Panevėžio apygardos teismo nutartis, 2A-180-739/2024

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-05-14
Bylos Nr.: 2A-180-739/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-08-3-00889-2023-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Čeknienė, Dalia Pranckienė, Rita Dambrauskaitė
Ieškovas: G. M.
Atsakovas: G. R.

Kategorijos

3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. 2A-180-739/2024Teisminio proceso Nr. 2-08-3-00889-2023-5Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.1. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 14 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovui G. R. dėl atleidimo nuo prievolės įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas G. M. (toliau – ir ieškovas, ir apeliantas) ieškiniu prašė atleisti jį visiškai ir besąlygiškai nuo prievolės atsiradusios 2013 rugpjūčio 3 d. jo pasirašyto paprastojo neprotestuotino vekselio, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo sumokėti atsakovui 175 000 Lt (50683 Eur) iki 2014 m. balandžio 24 d. ir šiuo pagrindu Panevėžio 2-ojo notarų biuro notaro 2014 m. balandžio 30 d. išduoto vykdomojo įrašo, vykdymo. Teigė, kad atsakovas savo veiksmais trukdė pasiekti UAB „Jėgainė 1“ (toliau – ir bendrovė, ir įmonė) rezultatus, t. y. M. R. vykdė bendrovės vadovo pareigas, neleido G. M. vykdyti direktoriaus pareigų, atsakovas valdė ir naudojo bendrovės turtą. Aiškino, kad Panevėžio apygardos teismas 2020 m. vasario 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-217-280/2020, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-891-407/2020, buvo paliktas nepakeistas, konstatavo, kad prievolė, kuri buvo užtikrinta vekseliu, yra ne ieškovo įsipareigojimas išsaugoti šiuo metu likviduotos dėl bankroto UAB „Jėgainė 1“ turtą iki 2014 m. rugpjūčio 24 d., o kita prievolė, t. y. ieškovo sutikimas atlyginti atsakovo indėlį į bendrovę, tikintis, kad vekselio sumą kompensuos bendrovės veiklos rezultatai. Teigė, kad šiuo ieškiniu ieškovas reiškia reikalavimą nauju pagrindu – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.64 straipsnio 1 dalies pagrindu.

2. Teigė, kad ieškovas negalėjo įvykdyti vekseliu prisiimtos prievolės dėl nepakankamo atsakovo bendradarbiavimo su ieškovu, t. y. dėl atsakovo kaltės, kuri pasireiškė tuo, kad atsakovas faktiškai vykdė UAB „Jėgainė 1“ vadovo pareigas, neleido ieškovui vykdyti bendrovės direktoriaus pareigų, valdė ir naudojo bendrovės turtą. Dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų bendrovė negalėjo išmokėti atsakovui 17 5000 Lt iš ūkinės veiklos rezultato, o ši prievolė atsiskaityti su atsakovu teko ieškovui.

3. Atsakovas M. R. (toliau – ir atsakovas) su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovas matydamas, kad atsakovas į bendrovės veiklą investavo savo lėšas, sutiko ir pripažino, kad jos turi būti asmeniškai grąžintos atsakovui. Ieškovas laisva valia sutiko atlyginti atsakovo indėlį į UAB „Jėgainė 1“, todėl išdavė vekselį, tikėdamasis, kad jame nurodytą pinigų sumą kompensuos bendrovės veiklos rezultatai, tačiau ieškovas, pats būdamas bendrovės akcininku ir vadovu, bendrovės veiklos tinkamai nekontroliavo, tad jam tenka prisiimta rizika. Teigė, kad Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-217-280/2020, nustatyti prejudiciniai faktai, jog atsakovas į UAB „Jėgainė 1“ veiklą investavo daugiau lėšų, todėl ieškovas sutiko ir pripažino, kad jos turi būti asmeniškai grąžintos atsakovui. Vekseliu ieškovas įsipareigojo asmeniškai atsakovui, o ne bendrovei, be to, pats ieškovas bendrovės veiklos tinkamai nekontroliavo, todėl jam tenka vekseliu asmeniškai atsakovui prisiimta abstraktaus įsipareigojimo sumokėti atsakovui 175 000,00 Lt (50 683,00 Eur) neįvykdymo rizika.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 23 d. sprendim u ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas rėmėsi kitose civilinėse bylose teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad ieškovas G. M. nusišalino nuo UAB „Jėgainė 1“ vadovo pareigų, nes uždarbiaudavo (duomenys neskelbtini), šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdyje liudytoju apklaustas A. Č.. Dėl to, teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad ieškovas, būdamas bendrovės vadovu, privalėjo užtikrinti ir kontroliuoti jos ūkinę – komercinę veiklą, o jeigu atsakovas jam trukdė įgyvendinti ir vykdyti bendrovės vadovo teises ir pareigas – ieškovas turėjo ir privalėjo imtis priemonių tokių atsakovo veikų pašalinimui.

