Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Vida ButanavičiūtėBaudž. byla Nr. 1A-88-174/2016Teisminio proceso Nr. 1-46-3-00004-2015-6Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.8.2.1.; 2.1.7.4. (S)

2016 m. vasario 11 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 154 straipsnio 2 dalį, nesant jos veikoje šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo L. J. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Priteista iš L. J. R. R. 1 140 Eur proceso išlaidų.

CD diską su garso įrašu nuspręsta palikti prie baudžiamosios bylos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. buvo kaltinama pagal BK 154 straipsnio 2 dalį tuo, kad 2015 m. vasario 23 d. Tauragės krašto laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ publikuotame straipsnyje „Vilniaus politikas pagrasino Tauragės žurnalistams“ paskleidė tokio turinio informaciją – „Vilniaus politikas pagrasino Tauragės žurnalistams“, „iškoneveikė straipsnio autorę, bet ir atvirai jai pagrasino“, „Redakcijos L. J. pareikalavo publikuoti jo atsiųstą nuotrauką“, „Taip aš jums grasinu, galite taip ir parašyti“, kuri yra neatitinkanti tikrovės ir žeminanti L. J. garbę bei orumą.

Tauragės rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 14 d. nuosprendžiu R. R. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį išteisino, nesant jos veikoje šio nusikaltimo požymių, bei paliko nenagrinėtą L. J. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas L. J. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. nuosprendį, kuriuo R. R. išteisinta pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: R. R. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jai bausmę; priteisti jam iš R. R. 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui ir bylinėjimosi išlaidas; įpareigoti R. R. laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ paskelbti savo lėšomis tokio turinio informaciją: „<...> 2015 m. vasario mėn. 23 dieną Tauragės krašto laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ publikuotame straipsnyje „Vilniaus politikas pagrasino Tauragės žurnalistams“ paskelbta sekančio turinio informacija: „iškoneveikė straipsnio autorę, bet ir atvirai jai pagrasino“, „Redakcijos L. J. pareikalavo publikuoti jo atsiųstą nuotrauką“, „Taip aš jums grasinu, galite taip ir parašyti“ yra tikrovės neatitinkanti, žeminanti L. J. garbę ir orumą. Atsiprašau L. J. už straipsnyje paskelbtą informaciją. R. R. <...>“.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 154 str. 2 d.

Pagal BK 154 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas šmeižė asmenį, kad šis neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę, ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas, tai leidžia nesunkiai atskirti informaciją nuo nuomonės, kurią išreiškus baudžiamoji atsakomybė nekyla.

Nuomonė yra kokių nors faktų subjektyvus asmens supratimas, įvertinimas, jo požiūris į faktus ir vertybes, asmeniniai komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, t. y. jos jokiomis priemonėmis negalima patikrinti ir visuotinai įvertinti, jog ji yra teisinga, kadangi tai yra asmeninis nuomonę reiškiančio žmogaus vidinis įsitikinimas, paremtas išimtinai jo paties vidinėmis moralinėmis savybėmis, kurias kiekvienas asmuo susiformuoja savo pasąmonėje pasirinkdamas jam priimtinus vertinimo kriterijus, kurie nėra taikomi visuotinai.

Šmeižimas yra išimtinai tyčinis nusikaltimas, todėl be fakto, jog apie asmenį buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina asmens garbę ir orumą, yra būtina nustatyti ir tai, jog asmuo, skleisdamas šią informaciją, suvokia, kad tokia informacija neatitinka tikrovės ir žemina asmenį, tačiau net ir tai suvokdamas vis tiek siekia tokią informaciją paskleisti ir tai padaro.

Siekiant patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, yra būtina nustatyti visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius: veikos pavojingumą, padarinius, priežastinį ryšį bei kaltę.

Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pavojinga veika pagal BK 154 straipsnio 2 dalies kontekstą pasireiškia tada, kai apie kitą žmogų visuomenės informavimo priemonėse (pvz., laikraštyje, televizijoje, internete ir kt.) paskleidžiama informacija, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Nusikalstamos veikos pavojingi padariniai šiuo atveju pasireiškia kaip tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas bei asmens garbės ir orumo pažeminimas, jo reputacijos sumenkinimas, tai lemia neigiamą jo vertinimą visuomenės akyse. Priežastinio ryžio egzistavimas pasireiškia tuo, jog asmens garbė ir orumas buvo pažeminti būtent dėl melagingos bei klaidinančios informacijos apie jį paskleidimo.

