- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-22
- Bylos Nr.
- 2-602-565/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01590-2015-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Burdulienė
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, VĮ Turto bankas
- Kategorijos
- 2.5.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, VĮ Turto bankas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas priteisti iš atsakovo A. B. trečiojo asmens VĮ Turto banko (toliau – Taip pat ir Turto banko) naudai 46 426,85 Eur žalai atlyginti.
Šalies argumentai
Ieškovas nurodė, kad atsakovas, eidamas Turto banko generalinio direktoriaus pareigas, pasirašė 2012-10-23 įsakymą Nr.P2-64, kuriuo N. V. nuo 2012-12-03 buvo atleistas iš darbo Turto banko Teisės departamento direktoriaus pareigose pagal DK 129 str. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-03-19 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-2030/2013 N. V. atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, laikė, kad darbo sutartis su N. V. yra nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė N. V. iš Turto banko 28 113,75 Lt vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012-12-03 (atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir 377,68 Lt vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2013-10-02 nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-2549/2013 paliko iš esmės nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-19 sprendimą, patikslinęs sprendimo rezoliucinę dalį, kad 377,68 Lt vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną darbo dieną yra priteisiamas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. nuo 2013-03-19, iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-05-30 nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-300/2014 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013-10-02 nutartį.
Žemesnės instancijos teismas
N. V. buvo išrinktas Turto banke veikiančios profsąjungos – Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos (toliau taip pat – Kolektyvo profesinės sąjunga) – valdybos nariu. Teismai, pripažindami N. V. atleidimą iš darbo neteisėtu, kaip vieną iš savarankiškų pagrindų nurodė tai, kad Turto bankas, žinodamas, kad N. V. yra Kolektyvo profesinės sąjungos valdybos narys, nesikreipė į šią profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo atleisti N. V. iš darbo, taip pažeisdamas DK 134 str. 1 d. nuostatas.
Vykdydamas įsiteisėjusius teismų sprendimus, Turto bankas iš įmonės lėšų sumokėjo N. V. 93 292 Lt (27 019,52 Eur). Turto bankas iš įmonės lėšų taip pat sumokėjo socialinio draudimo įmokas ir įmokas į Garantinį fondą. Bendra Turto banko dėl neteisėto N. V. atleidimo iš darbo patirtų išlaidų suma yra 160 302,63 Lt (46 426,85 Eur). Šias išlaidas VĮ Turto bankas patyrė dėl neteisėtų tyčinių ieškovo veiksmų, nes ieškovas, žinodamas, kad N. V. yra profesinės sąjungos renkamo organo narys, nevykdė DK 134 str. 1 d. nustatytos pareigos kreiptis į profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo atleisti N. V. iš darbo. Todėl ieškovas turi atlyginti Turto bankui visą įmonės patirtą žalą, t.y. 46 426,85 Eur.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškiniu nesutiko.
Atsakovas nurodė, kad dėl Turto banke įvykdytų struktūrinių pertvarkymų panaikinto Teisės departamento direktoriui N. V. 2010-09-09 buvo įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą DK 129 str. pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės). Atsakovas nuo 2010-09-20 ėjo Turto banko valdybos generalinio direktoriaus pareigas ir toliau tęsė N. V. atleidimo iš darbo procedūrą.
Turto banke veikė Turto banko darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – taip pat ir Darbuotojų profesinė sąjunga). Turto bankas kreipėsi į šią Darbuotojų profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo atleisti iš darbo N. V., kuris buvo išrinktas profesinės sąjungos organo – Teisinių konsultacijų komiteto – nariu, bet Darbuotojų profesinė sąjunga tokio sutikimo nedavė. Tačiau N. V., kaip Darbuotojų profesinės sąjungos Teisinių konsultacijų komiteto nario, kadencija turėjo baigtis 2012-10-28. Todėl atleidimo iš darbo metu, t.y. 2012-12-03, N. V. nebuvo Darbuotojų profesinės sąjungos renkamo organo – Teisinių konsultacijų komiteto – nariu.
Pradėjus N. V. atleidimo iš darbo procedūrą, 2011-04-22 VĮ Registrų centre buvo įregistruota Turto banko Kolektyvo profesinė sąjunga (toliau – taip pat ir Kolektyvo profesinė sąjunga). Kolektyvo profesinė sąjunga 2012-08-30 informavo Turto banko administraciją apie tai, kad N. V. priklauso šiai sąjungai. Profesinių sąjungų 1 str. 3 d. nustatė, kad darbdavys, jo įgaliotas atstovas negali būti jo įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančių profesinių sąjungų nariu. Pagal DK 14 str. 2 d. darbdaviai įgyja darbo teises ir prisiima darbo pareigas, taip pat jas įgyvendina per savo organus ir administraciją. N. V. buvo VĮ Turto banko administracijos darbuotojas, todėl negalėjo būti Kolektyvo profesinės sąjungos nariu. Be to, šios profesinės sąjungos nariais buvo tik 7 Turto banko darbuotojai iš esamų 64 darbuotojų, o ankščiau įsteigtos Darbuotojų profesinės sąjungos nariais buvo daugiau kaip pusė Turto banko darbuotojų. Todėl ieškovas turėjo pagrindą matyti, kad Kolektyvo profesinė sąjunga įsteigta neteisėtai ir tik tam, kad N. V. užsitikrintų DK numatytas garantijas atleidimo iš darbo metu.
