Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Medvedevienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas J. P. kreipėsi į teismą su skundu (reg. Nr. DOK-24838) ir prašo panaikinti Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2025 m. vasario 5 d. sprendimą (toliau – Sprendimas), kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti teisėto darbo su vaikais kodą (toliau – QR kodas), bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti jo 2025 m. vasario 5 d. prašymą dėl QR kodo išdavimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis 5 metus dirba (duomenys neskelbtini). Pasikeitus teisiniam reglamentavimui, jis privalo gauti QR kodą darbui su vaikais. Paaiškino, kad 2025 m. vasario 5 d. kreipėsi į Departamentą dėl leidimo dirbti su vaikais QR kodo išdavimo, tačiau gavo neigiamą atsakymą, kadangi prieš (duomenys neskelbtini) metų yra padaręs sunkų nusikaltimą. Pareiškėjo nuomone, jo teistumas yra seniai išnykęs, todėl negali būti jam taikomas ribojimas dėl buvusio nusikaltimo. Pažymėjo, kad, negavęs leidimo darbui su vaikais, jis netenka darbo bei pragyvenimo lėšų. Mano, kad, atimant teisę dirbti pagal darbo sutartį, jis yra baudžiamas antrą kartą už tą patį nusikaltimą ir tokiu būdu pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, taip pat 18 straipsnis, kuriame skelbiama, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Prašė skundą patenkinti.

Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad QR kodai išduodami vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – Įstatymas) 30 straipsniu ir Teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo ir naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2024 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 5V-123 „Dėl Teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo ir naudojimo tvarkos aprašo ir Teisėto darbo su vaikais kodo atvaizdavimo formos patvirtinimo“, (toliau – Aprašas) nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog Aprašo 5 punkte įtvirtinta, kad asmeniui QR kodas suformuojamas pagal QR kodo formavimo metu aktualius asmens duomenis ir Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre (toliau – Registras) esančius duomenis, vadovaujantis Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytais apribojimais. Paaiškino, kad pagal teisinį reglamentavimą asmeniui, kuris įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų, net jei teistumas jam yra išnykęs, QR kodas negalėjo būti išduodamas. Teigė, kad, sprendžiant klausimą dėl QR kodo pareiškėjui suteikimo, buvo įvertinti Registro duomenys vadovaujantis galiojusiais Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais apribojimais. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Kelmės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu teistas už tyčinį nužudymą (sunkų nusikaltimą), buvo priimtas ginčijamas Sprendimas. Pažymėjo, kad Departamento Elektroninių paslaugų portalo (toliau – portalas) pareiškėjo paskyroje automatiškai buvo įrašyta, jog QR kodo išduoti jam negalima, nurodant, kad, Registro duomenimis, asmeniui draudžiama dirbti su vaikais pagal Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Atsakovo vertinimu, teistumas yra baudžiamosios teisės institutas, sukeliantis pasekmių baudžiamojo įstatymo prasme nuteistam asmeniui per teistumo laikotarpį. Tuo tarpu asmens nuteisimo faktas, kaip reikšminga informacija, išlieka ir praėjus ilgesniam laikui nei teistumo terminas. Akcentavo, jog apribojimai darbui ar kitai veiklai su vaikais vykdyti yra įtvirtinti Įstatymo 30 straipsnyje, kuriame, vadovaujantis Įstatymo redakcija, galiojusia sprendžiant dėl QR kodo išdavimo pareiškėjui, apribojimai darbui su vaikais asmenims, teistiems už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, buvo taikomi nepaisant teistumo už tokius nusikaltimus išnykimo. Nurodė, kad 2025 m. birželio 17 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 30 ir 36⁴ straipsnių pakeitimo įstatymas, kuriuo pakeista nusikaltimų, dėl kurių asmuo negalės dirbti ar vykdyti veiklos su vaikais, apimtis. Tačiau atsižvelgiant į šiuo metu galiojančios redakcijos Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus, QR kodas pareiškėjui taip pat negali būti išduotas. Įstatymo leidėjas nustatė, kad asmenims, įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais dėl tyčinio sunkaus nusikaltimo – nužudymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnis) arba dėl analogiškų veikų, nurodytų 1961 m. BK, galiojusiame iki 2003 m. gegužės 1 d., arba analogiškų veikų, nurodytų kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas, draudžiama dirbti su vaikais. Prašė pareiškėjo skundą atmeti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2025 m. vasario 5 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suformuoti QR kodą teisėtam darbui su vaikais, teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir šalių rašytiniais paaiškinimais, nustatytos toliau nurodomos faktinės aplinkybės, aktualios pareiškėjo skundo dėl Sprendimo panaikinimo vertinimo kontekste.

