- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-06
- Bylos Nr.
- eI3-4357-609/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00159-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Eglė Kiaurakytė (pirm.), Aušrelė Mažrimienė, Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- A. P., G. P., J. S.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinių miškų urėdija
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. P., G. P., J. S. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Valstybinių miškų urėdija dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai A. P., G. P., J. S. (toliau, kartu – ir pareiškėjai) prašo panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovė, NŽT) 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 16S-261-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei A. P.“ 1.5 punktą (toliau – ir Ginčijamas sprendimas) bei atsakovę įpareigoti iš naujo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą A. P. (mirusi) vardu į buvusios savininkės A. Ž. 5,3922 ha žemės, ją grąžinant natūra.
Skunde nurodo, jog jie yra A. P. (mirusi) turto paveldėtojai. Nurodo, jog nesutinka su Ginčijamo sprendimo 1.5 punkte nurodytu nuosavybės teisių atkūrimo būdu. Paaiškina, kad A. P. nuosavybės teisės buvo atkuriamos į nacionalizuotą buvusios savininkės A. Ž. turėtą žemę (5,7650 ha plotą), buvusią (duomenys neskelbtini). Pažymi, kad dalis A. Ž. turėtos žemės patenka į 65,2849 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Palangos mieste. Pareiškėjų nuomone, atsakovė neišnaudojo galimybės tinkamai atlikti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūros, kadangi A. P. buvo galimybė grąžinti mišku neapaugusią žemės dalį buvusioje posesijoje, kuris yra laisvas (neužstatytas) ir taip atkurti nuosavybės teises natūra.
Teigia, jog Ginčijamame sprendime nenurodytas jo teisinis ir faktinis pagrindas, sprendime nenurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo motyvas, sprendimo apskundimo tvarka, todėl Ginčijamas sprendimas neatitinka administraciniam sprendimui keliamų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų bendrųjų reikalavimų.
Atsiliepimas
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su skundo reikalavimais nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, jog pagal nuosavybės teisų atkūrimą reglamentuojančius teisės aktus, kai kurių dokumentų parengimas, kuriais vadovaujantis priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priklauso kitų institucijų kompetencijai. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, (toliau – ir Tvarka) 106 punktą, savivaldybės administracijos direktoriui yra suteiktos tam tikros funkcijos, tai yra kartografinės informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę žemėtvarkos skyriui teikimas, natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypų ribų formavimas, šių žemės sklypų kadastrinių matavimų organizavimas ir jų planų tvirtinimas.
Paaiškina, kad NŽT Palangos skyrius, vykdydamas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į buvusios žemės savininkės A. Ž. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini), pagal dabartinį administracinį - teritorinį susiskirstymą esančią Palangos mieste, 2020 m. vasario 6 d. raštu Nr. 16SD-304-(14.16.7.) kreipėsi į Palangos miesto savivaldybės administraciją dėl informacijos apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo. Palangos miesto savivaldybės administracija 2020 m d. kovo 16 raštu Nr. (4.17.)-D3-1095) „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės“ pateikė informaciją, kad pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 75 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo“ (2 punktas) suderintą informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę yra galimybė formuoti sklypus buvusios savininkės A. Ž. valdytos žemės dalyje. Pagal minėtu Palangos miesto savivaldybės tarybos sprendimu suderintą informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę buvo suformuoti žemės sklypai ir Ginčijamu sprendimu A. P. (mirusi) buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra turėtoje vietoje laisvos (neužstatytos) 0,2492 ha žemės sklypo dalis (iš bendro 0,3016 ha žemės sklypo ploto), grąžinant natūra turėtoje vietoje laisvos (neužstatytos) 0,0287 ha žemės sklypo dalis (iš bendro 0,0348 ha žemės sklypo ploto), grąžinant natūra turėtoje vietoje laisvos (neužstatytos) 0,0949 ha žemės sklypo dalis (iš bendro 0,1149 ha sklypo ploto), už likusią 5,3922 ha valstybės išperkamos žemės dalį atlyginant pinigais.
