Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintarės Bunikienės, Ilonos Jakubėnienės, Audriaus Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo

A. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir jam skirtos bausmės:

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (veika prieš nukentėjusįjį O. K.) laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (veika prieš nukentėjusįjį V. S.) laisvės atėmimas 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir A. R. paskirta subendrinta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 2024 m. gegužės 6 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu A. R. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su šiuo nuosprendžiu jam paskirta subendrinta bausme ir A. R. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Nuosprendžiu išspręsti civilinio ieškinio, kardomosios priemonės ir daiktinių įrodymų klausimai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

7. Nuteistojo A. R. gynėja advokatė posėdžio metu nurodė, kad jos ginamasis mano, jog pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (veika prieš nukentėjusįjį V. S.) jis yra nekaltas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų ir teisingai nustatė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei A. R. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal 140 straipsnio 1 dalį (dvi veikos), o nusikalstama veika prieš V. S. yra įrodyta nuosekliais nukentėjusiojo V. S. parodymais, liudytojo A. S. parodymais, į įvykio vietą atvykusių pareigūnų BodyCam įrašais, specialisto išvada. Be to, kaltės klausimo apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis.

Dėl A. R. paskirtos bausmės

8. Nuteistasis A. R. kelia bausmės individualizavimo klausimą, prašydamas ją sušvelninti.

9. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

10. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte pabrėžiama, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, 2K-265-1073/2018, 2K-98-1073/2019, 2K-49-976/2020). Teisingos bausmės parinkimas priklauso nuo objektyviai egzistuojančių aplinkybių, vertinant jas ne vien iš kaltininko pozicijų, bet ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, atsižvelgiant į skirtingų interesų pusiausvyrą. Teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant tik su kaltininko interesais, nes tai neatitiktų bausmės paskirties. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, individualizuojant bausmę, visoms jai individualizuoti turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015).

11. Skundžiamu nuosprendžiu A. R. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2 veikos) ir jam skirtos bausmės: pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (veika prieš nukentėjusįjį O. K.) laisvės atėmimas 3 (trims) mėnesiams ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (veika prieš nukentėjusįjį V. S.) laisvės atėmimas 5 (penkiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir A. R. paskirta subendrinta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme ir A. R. paskirta galutinė subendrinta 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. R., atsižvelgė į tai, kad A. R. ne kartą baustas administracine tvarka, vykdo individualią veiklą, tačiau, Lietuvos probacijos tarnybos Vakarų Lietuvos skyriaus duomenimis, nuteistasis nevykdė probacijos sąlygų, pažeidė teismo paskirtą įpareigojimą neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir padarė administracinius nusižengimus. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad dėl nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (veika, padarytą prieš nukentėjusįjį O. K.) nustatyta viena A. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kad nuteistasis pripažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o jo atsakomybę, įvykdžius abi nusikalstamas veikas, sunkina tai, kad nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Taip pat nors pirmosios instancijos teismas ir nepripažino atsakomybę sunkinančia aplinkybę tai, kad A. R. nusikalstamą veiką prieš V. S. padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), tačiau pagrįstai įvertino aplinkybę, kad nusikalstamą veiką A. R. padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, kuris jam buvo taikytas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą, kai po nuosprendžio priėmimo buvo praėję vos 4 mėnesiai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinęs visas pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti A. R. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų dviejų nusikalstamų veikų įvykdymą paskyrus laisvės atėmimo bausmes, kurių dydį pirmosios instancijos teismas nustatė artimą šios bausmės rūšies vidurkiui, numatytam straipsnio sankcijoje.

12. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad turi mažametį vaiką, o žmona laukiasi antrojo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad mažametį vaiką nuteistasis turėjo ir nusikalstamų veikų padarymo metu, tačiau tai jo nesulaikė nuo smurtavimo, nors tuo metu jam jau buvo parodytas teismo pasitikėjimas taikant bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Taigi, įvertinus A. R. charakterizuojančius duomenis, jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumą, tai, kad, kaip minėta, A. R. nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu (būdamas teistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą), taip pat įvertinus ir kitas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, daroma išvada, jog skundžiamu nuosprendžiu A. R. už jo padarytus nesunkius nusikaltimus paskirtos bausmės, kurios yra artimos straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos ar aiškiai neteisingos, atitinka apelianto asmenybę bei yra adekvačios padarytoms nusikalstamamoms veikoms. Dėl to nuteistajam paskirtos subendrintos bausmės mažinti ar paskirti kitą bausmės rūšį nėra teisinio pagrindo.

13. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai už abi nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrino vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir A. R. buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą skundžiamu nuosprendžiu paskirtą galutinę bausmę bendrindamas su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme, kadangi taikė tiek BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalių, tiek 64 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas. Tokiu būdu buvo taikytas dvigubas bausmių bendrinimas (bendrinant už dvi nusikalstamas veikas paskirtas bausmes ir vėliau jas vėl atskirai bendrinant su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu paskirta bausme), kuris yra negalimas. Taigi, nuosprendžio dalis, kuria pirmosios instancijos teismas subendrintą 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrino su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausme ir A. R. paskyrė galutinę subendrintą 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, yra keistina dėl netinkamai pritaikyto įstatymo, pašalinant nuorodą į bausmių bendrinimą pagal BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalis, tačiau paliekant bausmių bendrinimą pagal 64 straipsnio 1 ir 3 dalis ir nekeičiant paskirtos galutinės bausmės.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

14. BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ir neaptarė galimybės taikyti / netaikyti A. R. atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą. Todėl dėl BK 75 straipsnio taikymo plačiau pasisakys apeliacinės instancijos teismas.

15. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 2 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tai priklauso nuo visų bylos aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimo, t. y. nuosekliai svarstytini nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi teismui sudaryti tvirtas prielaidas daryti išvadą, kad konkretaus nusikalstamą veiką padariusio asmens resocializacija (procesas, kurio metu siekiama padėti nuteistiems asmenims atrasti savo tapatybę ir vaidmenį visuomenėje, suformuoti reikalingus įgūdžius integruojantis į visuomenę, skatinti taikiai sugyventi su kitais visuomenės nariais ir rinktis teisėtus kelius savo tikslams siekti) galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistam už konkrečią nusikalstamą veiką asmeniui paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, Nr. 2K-149/2011, Nr. 2K-488/2013, Nr. 2K-56/2014, Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, Nr. 2K-194-942/2017).

16. Nors šiuo atveju yra formalios sąlygos svarstyti BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą (įstatymas nedraudžia dar kartą atidėti bausmės vykdymo, nors nusikalstama veika ir padaryta bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu), tačiau, kaip minėta, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, o ne pareiga, tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje netaikydamas BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėdamas nuteistajam A. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

17. Kaip anksčiau minėta, A. R. vieną naują tyčinę nusikalstamą veiką padarė esant neišnykusiam teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Nuteistasis nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (nusikalstama veika prieš V. S.), padarė 2024 m. rugsėjo 15 d., t. y. praėjus vos 4 mėnesiams po to, kai buvo priimtas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendis, kuriuo A. R. buvo pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymo ir jam skirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas byvo atidėtas 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, skiriant A. R. įpareigojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai itin neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir rodo jo polinkį smurtauti bei nenorą keistis bei laikytis visuotinai priimtų moralės normų. Be to, minėtos aplinkybės patvirtina faktą, kad bausmės vykdymo atidėjimo insitutas ir teismo parodytas pasitikėjimas teigiamo poveikio A. R. nepadarė, todėl bausmės tikslai negali būti pasiekti dar kartą atidedant bausmės vykdymą.

18. Įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas ir neargumentavo sprendimo netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų nuteistajam A. R., tačiau bausmės vykdymo atidėjimo instituto netaikė pagrįstai, todėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

19. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

21. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje rūmų 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendį apskundė nuteistasis A. R.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartimi nuteistajam A. R. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Rita Roščenkovienė. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. birželio 17 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 4 ir 6 punktais, prašoma iš A. R. valstybės naudai priteisti 137,50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

22. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija turi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už A. R. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga bylos apimčiai ir sudėtingumui (apeliacinis skundas išnagrinėtas per vieną posėdį, apsiribota vien tik baigiamosiomis kalbomis). Tačiau taip pat į bylą nėra pateikta itin sudėtingą nuteistojo finansinę būklę patvirtinančių duomenų, todėl prašoma priteisti suma yra mažintina ir išieškotina iš A. R. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo A. R. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų Joniškyje 2025 m. balandžio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 2024 m. gegužės 6 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų nuosprendžiu A. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su šiuo nuosprendžiu jam paskirta subendrinta bausme ir A. R. paskirta galutinė subendrinta 2 (dviejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, pašalinant nuorodą į bausmių bendrinimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalis.

Kitas nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Išieškoti iš nuteistojo A. R. valstybės naudai 100 Eur (vieną šimtą eurų 00 ct) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje.