Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1664-855/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-09-26
Bylos Nr.: e2A-1664-855/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-09958-2022-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Giedrė Čėsnienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „BNA Grupė“
Atsakovas: Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos

Kategorijos

3.3.1.18.4Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

Civilinė byla Nr. e2A-1664-855/2023Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09958-2022-6Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.4. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugsėjo 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „BNA Grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BNA Grupė“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl priėmimo-perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, – VĮ „Registrų centras“, Vilniaus miesto savivaldybė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „BNA Grupė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 31 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9-4)-257 V (toliau – Priėmimo-perdavimo aktas, Aktas); priteisti visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį (taip pat ir papildomai pateiktus rašytinius paaiškinimus) grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1.1. Ieškovė UAB „BNA Grupė“ 2022 m. vasario 10 d. pareiškimu kreipėsi į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, t. y. kad UAB „BNA Grupė“ sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai valdo nekilnojamąjį daiktą - 51 kv. m. ūkio pastatą, kurio unikalus numeris 1094-0407-7248, pažymėtas inventoriniame plane 40I1p, statybos metai 1940, esantį Užupio g. 7, Vilnius (toliau – Ūkio pastatas) (civilinės bylos Nr. eYT-7679-1044/2022).

1.2. Rengiant tokį pareiškimą buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, taip pat į VĮ „Registrų centras“ dėl Ūkio pastato nuosavybės teisių. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2022 m. sausio 13 d. atsakyme nurodė, kad neprieštarautų Ūkio pastato įteisinimui ieškovės vardu teisės aktų nustatyta tvarka. VĮ „Registrų centras“ 2022 m. kovo 10 d. raštu informavo, kad nuosavybės teisės į Ūkio pastatą taip pat neregistruotos. Bylos nagrinėjimo metu VĮ „Registrų centras“ pateikė atsiliepimą Nr. S-12366 (1.4 E), kartu su kuriuo pridėjo naują įrodymą - 2015 m. kovo 31 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn Priėmimo-perdavimo aktą. Kartu paaiškino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialą su 2015 m. balandžio 13 d. prašymu įrašyti kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą bei su prašymu pateikė ginčo Aktą. VĮ „Registrų centras“ nurodė, kad nuosavybės teisės į Ūkio pastatą neįregistruotos dėl nustatytų trūkumų, taip pat pažymėta, kad negali būti patvirtintas nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, nes Ūkio pastatas neva priklauso Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Vilniaus miesto savivaldybės administracija aptariamoje byloje pateikė savo 2022 m. kovo 25 d. atsiliepimą, kuriame nurodė, kad rengiant atsiliepimą į pareiškėjo pareiškimą Vilniaus miesto savivaldybės administracija Nekilnojamojo turto skyrius rado Senamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (pastatų), perduotų savivaldybės Vietinio ūkio skyriui, sąrašą (toliau – Sąrašas). Kartu nurodė, kad savivaldybės nuomone, pareiškėja UAB „BNA Grupė“ negali pretenduoti į Ūkinį pastatą įgyjamosios senaties būdu, nes ūkinis pastatas priklauso valstybei. Kartu nurodė, kad Ūkio pastatą savivaldybė valdo patikėjimo teise ir jis turi būti perduotas savivaldybės nuosavybėn. Tą patvirtina pridedamas 1992 m. liepos 1 d. valstybės įmonės Senamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (pastatų), perduotų savivaldybės Vietinio ūkio skyriui sąrašas, iš kurio matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriui yra perduoti pagalbinio ūkio pastatai, esantys Užupio g. 7, tarp jų ir ginčo Ūkio pastatas.

1.3. Ieškovei nebuvo žinoma nei apie ginčijamą Aktą, nei apie patį Sąrašą, ką patvirtino ir VĮ „Registrų centras“ bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo pirminiais 2022 m. sausio 13 d., 2022 m. kovo 10 d. atsakymais. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, ieškovė 2022 m. balandžio 1 d. raštais kreipėsi į Aplinkos ministeriją bei į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu pateikti Ūkio pastato nuosavybės įgijimo dokumentus, taip pat identifikuoti, kurioje konkrečioje 1992 m. liepos 1 d. Senamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (pastatų) perduotų savivaldybės Vietinio ūkio skyriui sąrašo 534 eilutės papunktyje nurodyta, kad savivaldybei priklauso Ūkio pastatas, taip pat kokius faktinius Ūkio pastato valdymo veiksmus atliko Vilniaus miesto savivaldybė. Ieškinio pareiškimo metu Aplinkos ministerija į prašymą nepateikė jokio atsakymo, o Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė 2022 m. balandžio 14 d. atsakymą, kuriame nurodė, kad jos Sąraše nėra nurodyti gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, esančių Užupio g. 7, unikalūs numeriai, jų žymėjimo plane ir panašiai, todėl negali ieškovės prašymu aiškinti 1992 m. sudaryto turto perdavimo-priėmimo akto. Kartu paminėjo, kad VĮ „Registrų centras“ byloje dėl Ūkio pastato įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu pateikė Aktą bei paaiškino, kad sulyginus 1982 m. gruodžio 12 d. statinių išdėstymo planą Nr. 7-94 su 2013 m. lapkričio 6 d. statinių išdėstymo planu matyti, kad ginčo pastatas 1982 m. plane pažymėtas 5I1/p, o 2013 m. plane tas pats pastatas pažymėtas 40I1/p. Dėl to, pasak savivaldybės, darytina išvada, kad minėtu ginčo Aktu buvo perduotas Ūkio pastatas savivaldybės nuosavybėn. Dėl kokių priežasčių šis pastatas iki šiol nebuvo įregistruotas VĮ „Registrų centras“ duomenų neturi, tačiau ketina kreiptis į VĮ „Registrų centras“ dėl nuosavybės teisių įregistravimo.

