Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2019-01-25 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-18-606/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-01-25
Bylos Nr.
AN2-18-606/2019
Teisminio proceso Nr.
4-33-3-00217-2018-4
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Edita Lapinskienė
Pažeidėjas
N. V.
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-18-606/2019Teisminio proceso Nr. 4-33-3-00217-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 16.9.3.; 16.9.10.; 21.11.8 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 25 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos N. V. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. nutartimi paliktas nepakeistas Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto PK 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarimas, kuriuo N. V. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ANK 417 straipsnio 1, 8 dalis, 426 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m. gegužės 6 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties 14 numeriu pažymėtu pastatu, vairuodama transporto priemonę „O. O. B Caravan“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į kelio dangą, kelio reljefą, nesilaikė važiuojamosios dalies dešinio krašto, todėl kliudė kairiojo kelio pusės kelkraštyje stovintį šunį ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, taip pažeisdama Kelių eismo taisyklių 119, 127, 219.1, 222 punktų reikalavimus. Eismo įvykio metu nukentėjo šuo. Padaryta žala neviršija 15 bazinių bausmių dydžių.

2. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patraukta N. V. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną jai nutraukti.

Šalies argumentai

2.1. Nurodo, kad įvykio dieną, važiuodama su savo anūkais, nuklydo į (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini) rajone. Nors jokių greičio ribojimo ženklų ir nebuvo, šiame kaimo kelyje jokio greičio išvystyti nebuvo galimybės, jis yra duobėtas žvyrkelis. Važiuodama pastebėjo dešinėje kelio pusėje stovintį stambaus sudėjimo vyrą, jis mojavo suspaustu kumščiu. Ji pradėjo stabdyti, tačiau šalia jos sėdėjusi nepilnametė anūkė pradėjo šaukti, kad nestotų, nes šis asmuo jai pasirodė girtas, galėjo jas primušti. Ji pro šį asmenį pravažiavo, kiek įmanoma, kairiau. Tačiau šis asmuo staiga pasivijęs automobilį, trenkė į bagažinę kumščiu, kažką šaukdamas. Tada ji šiek tiek padidino greitį, kad nenukentėtų automobilis ir su ja važiavę anūkai. Jis vijosi automobilį garsiai keikdamasis ir grasindamas. Tuo pačiu metu pamatė, kad iš paskos lodamas atbėga stambus vilkšunis, jis puolė į užpakalines kairės pusės dureles ir bandė kąsti į padangą. Po minėto vyriškio šauksmų, šuo nustojo bėgti ir sustojo. Jokio eismo įvykio, iš kurio ji būtų supratusi, kad kliudė šunį, nebuvo, nematė, jog būtų automobiliu ant ko nors užvažiavusi. Ji su nepilnamečiais vaikais patyrė stresą, turėjo sustoti ir išgerti vaistų. Kviesti policijos pareigūnų nematė prasmės, nes jis jos vairuoto automobilio neapgadino, o dėl jo elgesio, ji nieko negalėjo įrodyti. Be to, pamanė, jog gali būti apkaltinta ir dėl melagingo policijos iškvietimo. Teismo posėdyje D. Č. pats patvirtino, kad mojavo kumščiu ir grasino, tik jis tokius savo veiksmus interpretavo kaip įspėjimą dėl tariamai didelio greičio, o ne fizinį grasinimą. Tokį jo veiksmą teismas iš esmės pripažino kaip savaime suprantamą, tarsi tai būtų įprasta ir leidžiama. Be to, D. Č. pripažino, kad šuo yra dresuotas ir vykdo komandas. Tai atitinka jos ir D. Č. draugės liudytojos I. M. parodymus, kad šuo po jo komandos parbėgo į kiemą, nes D. Č. jį buvo paleidęs. Vedžiodamas šunį viešame kelyje be antsnukio, D. Č. pažeidė Gyvūnų laikymo Plungės rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių 45 punktą. Atsižvelgiant į automobilio buferio ir šuns aukštį, šuniui nustatyti sužalojimai negalėjo būti padaryti.

