Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo pareiškėjos L. R. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimo priimto civilinėje byloje Nr. 2-156-715/2016 pagal pareiškėjos L. R. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Valstybinės įmonei Turto bankui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, daro išvadą, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl įrodymų vertinimo sprendžiant dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Byloje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registre, registro Nr. (duomenys neskelbtini) J. K. Č., vardu įregistruotas butas Nr. 1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), ir, registro Nr. (duomenys neskelbtini) – žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (12–16 b. l.). Pareiškėja pateikė į bylą tarp jos ir J. K. Č. 2004-11-11 sudarytą paprastą rašytinį nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo susitarimą, kuriame nurodė, kad J. K. Č. pardavė, o pareiškėja nupirko ir priėmė butą Nr. 1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Susitarime nurodomas, kad pareiškėja sumokėjo 5000 Lt. Pagal susitarimą J. K. Č. įsipareigojo dviejų mėnesių laikotarpyje paruošti parduodamo turto dokumentus ir notariškai patvirtinti pardavimą. Pareiškėjas mirė (duomenys neskelbtini). Byloje esantys duomenys pažymos apie pareiškėjos, jos motinos ir J. K. Č. deklaruotą gyvenamąją vietą, pažyma iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos apie bendro ūkio vedimą, t.y. kad J. K. Č. ir S. S. iki (duomenys neskelbtini)J. K. Č. mirties vedė bendrą ūkį, sudarė vieną šeimą patvirtina pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl gyvenamosios vietos, dėl gyvenimo kartu. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymoje nurodoma, kad po J. K. Č. mirties turtu naudojosi, juo rūpinosi, prižiūrėjo L. R.. Byloje pateikti duomenys po J. K. Č. mirties jo vardu dėl jo turto skirtingais laikotarpiais mokėtus mokesčius. Gyventojų registro tarnybos pažymoje nurodoma, kad J. K. Č. mirė (duomenys neskelbtini), šeimyninė padėtis išsituokęs, tėvas gimė (duomenys neskelbtini)., duomenų apie motiną ir vaikus nėra. 2015-11-18 Mažeikių rajono 1-ojo notarų biuro rašte nurodoma, kad dėl palikimo niekas nesikreipė.

Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai išvardyti CK 4.47 straipsnyje. Vienas iš šiame straipsnyje nurodytų savarankiškų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų – įgyjamoji senatis (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Jeigu teismas konstatuoja nurodytų sąlygų buvimą, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę: pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo datos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daiktas pradėtas valdyti sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas viešame registre kito asmens vardu; c) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) daiktas buvo valdomas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, o toks valdymas negali būti registruojamas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė į šį daiktą (CK 4.27 straipsnio 2, 3 dalys). ( pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje 3K-3-156/2010).

Pažymėtina, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus ir į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad šiais dviem atvejais CK nustato imperatyvų draudimą įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-67/2011). Teisėtu daikto valdymu įstatymo pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis). Kito asmens nuosavybės teisė įregistruojama viešame registre esant nuosavybės teisės atsiradimo pagrindui (pagrindams). Kol nepaneigtas tokio asmens nuosavybės teisės registracijos teisėtumas dėl teisinio pagrindo registracijai nebuvimo (tačiau ne dėl procedūrinio registracijos pažeidimo), nėra teisinių prielaidų transformuotis nuosavybės teisiniams santykiams dėl daikto valdymo, kaip jis apibrėžiamas CK 4.22 straipsnio 1 dalyje. Kitaip aiškinant, būtų iškreipta įgyjamosios senaties instituto paskirtis, paneigiama kitų asmenų teisėtais pagrindais įgyta nuosavybės teisė, o tai prieštarautų civilinių teisinių santykių reglamentavimo principams (CK 1.2 straipsnis), tarp jų ir nuosavybės neliečiamumo imperatyvui. (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-415/2016).