1.4. Ieškovė mano, kad egzistuoja visi teisiniai pagrindai pripažinti Aktą negaliojančiu:

1.4.1. Ieškovė nuosavybės teise valdo 367.54 kv. m bendro ploto parduotuvę, unikalus Nr. 1094-0407-9012:0057, 1940 metų statybos, esančią Užupio g. 7, Vilnius (toliau – Parduotuvė). Parduotuvę ieškovė įsigijo 2000 m. rugpjūčio 24 d. (notarinio registro Nr. 3-8542). Parduotuvę ieškovė įsigijo kartu su Ūkio pastatu, kurį taip pat valdo daugiau kaip 21 metus. Parduotuvė ir Ūkio pastatas yra 0,9006 ha žemės sklype, kurio unikalus Nr. 4400-0420-4513, esančiame Užupio g. 7, Vilniaus miestas (toliau – Žemės sklypas). Ūkio pastatas nuo jo pastatymo 1940 m. naudojamas ūkinei veiklai vykdyti. Ūkio pastate yra maisto produktų šaldymo įranga, jame susandėliuoti ieškovės daiktai: šaldymo įranga, kiti kilnojamieji daiktai. Ieškovė nuo to laiko, kai įsigijo Parduotuvę, kartu naudoja kaip savo (lygiai taip pat savarankiškai) ir Ūkio pastatą. Ūkio pastate 1980 m. yra sumontuota stacionari su pastato konstrukcijomis susijusi maisto produktų šaldymo įranga (kameros, kurių demontavimas neįmanomas be Ūkio pastato konstrukcijų pažeidimo). Šaldymo kamerose esanti šaldyta produkcija pristatoma į pačią Parduotuvę pardavimui. Taigi, Ūkio pastatas yra funkciškai ir nuolatiniais ryšiais susijęs su Parduotuve bei pasižymi ne tik nuolatiniu naudojimu, tačiau ir tarnavimui pagrindiniam daiktui.

1.4.2. 2013 m. lapkričio 6 d. ieškovė yra atlikusi Ūkio pastato kadastrinius matavimus, pažymėjo pastatą Statinių išdėstymo schemoje (pažymėjimas plane 40I/1p, 6 m ant 8.55 m., H=2.10 m.). Dar 2015 m. balandžio 16 d. antstolis Valdas Čeglikas ieškovės prašymu atliko faktinių aplinkybių konstatavimą apie faktinį UAB „BNA Grupė“ Ūkio pastato valdymą ir naudojimą, taip pat fiksavo UAB „BNA Grupė“ Ūkio pastate esančius daiktus. Taip pat svarbu, kad nei Aplinkos ministerija, nei Vilniaus miesto savivaldybė nepateikė ir neturi jokių duomenų, kad Ūkio pastatas buvo valdomas ir faktiškai naudojamas valstybės ar savivaldybės. Atvirkščiai, atsakant į ieškovės paklausimus, net nežinojo, kad buvo surašytas Aktas bei apie Akto egzistavimą sužinojo tik bylos dėl įgyjamosios senaties nagrinėjimo metu. Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybės administracija papildomai pažymėjo, kad Ūkio pastatas yra įtrauktas į bešeimininkių daiktą sąrašą.

1.4.3. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimą Nr. 870 „Dėl Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau - Aprašas) savivaldybė Aplinkos ministerijai turėjo pateikti perimamo turto apskaitos dokumentų kopijas. Tačiau nei Aplinkos ministerija, nei Vilniaus miesto savivaldybės administracija tokių dokumentų nepateikė. Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo (toliau - Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąrašas objektų, kuris perduodamas savivaldybių nuosavybėn, kurį jį valdo patikėjimo teise (pvz., komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms vykdyti). Taigi, Įstatymas ir Aprašas suponuoja pareigą ne tik pagrįsti turto valdymo faktą apskaitos dokumentais, nuosavybės įgijimo dokumentais, tačiau ir nustato, kad perduodamas tik toks turtas, kuris reikalingas savivaldybių funkcijoms vykdyti.

1.4.4. Ūkio pastatas niekada nebuvo valdomas Vilniaus miesto savivaldybės ir/ar bet kurios kitos įmonės, įstaigos, organizacijos, taip pat naudojamas savivaldybių funkcijoms vykdyti. Atvirkščiai, aukščiau pateikti įrodymai įrodo, kad Ūkio pastatas buvo naudotas ieškovės kaip pagalbinis pastatas Parduotuvės veiklai vykdyti, jame taip pat yra Parduotuvės šaldymo įranga. Svarbu ir tai, kad ginčo Akto priedai taip pat niekaip nepagrindžia valstybės ir/ar savivaldybės Ūkio pastato valdymo, naudojimo ar disponavimo fakto. Prie Akto pridedama UAB „Vandeta“ 2013 m. lapkričio 13 d. statinių išdėstymo planas ir kadastro duomenų byla, kurios užsakovas buvo UAB „BNA Grupė“, o ne savivaldybė.