2.2. Apeliantė pažymi, kad D. Č. ir Klaipėdos AVPK atstovas pripažino, kad šiame kelyje jokio greičio apribojimo nėra. Vietovė netgi nepažymėta gyvenvietės ženklu. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismo posėdžio metu jos anūkė A. Š. davė parodymus ir susijaudino, teismas padarė pertrauką. Apeliantė daro išvadą, kad po pertraukos teismas atsisakė ją toliau apklausinėti, nes jos parodymai neatitiko nutarimo išvadų, kadangi vaikas kalbėjo tiesą. Teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir vienpusiškai, iš esmės remdamasis tik suinteresuoto bylos baigtimi asmens parodymais. D. Č., remdamasis PK nutarimu ir teismo nutartimi, siekia gauti žalos atlyginimą už tariamai jos padarytą šuns sužalojimą. Iš nutarimo ir teismo nutarties neaišku, kokiais principais vadovaujantis apskaičiuotas žalos dydis ir bazinis bausmių dydis.

2.3. Apeliantės teigimu, ji buvo ir yra įsitikinusi, kad jokio eismo įvykio nesukėlė. Skundžiamoje nutartyje iš esmės pripažįstama, kad situacija buvo stresinė. Remiantis ANK 35 straipsnio 1 dalies 7 punktu, savaime yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau nei institucija priėmusi nutarimą, nei teismas nutartyje šios aplinkybės nevertino ir netgi nepripažino, kad D. Č. veiksmai buvo neteisėti. Apeliantės nuomone, pripažįstant, jog ji pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, jos veiksmai, atsižvelgiant į situaciją, turėjo būti vertinami ir kaip būtinasis reikalingumas, numatytas ANK 16 straipsnyje.

2.4. Apeliantės tvirtinimu, ji apie neva sukeltą eismo įvykį, sužinojo, kai buvo iškviesta į policijos komisariatą. Kadangi ji jokio pažeidimo nepadarė, kategoriškai atsisakė prisipažinti dėl to, ko nepadarė. Apeliantė dar kartą akcentuoja, kad ji jokio Kelių eismo taisyklių reikalavimo nepažeidė, greičio išvystyti nurodytoje vietoje nėra galimybės, važiavo savo kelio pusėje, buvo blaivi, transporto priemonė buvo drausta. Ant automobilio detalių jokių sugadinimų ir sąsajų su eismo įvykiu nenustatyta. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose (nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012, 2AT-8-2013), apeliantė tvirtina, kad byloje nenustatytas, nei administracinis nusižengimas nei administracinio nusižengimo sudėtis jos veiksmuose, o priimtas nutarimas yra grindžiamas jį priėmusio pareigūno ir teismo nepagrįstu vidiniu įsitikinimu. Todėl nutarimas ir teismo nutartis yra nepagrįsti.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK Veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas V. Kurmis prašo Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos N. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

6. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patraukta N. V. tvirtina, kad ji jokių Kelių eismo taisyklių reikalavimų nepažeidė, greičio neviršijo, nes tokiame kelyje nebūtų buvusios galimybės jį viršyti. Ji negalėjo suprasti, kad sukėlė kokį nors eismo įvykį, jokių apgadinimų ant jos automobilio nenustatyta. Ji pati patyrė stresą dėl D. Č. veiksmų, nes jis mojavo kumščiu ir šaukė, o kviesti policijos pareigūnų nematė prasmės, nes jis jos vairuoto automobilio neapgadino.

7. Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį, administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Taigi asmens padaryta veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK ypatingoje dalyje, sudėtis. Kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Vadovaujantis ANK 569 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl sveikatos sutrikdymo fakto ir masto.