Kaip minėta, šmeižimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kuri pasireiškia asmens suvokimu, jog jis reiškia ne savo nuomonę, o informaciją, kurią galima objektyviai patikrinti, suvokia, jog tokia informacija, kokiu turiniu asmuo ją reiškia, patikrinus nepasitvirtintų, t. y. ji yra melaginga ir neatitinkanti tikrovės ir pažemintų asmens garbę bei orumą ir galėtų pakirsti pasitikėjimą šiuo asmeniu, ir netgi tai suvokdamas jis vis tiek tokią informaciją paskleidžia.

Apelianto L. J. nuomone, kaltinamas asmuo – žurnalistė R. R. – padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, jos veiksmuose yra visi šios nusikalstamos veikos subjektyvieji bei objektyvieji požymiai, tai patvirtina šie toliau nurodomi faktai.

2015-02-23 Tauragės krašto laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ žurnalistė R. R. publikavo straipsnį, pavadinimu „Vilniaus politikas pagrasino Tauragės žurnalistams“. Šiame straipsnyje, apelianto L. J. teigimu, jis yra šmeižiamas, nurodant, jog neva jis „iškoneveikė“ žurnalistę bei atvirai jai grasino, taip pat reikalavo publikuoti jo nuotrauką. Taip pat straipsnyje pateikiama ištrauka iš jo su žurnaliste vykusio telefoninio pokalbio, ji, apelianto teigimu, yra iškreipta ir visiškai neatitinka tikrojo jų pokalbio turinio.

Dėl tikrovės neatitinkančios, garbę ir orumą žeminančios informacijos, paskelbtos straipsnyje „Vilniaus politikas pagrasino Tauragės žurnalistams“

Pasak L. J., minėto straipsnio pavadinime nurodyta informacija, kad neva jis „pagrasino Tauragės žurnalistams“, neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, nes jokių grasinimų nei žurnalistei R. R., nei „Tauragės žurnalistams“ jis neišsakė, tai yra R. R. išgalvotas teiginys, siekiant sureikšminti savo asmenybę bei pažeminti jį, L. J., kaip asmenį ir kandidatą į tarybos narius. Žurnalistė R. R. save sutapatina su visais Tauragės žurnalistais, nors kalbant telefonu su ja nebuvo minimi kiti Tauragės žurnalistai, tad informacija pavadinime „Tauragės žurnalistams“ neatitinka tikrovės.

Taigi, apelianto teigimu, straipsnio pavadinime „Vilniaus politikas pagrasino Tauragės žurnalistams“ informacija „pagrasino“ neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, informacija „Tauragės žurnalistams“ neatitinka tikrovės.

L. J. teigimu, minimo straipsnio preambulėje pateikta informacija, nurodant, kad neva jis „iškoneveikė straipsnio autorę, bet ir atvirai jai pagrasino“, „iškoneveikė straipsnio autorę“, „bet ir atvirai jai pagrasino“, neatitinka tikrovės, žemina jo garbę bei orumą.

Apeliantas L. J. pažymi, jog minėtame straipsnyje buvo išspausdinta jo nuotrauka, po kuria yra įrašas: „Redakcijos L. J. pareikalavo publikuoti jo atsiųstą nuotrauką.“ Pasak apelianto, šios informacijos melagingumu galima nesunkiai įsitikinti įvertinus jo elektroninio laiško, skirto žurnalistei R. R., turinį, jame jis nurodė, jog pageidautų matyti šią nuotrauką straipsnyje. Jokių reikalavimų jis niekada neišreiškė, tiesiog pateikė pageidavimą, o tai savo prasme nėra reikalavimas, todėl žodžių prasmės pakeitimas, suteikiant jiems visai kitokią ir neigiamą prasmę, L. J. įsitikinimu, yra jo asmens šmeižimas, formuojant visuomenės nuomonę, jog jis yra nemandagus, nepagrįstų dalykų reikalaujantis asmuo, o kartu demonstruojantis savo tariamą galią.

L. J. teigimu, informacija „Redakcijos L. J. pareikalavo publikuoti jo atsiųstą nuotrauką“ neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą.

