Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas skunde (b. l. 21–29), skundo patikslinime (b. l. 31), pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas buvo kalinamas LAVL žiauriomis, žeminančiomis orumą, kankinančiomis sąlygomis. Tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo netinkama dirbtinė apšvieta. Nors dėl netinkamos dirbtinės apšvietos 310 kamerų tipo patalpoje ne kartą kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentą (toliau – ir Visuomenės sveikatos centras), kuris nustatė dirbtinės apšvietos pažeidimus, tačiau nustatyti pažeidimai nebuvo pašalinti visą pareiškėjo kalėjimo šioje kamerų tipo patalpoje laikotarpį, t. y. apie 6 mėnesius. Nurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti dušu pagal sezoniškumą, nes šiltuoju sezono metu nepakako vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Tvirtino, kad serga tuberkulioze, todėl jam būtina palaikyti asmens švarą. 2017 m. vasario 21 d. kreipėsi į LAVL direktorių su prašymu leisti dažniau maudytis. Teigė, jog galimybės išsimaudyti ne mažiau kaip du kartus per savaitę nesuteikimas prieštarauja tarptautinės teisės aktams, pažeidžia pareiškėjo teises. Kėlė pretenzijas dėl netinkamo pareigūnų elgesio bei nuolatinių provokacijų. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė fizinį skausmą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, sutriko regėjimas, nuolat jaučia baimę, apatiją, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 7000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas skundu (b. l. 21–29) iš atsakovės reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijos veiksmais jį gydant Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d., neužtikrinant tinkamos dirbtinės apšvietos, nesuteikiant galimybės dažniau pasinaudoti dušu, netinkamo, provokuojančio pareigūnų elgesio.

2017 m. spalio 11 d. pareiškėjas padavė teismui patikslintą skundą, kuriame kėlė pretenzijas dėl higienos reikalavimų neatitinkančio minkštojo inventoriaus, dėl pareigūnų, nepasitikrinusių sveikatos teisės aktų nustatyta tvarka bei neturinčių higienos įgūdžių, pirmosios pagalbos mokymo kursų, sveikatos žinių atestavimo pažymėjimų, jo sveikatai keliamos grėsmės (b. l. 102–104).

Teismas 2017 m. spalio 19 d. nutartimi nustatė terminą iki 2017 m. lapkričio 3 d. patikslinto skundo trūkumams pašalinti, kuris buvo pratęstas teismo 2017 m. lapkričio 6 d. ir 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimis iki 2018 m. sausio 4 d. (b. l. 118–119, 124, 128–129).

Nustatytu terminu pareiškėjas nepateikė teismui patikslinto skundo, todėl pareiškėjas nepašalino skundo trūkumų, o jo teismui paduotas patikslintas skundas laikomas nepaduotu ir jam grąžinamas (ABTĮ 33 str. 1 d.). Grąžinus patikslintą skundą, byla nagrinėjama pagal 2017 m. rugpjūčio 3 d. teisme gautą pareiškėjo skundą (reg. Nr. DOK-5426) (b. l. 21–29).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. tam tikrais periodais buvo gydomas LAVL 11 D 3/p korpuso 207 kamerų tipo patalpoje, 12 D 3/p korpuso 310 kamerų tipo patalpoje ir 12 D 3 /p korpuso 311 kamerų tipo patalpoje (b. l. 38).