8. Pagal ANK 426 straipsnio 1 dalį administracinę atsakomybę užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Aptariamos teisės normos dispozicijoje yra įtvirtinta tik viršutinė žalos dydžio riba – penkiolika bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Kartu pažymėtina, kad žala yra vertinamoji kategorija, jos (žalos) buvimas ar nebuvimas gali priklausyti nuo turto savininko valios išraiškos. Todėl sugadinus ar tik apgadinus turtą negali būti laikoma, kad žala nekilo arba ji yra mažareikšmė ir panašiai. Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio vietos požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia: asmuo suvokia, kad jis susijęs su eismo įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją (pareigą) ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasitraukusio asmens kaltės turinys nustatomas analizuojant įvykio aplinkybes, bylos medžiagą. Sprendžiant, ar buvo kaltininko tyčia, turi būti vertinamos ir tokios aplinkybės, kaip padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis susiduriant eismo įvykyje dalyvavusiems automobiliams ar kliudant kitus objektus, kaltininko elgesys po eismo įvykio ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-4-2011). Vienos iš aplinkybių, padedančių atskleisti tyčios turinį, yra eismo įvykį sukėlusio asmens tikslai, motyvai, dėl kurių jis pasitraukia iš įvykio vietos (paprastai taip elgdamasis asmuo siekia išvengti atsakomybės), tačiau šios aplinkybės nėra būtinas aptariamoje teisės normoje numatyto pažeidimo sudėties požymis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-33-2013). Teismų praktikoje kaltės, jos formos, rūšies subjektyvių (vidinių psichinių) administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) požymių turinys atskleidžiamas ne vien tik paties pažeidėjo prisipažinimu padarius administracinį nusižengimą (teisės pažeidimą), išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) padarymą ir kokių padarinių šiais veiksmais buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) administracinio nusižengimo (teisės pažeidimo) požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-9-746/2015, 2AT-34-507/2015, 2AT-7-29-746/2015, e2AT-16-693/2016 ir kt.).

9. Kelių eismo taisyklių 119 punkte numatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Kelių eismo taisyklių 127 punkte numatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Kelių eismo taisyklių 219 punkte numatyta, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui, ir pažymėti eismo įvykio vietą Taisyklių 91.2 papunktyje ir 92 punkte nustatyta tvarka (Taisyklių 219.1 punktas). Kelių eismo taisyklių 222 punkte numatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai.

10. Tiek apeliaciniame skunde, tiek ir teismo posėdyje administracinėn atsakomybėn patraukta N. V. savo kaltės dėl administracinių nusižengimų padarymo, už kuriuos nubausta pagal ANK 417 straipsnio 1, 8 dalis, 426 straipsnio 1 dalį, nepripažino. Teigė, kad važiuojant automobiliu su vaikais, įvyko tik toks incidentas, kad pamatė bėgantį link kelio grūmojantį vyriškį, vaikai pradėjo šaukti, kad nestotų, kad vyriškis ko nors nepadarytų, nes visokių įvykių būna. Kelias buvo duobėtas, greitai nevažiavo. Buvo pristojusi, vyriškis vijosi, trenkė į galinį automobilio stiklą. Padidinusi greitį, nuvažiavo. Automobilyje esančiame galinio vaizdo veidrodėlyje matė, kad išbėgo šuo ir staiga dingo. Šuo cyptelėjo, kai prie jo pribėgo tas vyriškis. Į policiją neskambino, nes jokio įvykio nesukėlė, bijojo, kad bus apkaltinta melagingu policijos iškvietimu. Šuns nekliudė automobilio priekiniu buferiu, nes jo aukštis 30 cm, todėl šuns kojos nesužalotų. Šuo vijosi, jis buvo palaidas. Nematė, ar ant kaklo šuo turėjo pavadėlį (b. l. 17).