1.4.5. Akto surašymo pagrindas negali būti ir Sąrašas, nes tai jokiu būdu nėra nuosavybės įgijimo pagrindą patvirtinantis dokumentas. Šis įrodymas net negali patvirtinti, kad Ūkio pastatas buvo tuometinėje valstybės ar savivaldybės apskaitoje. Sąrašo 534 eilutėje nurodyta, kad tam tikri objektai, esantys Užupio g. 5 ir 7/1, pavyzdžiui sandėliai, garažas bei jų balansinė vertė ir nusidėvėjimas. Tačiau jame nėra jokių identifikacinių duomenų, t. y. pažymėjimo plane, ploto, numerių ar kt. Pateikiamoje Namų valdos techninėje apskaitos kortelėje Nr. 7/1 Ūkio pastatas, pažymėtas 5J1/p (tikslintas į 40/1/p), kurio parametrai 6 m ant 8.55 m, H= 2.10, 1940 m. statybos. Palyginus aptariamą Namų valdos techninės apskaitos kortelę ir Sąrašą akivaizdu, kad Sąraše nėra jokio perduodamo Ūkio pastato. Pateikiamame 1982 m. gruodžio 12 d. statinių išdėstymo plane Nr. 7-94 (9 priedas) matyti, kad ginčo teritorijoje buvo virš 25 įvairių nekilnojamojo turto objektų, kurie jau tuo metu turėjo savo pažymėjimus plane, kitus parametrus - ilgius, plotus, aukščius ir kitus duomenis. Taigi, sudarant Sąrašą tikrai buvo visos galimybės identifikuoti Ūkio pastatą, tačiau to nebuvo padaryta, nes paprasčiausiai Ūkio pastatas niekada nebuvo valdomas, naudojamas ar disponuojamas valstybės ar savivaldybės. Pati atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės 2022 m. balandžio 14 d. atsakyme nurodė, kad jos Sąraše nėra nurodyti gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, esančių Užupio g. 7, unikalūs numeriai, jų žymėjimas plane ir panašiai, todėl negali ieškovės prašymu aiškinti 1992 m. Sąrašo. Įvertinus tai, kas išdėstyta, akivaizdu, kad Aplinkos ministerija neturėjo jokio teisinio pagrindo perduoti Ūkio pastato savivaldybės nuosavybėn.

1.4.6. Dar daugiau, Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2022 m. sausio 13 d. atsakymu nurodė, kad neprieštarautų Ūkio pastato įteisinimui UAB „BNA Grupė“ vardu bei nurodė, kad Ūkio pastatas buvo dar ir įtrauktas į neįregistruotų statinių, kurie neturi savininko, sąrašą bei yra iniciavęs šio pastato pripažinimo bešeimininkiu procedūrą, t. y. iš esmės patvirtino ieškovės teiginius, kad Ūkio pastatas nėra ir niekada nebuvo valstybės ar savivaldybės valdomas, naudojamas ar juo buvo disponuota. Savivaldybė pagal Aprašą nepateikė jokių Ūkio pastato įsigijimo dokumentų, taip pat jo tinkamo apskaitymo apskaitos dokumentuose, tinkamo inventorizavimo, balansinio nusidėvėjimo ar kitų elementarių duomenų. Juo labiau tokį turtą išbraukiant iš tuometinių valstybinių įmonių turėjo būti atliekami tinkami atžymėjimai įmonių dokumentuose, tačiau to nebuvo padaryta. Svarbu ir tai, kad 1992 m. Ūkio pastatas turėjo visus identifikacinius duomenis.

Atsiliepimas

2. Atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, pateikė atsiliepimą, kuriame prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. 2015 m. kovo 31 d. perdavimo-priėmimo akto Nr. (9-4)-257V pagrindu Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso ūkio pastatas, esantis Užupio g. 7, Vilnius, kurio unikalus Nr. 1094-0407-7248.

2.2. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad Ūkio pastatą ji įgijo kartu su parduotuve 2000 m. rugpjūčio 24 d. Pagal į bylą pateiktą 2000 m. rugpjūčio 24 d. Pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 3-8542) ieškovė įsigijo tik parduotuvę unikalus Nr. 10/940-4079-01-2:0057, esančią Užupio g. 7/Paupio g. 1, Vilniuje; statinio, kuriame yra parduotuvė, unikalus Nr. 10/940-4079-01-2, pažymėjimas plane 1A2/p. Nėra nurodyta, kad ieškovė būtų įsijusi Pastatą (pagalbinę patalpą, ūkio pastatą). Be to, tai, kad Ūkio pastato ieškovė neįgijo patvirtina ir pastarosios pareiškimas dėl Ūkio pastato įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo civilinėje byloje Nr. e2YT-540-1044/2023. Nei atlikti kadastriniai matavimai, nei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepatvirtina tariamos ieškovės nuosavybės teisės į Ūkio pastatą. Aplinkybė, kad savivaldybė ir/ar valstybė tam tikru laikotarpiu galimai nesinaudojo Ūkio pastatu, nesudaro pagrindo teigti, kad tai nebuvo valstybės turtas, patikėjimo teise valdomas Vilniaus miesto savivaldybės, kuris perduotas ginčijamu Perdavimo – priėmimo aktu Vilniaus miesto savivaldybei.