Taip pat, esant Turto banke įsteigtoms dviem profesinėms sąjungoms, atsakovui iškilo klausimas, ar atleidžiant darbuotoją, kuris yra abiejų profsąjungų renkamų organų nariu, reikia gauti abiejų profesinių sąjungų išankstinį sutikimą atleisti šį darbuotoją. Teisinį išsilavinimą turintis Turto banko darbuotojas G. P. atsakovui pateikė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros docento N. K. straipsnį „Atstovaujančios profesinės sąjungos statuso problemos“, iš kurio atsakovas, neturėdamas specialių teisinių žinių, suprato, kad, esant įmonėje kelioms profesinėms sąjungoms, darbo santykių prasme jos nėra lygios. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad Darbuotojų profesinės sąjungos nariais buvo daugiau kaip pusė Turto banko darbuotojų, kad ši profesinė sąjunga turėjo visų Turto banko darbuotojų įgaliojimą atstovauti juos derybose su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties, pagrįstai manė, kad tik Darbuotojų profesinė sąjunga turi atstovaujamosios profesinės sąjungos statusą, todėl tik šios profesinės sąjungos nariams taikomos DK 134 str. 1 d. nustatytos garantijos. Atsakovas apie būtinybę gauti ar nereikalingumą gauti Kolektyvo profesinės sąjungos išankstinį sutikimą atleisti iš darbo N. V., konsultavosi su advokatų kontorų advokatais, savarankiškai ieškovo informacijos. Iš gautų konsultacijų ir rastos informacijos atsakovas padarė išvadą, kad, esant dviem profesinėms sąjungos, „svarbesnioji“ yra ta, kuri atstovauja didesnę darbuotojų dalį. Todėl atsakovas buvo įsitikinęs, kad nėra būtinybės gauti Kolektyvo profesinės sąjungos išankstinio sutikimo atleisti N. V., nes Kolektyvo profesinė sąjunga DK prasme neturi atstovaujamosios profesinės sąjungos statuso.
Turi būti įvertinta ir tai, kad įsakymas dėl N. V. atleidimo iš darbo ir kiti su tuo susiję dokumentai yra parengti ir vizuoti darbuotojo, atsakingo už personalo tvarkymą ir turinčio teisinį išsilavinimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, klydimas dėl to, kaip teismai interpretuos šias aplinkybes, neduoda pagrindo teigti, kad atsakovas veikė aplaidžiai ir nerūpestingai.
Trečiasis asmuo Turto bankas ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra.
Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija su ieškiniu ir jame išdėstytais motyvais sutiko.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2010-09-09 įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą N. V. buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo pagal DK 129 str. (1 t., 98 b.l.). N. V. buvo atleidžiamas vykdant Turto banko struktūrinius pertvarkymus. Dėl šių struktūrinių pertvarkymų buvo panaikintas Teisės departamentas, kurio direktoriaus pareigas ėjo N. V.. N. V. buvo pasiūlytos Teisės skyriaus viršininko pareigos, kurių N. V. nesutiko užimti dėl per mažo atlyginimo.
Atsakovas 2010-09-20 darbo sutarties pagrindu nuo 2010-09-20 iki 2014-09-30 ėjo Turto banko generalinio direktoriaus pareigas (1 t., 104-107 b.l.).
Atsakovas priėmė 2012-10-23 įsakymą Nr.P2-64, kuriuo N. V. nuo 2012-12-03 buvo atleistas iš darbo Turto banko Teisės departamento direktoriaus pareigose pagal DK 129 str. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės) (1 t., 100 b.l.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-03-19 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-2030/2013 N. V. atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, laikė, kad darbo sutartis su N. V. yra nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė N. V. iš Turto banko 28 113,75 Lt vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012-12-03 (atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir 377,68 Lt vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (1 t., 112-114 b.l.).
Vilniaus apygardos teismas 2013-10-02 nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-2549/2013 paliko iš esmės nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-19 sprendimą, patikslinęs sprendimo rezoliucinę dalį, kad 377,68 Lt vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną darbo dieną yra priteisiamas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. nuo 2013-03-19, iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos (1 t., 115-124 b.l.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-05-30 nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-300/2014 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013-10-02 nutartį (1 t., 126-131 b.l.).
