Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Galina Blaževič apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo K. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2481-944/2014 pagal ieškovų K. B. ir I. P. ieškinį atsakovei E. B. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai ieškiniu prašė atidalyti ieškovams ir atsakovei priklausančias patalpų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini) , pažymėtų indeksais 2-94, 2-95, 2-99 dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, perduodant ieškovams atsakovei priklausančią šių patalpų dalį, o atsakovei priteisiant kompensaciją; po atsakovei priklausančios patalpų dalies perdavimo ieškovams nustatyti, kad ieškovei priklauso 4/13 dalys patalpų 2-94, 2-95, 2-99, o ieškovui – 9/13 šių patalpų dalys bendrojoje nuosavybėje. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-14 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1883-584/2011 ir Kauno apylinkės teismo 2013-03-28 nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5594-584/2013 vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Nurodė, kad 2011-12-14 teismo sprendimo objektyviai neįmanoma įvykdyti, todėl šio sprendimo vykdymo klausimas galimas tik išsprendus šią bylą dėl ginčo patalpų atidalijimo, be to, 2013-03-28 teismo nutartimi dėl sprendimo nevykdymo ieškovams yra paskirta bauda, todėl būtina sustabdyti minėtos nutarties vykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2014-01-13 nutartimi ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Nurodė, kad CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytos laikinosios apsaugos priemonės taikymas nagrinėjamu atveju yra nesusijęs su reiškiamu reikalavimu dėl atidalijimo, t. y. teismui tenkinus ieškinį, jo vykdymas nepasunkėtų ir netaptų neįmanomas nepritaikius nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių, be to, prieštarautų įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principui, pažeistų civilinėje byloje dalyvavusių asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, būtų nesuderinamas su pagrindiniais civilinio proceso principais. Pažymėjo, kad išieškojimas vykdant teismo procesinį sprendimą gali būti stabdomas CPK 510 straipsnio 3 dalies, 363 straipsnio 2 dalies, 372 straipsnio 2 dalies pagrindais, o visus kitus vykdymo veiksmų sustabdymo atvejus reglamentuoja CPK 625–628 straipsnių nuostatos, kuriomis šie veiksmai priskirti antstolio veiklos kompetencijai.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu ieškovas K. B. prašo Kauno apylinkės teismo 2014-01-13 nutartį panaikinti, perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašė dėl šių priežasčių:

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2- 1883-584/2011 įpareigojo ieškovus savo lėšomis atstatyti patalpas į pirmykštę padėtį pagal VĮ Registrų centro 2000-03-30 III aukšto patalpų planą, kuris jau nebegalioja, kadangi patalpų kadastro duomenys (o tuo pačiu ir kadastro byloje esantis oficialus planas) pasikeitė;Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5594- 584/2013 ieškovams skyrė baudą – po 10 Lt už kiekvieną uždelstą įvykdyti 2011-12-14 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1883-584/2011 dieną, nors šio sprendimo objektyviai neįmanoma įvykdyti.Tenkinus šioje byloje pareikštą ieškinį, būtinumas įvykdyti 2011-12-14 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1883-584 išnyktų, kadangi juo jau nebūtų ginamos civilinę bylą Nr. 2-1883-584/2011 pradėjusios atsakovės E. B. teisės.

Apelianto nuomone, teismas visiškai nesigilino į bylos faktinę situaciją, išsamiau nenagrinėjo ieškinyje nurodytų pagrindų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, o apsiribojo nuorodomis į teismo sprendimo privalomumą bei teisingumo ir protingumo principus, t. y. teismas visiškai formaliai ir atsietai nuo faktinės situacijos šioje byloje pritaikė CPK 18 straipsnio normas, kas reiškia, jog teismas, spręsdamas šį laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, teisingumą vykdė formaliai. Pažymi, kad teismo nuoroda į sąžiningumo principą šiuo atveju apskritai kelia abejonių dėl tam tikros teismo išankstinės nuomonės ieškinio reikalavimų atžvilgiu, Mano, kad nepagrįsta ir teismo išvada, jog taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones trukdo teisinis CPK 510 str. 3 d., 363 str. 2 d., 372 str. 2 d. reglamentavimas. Apeliantas teigia, kad tai yra specialiosios teisės normos, kurios šiuo (visiškai kitokiu) faktiniu atveju netaikytinos. Taip pat nurodo, kad teismas, nurodydamas, kad šiuo atveju vykdymo veiksmus gali sustabdyti tik antstolis (CPK 625–628 str.), nepagrįstai susiaurino savo kompetenciją spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, šitaip nepagrįstai vengdamas būtent teismui priskirto klausimo išsprendimo, pažeisdamas CPK 144, 145 straipsnių normas.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė E. B. prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškovų atžvilgiu priimtų ir įsiteisėjusių teismo sprendimų vykdymo sustabdymą, nėra pagrįstas ir nesusijęs su būsimo teismo sprendimo šioje byloje įvykdymu.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio l dalis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje apeliacine tvarka sprendžiama dėl teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryt nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio, įtvirtinančio laikinųjų apsaugos priemonių sąrašą, 1 dalies 10 punkte yra numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese.

Teismo sprendimo vykdymas yra baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas CPK 18 straipsnyje, kuriame numatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Nagrinėjamoje byloje pareikštais ieškinio reikalavimais ieškovų siekiamas teisinis rezultatas – jų nuosavybės teisių į ginčo patalpas atsiradimas. Šios daiktinės teisės atsiradimo jie siekia įgyvendindami savo, kaip bendraturčių, teisę reikalauti atidalyti jų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis). Be ieškovų siekiamų įgyvendinti nuosavybės teisių, bendrąją dalinę nuosavybės teisę į ginčo turtą taip pat turi bendraturtė E. B.. Yra vykdomas įsiteisėjęs 2011-12-14 teismo sprendimas, kuriuo ieškovai įpareigoti savo lėšomis pagal VĮ Registrų centro 2000-03-30 III aukšto patalpų planą atstatyti į pirmykštę padėtį ginčo bendro naudojimo patalpas, atstatant jose sanitarinius įrenginius, išgriautas sienas, atnaujinti vandens tiekimą ir kanalizaciją, teismui konstatavus, kad bendro naudojimo patalpomis, kurių bendraturčiai yra tiek E. B. , tiek K. B. ir I. P., E. B. negali naudotis nei pagal jų paskirtį, nei apskritai kaip savo turto dalimi (LITEKO duomenimis, Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1883-584/2011). Apeliacinės instancijos teismas skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą vertina, atsižvelgdamas į ieškovų procesinę teisių ir interesų apsaugą bei jų derinimą su teisėtais atsakovės interesais, užtikrindamas tinkamą proporcingumo principo įgyvendinimą.

Grėsmės būsimo teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įvykdymui egzistavimą, kurio procesinėmis apsaugos priemonėmis siekia išvengti ieškovai, grindžia tuo, jog įsiteisėjusio 2011-12-14 teismo sprendimo objektyviai neįmanoma įvykdyti, o tenkinus nagrinėjamoje byloje pareikšto ieškinio reikalavimus, būtinumas vykdyti 2011-12-14 teismo sprendimą, kuriuo ieškovai įpareigoti savo lėšomis pagal VĮ Registrų centro 2000-03-30 III aukšto patalpų planą atstatyti į pirmykštę padėtį ginčo bendro naudojimo patalpas, atstatant jose sanitarinius įrenginius, išgriautas sienas, atnaujinti vandens tiekimą ir kanalizaciją, išnyks, nes bendraturtė, gavusi kompensaciją, praras reikalavimo teises, be to, bus pagrindas baigti ir vykdomąją bylą dėl teismo sprendimo vykdymo.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ieškiniu pareikštus reikalavimus, pripažįsta, jog pagrindinė teisė, kurią įgyvendinti siekia ieškovai, yra jų, kaip bendraturčių, teisė reikalauti atidalyti jų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pažymėtina, jog atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra reglamentuojamas CK 4.80 straipsnyje, kurio 2 dalyje numatyti atidalijimo būdai, kai tarp bendraturčių yra kilęs ginčas. Jeigu nesutariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal atsidalijančio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra, kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi įstatymų leidėjo įtvirtinti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdai suponuoja, jog atidalijimo atveju bendraturčio teisės ir teisėti interesai laikomi apgintais ne tik tuo atveju, kai jam yra priteisiama jo dalis natūra, bet ir kai bendraturčiui už jo dalį yra priteisiama kompensacija pinigais. Ieškovai pareikštais ieškinio reikalavimais siekia bendraturtės daiktinės teisės į ginčo patalpas pasibaigimo, taikant bendrosios dalinės nuosavybės teisė priklausančio daikto atidalijimo priteisiant bendraturtei E. B. kompensaciją pinigais.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovai, prašydami taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo veiksmus, pernelyg formaliai vertino siekį užtikrinti ieškiniu pareikštų reikalavimų įvykdymą ir neatsižvelgė, jog jų – ieškovų, teisės ir teisėti interesai gali būti apginti ne tik priteisiant jiems visą bendrosios dalinės nuosavybės teise ginčo turtą natūra, o atsakovei – kompensacija pinigais, tačiau ir padalijant ginčo turtą natūra bendraturčiams. Pažymėtina, kad tenkinus ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų apribotos bendraturtės (atsakovės) teisės naudotis ir valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą – ginčo bendro naudojimo patalpas įgyvendinimas, o tai reikštų neproporcingą šios bendraturtės (atsakovės) teisių ir teisėtų interesų (bendrosios dalinės nuosavybės teisės) suvaržymą, teikiant pirmenybę ieškovų interesui atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju gauti ginčo turtą natūra.

Atskirojo skundo argumentas, kad neįmanoma įvykdyti įsiteisėjusio 2011-12-14 teismo sprendimo įpareigojimo, atmestinas. Pagal LITEKO duomenis, Kauno miesto apylinkės teismo 2011-12-14 sprendimas buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo argumentus dėl teismo sprendimo įvykdymo negalimumo analizavo ir laikė nepagrįstais (2012-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-928-230/2012).

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymas prieštarautų teisingumo, proporcingumo bei ginčo šalių interesų pusiausvyros principams.

Apeliacinės instancijos teismui, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, sprendžiant, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kaip neturinčių reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisakytina.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.