Pareiškėjas per portalą 2025 m. sausio 28 d. pateikė užklausą dėl QR kodo išdavimo. Departamentas, spręsdamas dėl QR kodo išdavimo pareiškėjui, įvertino Registro duomenis vadovaudamasis tuo metu galiojusiais Įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nustatytais apribojimais. Registro duomenimis buvo nustatyta, kad pareiškėjas Kelmės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal 1961 m. BK 104 straipsnį už tyčinį nužudymą. Vadovaujantis 1961 m. BK 8¹ straipsnio 2 dalimi, nusikalstamos veikos, numatytos 1961 m. BK 104 straipsnyje, laikotarpiu nuo 1972 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. balandžio 30 d. buvo priskiriamos prie sunkių nusikaltimų. Atsižvelgiant į tai, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą lemia veikos padarymo metu galiojusios baudžiamojo įstatymo nuostatos (1961 m. BK 7 straipsnio 1 dalis), konstatuotina, jog pareiškėjas buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo pateikta Departamento pažyma „Dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį“, kurioje išsamiai pateikta informacija, jog, Registro 2025 m. kovo 6 d. duomenimis, J. P., gim. (duomenys neskelbtini), Kelmės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu nuteistas pagal BK (1961 m. redakcija) 104 straipsnį 6 metams laisvės atėmimo. (duomenys neskelbtini) atvyko į Pravieniškių sustiprinto režimo pataisos darbų koloniją. Pritaikius (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-1153 „Dėl amnestijos“ 4 straipsnio 1 dalį, neatlikta bausmės dalis sumažinta 1/3 iki 4 metų 8 mėnesių 2 dienų laisvės atėmimo. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nutartimi, vadovaujantis BK (1961 m. redakcija) 54² straipsniu, (duomenys neskelbtini) iš Pravieniškių 2-osios sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijos paleistas lygtinai 1 metams 29 dienoms iki bausmės termino pabaigos.

Taigi, Departamentas, įvertinęs Registre tvarkomus duomenis, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo, pritaikęs Įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, kuri draudžia dirbti ar užsiimti veikla su vaikais, 2025 m. vasario 5 d. atsisakė suformuoti pareiškėjui QR kodą. Apie šį sprendimą užfiksavo portale, o pareiškėją apie Sprendimo priėmimą informavo automatiniu informaciniu pranešimu, išsiųstu portale jo nurodytu el. pašto adresu bei trumpąja (SMS) žinute.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad viešojo administravimo subjektai yra saistomi, be kita ko, gero administravimo principo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015, LVAT 2022 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-751-552/2022 ir kt.). Iš gero administravimo principo kildinamų imperatyvų, be kita ko, išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., LVAT 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-37-756/2022). Viešojo administravimo subjektų veiklai, be kita ko, dėl viešosios teisės ypatumų, būdingas formalizmo principas – jų veikla turi atitikti nustatytas procedūras. Tokių procedūrų nustatymas yra susijęs ir su teisėtumo principo įgyvendinimu, nes viešojo administravimo institucijos turi veikti taip, kaip nustatyta jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose (žr., pvz., LVAT 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-1179/2012, 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-552/2019). Geras viešasis administravimas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnyje numatytais principais (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-492-1978/2012).

VAĮ 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Remiantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktais, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai.

LVAT yra ne kartą pažymėjęs, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., LVAT teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-658/2013). Kaip ne kartą akcentuota LVAT praktikoje, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012).

LVAT praktikoje, be kita ko, atsižvelgus į aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurioje atskleistas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje įtvirtintos teisės į gerą administravimą turinys, nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nors reikalavimas viešojo administravimo subjektui motyvuoti priimamą sprendimą taikomas visose viešojo administravimo srityse, viešojo administravimo subjektai sprendžia skirtingo pobūdžio teisinius santykius, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti nulemtas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-502-706-2013). Todėl kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010). Visgi net ir esant tokiai situacijai, kiekvienu atveju negali būti paneigiama viešojo administravimo institucijos pareiga pagrįsti asmenų atžvilgiu priimamus individualius administracinius aktus, t. y. nurodyti konkrečiu atveju pakankamus ir aiškius motyvus, lėmusius sprendimo priėmimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-662-5/2012, 2022 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2530-602/2022).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šiame kontekste suformuotą nuoseklią administracinių teismų praktiką, 2023 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-5-662/2023 pabrėžė, jog kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Remiantis administracinių teismų praktika, be kita ko, motyvavimo reikalavimo nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., LVAT 2022 m. sausio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-4-502/2022).

Vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimui, gynimui ir apsaugai užtikrinti yra skirtos, be kita ko, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos. Įstatymo 30 straipsnio (2024 m. liepos 11 d. redakcija, galiojusi skundžiamo Sprendimo priėmimo metu) 1 dalyje nustatyti apribojimai asmenims, siekiantiems dirbti, užsiimti savanoriška veikla, atlikti praktiką ar stažuotis socialines, kultūros, švietimo, sporto ir sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose. Remiantis to paties straipsnio 6 dalimi, tokie asmenys, atlikdami praktiką, stažuotę, teikdami paslaugas ar užsiimdami savanoriška veikla, privalo turėti Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų pagrindu suformuotą galiojantį teisėto darbo su vaikais kodą. Paminėtina, kad tokia tvarka, kuria reikalaujama, kad asmenys, siekiantys dirbti, užsiimti savanoriška veikla, atlikti praktiką ar stažuotis socialines, kultūros, švietimo, sporto ir sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, turėtų teisėto darbo su vaikais kodą, nustatyta įsigaliojus Lietuvos Respublikos Seimo 2024 m. liepos 11 d. priimtam Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 2, 19, 30, 36, 36³, 36⁴, 45 ir 50 straipsnių pakeitimo ir Įstatymo papildymo 36⁶ straipsniu įstatymui. Pagal Įstatymo 30 straipsnio (2024 m. liepos 11 d. redakcija) 6 dalį, teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo ir naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Aprašo 6 punkte nustatyti būdai, kuriais asmenys, siekiantys gauti QR kodą, kreipiasi į Departamentą. Be kita ko, kreipiamasi pateikiant užsakymą QR kodui suformuoti, prieš tai pasinaudojus asmens tapatumo nustatymo paslauga per Elektroninius valdžios vartus ir prisijungus prie portalo. Pagal Aprašo 8 punktą, pateikus prašymą per portalą ir Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre nesant duomenų apie asmenį, siekiantį gauti QR kodą, QR kodas suformuojamas iš karto. Jei minėtame registre yra duomenų apie asmenį, siekiantį gauti QR kodą, sprendimas jį suformuoti ir QR kodas suformuojamas arba sprendimas atsisakyti jį suformuoti priimamas per 3 (tris) darbo dienas nuo užsakymo ar prašymo gavimo Departamente dienos.

Šioje administracinėje byloje ginčijamu Sprendimu, kaip minėta, pareiškėjui atsisakyta išduoti QR kodą teisėtam darbui su vaikais, nurodant: „<...> Jums teisėto darbo su vaikais kodo išdavimas yra negalimas“. Taigi, kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, jame nurodytas tik pats sprendimas – neišduoti pareiškėjui QR kodo, nenurodant nei Sprendimo priėmimo pagrindo – Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies, nei kad buvo remtasi Registro duomenimis. Sprendime nepacituotas teisinis pagrindas ir nepateikti jo priėmimo motyvai. Be kita ko, nenurodyta, kokie konkrečiai Registro duomenys buvo vertinami, kaip jie buvo vertinami ir kodėl jie lėmė sprendimą neišduoti pareiškėjui QR kodo. Sprendime taip pat nenurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamą Sprendimą ir atsižvelgdama į kitus šioje administracinėje byloje pateiktus duomenis, taip pat remdamasi aktualia administracinių teismų praktika, atskleidžiančia gero administravimo principo suponuojamus reikalavimus viešojo administravimo subjektų priimamiems sprendimams, sprendžia, kad šiuo atveju ginčijamas Sprendimas nėra pagrįstas aiškiais motyvais ir neatitinka jam keliamų pagrįstumo reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju Departamentas, pačiame Sprendime iš esmės nepateikdamas jokių jo priėmimo motyvų, nesudarė prielaidų pareiškėjui žinoti ir aiškiai suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas. Pažymėtina, kad nors atsakovas vėliau pareiškėjui adresuotoje pažymoje „Dėl įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį“ ir nurodė Registro duomenis, teismas vertina, jog tokia situacija, be kita ko, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas atsiliepime pateikė papildomas Sprendimo priėmimo aplinkybes, pagrindžiančias ginčijamo Sprendimo pagrįstumą, sudarė pareiškėjui kliūtis tinkamai ginti savo pažeistas teises teisme.

