Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Venckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1883-584/2011 pagal ieškovės E. B. patikslintą ieškinį atsakovams K. B., I. P., UAB „Kauno vandenys“, Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, trečiajam asmeniui UAB „Svertas“ dėl nuosavybės teisės gynimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas K. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, taip pat prašo, atsižvelgus į bylos sudėtingumą, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir skirti teismo statybinę – techninę ekspertizę. Nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas išsamiai neišsiaiškinus ir tinkamai neištyrus visų bylos aplinkybių, nemotyvuotai ir nepagrįstai atmetus įrodymus, nepagrįstai atmetus prašymą skirti teismo statybinę – techninę ekspertizę. Nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:

1. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovų prašymą skirti teismo statybinę ekspertizę šalių bendro naudojimo turto techninei būklei ir jo fiziniam nusidėvėjimui, techninėms atstatymo sąlygoms nustatyti. Teismo sprendimas negalės būti įvykdomas, kadangi patalpos remonto darbai ir inžinerinės įrangos prijungimo darbai gali būti atlikti tik pagal nustatyta tvarka parengtą projektą, tačiau liko neišspręstas klausimas, kas parengs projektą. Sprendime nurodyti duomenys, pagal kuriuos turi būti vykdomas sprendimas, t.y. nurodytas unikalus pastato Nr. 2596-7001-7012 yra ne ginčo pastato, o pastato, esančio Jūrės g. 28 , Palangoje.

3. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, kadangi ieškovei buvo nustatytas 1 330 Lt žyminis mokestis, tačiau byloje nėra duomenų apie jo sumokėjimą. Be to, teismui buvo žinoma, jog atsakovė I. P. gyvena kitoje valstybėje, tačiau teismas nesiėmė priemonių ją tinkamai informuoti apie vykstantį procesą, o formalus viešas paskelbimas apie teismo posėdį nelaikytinas tinkamu procesinių dokumentų įteikimu atsakovui.

4. Teismas nenagrinėjo klausimo dėl bendrojo naudojimo patalpų techninės būklės, galimybės jose įrengti sanitarinius įrenginius nepažeidžiant normatyvinių teisės aktų reikalavimų. Ieškovei patalpoje, kurioje siekiama įrengti sanitarinius įrenginius, priklauso vos 0,90 kv. m, kai jos norams realizuoti, remiantis STR 2.02.01:2004, yra reikalingas du kartus didesnis plotas, be to, šioje patalpoje (II-76 11,73 kv. m) įrengus klozetą patalpa privalėtų būti paskirta tik sanitarinės higienos poreikiams, ir ieškovė turėdama tik labai nedidelę jos dalį be pagrindo naudotųsi visa patalpa. Be to, neįmanoma atlikti teismo sprendime nurodytus darbus taip, kad būtų atkurta iki sanitarinės įrangos ir apdailos sunykimo buvusi patalpos būklė. Atliekant darbus būtų naudojamos naujos medžiagos ir įrenginiai, tačiau teismo sprendimu liko neišspręstas kompensavimo už patalpų pagerinimą klausimas, dėl ko ieškovė įgytų naudos atsakovų sąskaita. Teismas neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad pati ieškovė neprižiūrėjo ir neremontavo patalpos II-76, kuria naudojosi ir toliau siekia naudotis išimtinai tik ieškovė, kadangi UAB „Svertas“ savo lėšomis įsirengė atskirą tualetą patalpoje II-78, todėl teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovus atlikti atstatymo darbus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), tačiau daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio reikalavimus (CPK 330 str.).

Byloje nustatyta, kad ginčas tarp šalių kyla dėl bendro naudojimo patalpų II-75, II-76, II-77, II-94, II-95, esančių A. Mickevičiaus g. 8, Kaune, valdymo ir naudojimo. Ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/13 dalis šių patalpų, atsakovams K. B. ir I. P. 12/13 dalių tų pačių patalpų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovai nuo 2007-10-10 bendro naudojimo patalpose II-75, II-76 panaikino sanitarinius įrenginius (kriaukles ir tualetą), dėl ko nutrauktas vandens tiekimas ir nukanalizavimas šiose patalpose, taip pat išgriovė patalpas II-76 ir II-75 bei patalpas II-77 ir II-76 skyrusias sienas, o bendro naudojimo patalpoje II-94 įstatė šarvo duris.

Dėl atsakovo pareikšto prašymo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Atsakovas K. B. apeliaciniu skundu pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, kad tai yra būtina daryti atsižvelgus į bylos sudėtingumą. CPK 321 straipsnio 1 dalis pagrindine apeliacinio proceso forma laiko rašytinį procesą, o apeliacinės bylos nagrinėjimas žodine tvarka yra išimtinė forma. Atsakovas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodė vienintelį argumentą, t.y. bylos sudėtingumą, tačiau konkrečiai nenurodė, kokias bylos aplinkybes reiktų aiškintis žodinio nagrinėjimo metu ir kas kolegijai trukdo visapusiškai ir objektyviai patikrinti skundžiamo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą skundą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Be to, byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose yra išsamiai išdėstytos bylos aplinkybės, visi įrodymai, kuriais šalys grindė savo reikalavimus ir atsiliepimus, buvo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Todėl kolegija nepripažįsta būtinumo aiškintis bylos aplinkybes, bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis).