Konkrečiu atveju pareiškėja nurodo, kad niekas nesiėmė jokių veiksmų pradėti turto paveldėjimo proceso, todėl ji manė, kad 2004-11-11 susitarimo su J. K. Č. pagrindu, įgijo pastarojo turtą. Apeliantės vertinimu teismas neteisingai aiškino teisės normas, priėmė nepagrįstą sprendimą. Teigia, kad po (duomenys neskelbtini) J. K. Č. mirties ji daugiau negu dešimt metų sąžiningai, atvirai, nepertraukiamai valdo turtą kaip savo. Visą tą laiką ji buvo įsitikinusi, kad niekas kitas neturi daugiau teisių už ją į valdomus daiktus. Nes tas, kuris turėjo teises mirė ir įpėdinių neturėjo.

Apeliacinio teismo vertinimu teismas pagrįstai pažymėjo, kad nekilnojamojo turto registre, registro Nr. (duomenys neskelbtini) J. K. Č., vardu įregistruotas butas Nr. 1, su priklausiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), ir, registro Nr. (duomenys neskelbtini) – žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). ir J. K. Č. nuosavybė nėra nuginčyta, tad patvirtina jo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Todėl įvertinęs šias aplinkybes bei įstatymo nuostatas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja nėra įgijusi minėtos nuosavybės įgyjamosios senaties pagrindu. Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į konkrečias byloje nustatytas aplinkybes, Kasacinio teismo praktiką, turto teisinė registracija kito asmens vardu yra reikšminga aplinkybė įgyjamosios senaties instituto taikymui. Bylos duomenys patvirtina pareiškėjos naudojimąsi turtu, jo valdymą, rūpinimąsi turtu, tačiau rūpinimasis turtu, turto išlaikymas pats savaime nesudaro pagrindo konstatuoti daikto valdymą kaip savo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra visų CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas dėl sutarčių sudarymo ir aiškinimo, nepagrįstai atsisakė tenkinti jos prašymo. Apeliantės vertinimu pačios pirkimo pardavimo sutarties sudarymas, daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie jau yra pirkimo-pardavimo sutarties pagrindiniai elementai. Jei asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymo nustatyta tvarka kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą CK 6.309 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tokia sutartis gali būti pripažįstama galiojančia teismo sprendimu ir kita. Tačiau pareiškėja neturi galimybės reikalauti teismine tvarka patvirtinti sutarties sudarymą. Todėl apeliantės vertinimu jai turtas buvo perduotas jei ne nuosavybės teise, tai valdymo teise. Iš ši aplinkybė yra pagrindas suėjus įgyjamosios senaties terminui ( 10 metų) prašyti teismo pripažinti pareiškėjai nuosavybės teisės įgijimą tuo pagrindu. Apeliacinis teismas su pareiškėjos argumentais, kad pats minėto 2004-11-11 susitarimo sudarymo faktas bei kitos byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjos turto valdymo dėl jau nurodytų aplinkybių, teisinių argumentų nesudaro pagrindo pripažinti pareiškėjai nuosavybės teisės įgijimą pagal įgyjamosios senaties fakto nustatymą.

Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tai, jog viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais, kai sutarties objektas perduodamas, o kaina už jį sumokama, gali ir turi būti kvalifikuojama, jog buvo sudaryta pagrindinė sutartis. Svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti kiekvieno konkretaus ginčo faktines aplinkybes, pagal kurias galima spręsti apie tikrąją sutarties šalių valią sudarant konkretų susitarimą. Tam, kad teismas, vadovaudamasis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi ir 6.309 straipsnio 3 dalimi, patvirtintų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo, daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis. Pirkimo–pardavimo sutarties požymius atitinka ne bet koks daikto kitai šaliai perdavimas, o tik perdavimas nuosavybės teise. Nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėtas daikto savininkas, jis turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises ir kt. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėja nereiškė reikalavimų CK 309 straipsnio 3 dalies pagrindu patvirtinti, kad buvo sudaryta 2014-11-11 pirkimo pardavimo sutartis dėl minėto turto pardavimo, ar nuosavybės teisės į konkretų turtą pripažinimo.