Žurnalistės publikuotame straipsnyje „Vilniaus politikas pagrasino Tauragės žurnalistams“ pateikiama tokia pokalbio versija: „Ką aš padarysiu Jums, Jūs pamatysit“ – telefonu žurnalistei kalbėjo politikas. Paklaustas, ar tai grasinimas, L. J. patvirtino: „Taip, aš Jums grasinu, galite taip ir parašyti“. L. J. teigimu, informacija „Taip, aš Jums grasinu, galite taip ir parašyti“ neatitinka tikrovės, žemina jo garbę ir orumą, nes tokių žodžių kalbėdamas su žurnaliste R. R. jis nesakė, tai yra jos išsigalvojimas, siekiant save sureikšminti ir kartu jį pažeminti.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad garso įraše yra visiškai kitokio turinio žodžiai, o būtent: „rašykit, kad grasinu teismais“. Kaltinamoji R. R. žodį „teismais“ praleidžia sąmoningai, nes kreipimasis į teismą, kad būtų apgintos pažeistos teisės, yra kiekvieno piliečio konstitucinė teisė, bet kai yra praleidžiamas žodis „teismais“, skaitytojams susidaro įspūdis dėl visiškai kitokio grasinimo pobūdžio, tai yra kriminalinio.

L. J. teigimu, tikrasis pokalbio turinys, kaip galima įsitikinti iš jo pridedamo garso įrašo, buvo visiškai ne toks, kokį savo publikuotame straipsnyje pateikia R. R., siekdama jį pažeminti visuomenės akyse, pateikdama jį kaip amoralų asmenį, kuris elgiasi priešingai teisinės valstybės principams, grasindamas susidoroti su kitu asmeniu, jį keikdamas bei įžeidinėdamas, kažko reikalaudamas, neturėdamas valdingų įgalinimų prieš R. R., nors ji pati puikiai žinojo tikrąjį pokalbio turinį, kuris visiškai neprilygsta publikuotajam, sąmoningai jį iškreipiant bei pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją.

Apeliantas L. J. tvirtina, kad pokalbio su žurnaliste metu jis pastarajai negrasino, o tik informavo, jog ketina kreiptis į teismą dėl galimo jo teisių pažeidimo ir pripažino, jog visus klausimus dėl melagingos visuomenei pateikiamos informacijos ir neetiško žurnalistų elgesio spręs teisinėmis priemonėmis. Apie grasinimą būtent teisinėmis priemonėmis jo pasakyti žodžiai, kurie vertintini kaip informacija, straipsnyje nebuvo publikuoti, tuo sąmoningai iškreipiant pasisakymų prasmę bei informacijos turinį, siekiant jį apšmeižti bei neigiamai charakterizuoti prieš visuomenę.

Kiekvienas asmuo, vadovaudamasis savo konstitucine teise į teisminę gynybą, turi teisę kreiptis į teismą ir ginti savo pažeistas teises bei interesus. Informavimas apie ketinimą kreiptis į teismą ir gintis teisinėmis priemonėmis nėra ir negali būti vertinamas kaip grasinimas. Priešingu atveju tektų pradėti ikiteisminį tyrimą dėl kiekvieno asmens pareiškimo, jog pastarasis ketina rengti procesinius dokumentus bei pradėti teismo procesą. Pasak L. J., žurnalistė sąmoningai bei neteisėtai iškraipė jo žodžius ir suteikė jiems visiškai kitokią prasmę, melagingai juos pateikdama kaip pasakytus jo, tokiu būdu jį apšmeižiant. Grasinimai yra vertintini kaip neteisėti veiksmai, kurie, tikėtina, bus nukreipti prieš asmenį. L. J. nuomone, jo informavimas apie ketinimą kreiptis į teismą nėra neteisėtas, kadangi tokią teisę jam suteikia teisės aktai, todėl ir tokios informacijos pateikimas negali būti vertinamas kaip grasinimas.

