- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-17
- Bylos Nr.
- 2A-1024-803/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12018-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Ignotas, Rūta Petkuvienė (pran.)
- Ieškovas
- P. D.
- Atsakovas
- MB „Transporto inovacijos“
- Kategorijos
- 1.3.2.7.5Nušalinimas nuo darbo
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, R. P. ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (ieškovo) P. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo P. D. ieškinį dėl neteisėto nušalinimo, atleidimo iš darbo ir neišmokėto darbo užmokesčio atsakovui MB „Transporto inovacijos“.
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė: 1) nustatyti atleidimo iš darbo datą pagal teismo sprendimo priėmimo datą; 2) priteisti iš atsakovo 238,42 Eur darbo užmokesčio, 900 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnio 1 ir 3 dalių pagrindais, 900 Eur kompensaciją pagal DK 123¹ straipsnio 3 dalį, 100 Eur žalos atlyginimo DK 123 straipsnio 5 dalies pagrindu, Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - CK) nustatytas palūkanas ir delspinigius teismo nuožiūra; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos (toliau - Darbo ginčų komisija) sprendimus: 2015-03-03 sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-1011 ir 2015-03-17 sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-1997. Nurodė, kad su atsakovu MB „Transporto inovacijos“ pasirašytos 2015-01-12 neterminuotos darbo sutarties Nr. D15-01-13-PD pagrindu atsakovas nuo 2015-01-13 buvo priimtas į taksi vairuotojo pareigas, su juo buvo pasirašyta individualios materialinės atsakomybės sutartis Nr. M15-01-12-PD bei taksi apmokymų sutartis Nr. A15-01-12-PD su priedu Nr. 1. Darbą pradėjo ir darbo priemones (automobilį ir įrangą) gavo 2015-01-13 atsakovo buveinėje, o 2015-01-18, apie 10 val. ryto atsakovas apribojo jo darbą atjungdamas nuo taksi klientų užsakymo sistemos bei išjungdamas darbo telefoną; apie 20 val. atsakovas jį nušalino visiškai nuo darbo, jėga atimdamas pagrindinius darbo įrankius, nepasirašydamas turto perėmimo akto, neįvertino perimamo automobilio ir įrangos techninės būklės bei komplektacijos. Ieškovo teigimu, nušalinant jį nuo darbo, atsakovas nepateikė įspėjimo ar įsakymo, nenurodė nušalinimo nuo darbo priežasties, kuri jam buvo neaiški, kadangi neturėjo drausminių nuobaudų, nerašė pasiaiškinimų ir jam nei karto nei žodžiu, nei raštu atsakovas nebuvo pareiškęs priekaištų. Pažymėjo, kad darbo pradžioje atsakovas neskyrė jokių lėšų degalams ir (ar) keleivių grąžai, ieškovas pats už savo asmenines lėšas pirko degalus automobiliui. Pasak ieškovo, atleisdamas jį iš darbo atsakovas nesumokėjo atlyginimo, nepateikė įsakymo su nurodyta atleidimo priežastimi, o už atliktą darbą iš atsakovo nėra gavęs jokio atlygio. Nesutiko su atsakovo nurodyta atleidimo priežastimi – pareiginės vairuotojo instrukcijos pažeidimu. Nurodė, kad kreipiantis į Darbo ginčų komisija ji atsisakė nagrinėti prašymą dėl neteisėto nušalinimo nuo darbo ir atleidimo kaip neteismingą Darbo ginčų komisijai, o 2015-02-02 atsakovui MB „Transporto inovacijos“ pateikus prašymą Darbo ginčų komisijai dėl materialinės bei moralinės žalos atlyginimo, Darbo ginčų komisija atsakovo prašymą tenkino iš dalies ir išieškojo MB „Transporto inovacijos“ naudai iš P. D. 97,57 Eur materialinės žalos. Ieškovo teigimu, priimdama sprendimus Darbo ginčų komisija nukrypo nuo klausimo nagrinėjimo esmės, netinkamai vertino pateiktus įrodymus, dėl ko jis nesutinka su priimtais sprendimais. Pažymėjo, kad Darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dieną 2015-03-03 nebuvo priimtas įsakymas dėl atleidimo iš darbo, jis atsakovo 2015-01-23 įsakymą gavo 2015-03-07 registruotu paštu. Ieškovo teigimu, Darbo ginčų komisija taip pat netinkamai paskaičiavo pagal pateiktus įrodymus jam priklausančias sumas, t. y. neįvertino visų į darbo bylą pateiktų finansinių kvitų, todėl nepagrįstai priteisė 95,57 Eur mokėtiną sumą. Manė, kad Darbo ginčų komisija neteisingai įvertino jo faktiškai dirbtą laiką ir uždarbį, kadangi darbo laiko pradžia ir pabaiga, atsakovui nepateikus taksometro duomenų, nustatoma pagal keleivių aptarnavimo kvitų datą ir laiką. Ieškovo teigimu, nuo darbo jis nušalintas neteisėtai darbdavio iniciatyva, todėl jis iki šiol nėra atleistas iš darbo ir jam priklauso DK 123¹ straipsnio 3 dalyje nustatyta kompensacija bei vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą bei uždelsus atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės taikoma DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta sankcija (b. l. 18-25).