6. Pasak teismo, atleidimas nuo prievolės (jos dalies) galimas, kai skolininko negalėjimą įvykdyti prievolę priežastiniu ryšiu lemia ne kokios nors kitos aplinkybės, o būtent kreditoriaus nebendradarbiavimas ar kitokia jo kaltė. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, atsakovo veiksmai dalyvaujant UAB „Jėgainė 1“ valdyme priežastiniu ryšiu nelėmė ir neįtakojo ieškovo vekseliu asmeniškai atsakovui, o ne bendrovei, prisiimto abstraktaus pobūdžio įsipareigojimo įvykdymo, todėl ieškinį teismas atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

7.1. Apeliantas teigia, kad teismo sprendimas yra iš esmės be motyvų, neatskleista bylos esmė. Ieškinyje aiškiai yra nurodyta, kad teismų sprendimais konstatuota, jog ieškovo prievolė atsiskaityti su atsakovu yra šalutinė prievolė, šią sumą jis įsipareigojo sumokėti, jeigu pati bendrovė (UAB „Jėgainė 1“) su atsakovu neatsiskaitys ir nesumokės jam vekselyje nurodytos sumos.

7.2. Mano, kad teismo išvada apie tai, kad ankstesniais teismo sprendimais nustatyta, jog ieškovas nusišalino nuo bendrovės veiklos, yra visiškai nepagrįsta. Teismas ginčijamame sprendime tokių sprendimų iš viso neįvardija, nenurodo koks teismas, kokiame sprendime nustatė, kad ieškovas pats nusišalino nuo bendrovės veiklos. Ginčijamame sprendime teismas šia tariamai nustatyta aplinkybe remiasi kaip prejudiciniu faktu, todėl privalėjo aiškiai nurodyti kokiame teismo sprendime šis prejudicinis faktas yra nustatytas. Ši aplinkybė atskleidžia, kad ginčijamame sprendime nėra atskleista bylos esmė.

7.3. Nurodo, kad Panevėžio apygardos teismas 2020 m. vasario 28 d. sprendime, civilinėje byloje Nr. 2-217- 280/2020, konstatavo, jog atsakovas, nors ir turėjo pusę UAB „Jėgainė 1“ akcijų, formaliai jokių įsipareigojimų bendrovei neturėjo, nors jos veikloje aktyviai dalyvavo, turėdamas ieškovo pasitikėjimą: perleido jam dalį akcijų, paskyrė direktoriumi, teikė patalpas bendrovės veiklai vykdyti, pirko įrangą ir medžiagas veiklos vystymui iki vekselio išdavimo. Šitaip elgdamasis jis galėjo įtikinti ieškovą, kad po vekselio išrašymo prisiimtos prievolės sumokėti pinigų sumą nereikės įvykdyti. Tačiau dėl sandorio esmės - prisiimto įsipareigojimo - ieškovas nebuvo apgautas, nes pasirašydamas vekselį turėjo suprasti ir žinoti ką ir kiek įsipareigoja. Teismas konstatavo, kad ieškovas, žinodamas atsakovo indėlį bendrovei, kurios akcininku ir vadovu buvo ieškovas, laisva valia sutiko atlyginti jo indėlį, sumokėti 175 000 Lt, dėl to išdavė ginčijamą vekselį, tikėdamasis, kad šią sumą kompensuos bendrovės veiklos rezultatai. Kadangi jis pats bendrovės veiklos tinkamai nekontroliavo, šita galimybė buvo prarasta. Teigia, kad pati UAB „Jėgainė 1“ veiklos nevykdė nuo 2013 metų rudens iki 2017 m. gruodžio mėn., o tai lėmė atsakovo veikla. Atsakovas uždraudė naudotis bendrovei išsinuomota gamybine baze. Toks draudimas galiojo iki pat to termino, kai turėjo būti apmokėtas vekselis.