Be to, L. J. teigimu, minimame straipsnyje taip pat jis yra šmeižiamas, nurodant neatitinkančią tikrovės informaciją, jog neva jis iškeikė žurnalistę necenzūriniais žodžiais. Apelianto teigimu, pati žurnalistė bendravo neetiškai, sarkastiškai besijuokdama, konstatavo, jog jis elgiasi kaip „turgaus boba“. Toks neetiškas bei įžeidžiantis žurnalistės teiginys išprovokavo jo atsaką, kurio metu jis pateikė laisvai vertinamą savo paties garsiai išreikštą pasamprotavimą: „Geriau būti turgaus boba nei apsišikusia melage.“ Nors šis jo asmeninis garsiai išreikštas pasamprotavimas galėjo nuskambėti vulgariai, tačiau, L. J. teigimu, tai nebuvo adresuota tiesiogiai žurnalistei ir negali būti vertinama kaip „keiksmai“, kuriais jį nepagrįstai apkaltino žurnalistė. L. J. nurodo, jog įvertinęs straipsniuose pateiktą informaciją bei žurnalistės etiką publikuojant straipsnius jis pastarąja pavadino melage. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išaiškinimais, žodis „melagis (-ė)“ nėra nei necenzūrinis, nei įžeidžiantis, tuo labiau negali būti vertinamas kaip „keiksmai“, tai žurnalistė nurodė straipsnyje kaip tikrą informaciją. L. J. teigimu, priešingai nei teigiama straipsnyje, ne jis, o žurnalistė, pažeisdama savo ne tik kaip žurnalistės, bet ir bendražmogiškas etikos normas, jį įžeidė.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kad R. R. pirma jį iškeikė ir pavadino „turgaus boba“ ir tik tada jo buvo pavartoti žodžiai – „apsišikusia melage“. Teismas turi būti teisingas, objektyvus ir sąžiningas, tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė tik tai, kas naudinga kaltinamajai R. R., ir nutylėjo, jog ji pati pirma jį iškeikė. Tai kelia abejonių dėl teismo nešališkumo. Apelianto nuomone, jeigu jo pasakyti žodžiai yra iškeikimas, tai tas pats turi būti taikoma ir kaltinamajai R. R., nes ji taip pat jį iškeikė ir tai padarė pirma.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad grasinimas visiems Tauragės žurnalistams yra tikrovę atitinkantis, nes kalbėdamas telefonu neva jis, L. J., grasino visiems Tauragės žurnalistams ir jie jo grasinimus girdėjo, nes R. R. buvo įjungusi garsiakalbį. Tačiau, apelianto teigimu, šis teismo teiginys teismo posėdžio metu nebuvo patvirtintas nei liudytojų parodymais, nei kitais rašytiniais įrodymais, tuo tarpu įrodymais byloje gali būti pripažįstami tik tie duomenys, kurie buvo ištirti teismo posėdžio metu. Apie tai, kad pokalbio klausėsi visi Tauragės žurnalistai, teismo posėdžio metu pasakė tik R. R., tačiau jai pasiūlius iškviesti į teismo posėdį tuos žurnalistus, kurie tuo metu buvo jos kabinete ir, pasak jos, girdėjo jų pakalbį, pastaroji bei jos gynėjas atsisakė. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismui tai netrukdė vien tik R. R. pateiktą žodinę informaciją, jog neva jų pokalbio klausėsi visi Tauragės žurnalistai ir kad jie suprato, jog jiems yra grasinama, laikyti svariu įrodymu. Be to, L. J. teigimu, yra dar viena svarbi aplinkybė, į kurią pirmosios instancijos teismas nekreipia dėmesio, t. y. kad kalbėdamas telefonu su R. R. jis žinojo, jog pastaroji nėra įjungusi garsiakalbio, nes įjungus telefone garsiakalbį girdisi aidas ir, L. J. nuomone, tai būtų girdėti įraše. Tačiau nieko panašaus nėra, todėl kyla pagrįstų abejonių, ar kas nors dar girdėjo jo pokalbį su R. R.. Jei tokie asmenys yra, tai jie turėjo būti apklausti teisme, tačiau tai nebuvo padaryta. Taigi pirmosios instancijos teismas vadovavosi įrodymais, kurie teisme nebuvo ištirti, nes nebuvo apklausti R. R. kabinete buvę visi Tauragės žurnalistai, kurie suprato, kad jiems yra grasinama.

R. R. viešame leidinyje publikuodama straipsnį, kuriame visuomenę informuoja apie tai, jog neva jis jai grasino ir iškeikė, apelianto L. J. teigimu, jį apšmeižė, tokiais veiksmais padarydama nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje. Žurnalistė R. R., būdama asmuo, su kuriuo tiesiogiai vyko pokalbis, žinojo apie tikrąjį pokalbio turinį, žinojo apie tai, jog jos straipsnyje publikuojama informacija, nepateikiant dalies faktų, yra melaginga bei neatitinkanti tikrovės, inter alia, šmeižianti jį, L. J., kaip asmenį, tačiau net ir žinodama šiuos faktus ji straipsnį sąmoningai publikavo, todėl jos tiesioginė tyčia neabejotinai egzistuoja.