Atsakovas MB „Transporto inovacijos“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendime ieškovo ieškinį patenkino iš dalies. Įvertinęs ieškovo P. D. reikalavimo panaikinti Darbo ginčų komisijos 2015-03-03 sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-1011 pagal ieškovo P. D. prašymą atsakovui MB „Transporto inovacijos“ dėl nušalinimo bei atleidimo iš darbo teisėtumo, darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais išieškojimo teismas nustatė, kad ieškovo reikalavimams netaikoma DK 287 straipsnio 1 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė darbo ginčų nagrinėjimo tvarka ginčą nagrinėjant darbo ginčų komisijoje, pagal DK 24 straipsnio 1 dalį ginčas tiesiogiai nagrinėtinas teisme, todėl konstatavo, kad Darbo ginčų komisijos atsisakymas nagrinėti ginčą ikiteismine tvarka yra pagrįstas ir nėra pagrindo jo pakeisti. Pasisakydamas dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo teisėtumo teismas konstatavo, kad darbdavio reikalavimas nutraukti darbą 2015-01-18 yra pagrįstas, o ieškovas pažeidė pareiginės instrukcijos 3.9.1 punkto reikalavimą, atsisakydamas vykdyti darbdavio nurodymus, žinodamas įmonės vidaus darbo ir poilsio laiką. Atmesdamas minėtą ieškovo reikalavimą teismas nustatė, kad darbas atsakovo įmonėje organizuojamas pagal darbo grafikus, pagal 2015 m. sausio mėnesio ieškovo darbo grafiką 2015-01-18 jam numatyta ne darbo diena, ieškovas buvo pasirašytinai supažindintas su darbo grafiku, todėl ieškovas neturėjo 2015-01-18 atlikti darbo funkcijų, o atsakovas turėjo pagrindo apriboti darbuotojo darbą atimdamas darbui išduotas priemones. Kadangi pagal byloje esančius įrodymus teismas netenkino ieškovo reikalavimo dėl jo nušalinimo nuo darbo pripažinimo neteisėtu, sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ir ieškovo išvestinių reikalavimų dėl 900 Eur kompensacijos pagal DK 123¹ straipsnio 3 dalį, 100 Eur žalos atlyginimo pagal DK 123 straipsnio 5 dalį. Vertindamas ieškovo reikalavimą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo teismas sprendė, kad atleisdamas ieškovą pagal DK 107 straipsnio 1 dalį atsakovas nepažeidė įstatymo reikalavimų. Teismas įvertino šalių paaiškinimus bei liudytojos R. R. parodymus ir konstatavo, kad ieškovas buvo tinkamai informuotas apie darbdavio ketinimus jį atleisti dėl nepatenkinamų išbandymo rezultatų, o įsakymas dėl ieškovo atleidimo iš darbo priimtas nepažeidus įstatyme nustatytos tvarkos. Remdamasis byloje surinktais įrodymais teismas taip pat konstatavo, kad per išbandymo laikotarpį ieškovas netinkamai atliko jam pavestą darbą, darbdavys pagrįstai pripažino ieškovo netinkamumą dirbti taksi vairuotoju dėl ieškovo šiurkščiai pažeistos pasirašytos pareiginės instrukcijos 2.10 punkto (vairuotojas darbo metu automobilyje turi turėti tarnybinį telefoną, kuris turi būti įjungtas), 4.11 punkto (jei dirbti baigiama (ir suvedami duomenys) ne prekybos vietų, kuriose yra Foxbox terminalai ar kiti pinigų įnešimo įrenginiai, darbo metu, pinigai turi būti įnešti ne vėliau kaip per 12 val. nuo duomenų įvedimo)), 3.9.1. punkto (vykdyti tik darbdavio nurodymus. Žinoti įmonės vidaus darbo ir poilsio laiką), dėl ko darbdavys buvo priverstas dėl neatsakingo ieškovo elgesio ir požiūrio į įmonės materialines vertybes sustabdyti tokią veiklą, atimdamas iš ieškovo automobilį. Ieškovas padarytų pareiginių nuostatų pažeidimų nepaneigė, todėl teismas sprendė, kad atsakovas turėjo pagrindo manyti, jog ieškovas netinka pavestam darbui ir turėjo teisę ieškovą atleisti pagal DK 107 straipsnio 1 dalį. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl to, kad ieškovas pažeidė ir pareiginių nuostatų 9.9 punktą, nes byloje nebuvo rašytinių įrodymų, patvirtinančių apie 2015-01-18 vairuojant automobilį viršytą leistiną greitį.