Nors LAVL atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas 12 D 3/p 310 kamerų tipo patalpoje kalėjo nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2017 m. kovo 8 d., o 12 D 3/p korpuso 311 kamerų tipo patalpoje - laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 28 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d., tačiau byloje esantys kiti dokumentai (Asmens sveikatos istorija), pareiškėjo skundai/prašymai (b. l. 42, 44–47), atsakymai į jo skundus (b. l. 10–15, 30, 43, 48), medicinos išrašas (b. l. 61) bei paties pareiškėjo tvirtinimas, kad jis 310 kamerų tipo patalpoje kalėjo apie šešis mėnesius, paneigia atsakovo atstovo pateiktus duomenis, nes iš nurodytų dokumentų matyti, kad LAVL laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas kalėjo nepertraukiamai (išskyrus 2017-04-26, kuomet buvo išvežtas į LSMU Kauno klinikas) (b. l. 61, Asmens sveikatos istorija). Be to, iš į bylą pateiktų pareiškėjo skundų (b. l. 46, 53–54, 113–116) bei 2017 m. liepos 27 d. prašymo (Asmens sveikatos istorija) matyti, kad pareiškėjas 310 kamerų tipo patalpoje gyveno ir 2017 m. kovo 7–9 d., 2017 m. kovo 28 d., 2017 m. balandžio 3, 6 ir 28 dienomis, 2017 m. gegužės 4 d., 2017 m. liepos 27 d., todėl, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir pareiškėjo tvirtinimą, kad 310 kamerų tipo patalpoje jis gyveno apie 6 mėnesius, tikėtina, kad pareiškėjas 12 D 3/p 310 kamerų tipo patalpoje kalėjo nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2017 m. liepos 28 d.

Pareiškėjas kalinimo sąlygas minėtose gyvenamosiose patalpose laiko nežmoniškomis, kankinančiomis, pažeidžiančiomis orumą, tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų nuostatas.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamuoju atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėjas savo reikalavimą taip pat grindžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog minėta Konvencija yra tiesiogiai taikoma Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamoje byloje patikrins, ar atsakovė nepažeidė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio.

Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusio asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje L.prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje paprastai atsižvelgia į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, jo amžių, lytį ir sveikatą, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).

Pareiškėjas tvirtina, kad jo kalėjimo metu minėtose kamerų tipo patalpose buvo netinkama (nepakankama) dirbtinė apšvieta.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 14 punkte nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pagal pareiškėjo prašymus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento specialistai tikrino 310 kamerų tipo patalpos dirbtinę apšvietą ir nustatė Higienos normos HN 134:2015 pažeidimus (b. l. 10, 12, 58–59), todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos dirbtinės apšvietos 310 kamerų tipo patalpoje pripažintini pagrįstais.

Atsakovės atstovė nepateikė teismui jokių duomenų apie 207 kamerų tipo patalpos dirbtinės apšvietos atitiktį Higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimams, todėl, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, atsakovės atstovei nepaneigus pareiškėjo teiginių, susijusių su 207 kamerų tipo patalpos apšvietos pažeidimu, jis laikomas nustatytu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03).

Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kauno departamento 2017 m. rugpjūčio 29 d. patikrinimo akto Nr. PA.2-1043 (16.3.187.2.12) matyti, kad, 2017 m. rugpjūčio 25 d. patikrinus 311 kamerų tipo patalpos apšvietą, Higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimas nebuvo nustatytas. Pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų, paneigiančių nurodyto patikrinimo akto duomenis, todėl jo pretenzijos dėl netinkamos dirbtinės apšvietos 311 kamerų tipo patalpoje atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su galimybės dažniau, atsižvelgiant į sezoniškumą, išsimaudyti po dušu nesuteikimu.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje kai kuriais atvejais buvo pripažinta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogindavo ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis pakankamai dažnai dušu (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. EŽTT 2012 m. liepos 10 d. sprendimą V. prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą O. prieš Rumuniją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi pozicijos, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama kaip viena iš. kumuliacinių sąlygų sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2016 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Analogiškos nuostatos reglamentuotos Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Leisti nuteistajam dažniau nei kartą į savaitę praustis po dušu yra pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisė.

Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjo kalinimo laikotarpiu LAVL asmenys į dušus buvo vedami vadovaujantis Nuteistųjų ir suimtųjų maudymosi grafiku (b. l. 60).

Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu, pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę jis turėjo galimybę praustis po dušu. Taigi akivaizdu, kad pirmiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nėra pažeidžiamas.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas 2017 m. vasario 21 d. kreipėsi į LAVL direktorių su prašymu leisti jam dažniau maudytis duše (b. l. 49).

