Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. P. ir G. P. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. P., G. P. ir J. S. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

3. Sprendime nenurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas, Sprendime nenurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo motyvas, Sprendimo apskundimo tvarka, todėl Sprendimas neatitinka administraciniam sprendimui keliamų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų bendrųjų reikalavimų.

6. NŽT Palangos skyrius, vykdydamas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusios žemės savininkės A. Ž. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Palangos valsčiuje, Kretingos apskrityje, pagal dabartinį administracinį – teritorinį susiskirstymą esančią Palangos mieste, 2020 m. vasario 6 d. raštu kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo. Palangos miesto savivaldybės administracija 2020 m d. kovo 16 raštu pateikė informaciją, kad pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 75 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo“ (2 punktas) suderintą informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę yra galimybė formuoti sklypus buvusios savininkės A. Ž. valdytos žemės dalyje. Pagal minėtu Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu suderintą informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę buvo suformuoti žemės sklypai ir Sprendimu A. P. (mirusi) buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra turėtoje vietoje laisvos (neužstatytos) 0,2492 ha žemės sklypo dalis (iš bendro 0,3016 ha žemės sklypo ploto), grąžinant natūra turėtoje vietoje laisvos (neužstatytos) 0,0287 ha žemės sklypo dalis (iš bendro 0,0348 ha žemės sklypo ploto), grąžinant natūra turėtoje vietoje laisvos (neužstatytos) 0,0949 ha žemės sklypo dalis (iš bendro 0,1149 ha sklypo ploto), už likusią 5,3922 ha valstybės išperkamos žemės dalį atlyginant pinigais.

II.

12. Teismas išanalizavo Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, 12 straipsnio 3 punktą, Tvarkos 106 punktą, Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimus.

14. Teismo vertinimu, Sprendimas atitinka Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje formos, pateiktos Tvarkos 4 priede, reikalavimus.

15. Teismas, konstatavęs, jog Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, netenkino reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjų prašomus veiksmus.

III.

18. Visi bylos dalyviai sutiko, kad galima ginčo vietoje atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemės plotą turėtoje vietoje, t. y. nors ir patenkantį į miškų ūkio paskirties žemės sklypą, tačiau toje vietoje neapaugusią mišku žemės dalį. Valstybinė miškų urėdija davė sutikimą jog būtų atkurtos nuosavybės teisės A. P. (mirusi) vardu į likusią 5,3922 ha ploto nacionalizuotą savininkės A. Ž. žemę, grąžinant natūra žemės plotą, būtent todėl, jog ten nėra miško, t. y. į žemės plotą neapaugusį mišku.

19. Teismas, nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, savarankiškai padarė išvadą, kad ginčo vietoje yra miškas, nors tiek natūroje, tiek proceso dalyvių parodymais šioje vietoje miško nėra, t. y. ginčo vietoje yra teritorija, nors ir patenkanti į miško ūkio paskirties žemės sklypą, tačiau neapaugusi medžiais. Svarbiausia, kad teismas nesuprato ginčo esmės ir neatskleidė pačios bylos esmės, kuri buvo susijusi su tuo, jog NŽT Palangos skyriaus specialistai netiksliai kartografavo iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios A. Ž. žemės ribas ir nustatė, kad toje dalyje, kur teritorija yra neapaugusi medžiais, nebepatenka į buvusios A. Ž. žemės ribas, nors taip nėra. Tokiu būdu, šiam ginčui išspręsti buvo būtina nustatyti faktines aplinkybes, ar ginčo vieta, kurioje nėra miško, patenka į buvusią posesiją, o teismas to nepadarė bei tuo pačiu nieko nepasisakė ir dėl pareiškėjų argumentų.

20. Teismas teigia, kad ginčo vietoje yra miškas, nors toje vietoje yra kelių ha žemės plotas, kuris niekada nebuvo apaugęs medžiais, o tai reiškia, kad ginčo vieta mišku nelaikytina Miškų įstatymo 2 straipsnio 9 dalies prasme. Taigi, teismas neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, nes toje vietoje nėra miško, o tai reiškia, kad nėra ir miško žemės.