Spręsdamas ieškovo reikalavimo dėl 238,42 Eur darbo užmokesčio priteisimo pagrįstumą teismas nustatė, kad šalys darbo sutartimi sulygo dėl 6 valandų darbo dienos trukmės, mokant darbuotojui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalų valandinį atlygį. Įvertinęs byloje esančiu įrodymus, konstatavo, kad ieškovui nebuvo taikoma viršvalandinė darbo laiko apskaita, o ieškovui galint dirbti bet kuriomis valandomis dienos eigoje, darbo laikas turi būti vertinamas pagal keleivių aptarnavimo kvitų datą ir laiką. Teismas nustatė, kad ieškovo darbas nuo 2015-01-13 iki 2015-01-18 sudarė 32 valandas, todėl sprendė, kad jam teisingai pagal išdirbtas valandas apskaičiuotas 58,24 Eur darbo užmokestis. Galutiniam atsiskaitymui su kompensacija už nepanaudotas atostogas ieškovui buvo priskaičiuota išmokėti 60,78 Eur darbo užmokesčio, tačiau 2015-01-22 įsakymu iš ieškovo P. D. DK 224 straipsnio pagrindu darbdavys išskaičiavo 60,78 Eur. Šį išskaitymą teismas traktavo kaip atliktą be teisinio pagrindo, todėl ieškovui priteisė 60,78 Eur. Pripažindamas išskaitymą neteisėtu, teismas konstatavo, kad darbdavys atleidimo iš darbo dieną neatsiskaitė su ieškovu ir, remdamasis DK 141 straipsnio 3 dalimi, ieškovui už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo paskaičiavo 2184 Eur (200 d. d. x 10,92 Eur) vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją. Tačiau įvertinęs kompensacijos dydį proporcingumo aspektu, ieškovo darbo įmonėje trukmę (5 darbo dienas), ieškovo atleidimo iš darbo priežastis (neišlaikius darbo sutartyje nustatyto išbandymo termino), teismas sumažino kompensaciją proporcingai ieškovui neišmokėto galutinio atsiskaitymo dydžiui ir priteisė 60,78 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką išmoką iki teismo sprendimo priėmimo, o nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo po 5 Eur už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Teismas sprendė, kad dėl neatsiskaitymo su darbuotoju paskutinę jo atleidimo iš darbo dieną taikant DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytą sankciją, nėra pagrindo tenkinti ieškovo prašymo priteisti iš atsakovo įstatymo nustatytus delspinigius už pavėluotą atsiskaitymą. Teismas netenkino ieškovo reikalavimo panaikinti Darbo ginčų komisijos 2015-03-17 sprendimą darbo byloje Nr. APS-36-1997 pagal ieškovo MB „Transporto inovacijos“ prašymą P. D. dėl žalos atlyginimo. Konstatavo, kad ieškovas neginčija sąlygų jo materialinei atsakomybei atsirasti ir vertindamas Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies dėl atlygintinos materialinės žalos dydžio pagrįstumą pagal byloje esančius įrodymus sprendė, jog Darbo ginčų komisijos sprendimas dėl materialinės žalos atlyginimo yra teisėtas ir pagrįstas. Ieškovo reikalavimą priteisti procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnį atmetė, kadangi pagal teismų praktiką minėta teisės norma darbo bylose netaikoma (b. l. 84-91).