2.3. Rašytiniai įrodymai (VĮ „Registrų centras“ pateikti dokumentai „Namų valdos techninės apskaitos kortelė ir planas“) patvirtina, kad Ūkio pastatas seniau buvo žymimas 5J1/p (dabartinis žymėjimas 40I1/p). Į bylą pateiktame Vilniaus miesto savivaldybės atsiliepime civilinėje byloje Nr. eYT-540-1044/2023 nurodyta, kad pridedamas 1992 m. liepos 1 d. VĮ Senamiesčio seniūnijos pagrindinių priemonių (pastatų), perduotų savivaldybės nuosavybėn Vietinio ūkio skyriaus, sąrašas, iš kurio matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės nekilnojamojo turto skyriui (sąrašo eilutės Nr. 534) yra perduoti pagalbinio ūkio pastatai, esantys Užupio g. 7, tarp jų ir ginčo ūkio pastatas.

2.4. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri, vadovaujantis Valstybės turto perdavimo tvarkos aprašo 4 p. buvo atsakinga už valstybės turto perdavimui reikalingų dokumentų parengimą ir jų pateikimą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotam asmeniui, parengė ir 2015 m. kovo 26 d. raštu Nr. A51-30832/15(3.3.15.3-EM4) pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotam asmeniui valstybės turto perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn dokumentus. Vilniaus miesto savivaldybės administracija nurodė, kad neprivatizuotu ūkiniu pastatu 40I1p Užupio g. 7, Vilniuje, naudojasi namo gyventojai ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymu numatyta svarstyti klausimą dėl šio pastato privatizavimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktoje nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje Nr. 113/12732 nurodyta, kad minėtas ūkinis pastatas pastatytas 1940 metais, o kartu pateiktas Vilniaus miesto savivaldybėje apskaitomo nekilnojamojo turto sąrašas įrodo, kad šis ūkinis pastatas dar prieš Perdavimo–priėmimo akto pasirašymą buvo apskaitomas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apskaitoje.

2.5. Pagal ginčijamo Perdavimo-priėmimo akto sudarymo metu galiojusio Aprašo 9.4 papunktį, Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktus nurodytas turtas perduodamas pagal perdavimo-priėmimo aktus, kuriuose nurodomas objekto pavadinimas, adresas (vieta), nekilnojamojo turto techninės inventorizacijos data, įsigijimo arba perkainota ir likutinė vertė. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos parengtas ir pateiktas Perdavimo-priėmimo aktas tiek forma, tiek turiniu atitinka Įstatymo ir Aprašo reikalavimus. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo, vadovaudamasis Įstatymo ir Aprašo 2 punkto nuostatomis, įpareigojančiomis per 10 darbo dienų pasirašyti turto perdavimo dokumentus arba per nurodytąjį laiką pateikti savivaldybei išvadas, paaiškinančias, kodėl atsisakoma juos pasirašyti, ir neviršydamas savo kompetencijos, pasirašė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos parengtą ir pateiktą Perdavimo-priėmimo aktą ir tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė valstybės nuosavybe buvusį nekilnojamojo turto objektą – Ūkio pastatą.

2.6. Atsakovės nuomone, ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių Perdavimo-priėmimo akto neteisėtumą, taip pat įrodymų, pagrindžiančių jos nuosavybės teisę į Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausantį Ūkio pastatą, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

3. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė atmesti ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą. Atsiliepimą (taip pat pateiktus naujus paaiškinimus) grindė šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 9 d. potvarkio Nr. 1360V „Dėl seniūnijos specifinės paskirties valstybinių įmonių“ (toliau - Potvarkis) 1 punktu buvo nutarta „Seniūnijos teritorijoje esančius savivaldybės pastatus perduoti į Vietinio ūkio skyriaus balansą (išskyrus patalpas, įskaičiuotas į įmonių įstatinį kapitalą)“. Atitinkamai, remiantis minėtu Potvarkiu, buvo parengtas Pagrindinių priemonių priėmimo-perdavimo aktas-važtaraštis, kuriame nurodyta perduoti Senamiesčio seniūnijos teritorijoje esančius pastatus pagal pridedamą šių pastato sąrašą bei parengtas Senamiesčio seniūnijos perduodamų pagrindinių priemonių sąrašas, kuriame buvo išvardinti į Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus balansą (1992 m. liepos 2 d. duomenimis) perduodami pastatai. Sąrašo 534 eilutėje buvo įtraukti ir pastatai, esantys adresu Užupio g. 7, Vilniuje, tarp kurių buvo įtrauktas ir neprivatizuotas ūkinis pastatas, esantis adresu Užupio g. 7, Vilniuje (buvęs žymėjimas plane 5J1/p, dabartinis žymėjimas plane 40I1p). Vadovaudamasi Įstatymu ir Aprašu, Administracija 2015 m. kovo 26 d. raštu Nr. A51-30832/15(3.3.15.3-EM4) pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotam asmeniui valstybės turto perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn dokumentus dėl Ūkio pastato perdavimo Vilniaus miesto savivaldybei. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo Aplinkos ministerijos kancleris 2015 m. kovo 31 d. perdavimo-priėmimo aktu Nr. (9-4)-257V5 perdavė Ūkio pastatą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

