Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui pateikti, jeigu teismas nustatytų, kad terminas yra praleistas. Pareiškėjas papildomai reiškė reikalavimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždrausti perleisti skunde nurodytą turtą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 21 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. lapkričio 29 d. pašalinti skundo trūkumus, t. y. nurodyti, kada jam tapo žinoma informacija apie VMI 2015 m. rugpjūčio 18 d. ir 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimus ir jų turinį; pateikti šių sprendimų kopijas; pateikti duomenis, kad jam buvo įteikti VMI 2016 m. sausio 27 d. ir 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimai; nurodyti, ar pageidauja bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

II.

III.

Atkreipia dėmesį, jog sprendžiant termino atnaujinimo klausimą 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje taip pat neįvertinta, jog išvestiniai sprendimai išieškoti mokestinę nepriemoką negali galioti panaikinus sprendimus nustatyti priverstinę hipoteką. Taigi, net formaliai esant praleistam sprendimų išieškoti mokestinę nepriemoką ginčijimo terminui, vien aplinkybė, jog negali būti palikti galioti neteisėtų administracinių aktų pagrindu priimti išvestiniai administraciniai aktai, turėtų sudaryti pagrindą ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje numatyto termino atnaujinimui, ar pagrindą teismui ex officio spręsti dėl sprendimų išieškoti mokestinę nepriemoką panaikinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria atsisakyti priimti pareiškėjo skundą praleidus įstatyme numatytą skundo padavimo terminą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, kadangi ji neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010; 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011 ir kt.). Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Teismų praktikoje sprendžiant termino atnaujinimo klausimą taip pat yra vertinama, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008 ir kt.). Tad, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. kaip minėta, teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju skundo dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo padavimo terminą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnis, kuriame nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui (1 d.). Skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos (3 d.). Dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui būdai yra nustatyti Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnyje, kurio 3 dalyje nustatyta, jog registruotu laišku dokumentai siunčiami pagal mokesčių mokėtojo registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą arba mokesčių mokėtojo nurodytą adresą korespondencijai gauti; tais atvejais, kai minėtų duomenų mokesčių administratorius neturi, dokumentai siunčiami pagal atitinkamame registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą (juridiniams asmenimis – pagal juridinių asmenų registre nurodytą adresą, fiziniams asmenims – gyventojų registre nurodytą adresą); dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą normą, laikosi nuoseklios praktikos, jog pirmenybė paprastai yra teikiama faktiniam, o ne Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 3 dalyje nurodytam sprendimo gavimo momentui. Mokesčių administravimo įstatymo164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė yra taikoma tada, kai byloje nėra duomenų (įrodymų) apie faktinį sprendimo įteikimą mokesčių mokėtojui arba yra kitos priežastys, pateisinančios minėtos prezumpcijos taikymą (pvz., mokesčių mokėtojo nesąžiningumas). Tokia praktika užtikrina, kad byloje mokesčių mokėtojui pateikus įrodymus dėl faktinės mokesčių administratoriaus sprendimo gavimo dienos, bus vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o tokių duomenų nesant, bus vadovaujamasi Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnio 3 dalies imperatyvia nuostata, taip garantuojant operatyvų mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą bei teisingą ir laiku atliekamą mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą (žr., pvz., 2011 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-422/2011; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2982/2012; 2017 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-190-492/2017; 2018 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje eAS-708-602/2018 ir kt.).

Pareiškėjo teigimu, termino skundui paduoti jis apskritai nėra praleidęs, nes skundžiami VMI sprendimai jam nebuvo įteikti, o apie ginčijamus VMI sprendimus jis sužinojo 2019 m. lapkričio 15 d. iš hipotekos registro išrašo. Tačiau byloje esantis VMI 2019 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. (23.3-08 E) patvirtina, jog ginčijami VMI sprendimai pareiškėjui buvo išsiųsti registruotais laiškais jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Be to, antstolio S. V. pateiktas raštas patvirtina, jog apie VMI 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą nustatyti turto priverstinę hipoteką ir apie VMI 2016 m. sausio 27 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka, iš įkeisto turto pareiškėjui turėjo būti žinoma antstoliui įteikus VMI 2016 m. sausio 27 d. sprendimo kopiją, t. y. 2016 m. kovo 19 d., o apie VMI 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą nustatyti turto priverstinę hipoteką ir apie VMI 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką, užtikrintą priverstine hipoteka, iš įkeisto turto turėjo būti žinoma antstoliui įteikus VMI 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo kopiją, t. y. 2018 m. spalio 10 d. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti kompetentingos valdžios institucijos ir antstolio pateiktais dokumentais, tuo tarpu pareiškėjo teiginiai paremti tik jo skunde išdėstytais paaiškinimais. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, kad pareiškėjas praleido įstatyme nustatytą terminą VMI 2015 m. rugpjūčio 18 d., 2016 m. sausio 27 d., 2018 m. rugpjūčio 22 d. ir 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimams apskųsti.

Pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl termino paduoti skundą praleidimo priežasčių (neturi teisinio išsilavinimo, todėl sprendimų apskundimo tvarka ir terminai jam nėra žinomi, taip pat turimos finansinės problemos), pažymi, kad ABTĮ 30 straipsnio 1 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti skundo padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013). Pagal administracinių teismų praktiką, sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-986-552/2015; 2019 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-330-624/2019).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytus argumentus dėl termino praleidimo, pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog nurodytos termino skundui paduoti praleidimo aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti, kad egzistavo aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią pareiškėjui laiku ir tinkamai realizuoti savo teisę apskųsti VMI 2015 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-319-7573, 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-319-1706, 2016 m. sausio 27 d. sprendimą Nr. (23.17-08) 467-17771 ir 2018 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-134681. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų nei apie savo išsilavinimą, nei apie finansinę būklę, kuri patvirtintų objektyvių termino skundui paduoti priežasčių egzistavimą. Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo vertinti, kad terminas skundui pateikti buvo praleistas dėl svarbių, ekstraordinarių, ne nuo pareiškėjo valios ir pasirinkto savo teisių gynybos būdo priklausiusių priežasčių.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino pareiškėjo praleisto skundo padavimo termino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta bei paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.