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas (ieškovas) P. D. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą ir ieškovo ieškinį, išskyrus reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, tenkinti. Nurodo, kad teismas buvo šališkas, leisdamas atsakovui piktnaudžiauti nepaisant procesinių reikalavimų ir vilkinant bylos išnagrinėjimą, be to, teismas civilinę bylą pradėjo nagrinėti iš esmės pažeisdamas procesines šalių teises, kadangi nebuvo gautas atsakovo atsiliepimas. Mano, kad ieškovas nuo darbo buvo nušalintas nepagrįstai, o teismas nevertino aplinkybės, jog Darbo inspekcija, o ne Darbo ginčų komisija, nustatė ir konstatavo, jog atsakovas, sudaręs darbuotojams darbo grafiką, šiurkščiai pažeidė DK, versdamas darbuotojus pasirašyti darbo grafiką, o ne jo pasirašytas kopijas įteikdamas kiekvienam darbuotojui ar viešai iškabindamas darbo grafiką. Apelianto teigimu, darbdavys vertė dirbti darbuotojus viršvalandžius, dėl ko įmonės vadovei paskirta bauda. Nurodo, kad darbdavys, atleisdamas darbuotoją pagal DK 107 straipsnį, turi įrodyti, jog darbuotojas netinkamai atliko darbą. Mano, jog kiekvieną darbo dieną atsakovui sukurdavo vis didesnę pridėtinę vertę, iki nušalinimo nuo darbo neturėjo nė vienos drausminės nuobaudos ar kito darbdavio raštu išreikšto nepasitenkinimo atliekamu darbu, todėl nuo darbo nušalintas nepagrįstai. Apelianto teigimu, nagrinėjantis bylą teismas nepasirūpino Darbo inspekcijos atstovo kvietimu į teismo posėdį tikslu įsitikinti, kad atsakovas piktnaudžiavo savo padėtimi ir atliko visą eilę pažeidimų, galimai nulėmusių įmonės bankrotą. Mano, kad pinigų sumos neįnešimas negali būti laikomas įstatymo pažeidimu, jis paaiškino su pinigų neįnešimu susijusias aplinkybes (pinigų reikalingumą atsiskaityti su klientais, degalams), tačiau mano, kad teismas nepagrįstai tai kvalifikavo kaip pareiginės instrukcijos pažeidimą. Nurodo, kad pinigų neįnešimas buvo pagrindinė konflikto su atsakovu priežastis, o visos kitos priežastys – yra atsakovo naudojamos tik kaip gynybinė pozicija tikslu pateisinti jau atliktus atsakovo nepagrįstus veiksmus neteisėtai nušalinant darbuotoją nuo darbo, todėl jos neturėtų būti teismo vertinamos rimtomis. Apeliantas nurodo, kad teismas turėjo jo darbo laiką nustatyti remdamasis taksometro duomenimis, o ne apsiriboti darbo sutartimi sulygtu šešių valandų darbu. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo ir darbdavio pareigą tinkamai atsiskaityti su ieškovu jo atleidimo dieną pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, kadangi darbdavio pareiga mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už uždelstą laiką atsiskaityti su jau atleistu iš darbo darbuotoju egzistuoja nepriklausomai nuo tarp šalių kilusio ginčo dėl išmokos ar jos dalies mokėjimo pagrįstumo. Mano, kad teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimus panaikinti Darbo ginčų komisijos sprendimus nesigilino į ieškovo išdėstytas aplinkybes bei pasirinko neteisingą poziciją nagrinėjamu klausimu. Apeliantas nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl procesinių palūkanų, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į Kasacinio teismo praktiką (b. l. 97-103).