3.2. Ieškovė įrodinėja, kad Ūkio pastatas yra antraeilis daiktas (ieškovei priklausančios Parduotuvės priklausinys), tačiau su ieškiniu ieškovė nepateikė pakankamų tokią savo poziciją patvirtinančių įrodymų. Siekiant pripažinti daiktą priklausiniu, turi būti nustatyta, jog jis susijęs su pagrindiniu daiktu nuolatiniu ir funkciniu ryšiu, kuris būtų susiklostęs iš teisėto naudojimosi juo. Ūkio pastatas yra atskiras savarankiškas statinys, kuris gali būti naudojamas savarankiškai, nepriklausomai nuo jokio kito pastato, o nagrinėjamoje byloje nėra aišku, kokiu funkciniu ryšiu ir kokia bendra ūkine ar kita paskirtimi Ūkio pastatas yra susijęs su ieškovei nuosavybės teise priklausančiu pastatu - Parduotuve. Byloje esantis 2015 m. balandžio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas tik patvirtina, jog Ūkio pastatas 2015 metais buvo naudojamas ir jame buvo ieškovės daiktai, ta aplinkybė, kad ieškovė 2015 metais naudojo ir galimai šiuo metu naudoja Ūkio pastatą savo reikmėms, savaime nepatvirtina Ūkio pastato funkcinio ryšio su kokiu nors kitu pastatu (pagrindiniu daiktu), nei šio ryšio nuolatinio pobūdžio. Be to, byloje nėra įrodymų, kad Ūkio pastatu ieškovė naudojasi teisėtai. Vien naudojimosi daiktu faktas nesukuria nuosavybės į šį daiktą. Ieškovė nurodo, neva Ūkio pastatą įsigijo kartu su Parduotuve 2000 m. rugpjūčio 24 d. Pirkimo - pardavimo sutartimi bei nuo to laiko jį naudoja savo reikmėms, tačiau Ūkio pastatas buvo priskirtas Vilniaus miesto valdybai valdyti patikėjimo teise dar 1992 m. liepos mėn., taigi, 2000 metais jis nuosavybės teise priklausė valstybei ir negalėjo pereiti privačion nuosavybėn kaip priklausinys. Kadangi Ūkio pastatas nuo 1992 metų buvo apskaitomas Vilniaus miesto savivaldybės (tuometinės Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus) balanse, tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovė ėmė valdyti Ūkio pastatą neteisėtai. Iš neteisėto naudojimosi susiklostęs Ūkio pastato funkcinis ryšys su Parduotuve negali būti laikomas teisėtu pagrindu Ūkio pastatą pripažinti ieškovei priklausančios Parduotuvės priklausiniu.

Šalies argumentai

3.3. Pačios ieškovės pozicija dėl Ūkio pastato nuosavybės yra prieštaringa - ieškinyje ieškovė nurodo, kad „Parduotuvę įsigijo kartu su Ūkio pastatu, kurį taip pat valdo daugiau kaip 21 metus“, tačiau civilinėje byloje Nr. eYT-540-1044/2023 dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo ieškovė įrodinėja Ūkio pastato įgijimą pagal įgyjamąją senatį, t. y. nelaiko, kad jį būtų įsigijusi kartu su Parduotuve.

3.4. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo nurodyta, kad savivaldybių nuosavybėn yra perduodamos patikėjimo teise iki perdavimo savivaldybių valdomos neprivatizuotos savivaldybių gyvenamosios patalpos su joms priklausančiais inžineriniais tinklais ir įrenginiais, gyvenamųjų namų valdose esantys pagalbinio ūkio paskirties pastatai ir jų dalys. To paties įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta bendra nuostata, kad pagal šį įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtą turtą kiekvienai savivaldybei perduoda Vyriausybės įgalioti asmenys, o 4 straipsnio 2 dalies 4 punkte reglamentuota konkreti tvarka, kuria savivaldybei perduodamas įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytas turtas, t. y. pagal perdavimo-priėmimo aktus, kuriuose nurodomas objekto pavadinimas, adresas (vieta), nekilnojamojo turto techninės inventorizacijos data, balansinė ir likutinė vertė. Analogiška turto perdavimo tvarka yra įtvirtinta ir Aprašo 9.4 punkte. Vadovaujantis Aprašo 8.2 punktu, savivaldybės turi pateikti Aplinkos ministerijai dėl jų patikėjimo teise valdomų pastatų ir patalpų nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylas arba jų kopijas, savivaldybės administracijos direktoriaus pasirašytus perdavimo ir priėmimo aktus, perimamo turto apskaitos dokumentų kopijas. Ieškovės ginčijamas Aktas buvo sudarytas ir pasirašytas laikantis Apraše nustatytų reikalavimų - Administracija, 2015 kovo 26 d. raštu Nr. A51- 30832/15(3.3.15.3-EM4) kreipdamasi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą asmenį dėl Ūkio pastato perdavimo, kartu pateikė Vilniaus miesto savivaldybėje apskaitomo nekilnojamojo turto išrašą (inventorinis numeris 1906840), kuriame buvo nurodytas Ūkio pastatas, šio nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos, taip pat Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo kopijas. Aplinkybę, kad šie dokumentai buvo pateikti, patvirtino ir pati Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija savo atsiliepime į ieškinį.