Dėl atsakovų, kaip šalies, tinkamumo.

Apeliantas teigia, kad ginčo patalpas pagal panaudos sutartį valdo ir jomis naudojasi UAB „Svertas“, kuriai suteikta teisė ne tik naudotis patalpomis, bet ji turi ir jas prižiūrėti, tvarkyti, remontuoti, apmokėti už komunalines paslaugas ir todėl atsakovai yra netinkama šalis. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas, kadangi ginčas kyla tarp bendraturčių dėl jiems bendra daline nuosavybės teise priklausančių bendro naudojimo patalpų valdymo, naudojimosi ir disponavimo, t.y. ginčas kyla iš bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo (CK 4.75 str.). Todėl bendraturtis, pažeidęs kito bendraturčio nuosavybės teisę, yra tinkama šalis - atsakovas.

Dėl procesinės teisės normų pažeidimo.

Atsakovas K. B. nepagrįstai teigia, kad ieškovė nėra sumokėjusi žyminio mokesčio, kadangi byloje pateikti mokėjimo kvitai (t.1, b.l. 33, 43, t.2, b.l. 8 ) tai paneigia. Apeliantas taip pat teigia, kad atsakovė I. P. nebuvo tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimą teisme, tačiau apeliacinį skundą padavė tik atsakovas K. B., todėl jis negali savo apeliacinio skundo grįsti nurodyta aplinkybe, kadangi remiantis CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktu absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas atvejis, jeigu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Atsakovė I. P. nėra padavusi apeliacinio skundo, todėl ši aplinkybė nesant jos skundo neanalizuotina.

Dėl ieškovės teisės naudotis bendro naudojimo patalpomis pažeidimo

Šalys ginčo patalpas valdo bendrosios dalinės nuosavybės teise. Remiantis CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Ši bendraturčio teisė nepriklauso nuo jo turimos dalies bendrojoje nuosavybėje. Kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 str. 1 d.) ir tik turtą atidalijus CK 4.80 straipsnyje numatyta tvarka, bendroji dalinė nuosavybė pasibaigia ir tuomet nebereikalingas bendraturčių sutarimas dėl bendrosios dalinės nuosavybė objekto valdymo, naudojimosi ir disponavimo. Tačiau nei ieškovė, nei atsakovai K. B. ir I. P. nėra atidaliję jiems priklausančios nuosavybės dalies iš šalių bendrosios dalinės nuosavybės, todėl apeliantas visiškai nepagrįstai teigia, kad ieškovei priklausanti labai nedidelė bendro naudojimo patalpų dalis (0,90 kv. m) atima iš jos teisę reikalauti, kad patalpoje II-76 būtų įrengta klozeto patalpa. Reikia pažymėti, kad ieškovė reikalauja ne įrengti naują klozeto patalpą, bet reikalauja, kad būtų atstatyta iki jos teisių pažeidimo patalpose buvusi padėtis, t.y. kai patalpose II-75 ir II-76 (t.2, b.l. 54) buvo sanitariniai įrenginiai ir kai ji būdama šių patalpų bendraturte turėjo teisę jomis naudotis.

Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovės pažeistos nuosavybės teisės į bendro naudojimo patalpas gynimo, įpareigojant atsakovus perduoti ieškovei raktus nuo bendro naudojimo patalpų ir nurodyti patalpos II-94 šarvo durų apsaugos kodą, kadangi tai sudaro kliūtis ieškovei naudotis patalpomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo patalpomis naudojasi tik atsakovai, kadangi jie, be ieškovės sutikimo atlikę patalpų pertvarkymą, faktiškai pakeitė šių patalpų paskirtį (vietoje patalpų, turėjusių sanitarinis higieninius įrenginius, įrengė poilsio patalpą), jas perplanavo ir valdo bei naudojasi, kaip savo nuosavybės objektu. Tik atkūrus bendro naudojimo patalpų buvusią padėtį bus apginta ieškovės pažeista nuosavybės teisė. Nors ieškovas teigia, kad durų raktai ieškovei buvo perduoti, tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Antstolio M. Petrovskio 2011 m. birželio 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (t.2, b.l. 10-13) užfiksuota aplinkybė, kad ieškovė pati turimu raktu atrakino koridoriaus durų apatinę spyną, nepatvirtina, kad šį raktą jai perdavė atsakovai, be to, buvo atrakinta tik apatinė spyna, kai yra ir daugiau durų užraktų, norint patekti iki bendro naudojimo patalpų.