Atsiliepimas
Atsakovas MB „Transporto inovacijos“ atstovas bankroto administratorius MB „Nemokumas“ pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, atsiliepimo į apeliacinį skundą neteikia, kadangi nebuvo ginčo santykių dalyvis ir dėl nurodytos aplinkybės negali objektyviai įvertinti susiklosčiusių faktinių aplinkybių (b. l. 107).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje kilo ginčas dėl nušalinimo nuo darbo, atleidimo iš darbo teisėtumo ir su darbo santykiais išmokų priteisimo. Iš į bylą pateiktų įrodymų nustatyta, jog ieškovas vairuotoju bendrovėje MB „Transporto inovacijos“ pradėjo dirbti nuo 2015-01-13 pagal 2015-01-12 sudarytą darbo sutartį Nr. D-15-01-13-PD. Darbo santykiai baigėsi nuo 2015-01-23 pagal DK 107 straipsnio 1 dalį (darbo bylos Nr. APS-36-1011 58 lapas), tačiau jau nuo 2015-01-18 ieškovas nebevykdė darbo pareigų. Ieškovas įrodinėja, kad 2015-01-18 atsakovas apribojo jo darbą, atimdamas iš jo pagrindinius darbo įrankius: atjungė nuo taksi klientų užsakymo sistemos, išjungė darbo telefoną, atėmė automobilį, laikydamas tai nušalinimu nuo darbo. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas.
Dėl teismo šališkumo
Apeliantas įrodinėja teismo šališkumą argumentuodamas tuo, kad teismas neužtikrino, jog atsakovas pateiktų atsiliepimą. Taip, anot ieškovo (apelianto), buvo pažeista jo teisė susipažinti su atsiliepimu, tačiau jis pripažįsta, jog atsakovas teismo posėdžio metu pateikė paaiškinimus dėl bylos esmės (b.l.98).
Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad šis argumentas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 42 straipsnio 1 dalies, 142 straipsnio nuostatų, nes įstatymas numato, jog atsiliepimo pateikimas yra šalies procesinė teisė, o ne pareiga. Atsižvelgiant į tai, kad atsiliepimą teikia byloje dalyvaujantis šalis – atsakovas, ir šia teise disponuoja laisva valia, tai negali paveikti teismo šališkumo savaime.
Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą (CPK 68 straipsnis). Asmuo, reikšdamas nušalinimą, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą egzistuojant. Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr., Gautrin and Others v. France, no. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr., Wettstein v. Switzerland, no. 33958/96, § 44, ECHR 2000-XII; Ferrantelli and Santangelo v. Italy, 7 August 1996, Reports 1996-III, § 58). Taigi tiek pagal įstaymą, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimą, turi būti realių faktų, galinčių objektyviai pagrįsti teisėjo šališkumą. Nagrinėjamoje byloje kitų prielaidų, išskyrus argumentą dėl atsakovo pasyvumo procese, nenurodyta. Bylą nagrinėję teisėjai nėra susiję su atsakovu jokiais ryšiais (teisiniais santykiais), nurodytais CPK 65 straipsnyje, taip pat nepateikta svarių argumentų ir įrodymų dėl galimo teisėjų šališkumo kitais pagrindais (CPK 66 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaneigus preziumuojamo nešališkumo principo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog bylą nagrinėję teisėjai A.Verikas, G.Butrimaitė buvo šališki, todėl, nepasitvirtinus apelianto nurodytiems argumentams, konstatuotina, kad šiuo atveju nenustatyta absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo, sprendžiant dėl darbo priemonių paėmimo ir atleidimo iš darbo teisėtumo bandomuoju laikotarpiu