LAVL 2017 m. kovo 15 d. šio pareiškėjo prašymo nagrinėjimo procedūrą nutraukė, pareiškėjui pateikus 2017 m. kovo 15 d. pareiškimą, kuriuo jis prašė nenagrinėti ir neteikti atsakymų į jo raštus (b. l. 97), todėl negalimas tvirtinimas, jog LAVL atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl maudymosi.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad nesudarydama galimybės nusiprausti dažniau (bent du kartus per savaitę) atsakovės atstovė pažeidė Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijų Europos Sąjungos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (priimta 952-ame Ministrų Komiteto ministrų pavaduotojų posėdyje 2006 m. sausio 11 d.) 19.4 punkto nuostatas, nustatančias, kad turi būti įrengta tinkama įranga tam, kad kiekvienas kalinys galėtų praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jei įmanoma, kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip du kartus per savaitę (arba dažniau, jei reikalinga) tam, kad būtų užtikrinti higienos reikalavimai, paaiškintina, kad minėtas dokumentas yra patariamojo, o ne privalomojo pobūdžio.

Kadangi LAVL pareiškėjui buvo suteikta teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, nagrinėjamos bylos kontekste nenustačius ypač prastų kalinimo sąlygų, nesant jokių duomenų, kad pareiškėjui dėl sveikatos būklės ar kitų priežasčių buvo būtina dažniau maudytis po dušu (jį gydančio gydytojo rekomendacijų ar pan.), bei atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas turėjo galimybę nusiprausti ginčo kamerų tipo patalpose, kuriose įrengtos praustuvės bei šilto ir šalto vandens tiekimo sistema, teismo nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną LAVL buvo pažeista.

Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl netinkamo, provokuojančio pareigūnų elgesio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susiję su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė konkrečių pareigūnų, jų vardų, pavardžių, konkrečių pareigūnų elgesio atvejų, iš kurių būtų galima spręsti apie jų netinkamą, provokuojantį elgesį, pareiškėjas nepateikė jokių šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, todėl bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstų samprotavimų pagrindu teismas negali nustatyti galimai neteisėtų atsakovės atstovės veiksmų.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 9 d. iki 2017 m. liepos 28 d. gydantis 207 ir 310 kamerų tipo patalpose nebuvo užtikrinta tinkama dirbtinė apšvieta. Teismo vertinimu, byloje nustatytas pažeidimas nėra tinkamas pagrindas pripažinti pareiškėjo kalinimo sąlygas LAVL pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

Pareiškėjas dirbtinės apšvietos pažeidimą siejo su regėjimo sutrikimu bei psichologiniais išgyvenimais (emocine depresija, išlikusiu baimės jausmu ir pan.).

Iš pateiktos pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo konsultuotas gydytojo okulisto, jam nustatytas ūmus konjunktyvitas, taip pat pareiškėjas du kartus konsultuotas gydytojo psichiatro, kuris nurodęs, jog pareiškėjas kreipėsi dėl įtampos, netinkamų kalinimo sąlygų, dirglumo, jam skirtas gydymas. Duomenų, paneigiančių nustatyto pažeidimo galimą įtaką minėtiems susirgimams, atsakovės atstovė į bylą nepateikė, todėl nustatytas pažeidimas (netinkama dirbtinė apšvieta) laikytinas nurodytų sveikatos sutrikimų priežastimi.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Pagal LR CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įvertinus nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, pareiškėjui sukeltas neigiamas pasekmes, nesant įrodymų, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgusis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė teismui pažymą apie apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidas byloje (b. l. 154).

ABTĮ 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1punktą, proceso šalis, jos naudai priėmus sprendimą, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, iš jų –atstovavimo išlaidas (ABTĮ 40 str.1, 5 d.).

Nagrinėjamu atveju valstybės naudai turėtų būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos iš ginčą pralaimėjusios šalies, tačiau, šiuo atveju iš dalies ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Tokiu būdu nesant šalies, privalančios atlyginti atstovavimo išlaidas, prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas (ABTĮ 40–42 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009, 2015 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-690-556/2015).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–42 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.