Pavojinga veika bei padariniai dėl R. R. veiksmų taip pat egzistuoja. Apelianto teigimu, R. R. sąmoningai paskleista melaginga informacija jį apšmeižė, visuomenės akyse pažemino jo autoritetą, dėl to jis buvo pateiktas kaip negarbingas asmuo, vyras bei kandidatas į Vilniaus miesto savivaldybės narius, kuris įžeidinėjo, keikė bei grasino moteriai, nors nė vieno iš nurodytų veiksmų jis neatliko. L. J. pažymi, jog jis yra garbingas visuomenės narys, gerbiantis įstatymus ir bendražmogiškas padorumo bei etikos normas, todėl niekada negalėtų sau leisti žeminti kitą asmenį, jį keikti, jam grasinti.

Pasak L. J., R. R. melagingai paskleista informacija neabejotinai buvo pažeminta jo garbė ir orumas, kadangi jis dabar visuomenės yra neigiamai vertinamas tiek kaip asmuo, tiek kaip kandidatas į Vilniaus miesto savivaldybės narius būtent dėl melagingos informacijos, o ne dėl savo elgesio, kuriuo jis niekada nediskreditavo savęs kaip asmens. Dėl tokio jo neigiamo vertinimo visuomenėje, kuris atsirado po 2015-02-23 pateiktos melagingos informacijos, kurios tiesioginė skleidėja yra R. R., yra atsakingas būtent šis asmuo. Jei pastaroji savo publikuotame straipsnyje būtų pacitavusi tikslų jų pokalbio telefonu turinį, apie kurį ji žinojo, toks neigiamas visuomenės vertinimas nebūtų atsiradęs, todėl, apelianto vertinimu, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp melagingos sąmoningai R. R. iškreiptos bei paskleistos informacijos viešojoje erdvėje bei atsiradusio neigiamo jo kaip asmens vertinimo, tai žemina jo garbę ir orumą.

Asmenį traukiant baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnio 2 dalį yra būtina nustatyti ir bent vieną iš kvalifikuotų požymių. Apelianto L. J. teigimu, R. R. jį šmeižė per visuomenės informavimo priemones, t. y. publikuodama informaciją laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ bei tokio paties pavadinimo internetiniame portale. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 67 dalimi, visuomenės informavimo priemonės būtent ir suprantamos kaip laikraštis, žurnalas, biuletenis ar kitas leidinys, knyga, televizijos, radijo programa, kino ar kita garso ir vaizdo studijų produkcija, informacinės visuomenės informavimo priemonė ir kita priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija. Taigi R. R. veiksmuose egzistuoja ir kvalifikuotas nusikalstamos veikos požymis – šmeižimas visuomenės informavimo priemonėse, jis savo pobūdžiu laikytinas pavojingesne veika nei paprastas šmeižimas, todėl kvalifikuotinas pagal BK 154 straipsnio 2 dalį.

Teisės doktrinoje laikoma, kad paskleista informacija yra konkreti, o jos turiniu turi būti faktai, kuriuos galima patikrinti (Vilniaus apygardos teismo 2012-06-25 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-96/2012). Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima patikrinti patikimumo bei įrodymo priemonėmis. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, tai yra skleidimas to, kas teigiama esant buvus, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami (Vilniaus apygardos teismo 2012-04-26 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-190/2012).

Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią, kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias ir kad tos žinios žemina ir niekina kitą asmenį ar gali pakirsti pasitikėjimą juo (Vilniaus apygardos teismo 2012-09-27 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-845-166/2012).

Taigi teismų suformuota praktika yra aiški ir suprantama – jei paskleistos tikrovės neatitinkančios, garbę ir orumą žeminančios žinios, tai tokiu atveju kyla atsakomybė pagal BK 154 straipsnį ir neturi reikšmės tai, ar kas nors ką nors girdėjo ar tai buvo padaryta siekiant visuomenę informuoti ir t. t. Bet kokiu atveju žurnalisto pareiga yra visuomenei pateikti teisingą, objektyvią ir tikrovę atitinkančią informaciją, to, pasak L. J., šiuo atveju nepadarė R. R., savaip interpretavusi privataus pokalbio turinį, jį jau pagražinusi savo prasimanymais viešai paskelbė visuomenės informavimo leidinyje.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, neteisingai aiškino faktines bylos aplinkybes, dėl to buvo priimtas neteisingas nuosprendis, kuris turi būti panaikintas.

Atsikirtimais į apeliacinį skundą išteisintoji R. R. prašo atmesti privataus kaltintojo L. J. apeliacinį skundą kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2015-10-14 nuosprendį.