Vykdydamas įsiteisėjusius teismų sprendimus, Turto bankas iš įmonės lėšų sumokėjo N. V. 93 292 Lt (27 019,52 Eur), taip pat sumokėjo socialinio draudimo įmokas ir įmokas į Garantinį fondą. Bendra Turto banko dėl N. V. atleidimo iš darbo patirtų išlaidų suma yra 160 302,63 Lt (46 426,85 Eur) (29 b.l.).
Žemesnės instancijos teismas
N. V. buvo išrinktas Turto banke veikiančios profsąjungos – Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos – valdybos nariu. Teismai, pripažindami N. V. atleidimą iš darbo neteisėtu, kaip vieną iš savarankiškų pagrindų nurodė tai, kad Turto bankas, žinodamas, kad N. V. yra Kolektyvo profesinės sąjungos valdybos narys, nesikreipė į šią profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo atleisti N. V. iš darbo, taip pažeisdamas DK 134 str. 1 d. nuostatas.
Pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 9 str. 1 d. įmonės organai yra įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija ir vienasmenis valdymo organas – įmonės vadovas. Įmonės organai privalo veikti įmonės naudai, laikytis įstatytų bei kitų teisės aktų ir vadovautis įmonės įstatais. Įmonės organai neturi priimti sprendimų ir atlikti kitų veiksmų, kurie akivaizdžiai viršija normalią gamybinę ūkinę riziką ar yra akivaizdžiai nuostolingi (Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 9 str. 5 d.). Įmonės vadovas ir valdybos nariai, jeigu valdyba sudaroma, nevykdantys arba netinkamai vykdantys pareigas, nurodytas Civiliniame kodekse, šiame ir kituose įstatymuose ir įmonės įstatuose, privalo padarytą žalą įmonei atlyginti visiškai.
Ta aplinkybė, kad atsakovas, kaip Turto banko generalinis direktorius, priėmė 2012-10-23 įsakymą Nr.P2-64, kuriuo N. V. nuo 2012-12-03 buvo atleistas iš darbo Turto banko Teisės departamento direktoriaus pareigose pagal DK 129 str., ir kuris vėlesniu teismo sprendimu buvo pripažintas neteisėtu, nėra pagrindas atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien aplinkybė, jog įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės–komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013-07-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to, žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės – komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
Iš byloje esančių įrodymų darytina išvada, kad atsakovas vertino aplinkybes, susijusias su DK 134 str. 1 d. normos taikymu N. V. atleidimo atveju. DK 134 str. 1 d. nustatyta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 str.), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio DK 129 str. be išankstinio to organo sutikimo. Pagal DK 19 str. 1 d. atstovauti darbuotojų teisėms bei interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos.
Kaip matyti iš atsakovo procesinių dokumentų, paaiškinimų, rašytinių įrodymų, Turto banke veikė Turto banko darbuotojų profesinė sąjunga, kurios nariais buvo daugiau kaip pusė iš 64 Turto banko darbuotojų, taip pat ir N. V., ir kuri turėjo visų Turto banko darbuotojų įgaliojimą atstovauti derybose su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties. 2011-04-22 buvo įsteigta dar viena profesinė sąjunga – Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga (1 t., 84-87 b.l.), kurią sudarė septyni nariai, Turto banko teisininkai, tarp jų teisininkai, įskaitant N. V., kurie dėl įvykdytų struktūrinių pertvarkymų buvo gavę įspėjimus dėl atleidimo iš darbo. Šios aplinkybės davė atsakovui pagrindą vertinti, kad Darbuotojų profesinė sąjunga galimai nėra įsteigta sąžiningai ginti darbuotojų profesines darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus. Atsakovas taip pat sprendė, kad N. V., pagal 2008-05-08 patvirtintus nuostatus eidamas Turto banko administracijos vadovo pavaduotojo – Teisės departamento direktoriaus pareigas (1 t. 60-63, 109 b.l.), buvo Turto banko administracijos atstovas, todėl pagal DK 19 str. 2 d. ir Profesinių sąjungų įstatymo 1 str. 3 d. (N. V. atleidimo metu galiojusi redakcija) negalėjo būti Kolektyvo profesinės sąjungos nariu.