Nurodo, jog pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2003 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 75 patvirtintą medžiagą apie laisvą (neužstatytą) žemę nustatyta, kad likusi buvusios savininkės A. Ž. valdytos žemės dalis yra valstybės išperkama (priskirta miško fondo žemei). Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemoje ši žemės sklypo dalis pažymėta kaip valstybinis miškas. Pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 6 punktą, nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės miškus, esančius 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių, neatkuriamos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija (toliau – ir VĮ Valstybinių miškų urėdija) su skundo reikalavimais nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, jog žemės sklypas, į kurį reikalaujama atkurti nuosavybės teise natūra, yra 65,2849 ha miško sklypo, kuris nėra atskiras miško sklypas, dalis. Šis miško sklypas priskirtas rekreacinės reikšmės miškams, jį patikėjimo teise valdo VĮ Valstybinių miškų urėdija. Atkreipiamas dėmesys, kad ginčo teritorijoje yra Miškų valstybės kadastre registruotas VĮ Valstybinių miškų urėdija patikėjimo teise valdomas rekreacinis miško sklypas, atitinkantis miškui keliamus reikalavimus, ši teritorija laikytina miesto mišku, kuris yra valstybinės reikšmės miškas, o valstybinės reikšmės miškai išimtine teise priklauso Lietuvos Respublikai (Konstitucijos 47 str.1 d.). Pabrėžia, jog sutikimas patikėjimo teise valdomo rekreacinio miško sklypo dalį išbraukti iš miškų valstybės kadastro, siekiant pareiškėjams grąžinti žemę natūra, nėra išreikštas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas
Ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 16S-261-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei A. P.“ 1.5 punkto, kuriuo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į pilietei A. P. (mirusi) tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 5,3922 ha žemės, atlyginant pinigais – 8416,50 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.
Panaikinus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020 m. gruodžio 4 d. sprendimo Nr. 16S-261-(14.16.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Palangos mieste pilietei A. P.“ 1.5 punktą, prašoma įpareigoti atsakovę iš naujo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą A. P. (mirusi) vardu į buvusios savininkės A. Ž. 5,3922 ha žemės, ją grąžinant natūra.
A. P., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimą pagal įstatymą priėmė K. P. P.. Pareiškėjai yra testamentiniai K. P. P., mirusio (duomenys neskelbtini), turto paveldėtojai.
Ginčijamas sprendimas priimtas, atsakovei įvertinus informaciją apie buvusios savininkės A. Ž. turėtoje žemės valdoje esančią laisvą (neužstatytą) žemę.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad teritorija, į kurią pretenduoja pareiškėjai, patenka į 65,2849 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Palangos mieste. Nežiūrint į tai, pareiškėjai pageidauja, kad jiems būtų grąžinta natūra medžiais neapaugusi aukščiau nurodyto miškų ūkio paskirties žemės sklypo dalis.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau, minėta – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamų teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Šioje įstatymo normoje pateikti du kriterijai, kada nurodyta žemė negali būti grąžinta natūra: 1) kai žemė yra užstatyta; 2) kai ji yra išperkama Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytais atvejais. Pagal Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalis, miškas grąžinamas natūra turėto miško vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems.
NŽT teritorinio skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatytąja tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, gali priimti tik tuo atveju, jei savivaldybės administracijos direktorius patvirtina, kad buvusio savininko turėtoje žemės valdoje yra laisvos (neužstatytos) žemės, patvirtina laisvos (neužstatytos) žemės sklypo (ų) planą (us) bei kitus Tvarkos 106 (1) punkte nurodytus šio (šių) žemės sklypo (ų) duomenis ir šią dokumentaciją perduoda atitinkamam NŽT teritoriniam skyriui (Tvarkos 106 punktas).
Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas nustato, jog žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.