Išteisintosios R. R. gynėjas advokatas P. Orlovas prašo privataus kaltintojo L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

R. R. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrįstai.

Nors privatus kaltintojas L. J. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad R. R. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. R. išteisino pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, o pagal to paties straipsnio antrą dalį atsako tas, kas šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, arba per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą.

Kaip nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, pagal objektyviuosius požymius šmeižimu (BK 154 straipsnis) laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas atskleidė BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 154 straipsnio 2 dalies dispozicija, tinkamai juos įvertino ir padarė teisingą bei motyvuotą išvadą, kad R. R. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje pateiktu situacijos vertinimu, tuo pagrindu padaryta išvada dėl būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo R. R. veikoje ir šios išvados motyvacija.

Nukentėjusysis L. J. apeliaciniame skunde išdėstė subjektyvų, bylos duomenimis nepagrįstą aplinkybių suvokimą, išdėstė teorines žinias apie šmeižimo nusikaltimą, teigė, kad išteisintosios veikoje yra BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, kad R. R. per visuomenės informavimo priemonę paskleidė tikrovės neatitinkančią, jo garbę ir orumą žeminančią informaciją, t. y. Tauragės krašto laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ publikuotame straipsnyje „Vilniaus politikas pagrasino Tauragės žurnalistams“ nurodė tokio turinio informaciją: „iškoneveikė straipsnio autorę, bet ir atvirai jai pagrasino“, „Redakcijos L. J. pareikalavo publikuoti jo atsiųstą nuotrauką“, „Taip aš jums grasinu, galite taip ir parašyti“, kuri neatitinka tikrovės, tokiu būdu siekė pažeminti jo garbę bei orumą, tačiau nenurodė konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apelianto nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui.

Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu R. R., patvirtindama Tauragės krašto laikraštyje „(duomenys neskelbtini)“ publikuotame straipsnyje „Vilniaus politikas pagrasino Tauragės žurnalistams“ nurodžiusi L. J. skunde minimo turinio informaciją, paaiškino, kad straipsnyje ji išsakė tik savo nuomonę ir neturėjo tikslo bei nesiekė apšmeižti L. J. ir taip pakenkti jo, kaip asmens, autoritetui. Nurodė, kad, jos supratimu, L. J. jai grasino ir iškoneveikė. Visiškai tiksliai pacituoti pokalbio su L. J. negalėjo, nes pokalbio telefonu su juo neįrašinėjo, tik žymėjosi ant popieriaus tam tikras frazes, tačiau patvirtino, kad žodį „grasinu“ girdėjo keletą kartų, tai ji suprato kaip grasinimą. Kadangi L. J. konkrečiai neįvardijo, kad grasina būtent jai, kreipėsi „Jūs“, o pokalbį girdėjo ir jos kolegos, todėl ji suprato, kad grasinama, ne jai asmeniškai, bet visai redakcijai. Tai, kad L. J. ją iškoneveikė, ji suprato iš keleto frazių jų pokalbio metu, iš to, kad pokalbio metu L. J. ją pavadino „apsišikusia melage“. Pažymėjo, kad dėl nuotraukos L. J. byloje neišsakė visos tiesos, t. y. nenurodė, kad jis elektroniniu paštu nurodė, jog: „Nuotrauka nėra politinės kampanijos dalis, todėl manau, kad privalote ją įdėti“. Šis sakinys tekste buvo pabrauktas, dėl to į jį dėmesį atkreipė ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba. Ji ir jos kolegos suprato, kad jei tos nuotraukos neįdės, tai L. J. kažką jiems padarys, grasins, keršys.