Dėl galimybės atstatyti bendro naudojimo patalpas į pirminę padėtį

Apelianto teigimu, teismo sprendimas negalės būti įvykdytas, kadangi nėra parengtas tokių darbų atlikimo projektas. Ginčo dalykas yra bendro naudojimo patalpų atstatymas į prieš tai buvusią teisėtą padėtį, todėl šių darbų atlikimas nereiškia naujos statybos, rekonstravimo, modernizavimo, kapitalinio remonto darbų ar pan. atlikimo, kuriems iš tikrųjų būtų reikalingas projektas (Statybos įstatymo 20 str.). Šiuo atveju tai reiškia tik teisėtos iki tol buvusios padėties atkūrimą. Ir atvirkščiai, atsakovas K. B., rekonstruodamas bendro naudojimo patalpas nustatytu būdu, tokį projektą turėjo turėti, ir šių darbų atlikimui taip pat turėjo gauti bendraturtės (ieškovės) sutikimą. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad sprendimas neįvykdytinas ir dėl tos priežasties, kad pagal sprendime nurodytą pastato unikalų numerį, darbai turėtų būti atlikti ne pastate, esančiame A. Mickevičiaus g. 8, Kaune, bet Jūrės g. 28, Palangoje, neturi reikšmės, kadangi pirmosios instancijos teismas šį rašymo apsirikimą ištaisė 2012 m. sausio 18 d. nutartimi (t.2, b.l. 144), kuri nebuvo apskųsta ir yra įsiteisėjusi.

Apeliantas teigia, kad vykdant teismo sprendimą turės būti panaudojamos naujos medžiagos, įrenginiai, nes jie neišliko, todėl bus pagerintos bendro naudojimo patalpos, o teismo sprendime neišspręstas kompensavimo už patalpų pagerinimą klausimas. Šie apelianto teiginiai nagrinėjamo ginčo aspektu neturi esminės reikšmės, kadangi teismo sprendimu atsakovas K. B. nėra įpareigojamas atlikti bendro naudojimo patalpų pagerinimą, o tik įpareigojamas atkurti buvusią iki ieškovės teisių pažeidimo padėtį, todėl papildomų išlaidų kompensavimo klausimas neturėjo būti sprendžiamas. Kilus ginčui tarp bendraturčių dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų patalpų tinkamo išlaikymo, būtinumo jas pagerinti ir dėl to turėtų išlaidų atlyginimo, toks ginčas gali būti sprendžiamas atskira tvarka. Ginčas dėl ieškovės nepakankamo prisidėjimo išlaikant bendro naudojimo patalpas taip pat ne šios bylos dalykas.

Dėl būtinumo skirti statybinę ekspertizę

Atsižvelgus į nurodytus argumentus (dėl ieškovės pažeistų nuosavybės teisių gynimo ir galimybės įvykdyti sprendimą), darytina išvada, kad nėra būtinybės spręsti klausimą dėl statybinės ekspertizės bendro naudojimo patalpų techninei būklei, jų fizinio nusidėvėjimo laipsniui techninėms atstatymo sąlygoms nustatyti skyrimo.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų patyrė materialinę žalą, kadangi mokėjo mokesčius už jai priklausančią bendro naudojimo patalpų dalį, kuria ji dėl atsakovų veiksmų negalėjo naudotis, t.y. ieškovė turėjo išlaidų, kurios dėl atsakovų veiksmų, jai buvo nepagrįstos. Todėl tai yra jos tiesioginiai nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.). Atsakovo nuoroda į tai, kad jis gal būt patyrė didesnių nuostolių dėl to, kad ieškovė nevykdė pareigos prižiūrėti nuosavybę, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, o atsakovas, jei mano, kad jis taip pat patyrė nuostolių dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, tokį ieškinį gali reikšti atskira tvarka.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą, netinkamai taikė CK 6.250 straipsnio reikalavimus. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Tai reiškia, kad teismas negalėjo priteisti neturtinės žalos vien CK 6.250 straipsnio pagrindu, kadangi žala šiuo atveju padaryta ne asmens sveikatai ir ne dėl nusikaltimo ar gyvybės atėmimo, todėl turėjo būti nurodytas kitas įstatyminis pagrindas. Tačiau nei pati ieškovė, nei teismas nenurodė įstatymo, nustatančio neturtinės žalos atlyginimą dėl bendraturčių teisių pažeidimo. Tokiu būdu nenustatyta, kad ginčo atveju koks nors įstatymas numatytų neturtinės žalos atlyginimą. Todėl šioje dalyje teismas nepagrįstai ieškinį tenkino, ir sprendimas šio reikalavimo patenkinimo dalyje naikintinas, priimant šioje dalyje naują sprendimą – ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinį skundą patenkinus iš dalies bei atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas už apeliacinį skundą mokėtiną žyminį mokestį, buvo įpareigojęs atsakovą K. B. sumokėti po 68 Lt už kiekvieną turtinį reikalavimą (t.2, b.l. 145), atsakovui K. B. iš ieškovės priteistinas 68 Lt žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti jo dalį, kuria iš atsakovo K. B. ieškovei E. B. priteista 300 Lt neturtinės žalos, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo atmesti.

Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės E. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui K. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 68 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.