Lietuvos Aukščiausiasis teismas išaiškino, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra esminių prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K. bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Privati valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008; kt.). Toks kasacinio teismo aiškinimas pagrindžia, kad būtent teismui yra suteikta diskrecijos teisė dėl įrodymų vertinimo.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas pažeidė įmonės vidaus darbo ir poilsio laiką, todėl darbdavys turėjo teisę apriboti darbuotojo darbą atimdamas darbui išduotas priemones. Apeliantas įrodinėja, kad teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog jis nebuvo gavęs darbo grafiko, todėl nežinojo, kada jam reikia dirbti. Byloje nustatyta, kad pagal 2015 m. sausio mėnesio P. D. darbo grafiką 2015-01-18 P. D. numatyta ne darbo diena (darbo bylos Nr. APS-36-1011 b.l. 70). Teisme P. D. patvirtino, jog pirmą darbo dieną jis buvo pasirašytinai supažindintas su darbo grafiku. Taigi apelianto argumentas, kad jis nežinojo apie tai, jog 2015-01-18 jam nėra darbo diena, paneigtas jo paties paaiškinimais. Aplinkybė dėl to, kad apeliantas negavo darbo grafiko kopijos, nepakeičia jo informavimo apie laisvą dieną fakto. Pažymėtina, kad Darbo byloje Nr. APS-36-1011 priimtame sprendime Nr. DGKS-1056 yra darbuotojo (apelianto) pripažinta aplinkybė dėl darbo per poilsio dienas (darbo bylos Nr. APS-36-1011 b.l. 6). Apeliantas savo 2015-01-20 parašytame atsakovui pareiškime patvirtino, kad darbo priemonės buvo paimtos 2014 m. sausio 18 dieną, t.y. numatytą kaip poilsio dieną (darbo bylos Nr. APS-36-1011 b.l. 26). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovo panaudota priemonė paimti darbo priemones buvo adekvati, nes jam pagal įstatymą yra keliama pareiga užtikrinti darbo ir poilsio režimą (DK 147 straipsnis). Byloje nustatyta, kad apeliantas po 2015-01-18 į darbą neatvyko, nors ir buvo kviečiamas; 2015-01-20 atvyko į įmonės buveinę turėdamas tikslą ne dirbti, o pateikti pareiškimą dėl darbo santykių nutraukimo (darbo bylos Nr. APS-36-1011 b.l. 25, 26). Darbo santykiai tarp šalių baigėsi nuo 2015-01-23 pagal DK 107 straipsnio 1 dalį. Apeliantas įrodinėjo, kad dėl darbdavio veiksmų turėjo teisę sustabdyti darbą. DK 123¹ straipsnio 1 dalis numato, kad darbuotojas turi teisę laikinai iki trijų mėnesių sustabdyti darbo sutarties vykdymą, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas, jeigu darbdavys ilgiau kaip du mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų. Atsižvelgiant į tai, kad darbo pareigų vykdymas truko 5 dienas, apeliantas negali remtis šiuo straipsniu, gindamas savo teises. Taip pat pagal įstatymą (DK DK 123 straipsnis) neegzistavo ir apelianto įrodinėjamas nušalinimas nuo darbo, nes paties apelianto valia faktiškai darbo santykiai buvo nutraukti nuo 2015-01-18. Teisėjų kolegija, įvertinus nurodytas aplinkybes, sprendžia, jog šioje dalyje apeliacinis skundas atmetamas, kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis).
Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo kaip pareiginės instrukcijos pažeidimą tai, jog jis gautų grynųjų pinigų sumų nepateikė apskaitai kasoje. Pakartojo ieškinio argumentą dėl pinigų poreikio atsiskaityti su klientais, degalams. Tuo įrodinėjo atleidimo iš darbo nepagrįstumą per bandomąjį laikotarpį. Teisėjų kolegija nurodo, kad ne darbuotojas, o darbdavys yra atsakingas už darbo organizavimą (DK 229 straipsnis), o tai reiškia, jog darbuotojui yra keliama pareiga paklusti darbovietėje nustatytai tvarkai.