L. J. apeliaciniame skunde teigiama, kad R. R. per visuomenės informavimo priemonę tyčia nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis jai bei Tauragės žurnalistams grasino, iškoneveikė, pareikalavo publikuoti jo atsiųstą nuotrauką, tokiu būdu siekdama jį apšmeižti ir pakenkti jo, kaip asmens ir kaip kandidato į Vilniaus miesto savivaldybės narius, reputacijai. Tokie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Nors apeliantas teigia, kad jokių grasinimų R. R. neišreiškė, tiesiog informavo, jog ketina pasinaudoti konstitucine teise kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, o R. R. minimame straipsnyje parašydama „Taip, aš Jums grasinu, galite taip ir parašyti“ ne tik kad iškreipė tikrąjį jų pokalbio telefonu turinį, nes, pasak L. J., tokių žodžių jis pastarajai nesakė, bet ir sąmoningai praleido žodį „teismais“, nes jis nurodė taip: „Rašykit, kad grasinu teismais“, dėl to, apelianto teigimu, skaitytojams susidaro įspūdis dėl visiškai kitokio, t. y. kriminalinio, grasinimo pobūdžio, tačiau visų pirma pažymėtina, kad pokalbio telefonu su L. J., kaip nurodė R. R., ji neįrašinėjo, tik žymėjosi ant popieriaus tam tikras frazes, todėl natūralu, kad visiškai tiksliai pacituoti pokalbio telefonu su L. J. turinio ji ir negalėjo. Kita vertus, iš paties L. J. teismui pateikto pokalbio telefonu su R. R. garso įrašo girdėti, kad L. J., be kita ko, pasako R. R. ne tik tokias frazes: „Rašykit, kad grasinu teismais“, „Jums teismas nurodinės, ne aš“, „Kad jūs tikrai lankysite teismo sales, aš jums garantuoju už vienašališką ir neetišką praktiką“, o pasakydamas tokius žodžius žurnalistei R. R., teismo vertinimu, L. J. turėjo suvokti, kad jie gali būti kritiškai įvertinti ir kad tokia pokalbio diskusija bus atspindėta spaudoje, bet taip pat teigia, jog: „Ką aš padarysiu jums, pamatysit“. Pastaruoju atveju, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, grasinimo turinys nėra apibrėžtas ir gali būti suprantamas ne tik kaip grasinimas kreiptis į teismą, todėl nepaneigta R. R. versija, jog iš L. J. žodžių ji suprato, kad jai grasinama, todėl atmetami kaip nepagrįsti L. J. apeliacinio skundo argumentai, jog R. R. straipsnyje parašydama: „Taip, aš Jums grasinu, galite taip ir parašyti“, nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją, atmetami kaip nepagrįsti.

Nors apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai remdamasis vien tik R. R. parodymais padarė išvadą, jog neva jų pokalbį girdėjo visi Tauragės žurnalistai, tačiau, kolegijos vertinimu, netikėti R. R. parodymais, kad minimo pokalbio klausėsi ir kiti redakcijoje buvę kolegos, pagrindo nėra. Kita vertus, iš L. J. pateikto pokalbio su R. R. garso įrašo girdėti, kad jis kalbėdamas su R. R. vartoja ne tik antrojo asmens vienaskaitą („tu“), bet ir daugiskaitą („Jūs“), todėl daugiskaitos pavartojimas straipsnio pavadinime „Vilniaus politikas pagrasino Tauragės žurnalistams“ gali būti laikytinas L. J. vartojamo įvardžio „Jūs“ interpretavimu, kad kreipiamasi į daugiau nei vieną asmenį. Dėl L. J. apeliacinio skundo argumento, kad jis siūlė R. R. kviesti žurnalistus paliudyti, jog jie girdėjo jų pokalbį, o pastaroji tai daryti atsisakė, pažymėtina, kad tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Be to, pats L. J. tokio prašymo nei privataus kaltinimo skunde, nei bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu nepareiškė.

Dėl apelianto teiginio, kad jis R. R. neiškoneveikė, pasak jo, pati žurnalistė bendravo neetiškai, konstatuodama, jog jis elgiasi kaip „turgaus boba“ ir toks pastarosios, L. J. teigimu, neetiškas bei įžeidžiantis teiginys išprovokavo jo atsaką, kurio metu jis pateikė laisvai vertinamą savo paties garsiai išreikštą pasamprotavimą: „Geriau būti turgaus boba nei apsišikusia melage.“ pažymėtina, jog byloje esantis L. J. telefoninio pokalbio su žurnaliste R. R. turinys patvirtina, jog būtent pats L. J. bendravo su žurnaliste R. R. nepagarbiai ir nekorektiškai – kalbėjo pakeltu tonu, kreipėsi į ją ir vienaskaita, dažnai ją nutraukdavo, neigiamai atsiliepė apie jos, kaip žurnalistės etiką, be kita ko, nurodydamas pastarajai: „Aš jums grasinu teismais už jūsų neetišką žurnalistinę veiklą <...> jūs tikrai lankysite teismo sales, aš jums garantuoju už vienašališką ir neetišką praktiką“ (nors, kaip matyti iš byloje esančių etikos pažeidimus nagrinėjančių institucijų sprendimų, nagrinėjamu atveju jokių žurnalistės R. R. etikos pažeidimų nebuvo nustatyta), todėl L. J. turėjo suvokti, kad toks jo pokalbis su žurnaliste R. R. pastarosios gali būti atitinkamai įvertintas, išreiškiant jai asmeninę nuomonę apie jo, kaip viešo asmens – politiko, elgesį, juolab, kad, pažymėtina, nagrinėjamu atveju, kaip minėta, jokių žurnalistės R. R. etikos pažeidimų tokius pažeidimus nagrinėjančios institucijos nenustatė. Tuo tarpu, kaip matyti iš byloje esančio Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio etikos komisijos 2015 m. liepos 27 d. sprendimo Nr. 2015-03, ši komisija konstatavo, kad pokalbio su žurnaliste R. R. metu būtent pats L. J. išplūdo R. R. necenzūriniais žodžiais, dėl to jam buvo skirtas papeikimas (t. 2, b. l. 2–3). Kita vertus, pats apeliantas neneigia, jog pavadino žurnalistę R. R. „apsišikusia melage“, tai, kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apylinkės teismas, gali būti pagrįstai laikoma koneveikimu, todėl L. J. teiginiai, kad R. R. minimame straipsnyje melagingai nurodė, jog jis ją iškoneveikė, nepagrįsti.