7.4. Teigia, kad ieškovui tampant direktoriumi, su atsakovu buvo susitarta, jog ieškovas galės tinkamai vykdyti bendrovės direktoriaus pareigas, bet to negalėjo padaryti dėl atsakovo draudimo ieškovui naudotis bendrovės tiek nuosavu, tiek nuomojamu turtu, kuris priklausė atsakovui. Mano, kad bendrovė negalėjo atsiskaityti su atsakovu dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Be to pažymi, kad ne ieškovui atsakovas skolino lėšas, perdavė turtą, o pačiai bendrovei ir šalys tikėjosi, kad atsakovui bendrovė išmokės iš savo pajamų 175 000 litų. Teigia, kad teismai konstatavo, jog ieškovo prievolė atsiskaityti su atsakovu buvo išvestinė, šalutinė, t. y., jei bendrovė nesumokės atsakovui vekselyje nurodytos sumos. Todėl ieškovas mano galintis remtis visais atsikirtimais, kuriais galėjo remtis bendrovė, o bendrovė savo pareigos neįvykdė – neišmokėjo atsakovui 175 000 Lt dėl to, kad atsakovas M. R. neleido naudotis išnuomotomis bendrovei patalpomis, turtu, pats sudarinėjo sandorius. Teigia, kad atsakovo trukdymas bendrovei vykdyti veiklą, ieškovui vadovauti bendrovei, pagrįstos prejudiciniais faktais nustatytais bylose: Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi c/b Nr. eB2-407-212/2019 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 23 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-237-553/2020); Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3876-837/2020.

7.5. Pasak apelianto, civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019 Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi buvo nustatyta, kad G. M. didžiąją metų dalį dirbdavo (duomenys neskelbtini), o M. R. rūpinosi įmonės veikla ir likdavo vadovauti įmonei. Konstatuota, kad tiek G. M., tiek M. R. buvo UAB „Jėgainė 1“ vadovais, nors atsakovo M. R. vadovavimas nebuvo įformintas atskirais įsakymais, jis veikė kaip de facto vadovas. Tuo tarpu civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019 buvo nagrinėjamas klausimas dėl BUAB „Jėgainė 1“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kurioje Panevėžio apygardos teismas nustatė, jog įmonės vadovo G. M. ir akcininko M. R. santykiai iki 2014 m. pavasario buvo draugiški. Nuo 2013 m. rudens iki 2017 m. gruodžio mėn. UAB „Jėgainė 1“ jokios veiklos dėl akcininkų nesutarimų nevykdė. Teismas nustatė, kad M. R., įsteigęs UAB „Jėgainė 1“, 2013 m. vasario 21 d. pardavė G. M. 50 proc. įmonės akcijų ir pasiūlė tapti įmonės direktoriumi. G. M. 2013 m. vasario 20 d., sprendimu buvo paskirtas UAB „Jėgainė 1“ direktoriumi, tačiau jis (G. M.) didžiąją metų dalį dirbdavo (duomenys neskelbtini), todėl M. R. jį pavaduodavo ir likdavo vadovauti įmonei, tačiau G. M. pavadavimai įsakymais įforminti nebuvo.

