Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. S. ieškinį atsakovui A. S. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovas per teismo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškinį. Teismo posėdyje atsakovas nedalyvavo. Byla išnagrinėta atsakovui nedalyvaujant.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8.5. Teismas iš atsakovo priteisė valstybės naudai 326 Eur žyminio mokesčio. Manytina, kad teismas neteisingai apskaičiavo žyminio mokesčio sumą, nes pagal pareikštus ieškinio reikalavimus bendra žyminio mokesčio suma už ieškovės pateiktą ieškinį sudaro 167 Eur. Visiškai patenkinus ieškovės ieškinį iš atsakovo turėjo būti priteista valstybei 167 Eur žyminio mokesčio, bet ne 326 Eur.

8.6. Atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie pradėtą civilinę bylą bei 2019 m. rugsėjo 3 d. teismo posėdžio datą ir laiką. Teismas 2019 m. birželio 25 d. nutartimi nusprendė procesinius dokumentus atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu. Šis procesinių dokumentų įteikimo būdas buvo pasirinktas nepagrįstai. Teismui buvo žinoma, kad atsakovas neturi gyvenamosios vietos Lietuvoje, jis yra užsienio (Rusijos Federacijos) pilietis, jo gyvenamoji ir darbo vieta nežinoma. Tai reiškia, kad teismas visų pirma turėjo svarstyti klausimą dėl kuratoriaus atsakovui paskyrimo, ir tik nesant tokiai galimybei, teismas galėjo įteikti procesinius dokumentus atsakovui viešo paskelbimo būdu. Darytina išvada, kad atsakovui nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, todėl tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 3 d. 1 p.).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

11. CPK 314 straipsniu reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus arba kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Atsižvelgus į tai, kad teismo sprendimas buvo priimtas atsakovui nedalyvaujant, pateiktais dokumentais apeliantas grindžia esminius apeliacinio skundo argumentus, dokumentai pateikti su apeliaciniu skundu ir iš karto po apeliacinio skundo pateikimo ir iš atsiliepimo į apeliacinį skundą turinio seka, kad ieškovei pateiktų dokumentų turinys yra žinomas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pateiktų dokumentų pateikimas bylos nagrinėjimo neužvilkins, bei apelianto pateiktus naujus rašytinius įrodymus priima.

12. Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

14. CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas nustato, kad absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami ir tokie atvejai, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas iš karto pranešęs apie teismo posėdžio laiką ir vietą viešojo paskelbimo būdu ir nesvarstęs, ar yra galimybė paskirti atsakovui kuratorių, pažeidė CPK 130 straipsnio 1 dalyje numatytą paskelbimo apie teismo posėdžio laiką ir vietą tvarką, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantui (atsakovui) visiškai nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. 2019 m. rugsėjo 4 d., t. y. teismo sprendimo paskelbimo dieną, atsakovas (apeliantas) pateikė pirmosios instancijos teismui atsiliepimą į ieškinį; iš atsiliepimo turinio seka, kad apie teismo posėdžio datą ir laiką jis buvo informuotas viešojo paskelbimo būdu. Taip pat pažymėtina, kad apeliantas neprašo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo dėl absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo. Apeliacinis skundas pateiktas tik dėl teismo sprendimo dalies (išlaikymo dydžio), netinkamu pranešimu apie teismo posėdžio laiką ir vietą apeliantas nesiremia. Teisėjų kolegija sprendžia, kad esant tokioms aplinkybėms, CPK 130 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme ir nesudaro pagrindo pripažinti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimą (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

15. Nenustačius CPK 329 straipsnio 2-3 dalyse nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, teisėjų kolegija nagrinėja apeliacinio skundo teisinį ir faktinį pagrindus.

16. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl priteisto iš apelianto A. S. išlaikymo sūnui D. E. S., (duomenys neskelbtini), ir dukrai A. S., (duomenys neskelbtini), po 175 eurus kiekvienam kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. Apeliantas įrodinėja, kad priteisto išlaikymo suma yra per didelė jo šeimai, kurioje jis taip pat išlaiko vaiką ir sutuoktinę, todėl prašo sumažinti išlaikymą iki 100 eurų kiekvienam vaikui.

17. Dėl priteisto išlaikymo dydžio. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas sąlygas vystytis vaikui. Tėvai turi ne teisę, bet pareigą išlaikyti savo vaikus ir šį išlaikymą teikti proporcingai savo turtinei padėčiai. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2008). Netinkamas tėvų pareigų vykdymas arba visiškas jų nevykdymas yra pateisinami tik išimtiniais, nepriklausiančiais nuo tėvų valios atvejais, visais kitais atvejais tėvams, objektyviai esant pajėgiems teikti išlaikymą, privalu teikti tokio dydžio išlaikymą, kuris leistų užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009). Asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį yra vertinamoji aplinkybė, priklausanti tiek nuo objektyvių, tiek nuo subjektyvių veiksnių. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – išsilavinimas, amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt. aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010).

