skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė nenustatęs sąlygų, kurioms esant yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o kartu ir neįvertinęs ieškovei palankaus teismo sprendimo tikimybės. Apeliantų teigimu, nagrinėjamu atveju ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimas neįmanomas, kadangi pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį pripažino visiškai nepagrįstu. Su tokiu apeliantų nurodytu situacijos vertinimu nesutiktina, kadangi apeliacine tvarka ginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimą egzistuoja ne tik teorinė, bet ir praktinė tikimybė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas ar pakeistas ir priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas, dėl ko tokiu atveju išlieka ir būtinybė užtikrinti ieškovės pareikštų reikalavimų tinkamą įvykdymą. Nurodytas išvadas pagrindžia jau minėta CPK 150 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią atmetus ieškinį taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kadangi tik įsiteisėjus teismo sprendimui laikoma, kad ginčas tarp šalių išspręstas galutinai.Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė išsamius argumentus, kodėl, jo manymu, egzistuoja reali grėsmė, jog sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, ir su šiais teismo nurodytais argumentais nėra pagrindo nesutikti. Vien ta aplinkybė, kad apeliantų manymu, nurodyti argumentai nepagrindžia ieškovės pareikšto prašymo pagrįstumo ir poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad apeliantai bylos aplinkybes vertina kitaip, nei kad skundžiamoje nutartyje jas vertino teismas, nesudaro pagrindo spręsti, kad teismo atliktas aplinkybių vertinimas ar nurodyti argumentai yra nepagrįsti. Apeliantų pateikti argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra netikslingas, neproporcingas ar pažeidžiantis apeliantų teises ir teisėtus interesus, o priešingai, ieškovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikti duomenys apie trečiojo asmens UAB „GeneralLogistics LT“ turtą 2014 m. liepos 8 d., tik patvirtina teismo sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamu atveju pagrįstumą ir apeliantų siekį iki sprendimo galutinio įsiteisėjimo iššvaistyti visą savo turimą materialų ir nematerialų turtą.Be to, priešingai nei kad teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovės pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui jau buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių pagrįstumo ir teisėtumo pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas pripažinęs, kad laikinosios apsaugos priemonės ieškovės ieškiniui užtikrinti taikytos teisėtai ir pagrįstai, nepažeidžiant nei atsakovo, nei trečiojo asmens teisių ir teisėtų interesų, nėra perteklinės. Ir nors nutartis, kuria ieškovės pareikštų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, neturi prejudicinės galios, tačiau, įvertinus tai, kad 2014 m. birželio 23 d. sprendime nėra nurodyti jokie argumentai, dėl ko sprendimo dalį dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo leista vykdyti skubiai, kad įprastai atmetusieškinį laikinosios apsaugos priemonės paliekamosgalioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, pripažintina, kad tiek 2013 m. spalio 17 d. nutartyje, tiek ir apeliacinės instancijos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartyje nustatytos aplinkybės reikšmingos vertinant ieškovės pareikštų prašymų pagrįstumą ir sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui spręsti ieškovės prašymą esant pagrįstu.

Kiti atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį esant neteisėtą ar nepagrįstą. Apeliantai pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė nepranešęs jiems apie gautus ieškovės prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir tokio savo sprendimo skundžiamoje nutartyje nemotyvavo, tačiau nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista apeliantų teisė būti išklausytiems teisme. Apeliantai, remdamasi negaliojančia CPK nuostata, nepagrįstai teigia, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, kadangi pagal šiuo metu galiojančią CPK 147 straipsnio 1 dalies redakciją atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą pranešama tik tuo atveju, jei teismas mano esant tai būtina. Taigi pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones įprastai nagrinėjami atsakovui nepranešus ir tik išimtiniais atvejais, kai teismas mano esant būtina, apie tokio prašymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Taigi ta aplinkybė, kad atsakovas nebuvo informuotas apie gauto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista jo teisė būti išklausytam teisme. Paminėtina, kad apeliantai, tarp jų ir byloje atsakovas, savo poziciją nagrinėjamu klausimu išreiškė pateikdami atskirąjį skundą, todėl jiems buvo užtikrinta teisė būti išklausytiems nagrinėjant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą. Be to, aplinkybė, kad teismas skundžiamą nutartį priėmė turėdamas tik faksimilinio ryšio priemonėmis gautus ieškovės pareikštus prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesudaro pagrindo spręsti apie skundžiamą nutartį priėmusio teisėjo šališkumą byloje. Ieškovės prašymai teisme buvo gauti, užregistruoti, juos pavesta spręsti teisėjui T. R., todėl jis vykdydamas savo pareigas ieškovės prašymus teisėtai išnagrinėjo.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių yra grėsmė, jog galimai ieškovei palankaus apeliacinės instancijos teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų nebeįmanomas.Keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus atskirąjį skundą, apeliantams už jį sumokėtas žyminis mokestis iš ieškovės nepriteistinas (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Ieškovė pateikė į bylą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriuo prašo priteisti jai 4 230 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Kaip matyti iš ieškovės teismui pateikto prašymo, ji šioje civilinėje byloje prašo priteisti iš apeliantų tas bylinėjimosi išlaidas, kurias ji turėjo civilinėje byloje pagal ieškovės apeliacinį skundą dėl 2014 m. birželio 23 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimo, t. y. išlaidas advokato pagalbai rengiant apeliacinį skundą apmokėti ir išlaidas žyminiam mokesčiui sumokėti. Nors ieškovės pateikti įrodymai patvirtina jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau šioms išlaidoms nesant susijusioms su nagrinėjama civiline byla, jos ieškovei iš apeliantų nepriteistinos (CPK 88 str., 98 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.