Atsiliepimas

8. Atsakovas M. R. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

8.1. Atsakovo teigimu, vertinant pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo teisėtumą ir (ar) pagrįstumą, akivaizdu, jog skundžiamame sprendime buvo koncentruojamasi į ginčo esmę ir pagrindinį prejudicinį faktą, konstatuotą Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-217-280/2020, tai yra į tai, kad ieškovas matydamas, kad atsakovas į bendrovės veiklą investavo daugiau lėšų, sutiko ir pripažino, kad jos turi būti asmeniškai grąžintos atsakovui. Vekseliu ieškovas įsipareigojo asmeniškai atsakovui, o ne bendrovei. Ieškovas, žinodamas atsakovo indėlį į bendrovę, kurios akcininku ir vadovu buvo ieškovas, laisva valia sutiko atlyginti atsakovo indėlį į bendrovę, todėl išdavė vekselį, tikėdamasis, kad jame nurodytą pinigų sumą kompensuos bendrovės veiklos rezultatai, tačiau kadangi pats ieškovas bendrovės veiklos tinkamai nekontroliavo, jam tenka prisiimta rizika.

8.2. Atsakovas pažymi, kad iki vekselio apmokėjimo termino 2014 m. balandžio 24 d. ieškovo ir atsakovo santykiai buvo geri, jokių nesutarimų ar trikdžių vystant ir vykdant bendrovės veiklą nebuvo. Tai, jog bendrovė nepasiekė jos akcininkų (ieškovo ir atsakovo) planuotų veiklos rezultatų, atsakomybė tenka ieškovui, kaip bendrovės vadovui. Skundžiamame sprendime teisingai pažymėta, kad ieškovas, būdamas bendrovės vadovu, privalėjo užtikrinti ir kontroliuoti jos ūkinę – komercinę veiklą, be kita ko, ir išvykdamas dirbti į (duomenys neskelbtini), o jeigu atsakovas jam trukdė įgyvendinti ir vykdyti bendrovės vadovo teises ir pareigas – ieškovas privalėjo imtis priemonių tokių atsakovo veiksmų pašalinimui.

8.3. Nurodo, kad tai, jog bendrovė iš atsakovo nuomojosi patalpas, kurių kitoje dalyje veikė atsakovo kita įmonė, ir per aptariamą laikotarpį ieškovui keletą kartų trumpiems periodams išvykus į (duomenys neskelbtini) atsakovas bendrovės interesais galėjo atlikti nereikšmingus ir (ar) techninio pobūdžio ieškovo pavedimus, nereiškia, kad atsakovas sistemingai atliko vadovo funkcijas ir (ar) priėmė sprendimus, dėl kurių bendrovė nepasiekė ieškovo ir atsakovo planuotų veiklos rezultatų.

8.4. Be to teigia, kad atsakovo veiksmai dalyvaujant bendrovės valdyme priežastiniu ryšiu nelemia ieškovo vekseliu asmeniškai atsakovui, o ne bendrovei, prisiimto abstraktaus pobūdžio įsipareigojimo (ne)įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl ieškovo visiško ir besąlyginio atleidimo nuo prievolės, atsiradusios vekselio pagrindu, vykdymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

11. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu CK 6.64 straipsnio pagrindu, prašydamas atleisti jį visiškai ir besąlygiškai nuo prievolės pagal 2013 rugpjūčio 3 d. jo pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį vykdymo. Kaip teigė ieškovas, Panevėžio apygardos teismas 2020 m. vasario 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-217-280/2020, konstatuota, kad vekseliu buvo įformintas ieškovo sutikimas atlyginti atsakovo indėlį į bendrovę, tikintis, kad vekselio sumą kompensuos bendrovės veiklos rezultatai. Kadangi atsakovas savo veiksmais trukdė pasiekti išsikeltus rezultatus, t. y. M. R. vykdė bendrovės vadovo pareigas, neleido G. M. vykdyti direktoriaus pareigų, atsakovas valdė ir naudojo bendrovės turtą, pasak ieškovo, prievolės jis negalėjo įvykdyti dėl atsakovo kaltės.

Žemesnės instancijos teismas

12. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad ieškovas, būdamas UAB „Jėgainė 1“ vadovu, privalėjo užtikrinti ir kontroliuoti jos ūkinę – komercinę veiklą, o jeigu atsakovas jam trukdė įgyvendinti ir vykdyti bendrovės vadovo teises ir pareigas – ieškovas turėjo ir privalėjo imtis priemonių tokių atsakovo veikų pašalinimui. Sprendė, kad atsakovo veiksmai dalyvaujant UAB „Jėgainė 1“ valdyme priežastiniu ryšiu nelėmė ir neįtakojo ieškovo vekseliu asmeniškai atsakovui, o ne bendrovei, prisiimto abstraktaus pobūdžio įsipareigojimo įvykdymo.