Kaip minėta, atsakovas atsiliepime pateikė Sprendimo priėmimo motyvus, kurie iš viso nebuvo pateikti pačiame Sprendime. Pareiškėjui Registro duomenys buvo pateikti tik po ginčijamo Sprendimo priėmimo. Taip pat Departamentas raštu „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė teismui išsamią informaciją dėl ginčijamo Sprendimo priėmimo motyvų tik tada, kai teismas 2025 m. gegužės 5 d. raštu kreipėsi į jį spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą. Taigi, ginčijamo Sprendimo priėmimo motyvus pareiškėjas sužinojo tik jau ėmęsis veiksmų ginti savo pažeistas teises teisme.

Kaip matyti iš Departamento rašto „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo pateikti išsamūs Sprendimo priėmimo motyvai, Registro duomenimis Departamentas nustatė, kad J. P., gim. (duomenys neskelbtini), buvo nuteistas Kelmės rajono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) nuosprendžiu pagal 1961 m. BK, galiojusio iki 2003 m. balandžio 30 d., 104 straipsnį. Vadovaujantis 1961 m. BK 81 straipsnio 2 dalimi, nusikalstama veika pagal 1961 m. BK 104 straipsnį nuo 1972 m. rugsėjo 1 d. iki 2003 m. balandžio 30 d. buvo priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai. Kadangi veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas (1961 m. BK 7 straipsnio 1 dalis), J. P. buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą. Įvertinęs Registre tvarkomus duomenis ir atsižvelgęs į tai, kad J. P. buvo pripažintas kaltu dėl sunkaus nusikaltimo, dėl kurio taikoma Įstatymo 30 straipsnio 1 dalis, draudžianti dirbti ar užsiimti veikla su vaikais, Departamentas 2025 m. vasario 5 d. atsisakė suformuoti QR kodą J. P.. Minėtu teismui adresuotu raštu paaiškinta, kad, priėmus sprendimą neišduoti QR kodo ir jį užfiksavus portale, apie Sprendimo priėmimą J. P. buvo informuotas automatiniu informaciniu pranešimu, išsiųstu portale jo nurodytu el. pašto adresu bei trumpąja (SMS) žinute. Automatiniu pranešimu pareiškėjas buvo informuotas, kad jam negalima išduoti QR kodo. Pažymėta, kad, atsižvelgiant į asmens duomenų apsaugos reikalavimus, el. paštu siunčiamame pranešime nėra pateikiami jokie teistumo duomenys. Tai, kad J. P. negalima išduoti QR kodo, automatiškai buvo įrašyta į jo paskyrą portale, nurodant, kad, Registro duomenimis, asmeniui draudžiama dirbti su vaikais pagal Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Taip pat paaiškinta, kad, vadovaujantis Aprašu, sprendimas suformuoti QR kodą ar atsisakyti suformuoti QR kodą nėra įforminamas dokumentu. Sprendimas užfiksuojamas portale, o apie tai paslaugos užsakovui išsiunčiamas informacinis pranešimas. Pažymėta, kad J. P. nesikreipė į Departamentą prašydamas paaiškinti QR kodo neišdavimo priežasties.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal Įstatymo nuostatas sprendimas išduoti arba atsisakyti išduoti QR kodą sukelia rimtas pasekmes tiek asmeniui, siekiančiam tokį kodą gauti, tiek vaikams, su kuriais jis dirbtų nustatyta forma. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, sprendimo dėl QR kodo išdavimo priėmimas negali būti vertinamas kaip formalumas ir negali apsiriboti tik informaciniu pranešimu: „<...> Jums teisėto darbo su vaikais kodo išdavimas yra negalimas“. Toks sprendimas turi būti priimamas laikantis visų VAĮ įtvirtintų reikalavimų ir visapusiškai įvertinus visas šiame kontekste aktualias aplinkybes. Be to, turi būti pateikti išsamūs tokio sprendimo, sukuriančio esmines pasekmes asmeniui, siekiančiam gauti kodą teisėtam darbui su vaikais, motyvai. Įvertinusi šioje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas Sprendimas nėra motyvuotas ir neatitinka VAĮ 10 straipsnyje administraciniams sprendimams keliamų reikalavimų. Dėl to pareiškėjas negalėjo tiksliai sužinoti sprendimo neišduoti QR kodo motyvų ir buvo apribota jo galimybė gintis teisme nuo galimo pažeidimo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas naikintinas, o Departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl QR kodo išdavimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo J. P. skundą patenkinti.

Panaikinti Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. vasario 5 d. sprendimą ir įpareigoti Informatikos ir ryšių departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo J. P. 2025 m. vasario 5 d. prašymą išduoti teisėto darbo su vaikais kodą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.