3.5. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje Nr. 113/12732 nurodyti Ūkio pastato statybos metai - 1940. Ieškovė aplinkybės, jog Ūkio pastatas pastatytas dar 1940 metais, neginčija, tuo tarpu duomenų, kad Ūkio pastatas nuo 1990 metų būtų buvęs privatizuotas privačių asmenų, ieškovė į bylą nepateikė, tokių duomenų neturi ir Savivaldybė, taigi darytina pagrįsta išvada, jog neprivatizuotas Ūkio pastatas liko valstybės nuosavybe (nepriklausomai nuo to, kad teisės į Ūkinį pastatą valstybės ar savivaldybės vardu neįregistruotos), o 1992 metais kartu su kitais Užupio g. 7 esančiais nekilnojamojo turto objektais buvo perduotas Savivaldybei valdyti patikėjimo teise, kai Potvarkio ir Sąrašo pagrindu Užupio g. 7 esantys nekilnojamojo turto objektai buvo perduoti į Vilniaus miesto savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus balansą. Turto perėmimo įstatymo 2 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad savivaldybės jų nuosavybėn priskirtą, bet dar neperduotą valstybės turtą valdo patikėjimo teise. Administracijos Aplinkos ministerijai su 2015 m. kovo 26 d. raštu pateiktas Vilniaus miesto savivaldybėje apskaitomo nekilnojamojo turto išrašas įrodo, kad Ūkio pastatas dar prieš Akto pasirašymą buvo apskaitomas Vilniaus miesto savivaldybės turto balanse, o Potvarkis ir Sąrašas patvirtina, jog Ūkio pastatas buvo priskirtas Savivaldybei (Vilniaus miesto valdybai) dar 1992 metais. CK 4.108 straipsnyje nustatyta, kad turto patikėjimo teisės atsiradimo pagrindas gali būti: įstatymas, administracinis aktas, sutartis, testamentas, teismo sprendimas. Taigi pagal minėto įstatymo nuostatą nereikalaujama turto perdavimo, - kad turtas būtų laikomas valdomu patikėjimo teise, pakanka tik priskyrimo savivaldybių nuosavybei, kuris būtent ir buvo atliktas 1992 m. Potvarkiu. Administracija minėtų Potvarkio ir Sąrašo pagrindu nelaiko įgijusi Ūkio pastato nuosavybės, o tik valdymą patikėjimo teise, sudariusį prielaidas ginčijamo Akto pasirašymui, tuo tarpu Ūkio pastato nuosavybė buvo perleista Savivaldybei Akto pagrindu.

Atsiliepimas

3.6. Atsakovė nesutinka su ieškovės pozicija, jog Sąrašas negali patvirtinti, kad Ūkio pastatas buvo tuometinėje valstybės ar savivaldybės apskaitoje, o Sąrašo 534 eilutėje nėra Ūkio pastato identifikacinių duomenų, todėl Sąraše nėra jokio perduodamo Ūkio pastato. Kaip matyti iš Sąrašo turinio, visi į jį įtraukti objektai buvo identifikuojami tik pagal adresą, statinio rūšį ir balansinę/likutinę vertę, šiuo atveju Sąrašo 534 eilutėje nurodyta iš viso 20 nekilnojamojo turto objektų adresu Užupio g. 7, Vilniuje: tarp kurių nurodyti ir plytiniai sandėliai. Kaip matyti iš ieškovės pateiktos kadastrinių matavimo bylos, Ūkio pastato sienų medžiaga - „plytos“, taigi nors Sąraše nėra nurodytas buvęs Ūkio pastato žymėjimas 5J1/p, tačiau pagal kitus Sąraše esančius duomenis galima nustatyti, jog Ūkio pastatas taip pat buvo įtrauktas į šį Sąrašą kaip plytinis sandėlis bei perduotas į Savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus balansą.

3.7. Administracija niekada neišreiškė sutikimo, kad Ūkio pastatas būtų pripažintas ieškovės nuosavybe. Tuo tarpu kaip buvo nurodyta Administracijos 2022 m. sausio 13 d. rašte bei yra įtvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. A104-1-809 patvirtinto Statinių, kurie neturi savininko (ar savininkas nežinomas), nustatymo, apskaitymo, dokumentų pateikimo pripažinti statinius bešeimininkiais ir perėmimo Savivaldybės nuosavybėn tvarkos aprašo 20.1 papunktyje, pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūra sustabdoma arba nutraukiama, kai atsiranda statinio savininkas ir pateikia nuosavybę patvirtinančius dokumentus. Nagrinėjamu atveju, Ūkio pastato savininku esant Vilniaus miesto savivaldybei, kuri nuosavybę įgijo Akto pagrindu, egzistuoja aukščiau nurodytas pagrindas Ūkio pastato pripažinimo bešeimininkiu turtu procedūrą nutraukti. Taigi ta aplinkybė, jog Administracijos atsakingas skyrius 2022 m. sausio 13 d. rašte nurodė iniciavęs Ūkio pastato pripažinimo bešeimininkiu ir perėmimo Savivaldybės nuosavybėn procedūrą, savaime nepanaikina prieš šios procedūros iniciavimą pasirašyto Akto galiojimo, o per klaidą inicijuota Ūkio pastato pripažinimo bešeimininkiu procedūra nesuponuoja anksčiau pasirašyto Akto neteisėtumo.

3.8. Be to, ieškovė, ginčijanti Akto galiojimą, nėra subjektas, įgaliotas ginti viešąjį interesą ir kvestionuoti Savivaldybės nuosavybės įgijimą, todėl Administracijos įsitikinimu, Aktą pripažinti negaliojančiu teisinis pagrindas egzistuotų tik tuo atveju, jeigu Akto negaliojimas sektų iš galimą ieškovės teisių pažeidimą suponuojančių ieškinio pagrindų, t. y. jeigu teismas nustatytų, kad Ūkio pastatas buvo ieškovės privatizuotas, kad jis buvo ieškovei priklausančio turto priklausinys, ar pan., tik tokios įrodytos aplinkybės turėtų įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms bei reikštų ieškovės materialinį teisinį suinteresuotumą (CPK 5 str.), visgi, Akto panaikinimas pats savaime (ko šioje byloje siekia ieškovė) anuliuotų tik nuosavybės perleidimo Savivaldybei faktą ir Ūkio pastatas grįžtų į iki Akto sudarymo buvusią padėtį, t. y. valstybės nuosavybėn, bei tai savaime jokios įtakos ieškovės teisėms ir pareigoms neturėtų.