13. Apeliaciniame skunde ieškovas kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų stokos, dėl bylos esmės neatskleidimo.

14. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, tik kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-469/2019, 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kasacinio teismo konstatuota, kad motyvuojamoji teismo sprendimo (nutarties) dalis yra pati svarbiausia, todėl jei sprendimas (nutartis) yra be motyvų(sutrumpintų motyvų), tai pripažįstama absoliučiu teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-687/2018, 37 punktas). Kita vertus, aplinkybė, kad teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje detaliai neatsakė į kiekvieną dalyvaujančių byloje asmenų išdėstytą argumentą, neaptarė kiekvienos jų nurodytos aplinkybės ar pateikto įrodymo, nesudaro pagrindo visais atvejais vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą.

15. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, teismų instancinės sistemos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių̨ instancijų̨ teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje įvykdyti neteisingumo, t. y., teisingumas vykdomas visada paliekant galimybę ištaisyti galimą klaidą.

16. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio proceso metu gali būti tikrinamas tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas, tiek ir jo pagrįstumas (teismo sprendimas gali būti peržiūrimas tiek teisiniu, tiek faktiniu aspektu), kasacinio teismo praktikoje akcentuojama apeliacinės instancijos teismo teisė, o kai apeliacinis skundas grindžiamas pirmosios instancijos teismo padaryta fakto klaida, – ir pareiga iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, analizuoti faktines bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2009). Įvertinęs įrodymus, apeliacinės instancijos teismas gali tam tikras aplinkybes pripažinti nustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nenustatytomis arba dėl jų buvimo ar nebuvimo iš viso nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo ribas, privalo pats įvertinti, ar faktinės bylos aplinkybės, kurios tirtos pirmosios instancijos teisme, nustatytos nepažeidžiant įrodinėjimo taisyklių (CPK 320 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentais keliant bylai išnagrinėti esminę reikšmę turinčių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo klausimą – juo, kaip patenkančiu į bylos nagrinėjimo dalyką, atskleidžiančiu ginčo esmę ir turinčiu reikšmės bylos teisiniam rezultatui, pasisakyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-469/2024).

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek skundžiamo teismo sprendimo, tiek apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo esminiai motyvai sprendime yra nurodyti, teismas nurodė argumentus dėl ieškovo veiksmų vykdant jam priklausiusios įmonės vadovo pareigas, nurodė, kad ieškovo asmeninė prievolė, prisiimta vekselio pagrindu, nėra susijusi priežastiniu ryšiu su atsakovo veiksmais toje įmonėje, o priimtas sprendimas ieškinį atmesti iš esmės yra teisingas. Tačiau teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas stokoja išvadų pagrindimo, bet atsižvelgus į aukščiau nurodytą (žr. nutarties 14-17 punktus), šiuos procesinius pažeidimus gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

18. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi prejudiciniais faktais, nurodo, kad jis tinkamai vykdyti bendrovės direktoriaus pareigų negalėjo dėl atsakovo draudimo jam naudotis bendrovės tiek nuosavu, tiek nuomojamu turtu, kuris priklausė atsakovui, o bendrovė negalėjo atsiskaityti su atsakovu būtent dėl atsakovo neteisėtų veiksmų. Pasak apelianto, jo prievolė yra išvestinė, nes ne jam atsakovas skolino lėšas, perdavė turtą, o bendrovei, buvo tikimasi, kad atsakovui bendrovė išmokės iš savo pajamų 175 000 Lt, tačiau atsakovas trukdė bendrovei vykdyti veiklą, ieškovui vadovauti bendrovei, o tai pagrįsta prejudiciniais faktais kitose civilinėse bylose,