DK 105 straipsnio 1 dalis numato, jog „sudarant darbo sutartį, šalių susitarimu gali būti sulygstamas išbandymas. Jis gali būti nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu – ar darbas tinka darbuotojui. Išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje“. Pagal DK 107 straipsnio 1 dalį, „jei darbdavys pripažino, kad išbandymo norint patikrinti, ar darbuotojas tinka pavestam darbui, rezultatai nepatenkinami, jis iki išbandymo termino pabaigos gali atleisti darbuotoją iš darbo, apie tai raštu įspėjęs darbuotoją prieš tris darbo dienas, ir nemokėti jam išeitinės išmokos“. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2015-01-12 Darbo sutarties Nr. D-15-01-13-PD 4 punkte šalys sulygo dėl vieno mėnesio bandomojo laikotarpio (b.l.8), per kurį apeliantas buvo atleistas kaip neišlaikęs išbandymo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai apibūdino apelianto darbo rezultatą kaip neigiamą. Tai, kad apeliantas laiko nereikšmingu teisės akto pažeidimą dėl gautų grynųjų pinigų sumų nepateikimo apskaitai kasoje, nepaneigia jo veikos neteisėtumo. Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, numato, kad grynieji pinigai privalo būti apskaityti kasoje (3 punktas). Tuo atveju, jei dėl darbo pobūdžio apeliantui buvo reikalingos piniginės lėšos, jis privalėjo apie tai informuoti darbdavį, bet ne savivaliauti. Darbuotojui draudžiama naudoti savigyną ne pagal Darbo kodekso nuostatas (DK 37 straipsnis). Apeliacinis teismas pažymi, kad apeliantas nepateikė įrodymų, jog darbdaviui teikė reikalavimą dėl įrodinėjamo netinkamo darbo organizavimo, pateikė raštu prašymą skirti grynųjų pinigų atsiskaitymui su klientais, t.y. veikė bent pagal bendro gyvenimo taisykles, kaip tai numato DK 35 straipsnis. Apeliantas neneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad jis nepakluso darbdavio reikalavimui nutraukti darbą poilsio dieną, nesugebėjo sutarti taikiai dėl darbo priemonių grąžinimo, kilus konfliktui, nesiekdamas kompromiso, iškvietė policiją. Taigi visi šie veiksmai įrodo, kad apeliantas pats parodė nepagarbą kitai darbo sutarties šaliai, todėl negali reikalauti sau pagarbos, remdamasis deklaratyviais teiginiais apie žmogaus teises (b.l.102), todėl šioje dalyje apeliacinis skundas atmetamas, kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis).
Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje darbdavys įrodė konkrečias atleidimo iš darbo aplinkybes ir priežastis, kuriomis buvo motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas (DK 107 straipsnio 1 dalis, 130 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Dėl įrodinėjamo neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už jį
Apeliantas įrodinėja, jog buvo dirbta žymiai daugiau nei užfiksuota darbo grafike, todėl turėjo būti remiamasis taksometro parodymais. Anot apelianto, šios aplinkybės teismas tinkamai neįvertino. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškovas (apeliantas) nėra atleistas nuo įrodinėjimo pareigos. Įrodinėdamas viršvalandinį darbą, jis turėjo nurodyti šią aplinkybę galinčius patvirtinti įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kaip matyti iš darbo grafiko duomenų, automobilis nebuvo skiriamas asmeniškai. Apeliantas savo darbo laiku fiksuotų taksometro parodymų į bylą nepateikė (CPK 12,178 straipsniai). Be to, būtina atkreipti dėmesį, kad darbdavio nurodymo dirbti daugiau nei numatyta darbo grafike byloje nėra užfiksuota. Atvirkščiai, konfliktas kilo, kada apeliantas ėmė nepaisyti darbo režimo. Pirmosios instancijos teismas iš liudytojos R. R. teismo posėdžio metu duotų parodymų, atsakovo direktoriaus paaiškinimų nustatė, kad ieškovui (apeliantui) buvo nustatytos 6 darbo valandos per dieną, o darbo grafikas buvo lankstus, t.y. ieškovui šias valandas galėjo atidirbti bet kada dienos eigoje. Darbdavys prie pranešimo apie darbo sutarties nutraukimą pridėtame lydraštyje nurodė, kad ieškovas šiurkščiai pažeidė pasirašytą instrukciją: nuo 2015-01-16 antros dienos pusės ir nuo 2015-01-17 dienos 9 val. iki 11 val. nebuvo pasiekiamas tarnybiniu telefonu. Apeliantas šios aplinkybės nepaneigė, o tai reiškia, jog nėra pagrindo konstatuoti ieškovo darbo nepertraukiamumo ir darbo laiko nelankstumo per dieną, ir pagal tai skaičiuoti darbo laiką darbo užmokesčiui apskaičiuoti. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo apskaičiuoti darbo laiką pagal taksometro parodymus ir aptarnautų klientų skaičių. Ši apeliacinės instancijos teismo išvada yra pagrįsta kasacinio teismo išaiškinimu, kur nurodyta, kad pagal darbo įstatymo normas šalys darbo byloje nėra atleidžiamos nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „PAAS LT“ v. I. U., bylos Nr. 3K-3-120-687/2015, 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. UAB ,,Corriere Rosa transportas“, bylos Nr. 3K-3-71/2008).