11. Iš teismo posėdyje duotų nukentėjusiojo D. Č. parodymų nustatyta, kad jis pamatė dideliu greičiu atvažiuojantį automobilį, važiavo 50–60 km/h greičiu, kilo dulkės, todėl bėgo pagrūmoti kumščiu, kad nelėktų, nes galėjo į kelią išbėgti vaikai. Šuo buvo su metro ilgio pavadėliu, kontroliuojamas prie jo. Kai automobilis važiavo pro juos, atrodė, kad automobilį suka į jį, jis traukėsi, šunį traukė iš paskos, automobilis truputį pristabdė ir automobilio buferio kampu trinktelėjo šuniui, šuo pradėjo cypti. Jis gavo smūgį per galinę koją ir nuskrido šalin. Šuns ūgis iki 50–45 cm. Tada jis paleido šunį nuo savęs, nes norėjo pasivyti automobilį. Vėliau norėjo pakalbėti su vairuotoja, bet ši nekalbėjo su juo. Iki eismo įvykio šuo buvo sveikas, gydymas gyvūnui buvo reikalingas po eismo įvykio pasekmių, dėl to patyrė žalą, buvo sulaužyta užpakalinė kairė koja. Po sužalojimo šuo cypė be perstojimo 5 minutes, todėl turėjo suprasti, kad kliudė šunį. Šuo truputį dresuotas, klauso komandų „ateiti, sėsti, stovėti“ (b. l. 18).

12. Teismo posėdyje apklausta kaip liudytoja A. M. parodė, kad ji iš kiemo matė nurūkstantį automobilį per pervažą, kuris prieš tai aplenkė kitą automobilį, ir nesustojo prie ženklo „STOP“. Šuo parėjo cypdamas, jis parkrito ant žemės ir pradėjo raitytis, pamatė, kad koja tabaluoja. Kitą dieną bandė surasti automobilio savininkę, manė, kad jai gal stresas, norėjo tik kad atlygintų žalą už šuns kojos operaciją, nes iš kojos nieko nebuvo likę, visa buvo sumaitota. Veterinarė sakė, kad koks turėjo būti smūgis ir greitis, jog taip sumaitotų kaulus ir audinius. Vyrui susisiekus su automobilio vairuotoja, ši pasakė, kad vairavo ne ji, gali atsiųsti numerį, kas vairavo. Po kurio laiko automobilio savininkė pasakė, kad neduos numerio. Po įvykio buvo nuvažiavę pas kaimynus, išsiaiškinti, iš kur tas automobilis parvažiavo. Vieni kaimynai pasakė, kad tas automobilis buvo įsukęs į kiemą, įpuolė į akmenį, į šuns būdą (b. l. 18).

13. Pažymėtina, kad nukentėjusysis D. Č. visiškai neneigė to, jog jis grūmojo vairuotojai kumščiu, nes ši važiavo gyvenvietės žvyrkeliu dideliu greičiu ir kėlė pavojų į kelią galėjusiems išbėgti vaikams. Todėl dėl to, jog jis galbūt elgėsi neteisėtai, N. V. turėjo teisę apie tai pranešti policijai. Bylos duomenimis nenustatyta, neparodė ir pati N. V., kad dėl D. Č. veiksmų ji būtų negalėjusi važiuoti toliau, kad jai kilo reali grėsmė. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad eismo įvykio metu, D. Č. stovėjo kairiojo kelio pusės kelkraštyje, o N. V. privalėjo važiuoti arčiau dešiniojo kelio pusės kelkraščio. Ir tai objektyviai leidžia teigti, kad jai, vien D. Č. grūmojimas kumščiu, jokio streso sukelti negalėjo. Be to, akivaizdu, kad matant grūmojantį vyrą, nebūtų pagrindo net mąstyti apie tai, kad reikia sustoti. Pažymėtina ir tai, kad N. V. buvo pristabdžiusi automobilį, tačiau sukėlusi eismo įvykį, apie jį nepranešusi policijai, padidinusi greitį, iš eismo įvykio vietos pasišalino.

14. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti tuo, kad įvykio dieną D. Č. automobilio „O. O. B Caravan“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojai N. V. grūmojo kumščiu dėl to, jog ši važiavo nesaugiu greičiu. Nors bylos duomenimis ir nustatyta, kad kelio ženklo, žyminčio gyvenvietę, nebuvo, tačiau tai savaime nereiškia, jog vairuotoja neprivalėjo atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Pažymėtina, kad ne tik iš eismo įvykio vietos schemos, nuotraukos objektyviai nustatyta, bet ir pati N. V. 2018 m. gegužės 11 d. paaiškinime patvirtino, kad keliukas buvo siauras. Kartu patvirtino, kad dėl to, jog keliukas buvo siauras, ji važiavo keliuko viduriu. Akivaizdu, jog N. V., matydama D. Č., privalėjo ne tik sulėtinti greitį, bet ir laikytis dešiniojo važiuojamosios kelio pusės kelkraščio. Byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia nukentėjusiojo D. Č. parodymų, kad kai automobilis važiavo pro jį ir šunį, jam atrodė, kad automobilis sukamas į juos, todėl jis traukėsi, šunį traukė iš paskos, vairuotoja automobilį truputį pristabdė ir automobilio buferio kampu trinktelėjo šuniui, šuo pradėjo cypti. Tai, jog N. V. jau pristabdžiusi automobilį, kliudė tik šuns koją, nepaneigia D. Č. parodymų, kad jis buvo pasitraukęs į kelkraštį bei kartu patraukęs ir šunį. Pažymėtina, kad duodama parodymus teismo posėdyje, N. V. parodė, kad tik automobilio galinio vaizdo veidrodėlyje pamatė, jog staiga atsirado šuo. Tačiau atsakydama į advokato A. Staškūno klausimą, ji aiškiai parodė, kad vyriškis stovėjo kartu su šunimi. N. V. taip pat patvirtino, kad girdėjo, jog šuo sucypė. Tai, jog N. V. iš anksto matė kelkraštyje stovintį šunį kartu su D. Č., patvirtina jos 2018 m. gegužės 11 paaiškinime nurodytos aplinkybės, iš kurių nustatyta, kad vilkšunis puolė ant automobilio, šoko ant kairės pusės durelių. Todėl akivaizdu, kad šuo tikrai įšoko į kelią tada ne staigiai, kai ji jau buvo nuvažiavusi. Veterinarijos gydytojos išraše iš ligos istorijos užfiksuoti duomenys apie tai, kokie sužalojimai buvo padaryti šuniui, t. y. kad šuo nešė užpakalinę koją, jam buvo nustatytas blauzdikaulio lūžis, visiškai nepaneigia nukentėjusiojo D. Č. ir liudytojos A. M. parodymų, kad šuo po smūgio automobilio buferiu, cypė ilgai, dar ir parėjęs namo, bei raitėsi ant žemės. Akivaizdu, kad N. V. matydama šunį, privalėjo elgtis dar atidžiau. Aptartos aplinkybės bei tai, kad D. Č. šuo buvo vilkšunis, t. y. didelis šuo, atsižvelgiant į jo sužalojimo mastą ir pobūdį, nėra pagrindo abejoti tuo, kad N. V. turėjo justi ir juto, kad važiuodama ne savo kelio puse, kliudė prie kelkraščio stovėjusį D. Č. šunį ir būtent po patirto sužalojimo šuo akivaizdžiai cypė. Pažymėtina, kad šiuo atveju šuo buvo sužalotas ne jam išbėgus staigiai į kelią, bet kelkraštyje. N. V. turėjo pasirinkti tokį važiavimo greitį, kad bet kuriuo momentu galėtų automobilį sustabdyti. Todėl jeigu N. V. būtų nepažeidusi Kelių eismo taisyklių 119 punkte numatyto reikalavimo ir važiavusi arčiau dešiniojo važiuojamosios kelio pusės kelkraščio, nepažeidusi Kelių eismo taisyklių 127 punkto reikalavimų ir, atsižvelgdama į važiavimo sąlygas, pasirinkusi saugų ir nekeliantį pavojaus kitiems asmenims ar jų turtui važiavimo greitį, eismo įvykis akivaizdžiai būtų neįvykęs. Šiuo atveju tai, kad po eismo įvykio ant N. V. automobilio neliko žymių, išraše iš ligos istorijos užfiksuoti duomenys ir šuns pristatymo pas veterinarą data, visiškai nepaneigia fakto, kad D. Č. šuo buvo sužalotas būtent nagrinėjamo įvykio metu. D. Č. nuosekliai paaiškino, kad jis nuvežė šunį pas veterinarą po įvykio kitą dieną, nes įvykis įvyko sekmadienį, todėl tą dieną veterinarijos ambulatorija nedirbo. Be to, pažymėtina ir tai, kad eismo įvykis įvyko 20 val., todėl net ir darbo dieną, tokiu laiku veterinarijos ambulatorija galėjo būti uždaryta.