19. Ieškovas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme remiasi įsiteisėjusiu teismo sprendimu, t. y. remiasi teismo sprendime nustatytu prejudiciniu faktu, teigdamas, kad Panevėžio apygardos teismas 2020 m. vasario 28 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-217-280/2020, konstatavo, kad vekseliu ieškovas sutiko atlyginti atsakovo indėlį į tuo metu veikusią, bet šiuo metu likviduotą dėl bankroto UAB „Jėgainė 1“, tikintis, kad vekselio sumą kompensuos bendrovės veiklos rezultatai. Pasak ieškovo, kitose civilinėse bylose prejudiciniais faktais konstatuota, kad atsakovas trukdė ieškovui valdyti įmonę, tinkamai joje dirbti ir uždirbti, todėl dėl atsakovo kaltės įmonės veiklos rezultatai nebuvo tokie, kokių buvo tikimasi ir įmonė negalėjo sumokėti atsakovui 175 000 Lt.

20. Nustatyta, kad Panevėžio apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-217-280/2020. Šioje byloje ieškovas G. M. prašė pripažinti negaliojančiu jo ranka surašytą ir pasirašytą 2013 m. rugpjūčio 3 d. vekselį, kuriuo jis besąlygiškai įsipareigojo atsakovui G. R. sumokėti 175 000 Lt sumą iki 2014 m. balandžio mėn. 24 d. kaip sudarytą dėl suklydimo, atsakovui jį apgavus. Nurodytoje byloje 2020 m. vasario 28 d. priimtame sprendime konstatuota, kad „ <...>ieškovas G. M., išduodamas vekselį dėl jo įsipareigojimo besąlygiškai M. R. sumokėti atitinkamą pinigų sumą neklydo, nes jis, būdamas atidus ir rūpestingas, žinodamas ir veikdamas pagal tarpusavio susiklosčiusius santykius, matydamas, kad atsakovas M. R. į bendrovės, kurios direktoriumi ir akcininku buvo G. M., įdėjo daug lėšų, sutiko ir pripažino, kad jam tos lėšos būtų grąžintos, jis asmeniškai prisiėmė šį įpareigojimą, kurį ir nurodė vekselyje. Tik dėl to jis galėjo ir išrašė ginčijamą vekselį, nes nurodė, kad vekselio išrašymą inicijavo atsakovas, po vekselio išdavimo vykdamas dirbti į (duomenys neskelbtini), jau žinojo, kad jis juo jau įsipareigojo M. R. asmeniškai. <...> išrašydamas vekselį jis ne suklydo dėl jo esmės, bet nenumatė ir nesitikėjo dėl pasekmių, nes teismo posėdžio metu jis nurodė, kad tikėjosi, jog jam neteks mokėti M. R. vekselyje nurodytos sumos dėl sėkmingos bendrovės veiklos rezultatų, kad M. R. vekselį panaudos tik su jo sutikimu. <...> prisiimtas įsipareigojimas pakankamai aiškus, kalbama apie atsiskaitymą su M. R., o ne apie bendrovės turtą“. Galiausiai prieš tai nurodytame sprendime konstatuota, kad „<...>G. M., žinodamas M. R. indėlį bendrovei, kurios akcininku ir vadovu buvo G. M., laisva valia sutiko atlyginti jo indėlį, sumokėti 175 000 litų, dėl to išdavė ginčijamą vekselį, tikėdamas, kad šią sumą kompensuos bendrovės veiklos rezultatai. Kadangi jis pats bendrovės veiklos tinkamai nekontroliavo, šita galimybė buvo prarasta“.