Kita vertus, būtent dėl apelianto neteisėtos veikos, kai jis darbą atliko ne darbo grafike nustatytu laiku (pareiginės instrukcijos 3.9.1 p. pažeidimas, šį pažeidimą patvirtina ir 2015-01-18 paslaugos kvitai (darbo bylos Nr. APS-36-1011 b.l. 38), neįnešė į įmonės sąskaitą iš keleivių surinktų piniginių lėšų (pareiginės instrukcijos 4.11, 4.12 punktų pažeidimas), nėra galimybės patikrinti atsakovo atliktų skaičiavimų dėl darbo užmokesčio. Apeliantas pripažino, jog įmonei neperdavė apie 90 eurų (b.l.100), o tai reiškia, kad keleivių skaičius nėra patikimas kriterijus, galintis patvirtinti darbo valandų skaičių, nes byloje nėra neginčijamų įrodymų dėl aptarnautų asmenų pagal apelianto darbą laikantis grafiko.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 3 d. nutartyje, priimtoje S. P.–G. v. valstybės įmonė Ignalinos atominė elektrinė, bylos Nr. 3K-3-107/2013, išaiškino, jog paaiškinimai yra įrodinėjimo priemonė tik tuo atveju, jei jie pagrįsti objektyviai egzistuojančiais ar egzistavusiais faktais. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovo (apelianto) paaiškinimai negali būti patikrinti objektyviais, leistinais įrodymais, todėl apeliacinis skundas dalyje dėl pirmosios instancijos teismo neteisingai apskaičiuoto išmokėti darbo užmokesčio atmetamas (CPK 185 straipsnis).
Pirmosios instancijos teismas apskaičiavo, jog ieškovui už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo priklauso 2184 Eur (200 d.d. x 10,92 Eur) vidutinio darbo užmokesčio kompensacija. Ši suma buvo sumažinta iki 60,78 Eur. Atsižvelgiant į apelianto dirbtą laiką bendrovėje, teisėjų kolegija sprendžia, kad ji yra protinga, atitinkanti šalių lygiateisiškumo principą (DK 35 straipsnio 1 dalis).
Apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Darbo ginčų komisijos 2015-03-17 sprendimo darbo byloje Nr. APS-36-1997 pagrįstumo neįvertino kliento atlikto 32,16 eurų mokėjimo pavedimu (b.l.102). Atsakovas apskaičiavo, kad apeliantas iš keleivių gavo 285,30 Eur. Ši suma gauta už ieškovo darbo atsakovo įmonėje laikotarpį nuo 2015-01-13 iki 2015-01-18. Suma nustatyta pagal dienos ataskaitų kvitus, įvertinus 2015-01-13 ir 2015-01-18 įplaukų sumų skirtumą (45203,12 Eur – 45491, 42 Eur) (darbo bylos APS-36-1997 b.l. 30-31). Darbo ginčų komisija, įvertinusi apelianto patirtas išlaidas, susijusias su automobilio eksploatacija, sprendė, kad iš reikalaujamos sumos turi būti atimta 68,95 Eur. Atsakovo skola buvo apskaičiuota pagal kasos operacijų žurnalo duomenis (Darbo ginčų komisijos 2015-03-17 sprendimo 3 lapas), o tai reiškia, kad 32,16 eurų suma buvo neįtraukta į skolos sumą. Apeliantas savo skaičiavimais apeliaciniame skunde išdėstė tik pasvarstymus (b.l.102), bet jų aritmetiniais veiksmais nepagrindė. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog, esant sudarytai visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai Nr. M14-01-12-PD (darbo bylos Nr. APS-36-1011 b.l.15), atsakovui patiriant žalos dėl ieškovo savivaliavimo, pirmosios instancijos teismo išvada, kad darbo ginčų komisijos sprendimas dėl materialinės žalos atlyginimo yra teisėtas, yra teisinga (CPK 185 straipsnis).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas nebepasisako dėl pakartotinai apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl ginčo esmės, pritardamas pateiktiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus ieškovo (apelianto) apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsakovas nepateikė įrodymų apie patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl dėl jų nesprendžiama (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra mažesnės nei 3 eurų suma, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (Žin., 2011, Nr. 134-6373; TAR, 2014-09-24, Nr. 2014-12793), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.