Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-717-544/2018

teisėja Irena Stulgienė Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00098-2018-3

2018 m. gruodžio 4 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2309-233/2018 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui V. S., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, V. S. dėl išlaikymo pilnamečiam vaikui priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacinis skundas atmetamas.

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų

13. Pagal bendrąją taisyklę, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Taigi nurodytas draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą.

14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atsakovo V. S. kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus rašytinius įrodymus – dukros D. S. gimimo liudijimą ir jos medicininį dokumentą apie sveikatą (b. l. 73, 81), apelianto ir jo sutuoktinės J. S. dokumentus apie gaunamas pajamas (b. l. 82-87), sprendžia, kad jie gali būti reikšmingi nagrinėjant klausimą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. birželio 21 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, ieškovė apie ketinimą priimti minėtus įrodymus informuota Panevėžio apygardos teismo 2018 m. lapkričio 8 d. nutartimi. Taigi, ieškovė turėjo galimybę susipažinti su minėtais įrodymais ir pateikti savo nuomonę (atsikirtimus) dėl jų, be to, ginčas byloje kilęs iš šeimos teisinių santykių, o tokio pobūdžio bylose teismas turi pareigą būti aktyvus (CPK 376 straipsnis), todėl nauji įrodymai prijungtini prie bylos.

Dėl ginčo esmės

15. Byloje ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių išlaikymo (paramos) pilnamečiam vaikui priteisimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

16. CK 3.192¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes.

17. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra pažymėjęs, kad mokinio teisinio statuso specifiškumas lemia, kad jis, nors ir būdamas darbingas, įgijęs visišką civilinį veiksnumą, negali savęs išlaikyti, nes didžiąją savo laiko dalį privalo skirti mokymuisi, lankyti pamokas, skirti laiko namų darbams atlikti ir siekti įgyti vidurinį išsilavinimą patvirtinantį dokumentą, be kurio asmuo negalėtų siekti aukštesnio išsilavinimo, todėl CK 3.194 straipsnio 3 dalyje (šiuo metu – 3.192¹ straipsnio 1 dalyje) įtvirtintu reguliavimu įstatymo leidėjo siekiama padėti moksleiviui įgyvendinti teisę siekti išsilavinimo, o tėvai privalo taip pat padėti jam šią teisę įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2012 ir kt.).

18. Teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas skundu sutinka teikti išlaikymą pilnametei dukrai kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 50 Eur nuo (duomenys neskelbtini) (nuo jos pilnametystės) iki 2018 m. birželio 30 d.. Vadinasi byloje nėra ginčo dėl paramos ieškovei V. S. reikalingumo (būtinumo) ir atsakovo V. S. pareigos bei dalinių galimybių teikti paramą gimnazijoje besimokančiai pilnametei dukrai nuo (duomenys neskelbtini). Taigi byloje yra kilęs ginčas tik dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis ir išlaikymo įsiskolinimo dydžio.

19. Pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiga atsakovui teikti išlaikymą pilnametei dukrai, pažangiai besimokančiai (duomenys neskelbtini) gimnazijos IV gimnazijos klasėje (b. l. 5), aktyviai dalyvaujančiai popamokinėje ir užklasinėje veikloje (b. l. 6), pripažinta teisėtai ir pagrįstai. Apelianto abejonės dėl to, ar ieškovė pažangiai mokosi, tėra niekuo nepagrįstos prielaidos. Įstatymas nereikalauja, kad reikalingas išlaikymo pilnametis moksleivis mokytųsi labai gerai. (duomenys neskelbtini) gimnazijos pateiktų dokumentų turinys patvirtina, kad ieškovė V. S. mokslai sekasi neblogai, gerai sekasi biologija, istorija, lietuvių kalba, pamokų lankomumas tinkamas, ji yra gera klasės auklėtojos pagalbininkė, dalyvauja visuomeninėje veikloje. Taigi, sąlygos taikyti CK 3.192¹ straipsnį buvo, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

20. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu neva teismas neįvertino ieškovės galimybės pačiai gauti pajamų, dirbti ar kreiptis dėl paskolos gavimo. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ieškovė turi galimybę pati save išlaikyti. Šiuo atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovės, kaip mokinės teisinio statuso specifiškumas, lemia tai, kad ji prašomu priteisti išlaikymą (išlaikymo įsiskolinimą) laikotarpiu iki baigs vidurinę mokyklą negalėjo ir negali savęs išlaikyti, nors ir tapo pilnamete. Išsilavinimas šiuolaikinėje visuomenėje yra būtina sąlyga, kad žmogus galėtų kurti savarankišką ir visavertį gyvenimą, dalyvauti visuomeninėje, kultūrinėje veikloje. Siekdamas įgyti vidurinį išsilavinimą, vidurinės mokyklos 12 klasės moksleivis (gimnazijos 4 klasės) didžiąją laiko ir pajėgumų dalį turi skirti mokymuisi, negali dirbti ir savarankiškai savęs išlaikyti, todėl jam turi būti sudarytos sąlygos baigti mokslus bei įgyti išsilavinimą. Kaip minėta, ieškovė sąžiningai vykdo pareigą mokytis ir įgyti vidurinį išsilavinimą. Atsakovo argumentai, kad ieškovė po pamokų ir savaitgaliais gali dirbti, prieštarauja paskutinėje gimnazijos klasėje besimokančio asmens interesui užbaigti mokslus ir įgyti vidurinį išsilavinimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo atmesti aptariamus atsakovo argumentus kaip nepagrįstus. Be to, apelianto cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nagrinėjamu atveju taip pat negali būti taikoma, kadangi tose bylose sprendimai priimti nustačius kitokias faktines aplinkybes – paramos reikalingi pilnamečiai vaikai buvo studentai, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą turintys teisę gauti valstybės paskolą ir valstybės remiamą paskolą, tuo tarpu šioje byloje ieškovė yra moksleivė. Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas aiškiai apibrėžia, jog gauti valstybės paskolas arba valstybės remiamas paskolas gali tik asmenys, studijuojantys aukštojoje mokykloje pagal studijų programą arba doktorantūroje (76 straipsnis).

21. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė tikrosios jo turtinės padėties, kadangi net neinformavo apie procesą, dėl ko liko neįvertinta, kad jis turi išlaikyti dar kitą nepilnametį vaiką, turintį neįgalumą, taip pat tai, kad jo šeimos pajamos yra nedidelės, nekilnojamojo turto neturi. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Nors civiliniame procese yra įtvirtinta, kad šeimos bylose teismas yra aktyvus (CPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, tačiau ši civilinio proceso dispozitivumo ir rungimosi principų išimtis neturi būti absoliutinama, kad ši išimtis netaptų taisykle visoms šeimos santykių byloms. Šiuo atveju nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus tiek apie ieškovės, tiek apie jos motinos turtinę padėtį, juos analizavo ir dėl jų sprendime pasisakė, taip pat įvertino tai, kad atsakovas teismo reikalautų duomenų apie savo turtinę padėtį, gaunamas pajamas nepateikė.

22. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas nepagrįstai tvirtina, kad turi būti pripažinta, jog egzistuoja CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytas absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi jis nedalyvavo nagrinėjant bylą ir jam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Pažymėtina, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. sausio 31 d. nutartimi nutarta atsakovui procesinius dokumentus įteikti vadovaujantis 2017 m. lapkričio 13 d. Reglamentu (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse. Atsakovui pirmo procesinių dokumentų įteikimo metu išaiškinta, kad ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo nutarties gavimo dienos jis privalo paskirti atstovą byloje, o jo nepaskyrus, įgaliotą asmenį, gyvenantį Lietuvoje, kuriam būtų galima įteikti jam skirtus procesinius dokumentus, apie tai informuojant Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmus; neįvykdžius aukščiau nurodytos pareigos, visi jam skirti procesiniai dokumentai bus laikomi byloje ir bus laikomi jam įteiktais. Atsakovas taip pat informuotas apie galimybę procesinius dokumentus teismui teikti elektroninių ryšių priemonėmis portale „e.teismas.lt“, prisijungiant prie sistemos per elektroninius valdžios vartus, bei įpareigotas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo nutarties gavimo dienos pateikti duomenis apie savo turtinę padėtį: duomenis apie gautas / gaunamas pajamas 2017-2018 m., turimą turtą jam gyvenant Jungtinėje Karalystėje (b. l. 16-17). Bylos duomenys patvirtina, jog teismas, įteikdamas atsakovui procesinius dokumentus, įstatymo nuostatų nepažeidė ir jomis tinkamai vadovavosi. Pastebėtina, jog pagal dokumentų įteikimo arba neįteikimo pažymėjimo 12.2.2 punktą, dokumentai buvo įteikti išsiunčiant juos į atsakovo pašto dėžutę; šis įteikimo būdas yra tinkamas pagal Anglijos ir Velso civilinio proceso taisyklių 6.3(1) taisyklę (b. l. 29, 31-32) ir pagal ją atsakovui dokumentai įteikti 2018 m. kovo 26 d. (b. l. 31).