21. Prieš tai jau buvo nurodyta, kad ieškinį ieškovas grindė CK 6.64 straipsniu, kuris reglamentuoja atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai: 1) skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl nepakankamo kreditoriaus bendradarbiavimo su skolininku arba dėl kitokios kreditoriaus kaltės; 2) kreditorius dėl savo kaltės neįvykdo pareigų skolininkui ir dėl to skolininkas pagrįstai sustabdo prievolės vykdymą. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas gali kreiptis į teismą ir prašyti visiškai ar iš dalies, su sąlyga ar besąlygiškai atleisti jį nuo prievolės vykdymo. Jeigu kreditorius pažeidžia prievolę, skolininkas laikomas jos nepažeidusiu. Kol kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, skolininkas negali būti laikomas ją pažeidusiu (CK 6.64 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad iš CK 6.64 straipsnio konstrukcijos matyti, jog atvejus, kai kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę ir šia aplinkybe gali remtis skolininkas, turi sieti priežastinis ryšys, kai vienos prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas lemia kitos prievolės vykdymo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-63-381/2022). Pagal aptariamą normą, atleidimas nuo prievolės ar jos dalies galimas, kai skolininko negalėjimą įvykdyti prievolę priežastiniu ryšiu lemia ne kokios nors kitos aplinkybės, o būtent kreditoriaus nebendradarbiavimas ar kitokia jo kaltė.

22. Įvertinus šios nutarties 20 punkte nurodytas įsiteisėjusio teismo sprendimo aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamo sprendimo argumentu, kad ieškovo asmeninė prievolė, prisiimta vekselio pagrindu, nėra susijusi priežastiniu ryšiu su ieškovo nurodomais atsakovo veiksmais trukdant ieškovui tinkamai vadovauti likviduotai dėl bankroto UAB „Jėgainė 1“. Ieškovo tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde cituojamame Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-217-280/2020 nėra konstatuota, kad atsakovas turėjo konkrečią prievolę ieškovo atžvilgiu, kurios neįvykdžius, ieškovas neteko galimybės įvykdyti ginčo vekseliu prisiimtos prievolės, priešingai, šiame sprendime konstatuota, kad matydamas, jog atsakovas M. R. į bendrovės, kurios direktoriumi ir akcininku buvo G. M., įdėjo daug lėšų, sutiko ir pripažino, kad jam tos lėšos būtų grąžintos, jis asmeniškai prisiėmė šį įpareigojimą, kurį ir nurodė vekselyje, tikėdamas, kad šią sumą kompensuos bendrovės veiklos rezultatai. Minėtame sprendime konstatuota aplinkybė, kad ieškovas tikėjosi atitinkamų įmonės veiklos rezultatų, reiškia tik tam tikrus ieškovo, kaip verslininko, lūkesčius, susijusius su įmonės veikla ir jos nešamu pelnu, tačiau nesuponuoja išvados, kad vekseliu prisiimta prievolė nebuvo asmeninė prievolė atsakovui, skirta atlyginti atsakovo indėlį į įmonę.

23. Nors apeliantas teigia, kad būtent dėl atsakovo veiksmų sustojo įmonės veikla ir įmonė nebegalėjo atsiskaityti su atsakovu, teisėjų kolegijos vertinimu, kitose bylose konstatuotos aplinkybės sudaro pagrindą priešingai išvadai. Svarbu tai, kad ginčo vekselis išduotas 2013 rugpjūčio 3 d., o jo įvykdymo terminas – 2014 m. balandžio 24 d., taigi pagal ieškovo pareikštą ieškinio pagrindą tik laikotarpis nuo 2013 rugpjūčio 3 d. iki 2014 m. balandžio 24 d. yra aktualus nagrinėjamai bylai.

24. Civilinėje byloje Nr. eB2-407-212/2019 sprendžiant dėl UAB „Jėgainė 1“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, konstatuota, kad vadovo G. M. ir akcininko M. R. santykiai iki 2014 m. pavasario buvo draugiški. Nors ieškovas teikė į šią nagrinėjamą bylą rašytinius įrodymus, siekdamas pagrįsti, kad atsakovas trukdė įmonės veiklai (2023 m. birželio 5 d. prašymas dėl įrodymų prijungimo), nei vienas iš ieškovo teiktų rašytinių įrodymų nėra susijęs su 2013 rugpjūčio 3 d. – 2014 m. balandžio 24 d. laikotarpiu, t. y. byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių konkrečius atsakovo kaltus veiksmus ginčui aktualiu laikotarpiu. Paties ieškovo 2014 m. spalio 24 d. pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą nurodoma, kad M. R. po to, kai realizavo vekselį, pasisavino UAB „Jėgainė 1“ turtą, užrakino teritoriją, pakeitė patalpų kodus. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys nepatvirtina ieškovo nurodomų teiginių, jog tik atsakovas yra kaltas dėl to, kad ieškovas negalėjo tinkamai kontroliuoti įmonės, kad atsakovas tam trukdė ir pan.