Pažymėtina, kad asmenys turi teisę savo nuožiūra laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, patys spręsti visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus, įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisių gynimo būdus. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Jeigu bylos dalyviai bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis) ir kt. Teismas kiekvienu atveju privalo įvertinti visumą įrodymų ir padaryti pagrįstas išvadas. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese teismas gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkama faktą buvus, nei jo nebuvus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

Be kitų argumentų, pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, kad pagal minėtą 2004-11-11 susitarimą J. K. Č. dviejų mėnesių laikotarpyje turėjo paruošti parduodamo turto dokumentus ir notariškai patvirtinti pardavimą. Tačiau CK 6.393 straipsnio 1 ir 2 dalis numato, kad nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, kurios nesilaikymas sutartį daro negaliojančią. Teismo vertinimu tarp J. K. Č. ir pareiškėjos sudarytas susitarimas – negaliojantis. Teismas konstatavo, kad pareiškėja valdo J. K. Č. turtą negaliojančios sutarties pagrindu ir pareiškėja nuosavybės teise įgyti šį turtą pagal įgyjamąją senatį negali.

Apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Tačiau apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje neįrodyta, kad egzistuoja sąlygos, jog pareiškėja teisėtai ir sąžiningai valdė turtą visą valdymo laiką. Pažymėtina, kad sprendžiant ar visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, turi reikšmės ir tai, kad teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), arba kai daiktą sandoriu perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas ir kt.

Apeliacinio teismo vertinimu byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindo spręsti esant labiau tikėtina, kad pareiškėja teisėtai valdė turtą nei vertinti, kad tokio fakto dėl turto perdavimo, ar valdymo nebuvo. Nes bylos duomenimis nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėja užvaldė svetimą turtą neteisėtai be mirusiojo valios, neturėdama tam jokio pagrindo, kad neteisėtai juo naudojosi ir kt. Byloje nebuvo nustatytos konkrečios aplinkybės, todėl vien teismo nurodyti argumentai dėl neįforminto sandorio nustatyta tvarka nėra pakankami minėtoms teismo išvadoms padaryti. Tačiau apeliacinio teismo spręstina, kad šiuo konkrečiu atveju minėtos teismo išvados neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo dėl pareiškimo netenkinimo. Nes kaip minėta pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį dėl nurodytų aplinkybių iš esmės negali būti tenkinamas. Todėl atsižvelgiant į visumą byloje ištirtų aplinkybių, apeliacinio teismo vertinimu apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, ko pasėkoje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, atmestini, kaip nepagrįsti. Taip pat pažymėtina, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas nei tikėjosi pareiškėja iš esmės teismo sprendimo neteisėtu nedaro.

Kaip minėta pareiškėja nereiškė reikalavimų CK 309 straipsnio 3 dalies pagrindu patvirtinti, kad buvo sudaryta 2014-11-11 pirkimo pardavimo sutartis dėl minėto turto pardavimo, ar nuosavybės teises į konkretų turtą pripažinimo, nebuvo vertinamas 2004-11-11 susitarimo turinys, šalių valia ir kita. Pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip pat apeliaciniame skunde nebegalima nurodyti naujų, nenurodytų, argumentų, faktinių aplinkybių, apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme. ( CPK 306 straipsnis, 312 straipsnis). Šis draudimas susijęs su apeliacinio proceso paskirtimi ir ypatumais, proceso dalyvių lygiateisiškumo užtikrinimu bei su tuo, kad būtent apeliacinio skundo pagrindas ir dalykas apibrėžia apeliacinio proceso ribas. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl apeliantės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas dėl sutarčių sudarymo ir aiškinimo, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie jau yra pirkimo-pardavimo sutarties pagrindiniai elementai, kad konkrečiu atveju asmens, kuris galėtų vengti notarinio sutarties patvirtinimo fiziškai nėra, nes jis miręs, kokias tai sukelia pasekmes, kad ginčo teisena neįmanoma ir kita. Nes iš esmės pareiškėja negali apeliacinio skundo grįsti argumentais, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teisme, o dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisakytina nes jie neįtakoja teismo sprendimo teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nors apeliacinės instancijos teismas su konkrečiai nurodytomis išvadomis nesutiko, tačiau iš esmės dėl visumos teismo išvadų, kurios nurodytos aukščiau, sprendžia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atmesdamas pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (176–185 straipsniai), tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, teismo padarytos išvados atitinka byloje nustatytus faktus, įstatymų nuostatas. Įvertinęs aplinkybių visumą, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais iš esmės nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus skundą neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsniu, 99 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjai, suinteresuotiems asmenims.