18. Teismas, vertindamas tėvų turtinę padėtį, turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-686/2015; kt.).

19. Taigi vaikui teikiamo išlaikymo dydis yra teikiamas pagal vaiko poreikius. Ieškovė, prašydama priteisti vaikams po 175 eurų išlaikymą, nurodė, kad vaikai yra mažamečiai, jų išlaikymui reikalingos lėšos kas mėnesį kiekvienam vaikui vidutiniškai sudaro po 350 Eur, abiem – 700 Eur per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas su ieškovės nurodyta vaikų išlaikymui reikalinga suma sutiko. Bylos duomenimis, ieškovės pajamos yra minimalios, tai – socialinės išmokos vaikams, jos sudaro apie 200 Eur per mėnesį; ieškovė pateikė įrodymus, kad nuo 2015 m. sausio mėnesio iki 2015 m. gruodžio mėnesio jai buvo sumokėta 2308,87 Eur socialinių išmokų (b. l. 74).

20. Apeliantas su teismo išvadomis nesutiko, mano, kad teismas netinkamai nustatė kad bendra išlaidų suma kiekvienam vaikui yra apie 350 eurų per mėnesį; jo manymu, byloje esantys rašytiniai įrodymai tokios sumos nepatvirtina, ši aplinkybė nustatyta tik iš ieškovės paaiškinimų.

21. Su apelianto argumentais sutikti negalima. CK 3.192 straipsnio 2 dalyje išlaikymo dydis nesiejamas su konkrečiu tėvų pajamų dydžiu, tačiau įstatyme nustatyti, taip pat teismų praktikoje suformuluoti tam tikri orientaciniai kriterijai – šiais, taip pat įstatyme ( CK 1.5 , 3.3 straipsniai) įtvirtintais šeimos santykių teisinį reglamentavimą grindžiančiais principais vadovaujamasi sprendžiant dėl išlaikymo dydžio konkrečiu atveju. Vienas tokių kriterijų – protingi vaiko poreikiai, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, taip pat amžius (vaikui augant jo poreikiai didėja ir pan.). Nustatant nepilnamečio išlaikymo dydį turi būti atsižvelgiama į tai, kad nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko raidos sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-620/2005). Vaikui, atsižvelgiant į jo gebėjimus ir norus, taip pat turi būti sudarytos materialinės sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, sporto, kultūros renginiuose, lankyti teatrus, koncertus, vaikų atostogų stovyklas, įgyti reikiamų priemonių jo gabumams lavinti, taip pat žaidimams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-154/2011).

22. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti nurodyta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis, jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti teismų praktikoje pripažintinas būtinu minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) dydžio išlaikymas. Toks orientacinis kriterijus dėl priteistino išlaikymo dydžio nustatytinas atsižvelgiant į CK 6.461 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už vieną MMA (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004). Orientacinis kriterijus reiškia, kad ieškovė neturi pareigos bylos nagrinėjimo metu cento tikslumu įrodinėti, kokia pinigų suma reikalinga kas mėnesį vaikų išlaikymui, tuo labiau, kad išlaikymui reikalinga pinigų suma gali keistis priklausomai nuo sezono, rinkos kainų pokyčių, vaikų sveikatos būklės ir pan.

23. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1025 „Dėl minimalaus darbo užmokesčio“ nuo 2019 m. sausio 1 d. nustatyta 555 Eur MMA, nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 400 Eur MMA.

24. Bylos duomenimis šalių vaikai sveikatos problemų ir su tuo susijusių specialių poreikių neturi, tačiau turi poreikių, susijusių su papildomu ugdymu. Bylos duomenimis, A. S. nuo 2018 m. rugsėjo mėnesio iki 2019 m. gegužės mėnesio lenkė VšĮ „Mažieji šnekučiai“ organizuojamą anglų kalbos būrelį, už šį laikotarpį buvo sumokėta 71,40 Eur. D. E. S. lanko tą patį būrelį nuo 2017 m. rugsėjo 29 d., už jį buvo sumokėta 261,40 Eur (b. l. 105, 106). Berniukas papildomai nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. lanko karate treniruotes; už treniruotes kas mėnesį mokama 45 Eur (b. l. 107).

25. Pažymėtina, kad kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad kilus ginčui dėl išlaikymo dydžio nustatymo, įrodinėjimo pareigą turi abu tėvai (CPK 178 straipsnis). Apelianto vertinimu, byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad dviejų vaikų išlaikymui reikalinga 350 eurų suma kiekvienam, tačiau savo skunde nenurodė, kokia suma, jo manymu, būtų pakankama jo vaikų minimalių poreikių patenkinimui, atsižvelgiant į jų amžių, poreikius, kainų lygį Lietuvoje ir pan., neteikė įrodymų savo pozicijai pagrįsti.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovės nurodyta vaikų poreikiams tenkinti reikalinga suma kiekvienam vaikui yra mažesnė nei 2016-2019 metų MMA, bei į tai, kad tėvai turi pareigą užtikrinti ne tik minimalius, bet ir protingus papildomo ugdymo poreikius, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalių nepilnamečių vaikų poreikiams reikalinga suma nustatyta teisingai ir sudaro 350 Eur per mėnesį vienam vaikui.