25. Nors ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismų sprendimuose, priimtuose civilinėse bylose, kuriose šalys sprendė turtinius ginčus, teismai nustatė, jog ieškovas G. M. nusišalino nuo UAB „Jėgainė 1“ vadovo pareigų, nes uždarbiaudavo (duomenys neskelbtini), tačiau tokias pirmosios instancijos teismo išvadas patvirtina tiek Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-217-280/2020, tiek Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-3876-837/2020.

26. Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-217-280/2020 konstatuota, kad „<...>M. R. jokių darbinių santykių nebuvo įforminęs, bet bendrovė veiklą vykdė jo patalpose, todėl jis neturėjo kliūčių dalyvauti veikloje, tai ir darė, jo valia buvo priimami sprendimai, mokami pinigai ir t.t. Iš esmės jis faktiškai vadovavo bendrovei, nes G. M. dirbo (duomenys neskelbtini), grįžęs pasirašydavo dokumentus kaip direktorius, bet iki 2014 m. buvo daugiau formalus vadovas. <...> ieškovas išdavė ginčijamą vekselį, tikėdamas, kad šią sumą kompensuos bendrovės veiklos rezultatai. Kadangi jis pats bendrovės veiklos tinkamai nekontroliavo, šita galimybė buvo prarasta“. Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3876-837/2022 konstatuota, kad „<...>G. M. 2013 m. vasario 20 d. sprendimu buvo paskirtas UAB „Jėgainė 1“ direktoriumi, tačiau jis (G. M.) didžiąją metų dalį dirbdavo (duomenys neskelbtini) <...>“.

27. Šios kitose bylose nustatytos aplinkybės leido teismui skundžiamame sprendime prieiti išvados, kad G. M. nusišalino nuo UAB „Jėgainė 1“ vadovo pareigų, nes uždarbiaudavo (duomenys neskelbtini), be to, teismas šią išvadą darė remdamasis ne tik kitose bylose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, bet ir liudytojo parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios teismo išvados yra pagrįstos ir iš esmės paneigia ieškovo teiginius, kad atsakovas trukdė jam vykdyti įmonės vadovo pareigas, nes ieškovas pats savo valia šias pareigas ėjo iš dalies formaliai, epizodiškai, bendrovės veiklos tinkamai nekontroliavo, dėl ko, kaip konstatuota Panevėžio apygardos teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-217-280/2020, galimybė kompensuoti ginčo vekselyje nurodytą sumą įmonės veiklos rezultatais buvo prarasta.

28. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovas, kaip kreditorius, kaip vekselio gavėjas, laikytinas pažeidusiu prievolę dėl nepakankamo atsakovo bendradarbiavimo su ieškovu, t. y. dėl atsakovo kaltės, kuri pasireiškė tuo, kad atsakovas faktiškai vykdė bendrovės vadovo pareigas, neleido ieškovui vykdyti bendrovės direktoriaus pareigų, valdė ir naudojo bendrovės turtą ir dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų bendrovė negalėjo išmokėti atsakovui 17 5000 Lt iš ūkinės veiklos rezultato, o ši prievolė atsiskaityti su atsakovu teko ieškovui. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas iš esmės yra pagrįstas, o ieškovas apeliacinio skundo argumentais jo teisėtumo nepaneigė, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos procesinės baigties

29. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą teismo sprendimą. Apelianto argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

30. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, spręstina dėl atsakovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme.

31. Iš teismui pateiktų duomenų matyti, kad atsakovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą advokatui sumokėjo 1200 Eur, šios atsakovo išlaidos yra pagrįstos mokėjimo dokumentais, šios išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų rekomendacijų 8.11 punkte numatytos maksimalios už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumos, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad šios išlaidos priteistinos atsakovui iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo G. M., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui M. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos Ramunė ČeknienėRita DambrauskaitėDalia Pranckienė