Žemesnės instancijos teismas

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartimi tenkino iš dalies ieškovės UAB „BNA Grupė“ apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimą bei perdavė nagrinėti bylą iš naujo pirmos instancijos teismui.

5.1. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad esminis klausimas šioje byloje, ar 51 kv. m ginčo Ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. 1094-0407-7248, pažymėtas inventoriniame plane 40I1p, statybos metai - 1940, esantis adresu Užupio g. 7, Vilnius, 1982 m. spalio 10 d. plane pažymėtas 5I1p, buvo įtrauktas į Sąrašą ir Aktu perduotas iš valstybės nuosavybės savivaldybės nuosavybėn, ir tam, kaip bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė ieškovės atstovas, reikalinga išsamesnė analizė, kuri bylos nagrinėjimo metu nebuvo atlikta. Byloje reikalinga surinkti įrodymus ir nustatyti, ar 19 500 rub. ir 8 285 rub. balansinės vertės Sąraše nurodyti plytų Ūkio pastatai ir VĮ „Registrų centras“ išraše (išrašo Nr. 2.7, 2.9, 2.10 punktai) nurodyti privatizuoti Ūkio pastatai yra (nėra) pastatai, kurie perduoti Aktu; jeigu tai nėra VĮ „Registrų centras“ išraše (išrašo 2.7, 2.9, 2.10 punktai) nurodyti pastatai, Vilniaus miesto savivaldybės administracija turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kuris iš dviejų 1992 m. liepos 2 d. Sąraše nurodytų plytinių pastatų, įtrauktų į Sąrašą pagal vertę, yra ginčo Ūkio pastatas, o teismas nustatytas naujas aplinkybes turi įvertinti kitų pirmiau šioje nutartyje nurodytų ir pirmos instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatytų aplinkybių kontekste ir padaryti išvadas.

6. Vilniaus miesto savivaldybės administracija po teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartimi nustatyto įpareigojimo pateikti papildomus įrodymus patvirtinančius, kuris iš dviejų 1992 m. liepos 2 d. Senamiesčio seniūnijos perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąraše nurodytų plytinių ūkio pastatų yra ginčo ūkinis pastatas (t. y. dėl kurio ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 21 d. kai Kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduotų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9.4)-257), nepateikė jokių papildomų įrodymų, o 2023 m. kovo 27 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog aplinkybė, kad Ūkio pastato nėra galimybės identifikuoti konkrečiame Sąrašo punkte, savaime nesudaro pagrindo laikyti, kad Ūkio pastatas nebuvo savivaldybei perduotas valdyti patikėjimo teise. Ginčo Ūkinis pastatas nebuvo ir negalėjo būti įtraukas į Sąrašą, nes buvo naudojamas ir perduotas Valstybės prekybos įmonei „Pilis“ dar iki Sąrašo sudarymo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

8. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė šiais motyvais:

8.1. Byloje nėra ginčo, kad 2015 m. kovo 31 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavimo – priėmimo aktu Nr. (9-4)-257V savivaldybės nuosavybėn buvo perduotas ūkinis pastatas, kuris 2013 m. lapkričio 6 d. kadastrinių matavimų byloje žymimas indeksu 40I1/p, 9006 kv. m. ploto, esantis žemės sklype Užupio g. 7, Vilnius, kadastro Nr. 0101/0042:170.

8.2. Šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Valstybės turto perėmimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu, o ne 3 punktu, kaip nurodo ieškovės atstovas (miestų ir gyvenviečių bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti).

8.3. Pažymima, kad aktualaus nagrinėjamai bylai normatyvinio akto - Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo savivaldybėms priskirto valstybės turto perdavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 1 p. nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymą savivaldybių nuosavybėn priskirtą turtą kiekvienai savivaldybei perduoda Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo pagal perdavimo-priėmimo aktus, kuriuos pasirašo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo ir savivaldybės administracijos direktorius.

8.4. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčijamą turto perdavimo-priėmimo aktą (2015 m. kovo 31 d.) pasirašė tinkamai įgalioti subjektai, kaip tą nurodo Aprašo 1 punkte; taip pat buvo įvykdyti Aprašo 4 punkte nurodyti reikalavimai - parengtus ginčo turto perdavimo savivaldybės nuosavybėn dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotam asmeniui pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius; į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad buvo įvykdyti Aprašo 8.2. punkte nurodyti reikalavimai (dėl kadastro duomenų bylų kopijų perdavimo ir t.t.).

8.5. Ieškovės argumentai, kad 2015 m. kovo 31 d. aktu buvo perduotas turtas, kurio negalima identifikuoti, dėl ko darytina išvada, kad ginčo turtas nebuvo perduotas, paneigti į bylą pateiktų rašytinių įrodymų viseto. Vien aplinkybė, kad ginčijamu aktu nurodyto perduotino turto objektą identifikuojantys duomenys aiškiai nenurodyti 1992 m. liepos 2 d. pastatų sąraše (eilės Nr. 534), t. y. kad duomenys nėra tikslūs, nesąlygoja išvados, kad šis turtas negalėjo būti perduotas ginčijamu aktu, be to, nepatvirtina, kad į ginčo ūkinį pastatą gali pretenduoti ieškovė.