Dėl konfliktinės situacijos su dalimi Turto banko teisininkų, jų suinteresuotumo sprendžiamu klausimu, daliai Turto banko teisininkų atsisakius teikti atsakovui konsultacijas profesinių sąjungų veiklos klausimais (1 t., 199, 200 b.l.), atsakovas, siekdamas išsiaiškinti, ar N. V. dėl jo buvimo Kolektyvo profesinės sąjungos atstovaujamojo organo nariu turi būti taikoma DK 134 str. 1 d. nustatyta garantija, kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją (1 t., 19-20 b.l.), Turto banko teisininką G. P. (šio asmens, apklausto liudytoju 2016-08-26 teismo posėdžio metu, paaškinimai), advokatų profesinę bendriją „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai (1 t., 193-194, 195, 2 t., 31 b.l., 2 p.), ieškojo informacijos teisinėje literatūroje, profesinių sąjungų tinklapyje (1 t., 175 b.l.). Iš Valstybinės darbo inspekcijos atsakymo, teisininkų konsultacijų, publikacijose esančios informacijos atsakovui, neturinčiam teisinio išsilavinimo, galėjo susiformuoti nuomonė, kad jei Kolektyvo profesinė sąjunga negali būti laikoma darbuotojus atstovaujančiu organu, šios profesinės sąjungos renkamojo organo nariams neturėtų būti taikomos DK 134 str. 1 d. nustatytos garantijos. Pažymėtina, kad 2012-10-23 įsakymas Nr.P2-64, kuriuo N. V. nuo 2012-12-03 buvo atleistas iš darbo Turto banko Teisės departamento direktoriaus pareigose pagal DK 129 str., buvo parengtas Turto banko personalo vadovės D. B., suderintas su teisinį išsilavinimą turinčiu Turto banko darbuotoju G. P., kuris konsultavo atsakovą ir N. V. atleidimo iš darbo procedūros klausimais. Tai taip pat leido atsakovui manyti, kad N. V. atleidimas iš darbo atitinka įstatymų reikalavimus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-05-30 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-300/2014 (sprendžiant ginčą dėl N. V. atleidimo iš darbo teisėtumo) išaiškino, kad argumentas, jog įmonėje veikia daugumą įmonės darbuotojų vienijanti profesinė sąjunga, o kita profesinė sąjunga turi mažiau narių, nėra reikšmingas, kol šios kitos profesinės sąjungos steigimas nėra nuginčytas, nes teisės aktuose nėra draudimo vienoje įmonėje steigti dvi ar daugiau profesinių sąjungų. Lietuvos Aukščiausiais Teismas taip pat išaiškino, kad tais atvejais, kai darbdavys abejoja dėl profesinės sąjungos įsteigimo teisėtumo (neatstovauja daugumai) ir jų renkamųjų organų sudarymo (siekiant išvengti galimo interesų konflikto, numatyto DK 19 str. 2 d, kai į profesinės sąjungos renkamuosius organus išrinktas asmuo pagal savo teisinį statusą įmonėje galėtų būti priskirtas prie darbdavio atstovų), darbdavys turi reikšti ieškinį atitinkamai profesinei sąjungai, nes šie klausimai liečia juridinio asmens – profesinės sąjungos, interesus. Jei toks reikalavimas profesinei sąjungai nepareikštas, tai profesinės sąjungos įregistravimas ir jos renkamų organų suformavimas yra status quo, kuris nulemia darbdavio pareigą užtikrinti DK 134 str. 1 d. numatytas garantijas profesinių sąjungų renkamų organų nariams jų atleidimo pagal DK 129 str. atveju.
Taigi, atsakovas, manydamas, kad Kolektyvo profesinė sąjunga įsteigta neteisėtai, nes negali būti laikoma darbuotojus atstovaujančiu organu, be to, N. V., kaip darbdavio atstovas, negali būti Kolektyvo profesinės sąjungos ir jos renkamo organo nariu, todėl N. V. atžvilgiu netaikytinos DK 134 str. 1 d, garantijos, turėjo reikšti atitinkamą ieškinį Kolektyvo profesinei sąjungai, o ne nurodytais argumentais netaikyti N. V. atžvilgiu DK 134 str. 1 d. nustatytų garantijų. Tačiau šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas buvo priimtas jau po N. V. atleidimo iš darbo, iki tol nebuvo gausios ir aiškios teismų praktikos šiuo klausimu. Todėl N. V. atleidimo iš darbo procedūros pasirinkimas, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms apie atsakovo pastangas išsiaiškinti dėl DK 134 str. 1 d. numatytos garantijos taikymo atleidžiant N. V., nelaikytinas atsakovo kalte, lemiančia materialinės atsakomybės atsakovui taikymą (CK 6.248 str.). Todėl ieškovo ieškinys atmestinas.
Atsakovas pateikė prašymą atlyginti 1 007,59 Eur išlaidas už advokato teisinę pagalbą (2 t., 11-18 b.l.). Atsakovas pateikė įrodymus apie išlaidų už advokato pagalbą dydį ir jų apmokėjimą, atsakovo atstovas rengė atsiliepimą į ieškinį, tripliką, dalyvavo dvejuose teismo posėdžiuose, todėl prašomos atlyginti išlaidos atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas ir priteistinos iš ieškovo atsakovo naudai (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsakovo A. B. naudai 1 007,59 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.