23. Atsižvelgiant į nutarties 22 punkte nustatytas aplinkybes, kritiškai vertintini apelianto argumentai dėl jo nežinojimo apie vykstantį procesą ir dėl to neturėjimą galimybės pateikti įrodymus apie turtinę padėtį. Kadangi byla teismo posėdyje buvo nagrinėjama 2018 m. birželio 6 d., apeliantas nuo 2018 m. kovo mėnesio turėjo pakankamai protingą laikotarpį pateikti teismui atsiliepimą į ieškinį, teismo prašomus ir kitus įrodymus. Be to, kaip jau minėta, apelianto su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus apie jo turtinę padėtį apeliacinės instancijos teismas priėmė ir įvertino. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, naujai pateikti įrodymai nesudaro pagrindo spręsti dėl ieškovei priteisto išlaikymo dydžio kitaip, nei konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Iš bylos duomenų ir skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad ieškovė teismui buvo atskleidusi aplinkybę, jog atsakovas turi vieną nepilnametį išlaikytinį ir teismas, įvertindamas atsakovo turtinę padėtų bei nustatydamas išlaikymo dydį, į šią aplinkybę atsižvelgė ir ją vertino. Sprendimo priėmimo metu teismui nebuvo žinoma, kad atsakovo nepilnametei dukrai nustatytas tam tikras neįgalumo lygis. Tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankamu pagrindu sumažinti ieškovei priteisto išlaikymo dydį, kadangi iš apelianto pateikto medicininio dokumento neaišku, ar neįgaliam vaikui yra skirta materialinė parama ir kokio ji dydžio, o dokumentai apie apelianto ir jos sutuoktinės gaunamas pajamas yra epizodiniai, tik už tam tikrus laikotarpius (V. S. darbo užmokestis atsispindi už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gegužės 2 d. (b. l. 38-43); deklaracija apie pajamas yra tik kelių mėnesių už mokestinius metus iki 2018 m. balandžio 5 d.), be to, nepateikti duomenys apie kitą nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdomą (nevaldomą) turtą ar pajamas. Todėl tokie duomenys neatskleidžia tikrosios atsakovo turtinės padėties ir nesudaro pagrindo sumažinti ieškovei priteisto išlaikymo dydį iki 50 Eur per mėnesį.

24. Įvertinusi skundo argumentus bei išanalizavusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovei priteistinos paramos dydžio. Laikytina, jog aptariama pareiga išlaikyti savo vaikus tenka abiem tėvams, todėl tai nereiškia, kad, vienam iš tėvų teikiant išlaikymą vaikui, antrasis gali būti nuo šios pareigos iš esmės atleistas. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas vertino abiejų grupių kriterijus ir nustatė jų pusiausvyrą, konstatuodamas, kad atsakovas gali teikti nurodyto dydžio paramą besimokančiai pilnametei dukteriai. Byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pažeistas vaiko poreikių ir tėvų turtinės būklės proporcingumas. Priešingai nei teigia apeliantas, nedraudžiama taikyti ir vadovautis MMA kriterijumi, tuo labiau, kai šiuo atveju įvertinta byloje esančių įrodymų visuma. Minėta, jog pats apeliantas, sutikdamas kas mėnesį periodinėmis išmokomis mokėti po 50 Eur išlaikymą ieškovei, pripažįsta paramos reikalingumą. Todėl tuo pačiu atmestinas, kaip nepagrįstas, jo skundo argumentas, jog išlaikymas priteistas retroaktyviai, kuris taps ieškovės santaupomis, bet ne mokslui vidurinėje mokykloje užtikrinti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi būtent tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5, 3.3 straipsniai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-378/2017 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, išanalizavusi kitus apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai teisinės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui neturi, todėl dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

26. Esant anksčiau nurodytų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė išlaikymo pilnamečiam vaikui priteisimo bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų ir tinkamai jas taikė, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.