15. Apeliaciniame skunde N. V. teigė, kad teismas iki galo neapklausė kaip liudytojos A. Š., tačiau iš jos jau duotų parodymų, kurie būtų svarbūs, nustatyta, kad ji nesupranta ir negalėjo nurodyti, kokiu greičiu galėjo važiuoti N. V., kitų nustatytų ir aptartų bylai reikšmingų aplinkybių nepaneigė ir pats D. Č. bei N. V.. Kaip jau buvo nustatyta, N. V. negalėjo nematyti šuns ir nesuprasti, kad jį sužalojo, ir taip sukėlė eismo įvykį. Todėl jeigu, kaip ji teigė, bijojo nukentėjusiojo D. Č., neabejotinai apie sukeltą eismo įvykį privalėjo pranešti policijai pati, tačiau ji to nepadarė, tikėdamasi lengvabūdiškai išvengti žalos atlyginimo. Byloje pateikti kasos kvitai patvirtina, kad po įvykio už veterinaro šuniui suteiktą gydymą ir vaistus, buvo sumokėta 350 Eur. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugpjūčio 30 d. nutarimu Nr. 707 patvirtintas bazinis bausmių ir nuobaudų dydis – 50 eurų. D. Č. padaryta žala neviršija penkiolikos bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių (ANK 426 straipsnio 1 dalis).

16. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patraukta N. V. tvirtino, kad ji nesustabdė automobilio ir nuvažiavo dėl būtinojo reikalingumo, nes D. Č. grūmojo kumščiu, ir ši aplinkybė sukėlė jai stresą. Pažymėtina, kad ANK 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiką, kurią jis padarė siekdamas pašalinti jam pačiam, kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams gresiantį pavojų, jeigu šis pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir padaryta žala yra mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad savo veiksmais pavojingą situaciją sudaręs asmuo gali pasiremti būtinojo reikalingumo nuostatomis tik tuo atveju, kai pavojinga situacija sudaryta dėl neatsargumo. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad administracinėn atsakomybėn patraukta N. V. būtų sukėlusi pavojingą situaciją dėl neatsargumo, priešingai, ji sąmoningai nesilaikė dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto, neabejotinai važiavo nesaugiu greičiu, nes ir pristabdžiusi automobilį, sukėlė eismo įvykį – kliudė kelkraštyje stovėjusį šunį, o apie eismo įvykį nepranešė policijai ne dėl streso, o dėl to, jog neva buvo įsitikinusi, kad jokio eismo įvykio nesukėlė. Be to, bylos duomenys nepaneigia, kad N. V. galėjo būti susijaudinusi jau prieš eismo įvykį, dėl to, kad pasiklydo kelyje, vėliau, kaip paaiškinime patvirtino apklaustas A. L., įvažiavo į kiemą, atsitrenkė į ten buvusį akmenį, tačiau nesustojusi iš kiemo išvažiavo. Tai, jog N. V. kelyje iš esmės elgėsi neatsakingai, nepaneigia ir liudytojos A. M. parodymai, kad ji dar ir po sukelto eismo įvykio, važiuodama automobiliu, prieš tai aplenkusi kitą automobilį, prie pervažos nesustojo prie kelio ženklo „STOP“.

17. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms konstatuotina, kad Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu, teismas

nutaria:

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą ir N. V. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja Edita Lapinskienė