Atsakant į L. J. apeliacinio skundo argumentą, kad žurnalistė R. R. melagingai savo straipsnyje nurodė ir tai, kad jis redakcijos pareikalavo publikuoti jo atsiųstą nuotrauką, nes el. laiške žurnalistei R. R. jis tik nurodė, jog pageidautų matyti šią nuotrauką straipsnyje, o tai, L. J. teigimu, nėra reikalavimas, pažymėtina, jog net ir R. R. nurodžius, kad dėl jo atsiųstos nuotraukos kyla abejonių dėl politinės reklamos, L. J. pakartotinai išsiunčia žurnalistei R. R. el. laišką, pabraukdamas žodžius, jog, jo nuomone, fotonuotrauka privalo būti įdėta, todėl R. R. pagrįstai tai laikė reikalavimu, nes žodžio „privalote“ nurodymas paryškintu šriftu bei pabraukiant gali būti suprantama kaip reikalavimas.

Įvertinus aptartų aplinkybių visumą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog R. R., publikuodama straipsnį „Viliaus politikas pagrasino Tauragės žurnalistams“, kuriame nurodoma, kad L. J. grasino žurnalistams, ją iškoneveikė bei reikalavo įdėti jo nuotrauką, teiginius suvokė kaip teisingus, taigi jos veiksmuose nėra subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti L. J. požymių, todėl negalima ir jos baudžiamoji atsakomybė, yra teisinga. Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą ir faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog R. R. veikoje nėra BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

Priešingai apelianto tvirtinimui, apeliacinės instancijos teismas nenustatė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nukentėjusiajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, nelaikytina netinkamu Baudžiamojo įstatymo taikymu ir neduoda pagrindo išvadai, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį nuosprendį, kokio pageidavo nukentėjusysis L. J., negali būti pagrindu abejoti teismo nešališkumu. Apie tai, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, tinkamai motyvavo savo išvadas, jog išteisintoji R. R. jai inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, šioje nutartyje jau yra išdėstyta. Teismas konkrečiai nurodė, kuriais įrodymais remiasi, ir išsamiai juos įvertino bei aptarė skundžiamame nuosprendyje. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, jog išteisintoji R. R. nepadarė veikos, turinčios BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyti nusikaltimo požymių. Todėl nėra teisinio pagrindo nukentėjusiojo L. J. apeliacinio skundo argumentais naikinti išteisinamojo Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. nuosprendžio ir R. R. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliacijos teismo posėdyje išteisintosios R. R. gynėjas prašė priteisti iš privataus kaltintojo L. J. 350 Eur už advokato išteisintajai R. R. suteiktas teisines paslaugas surašant atsikirtimą į apeliacinį skundą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus – 2016-01-07 sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 1 (t. 2, b. l. 123) bei pinigų priėmimo kvitą Nr. 809462 (t. 2, b. l. 122). Sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamoje byloje privataus kaltintojo L. J. apeliacinis skundas yra atmetamas, todėl L. J. privalo atlyginti išteisintajai R. R. jos turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Esant šioms aplinkybėms, iš privataus kaltintojo L. J. priteistina išteisintajai R. R. 350 Eur už jos turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo L. J. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš privataus kaltintojo L. J. išteisintajai R. R. 350 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.