Prie valstybės išperkamų miškų priskiriami miškai: 1) priskirti valstybinės reikšmės miškams. Šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė; 2) priskirti valstybiniams rezervatams, valstybinių parkų rezervatams ir rezervatinėms apyrubėms, Kuršių nerijos nacionaliniam parkui; 3) priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė; 4) priskirti miško genetiniams draustiniams, valstybiniams miško medelynams, valstybiniams miško daigynams ir miško sėklinėms plantacijoms; 5) priskirti miškų mokslinio tyrimo ir mokymo bei selekcinės sėklininkystės objektams. Šių miškų plotus tvirtina Vyriausybė; 6) valstybinės reikšmės miškai, esantys 7 km pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių; 7) pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn (Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl valstybinės reikšmės miškų yra išaiškinęs, kad ypatingą tokių miškų statusą lemia jų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, todėl valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).
Nurodyta konstitucinė nuostata įgyvendinta Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (redakcija, galiojusi Ginčijamo sprendimo priėmimo metu) 4 straipsnyje, kuriame imperatyviai nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškams, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, priskiriami ir miestų miškai, kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 8 dalis apibrėžia, kad miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas valstybinės reikšmės miškus privatizuoti, t. y. įgyti privačion nuosavybėn.
Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi Ginčijamo sprendimo priėmimo metu) buvo nustatyta, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik šiame įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais:
1) valstybei svarbiems projektams įgyvendinti;
2) inžinerinės infrastruktūros teritorijoms, apimančioms komunikacinius koridorius, inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas ir aptarnavimo objektus, formuoti;
3) visuomeninės paskirties, bendrojo naudojimo ir atskirųjų želdynų teritorijoms formuoti;
4) naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje arba kai baigiamas eksploatuoti pradėtas naudoti telkinys ar jo dalis, dėl kurių yra išduotas leidimas naudoti naudingąsias iškasenas;
5) krašto apsaugos teritorijoms, skirtoms valstybės sienos apsaugai ir specialiems krašto apsaugos tikslams, formuoti;
6) atliekų saugojimo, rūšiavimo ir utilizavimo teritorijoms formuoti, kai nėra galimybės tokių teritorijų formuoti ne miško žemėje;
7) buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisę atstatyti neišlikusią sodybą, kurios buvimo faktas nustatomas pagal archyvinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, - nustatant juridinį faktą, turi tik šios sodybos buvę savininkai ir (ar) jų pirmos, antros ir trečios eilės įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą;
8) gyvenamosioms teritorijoms miestuose formuoti, kai miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis inicijuoja savivaldybės, kurios teritorijos miškingumas yra didesnis kaip 50 procentų ir kurioje nėra galimybės šių teritorijų formuoti ne miško žemėje, administracijos direktorius, išskyrus Neringos savivaldybę;
9) teisėtai pastatyto gyvenamojo namo arba gyvenamojo namo kartu su jo priklausiniais, nekilnojamojo turto registre įregistruoto kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto (pagrindinio daikto), sklypui formuoti.
Iš ką tik cituotos teisės normos aiškiai matyti, kad įstatymų leidėjas Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatė išimtinius atvejus, kada miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis ir šis sąrašas negali būti aiškinamas plečiamai. Tai reiškia, kad nesant bent vienos iš aplinkybių, nurodytų Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 – 9 punktuose, procedūra, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis nėra galima apskritai. Esminis teisiškai reikšmingas momentas, siekiant miško žemę pakeisti kitomis naudmenomis – Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 – 9 punktuose įvardytų (bent vienos) aplinkybių nustatymas.
Kadangi teritorija, į kurią pretenduoja pareiškėjai, yra Palangos mieste, todėl ji priskirtina valstybinės reikšmės miškams, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai.
Egzistuojant aplinkybei, jog pareiškėjų nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, Ginčijamas sprendimas laikytinas teisėtu.
Piniginė kompensacija už valstybės išperkamą ir nesugrąžinamą natūra turtą paskaičiuota, remiantis Metodika.
Ginčijamas sprendimas atitinka Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje formos, pateiktos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 4 priede, reikalavimus.
Įvertinus visas aplinkybes, Ginčijamas sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.
Konstatavus, jog Ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, reikalavimas įpareigoti atsakovę atlikti pareiškėjų prašomus veiksmus, t. y. iš naujo vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą A. P. (mirusi) vardu į likusią 5,3922 ha ploto nacionalizuotą savininkės A. Ž. žemę, grąžinant natūra, netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų A. P., G. P., J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.