21. Jei pareiškėjų reikalavimas atkurti nuosavybės teises grąžinant natūra žemę miškų ūkio paskirties žemės sklype būtų tenkintas, šio žemės sklypo dalies nuosavybė taptų privati, kitaip tariant, dalis šio žemės sklypo būti privati miško valda. Kadangi nuosavybės atkūrimas būtų vykdomas į žemės ūkio naudmenas, būtų galima atidalinti privačią miško valdą nuo valstybinio miško, atidalijant šias žemės ūkio naudmenas. Tai galima padaryti teisės aktų nustatyta tvarka formuojant du – miškų ūkio paskirties ir žemės ūkio paskirties – žemės sklypus, kaip tai numatyta Miškų įstatymo 4 straipsnio 9 dalies 2 punkte.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiu, jog galima grąžinti natūra žemės plotą, nes ten nėra miško. VĮ Valstybinė miškų urėdija pažymi, kad jog ginčo sklypas yra bendro 65,2849 ha miško sklypo dalis. Tai nėra atskiras miško sklypas. Ginčo teritorijoje yra Miškų valstybės kadastre registruotas VĮ Valstybinės miškų urėdijos patikėjimo teise valdomas rekreacinis miško sklypas, atitinkantis miškui keliamus reikalavimus bei teritorija laikytina miesto mišku, t. y. valstybinės reikšmės miškas. Toks miškas pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį yra valstybės išperkamas turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo veiksmų teisėtumo bei pagrįstumo pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo procese.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo pareiškėjų skundą, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Šios Nutarties 11–14 punktuose nurodytos visos svarbios šiam ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, ir aktuali teisė, taikytina ginčo teisiniams santykiams. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teismas atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo padaryti išvadai, kad teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų.

30. Konstatuotina, kad apeliaciniame skunde dėstomi argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Aplinkybė, kad tam tikrus byloje esančius įrodymus teismas vertino kitaip nei norėtų pareiškėjai, savaime nesuponuoja išvados, kad šie įrodymai, pirmosios instancijos teismui priimant sprendimą, buvo įvertinti netinkamai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Iš ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Taigi nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

31. Pareiškėjai apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių, sutikdama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija jų papildomai nekartoja, o tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydama į esminius apeliacinio skundo motyvus.

32. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas oficialioje konstitucinėje doktrinoje ne kartą yra nurodęs, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra tautos gerovės pagrindas. Iš Konstitucijos 47 ir 54 straipsnių matyti, kad žemė vertinama kaip visuotinė vertybė (Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimas, 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Turint galvoje tai, kad valstybė yra teisinis valstybės nuosavybės teisės subjektas, o ekonominis valstybinio turto savininkas yra visuomenė, valstybės nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama bendram (viešam) interesui (Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl valstybinės reikšmės miškų, yra išaiškinęs, kad ypatingą tokių miškų statusą lemia jų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, todėl valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

33. Vadovaujantis Miškų įstatymo 4 straipsniu, Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai, o šio straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškams, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, priskiriami ir miestų miškai, kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnio 8 dalį miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

34. Byloje nustatyta, kad ginčo sklypas yra bendro 65,2849 ha miško sklypo dalis. Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje ši žemės sklypo dalis pažymėta kaip valstybinis miškas. Aptariamas 65,2849 ha miško sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priskirtas rekreacinės reikšmės miškams, jį patikėjimo teise valdo VĮ Valstybinė miškų urėdija.

35. Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje, išskyrus mišką, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtą valstybės išperkamam. Šio įstatymo 13 straipsnyje nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti: valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė; valstybiniams rezervatams, valstybinių parkų rezervatams ir rezervatinėms apyrubėms, Kuršių nerijos nacionaliniam parkui; miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė; miško genetiniams draustiniams, valstybiniams miško medelynams, valstybiniams miško daigynams ir miško sėklinėms plantacijoms; miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams. Šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė; valstybinės reikšmės miškai, esantys 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių; pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, remdamasi anksčiau išdėstytu byloje aktualiu teisiniu reguliavimu bei jurisprudencija, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu teisės aktuose buvo akivaizdžiai ir vienareikšmiškai įtvirtintas draudimas perleisti valstybinės reikšmės mišką, taigi, ir ginčo mišką, privačion nuosavybėn. Pažymėtina ir tai, kad negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privatiems asmenims (žr. pvz., LVAT 2010 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-623-10; LVAT 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-17-261/2019).

37. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinis Teismas savo oficialioje doktrinoje restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – klausimu, be kita ko, yra konstatavęs, kad asmenų teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais šios teisės turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra (2008 m. gegužės 20 d., 2011 m. rugsėjo 2 d., 2012 m. spalio 11 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai). Taip pat ne kartą atkreipė dėmesį ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šioje srityje (inter alia 2014 m. spalio 8 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai). Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki šios konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (be daugelio kitų, 2009 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Aleksa prieš Lietuvą, peticijos Nr. 27576/05). Susitariančiosioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (be kitų šio teismo aktų, Didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekiją, peticijos Nr. 39794/98, 2009 m. birželio 30 d. nutarimas dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17064/06).

38. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (arba) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

39. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. P. ir G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2021 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.