27. Kitas esminis apelianto argumentas susijęs su apelianto turine padėtimi. Apeliantas teigia, kad jo galimybė teikti vaikams D. E. S. ir A. S. išlaikymą yra ribotos, nes atsakovo turinė padėtis nėra tokia gera, kad jis galėtų teikti kas mėnesį 350 Eur per mėnesį abiem vaikams. (duomenys neskelbtini) jam gimė sūnus N., jis turi išlaikyti sūnų ir sutuoktinę N. S., kuri nedirba. Apelianto darbo užmokestis 2017 metais sudarė apie 575 Eur „į rankas“, 2018 m. – apie 740 Eur, nekilnojamojo turto, automobilio jis neturi. Pagal Rusijos Federacijos Šeimos kodekso 81 straipsnio 1 dalį alimentų (išlaikymo) dydis trims ir daugiau vaikams negali viršyti pusės tėvų gaunamų pajamų, t. y. iš apelianto negali būti priteista daugiau nei 350 Eur visiems trims vaikams. Dėl to ginčijamu teismo sprendimu priteistas išlaikymas mažintinas iki 100 eurų kiekvienam vaikui.

28. Pagal 1992 m. liepos 21 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos Sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 31 straipsnį teisnius santykius tarp vaiko ir jo motinos bei tėvo, nesančių tarpusavio santuokoje, reguliuoja įstatymai Susitarančios Šalies, kuriuos pilietis yra vaikas. Ieškovė ir atsakovas (apeliantas) nebuvo susituokę, ieškovė ir jos vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, todėl šalių ginčui taikytina Lietuvos teisė; Rusijos Federacijos Šeimos kodekso nuostatos šalių ginčui netaikomi, pagrindo apriboti priteisto išlaikymo dydį taip, kaip nurodė apeliantas, nėra.

29. Kaip minėta, išlaikymo dydis nustatomas vadovaujantis prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (CK 3.3 straipsnio 1 dalis). Nustatant konkretų priteistino išlaikymo dydį vadovaujantis CK 3.192 straipsnio nuostatomis, tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį siekiant užsidirbti, gauti pajamų vaikų išlaikymui. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinama gaunamomis minimaliomis pajamomis. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, nustatant vieno iš tėvų turinę padėtį, vertintinas ne tik jo turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančių savo amžių bei profesines galimybes pajamų, iš kurių teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009). Nurodyto išaiškinimo kontekste apelianto argumentai, kad jo atlyginimas 2018 m. sudaro apie 740 Eur, kad jis neturi nekilnojamojo turto, jo vardu nėra užregistruota transporto priemonių nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismo sprendimu nustatyta pareiga teikti vaikams po 175 Eur išlaikymą objektyviai neatitinka jo turtinės padėties. Apeliantas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, profesinį pasirengimą, apie galimybę rasti geriau apmokamą darbą ar užsidirbti papildomai. Taip pat nėra duomenų apie jo sutuoktinės turtinę padėtį, darbo pajams ar socialines išmokas ir pan. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodė, kad prašydama priteisti savo vaikams po 175 Eur išlaikymo, ji atsižvelgė į tai, kad atsakovas sukūrė šeimą ir turi dar vieną vaiką; šis ieškovės argumentas nepaneigtas. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad iki šiol jis mokėjo vidutiniškai po 100 Eur kiekvienam vaikui per mėnesį taip pat neįrodo, kad tokio dydžio išlaikymas yra pakankamas vaikų būtinųjų poreikių tenkinimui.

30. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustatyta, jog iš atsakovo A. S. priteista 175 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui suma būtų per didelė, užtikrinant vaikui galimybes visavertiškai vystytis, nebūtų protinga pagal apelianto galimybes, atsižvelgiant į jo pareigą teikti išlaikymą dar vienam vaikui. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai ir papildomi įrodymai nepaneigia teismo išvadų; pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).

31. Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ginčijamu teismo sprendimu iš atsakovo buvo priteista 326 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą. Apeliantas prašo sumažinti priteisto žyminio mokesčio sumą iki 167 Eur; nurodo, kad teismo sprendimu buvo patenkinti du ieškinio reikalavimai – dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, už kurį žyminis mokestis sudarė 41 Eur (2016 m. sausio 18 d. galiojusio CPK 80 str.1 d. 5 p.) ir reikalavimas dėl išlaikymo vaikams priteisimo, už kurį ieškinio padavimo metu 2016 m. sausio 18 d. žyminio mokesčio suma sudarė 126 Eur (175 x2 x 12 mėn. x 3 proc.).

32. Teisėjų kolegija sutinka, kad iš atsakovo turėjo būti priteistas žyminis mokestis įstatymo nustatytas ieškinio padavimo metu bei sprendžia, kad iš apelianto priteistas žyminis mokestis turi būti sumažintas iki 167 Eur, nekeičiant teismo sprendimo iš esmės.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą; patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį dėl žyminio mokesčio priteisimo ir išdėstyti ją taip: „Priteisti iš atsakovo A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 167 Eur (šimtą šešiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio“.