Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Kazys Kailiūnas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovo V. K. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-76-622/2013 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui A. G. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Nesutikdamas su teismo priimtu 2009 m. kovo 23 d. preliminariu sprendimu, atsakovas A. G. 2009 m. balandžio 28 d. pateikė prieštaravimus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis paliktina nepakeista.

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą atskirajame skunde išdėstytų argumentų ribose, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, todėl apeliacinis teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria atsakovo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Šių priemonių taikymas grindžiamas dvejopo pobūdžio prielaidomis: pirma – ieškinį teismas patenkins ir antra – nesiėmus jų, gali iškilti grėsmė įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą. Nagrinėdamas prašymą taikyti tokias priemones, teismas ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia, todėl apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl šalių procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, susijusių su faktinių aplinkybių vertinimu, ir tikrina, ar teismas padarė teisingą išvadą, jog prielaidos, suponuojančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, nagrinėjamu atveju neegzistuoja.

Teismų praktikoje yra nusistovėjusi nuostata, jog preliminarus (lot. prima facie) pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2383/2011, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2010/2011, etc.). Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės atsakovo atžvilgiu taikytos po galutinio teismo sprendimo, kuriuo ieškinys buvo patenkintas, priėmimo ir teigti dėl akivaizdaus ieškovo pareikštų reikalavimų nepagrįstumo nėra pagrindo.

Kita būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Pagal teismų praktiką, didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; etc.). Prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, vykdoma veikla, gaunamu pelnu, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-920/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-447/2009). Proceso įstatyme, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad ieškovo pareikštas reikalavimas nėra dėl didelės pinigų sumos priteisimo ir nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kartu su atskiruoju skundu turi pateikti teismui jo gerą turtinę padėtį patvirtinančius įrodymus. Tai gali būti duomenys iš viešų registrų apie registruotino turto sudėtį, jam nustatytus apsunkinimus, turto likvidumą, kredito įstaigų duomenys iš sąskaitų apie turimas lėšas, duomenys apie gaunamas pajamas ir įsiskolinimus.

Nagrinėjamu atveju apeliantas, ginčydamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jo atžvilgiu, prie atskirojo skundo nepridėjo jokių jo finansinę padėtį pagrindžiančių dokumentų. Nors atsakovas turėjo galimybę teismui pateikti duomenis apie savo turtinę padėtį, kurie įrodytų, jog palankaus ieškovui teismo sprendimo vykdymas nebūtų apsunkintas, tačiau to nepadarė. Nepateikdamas šių duomenų apeliantas tik patvirtino abejones, jog jo turtinė ir finansinė padėtis yra neaiški ir galimai sudėtinga. Šias išvadas taip pat patvirtina duomenys iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, iš kurių matyti, kad atsakovas A. G. turi ir kitų skolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis teismas sprendžia, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad apelianto A. G. finansinė padėtis skundžiamos teismo nutarties priėmimo dieną buvo tokia gera, kad jam pareikštų reikalavimų suma, lyginant su turimu turtu, nelaikytina didelė. Šios išvados nepaneigia apelianto argumentai, kad didesnę dalį pirkimo kainos jis yra sumokėjęs, kadangi likusios nesumokėtos kainos dalis yra pakankamai didelė bei sudaro būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Apelianto argumentai, kad taikydamas jo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones teismas neatsižvelgė į tai, kad prašymas dėl šių priemonių taikymo buvo pareikštas tik po galutinio teismo sprendimo priėmimo, taip pat yra nepagrįsti. Apeliacinis teismas pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje, todėl pats asmuo prašantis šias priemones taikyti sprendžia kokioje proceso stadijoje prašyti jas taikyti (CPK 144 str. 3 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimas užsitesė keleriems metams. Bylos nagrinėjimo metu teismo posėdžiai iš esmės buvo atidedami atsakovo iniciatyva tikslu taikiai išspręsti ginčą. Nepavykus taikiai išspręsti ginčo, atsakovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl naujos bylos su priešpriešiniais reikalavimais ieškovui iškėlimo. Iškėlus naują bylą dėl ginčo sutarties sąlygų pakeitimo ir sutarties nutraukimo, šios bylos nagrinėjimas atsakovo iniciatyva buvo sustabdytas. Tokios aplinkybės sudaro pagrįstą pagrindą manyti, kad teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą, atsakovas gali imtis priemonių tikslu apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra būtinas.

Atsakovo motyvai, kad nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimai yra užtikrinti 2007 m. gegužės 29 d. nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties 5.5 punkte numatyta garantija, draudžiančia atsakovui perleisti nupirktus nekilnojamuosius daiktus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl būtinumo atsakovo atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ši sutarties sąlyga tik garantuoja, jog atsakovas sutarties vykdymo metu neperleis įsigytų nekilnojamųjų daiktų tretiesiems asmenims, tačiau neužtikrina priverstinio sprendimo dėl skolos priteisimo vykdymo. Apeliacinis teismas pažymi, kad grindžiamas atskirąjį skundą ginčo sutartyje numatyta garantija neperleisti įsigytų nekilnojamųjų daiktų, atsakovas iš esmės patvirtino galutiniame teismo sprendime padarytą išvadą, jog minėti daiktai jam buvo perduoti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad remiantis atsakovo pateiktu antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu dalis ginčo sutartimi įsigytų nekilnojamųjų daiktų šiai dienai faktiškai nėra išlikusi, todėl tvirtinti, jog perleistų nekilnojamųjų daiktų pakanka teismo sprendimo reikalavimams įvykdyti nėra pagrindo.

Apeliacinis teismas taip pat pripažįsta nepagrįstais atskirojo skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ekonomiškumo principą. Apeliacinis teismas pažymi, jog ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, teismas laikėsi šalių teisėtų interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principų, nes pirmiausia nurodė areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, ir tik jo nesant - pinigines lėšas, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis. Be to, teismas nustatė, kad areštuotino turto vertė ir areštuotinos lėšos neturi viršyti patenkinto reikalavimo sumos, t. y. 245 721,60 Lt, todėl teigti, jog taikydamas atsakovui laikinąsias apsaugos priemones teismas pažeidė ekonomiškumo principą nėra pagrindo.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 263 str. 1 d.).

Dėl atskirojo skundo ir pirmos instancijos teismo nutarties

Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas nepagrįstas ir netenkintinas, o Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.