8.6. Nors ieškovė nurodo, kad ginčo ūkinis pastatas turi funkcinį ir nuolatinį ryšį su ieškovei priklausančia parduotuve, kad ūkio pastatu daugiau nei 20 metų naudojosi ieškovė, kurį prižiūrėjo ir valdė kaip savo, kad savivaldybė pastato neprižiūrėjo, tačiau į bylą pateikti ieškovės įrodymai šių aplinkybių nepatvirtina.

8.7. Sutiktina su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 16 d. sprendime padarytomis išvadomis, jog (i) ieškovė pirkimo – pardavimo sutartimi nupirko parduotuvės patalpas, unikalus Nr. 10/940-4079-01-2:0057 (dabartinis unikalius Nr. 1094-0407-9012:0057), be jokių pagalbinių ar ūkio patalpų; aplinkybė, kad pirkimo – pardavimo sutartyje parduotuvės plotas nurodomas 320,01 kv. m., o 2013 m. rugsėjo 23 d., atlikus kadastrinius matavimus, nurodytas 367,54 kv. m. bendras plotas, kuris interpretuojamas kaip plotas kartu su ginčo ūkinio pastato plotu, kas grindžiama pridėtoje valstybinės žemės nuomos sutartyje nurodytu išnuomotu plotu, reikalingu parduotuvei aptarnauti – 489 kv. m (parduotuvei pagal pateiktą 2017 m. kovo 16 d. žemės sklypo planą paskaičiuotas 433 kv. m. plotas, o 56 kv. m. plotas paskaičiuotas ginčo ūkiniam pastatui, kas bendroje sumoje sudaro 489 kv. m., valstybinės žemės nuomos sutarties 1 p.), nepatvirtina fakto dėl nurodyto ūkinio pastato naudojimo teisėtumo; (ii) ieškovė, teigdama apie ūkinio pastato funkcinį ir nuolatinį ryšį su jai priklausančios parduotuvės patalpomis, nutylėjo aplinkybę, kad jai priklausančios parduotuvės patalpos yra ne atskirai jai priklausančiame pastate, o daugiabučiame gyvenamajame name, todėl ginčo ūkinio pastato funkcinį ryšį reikia vertinti viso gyvenamojo namo, unikalus Nr. 1094-0407-9012, kuriame yra ieškovei priklausančios parduotuvės patalpos, atžvilgiu, bet ne selektyviai tik ieškovei priklausančių patalpų pastate atžvilgiu; (iii) ieškovės nurodoma aplinkybė dėl ginčo ūkinio pastato naudojimo nesąlygoja išvados dėl pastato teisėto naudojimo kaip ir savivaldybės nenaudojimas ar netinkama pastato priežiūra nesąlygoja išvados, kad ieškovė pastatu naudojosi teisėtai; (iv) 1992 m. liepos 2 d. pastatų sąraše nėra aiškiai išskirtas ginčo ūkinis pastatas, bet analizuojant, lyginant ir vertinant kadastro duomenų byloje esamus duomenis apie žemės sklype esamus pastatus, darytina labiau tikėtina išvada, kad ginčo ūkinis pastatas, ankstesnis žymėjimas 5I1/p, buvo įtrauktas į 1992 m. liepos 2 d. savivaldybei perduotų objektų sąrašą; (v) ieškovės iškelta civilinė byla dėl ginčo pastato įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu patvirtina, kad šio turto ieškovė nevaldė nuosavybės teise, kaip pati ieškovė nurodo šiame ieškinyje; (vi) ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių, kad ginčo turtas negalėjo būti perduotas Lietuvos Respublikos valstybės turto perėmimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo (toliau – VTPSNĮ) nustatyta tvarka ir pagrindais savivaldybei.

9. Šių motyvų pagrindu pirmosios instancijos teismas laikė, kad ieškovė neįrodė fakto, kad ginčo ūkio pastatas priklauso ieškovei nuosavybės teise kaip turimos parduotuvės priklausinys, pažymėdamas, kad ūkiniu pastatu ilgo naudojimo faktas svarbus, tačiau nelemia turto priklausomybės ieškovei. Taip pat pažymėjo, jog ir įrodymų, kad ginčo ūkinį pastatą (turtą) naudoja Užupio g. 7, Vilniuje, esančio namo gyventojai, byloje taip pat nėra.

10. Teismas pažymėjo, jog 2023 m. kovo 14 d. raštu pareikalavus įrodymų, patvirtinančių, kuris iš dviejų 1992 m. liepos 2 d. Sąraše nurodytų plytinių ūkio pastatų, įtrauktų į Sąrašą pagal vertę (19 500 rub. ir 8 285 rub. balansinės vertės), yra ginčo Ūkio pastatas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija jų nepateikė, nes neturi. Tačiau ir ieškovė taip pat teismui nepateikė įrodymų, kad 51 kv. m. ginčo Ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. 1094-0407-7248, pažymėtas inventoriniame plane 40I1p, statybos metai – 1940, esantis adresu Užupio g. 7, Vilnius, 1982 m. spalio 10 d. plane pažymėtas 5I1/p, nebuvo įtrauktas į Sąrašą ir Aktu neperduotas iš valstybės nuosavybės savivaldybės nuosavybėn, o ieškinio reikalavimus grindžia tik išvestiniais teiginiais dėl parduotuvės pasikeitusio ploto (buvo 320,01 kv. m., tapo 367,54 kv. m., skirtumas - 47,53 kv. m.) t. y., su ūkiniu pastatu (51 kv. m.), tačiau net ir bendras plotas nesutampa, nesutampa ir balansinė vertė - 19 500 rub. ir 8 285 rub., o bylos duomenys byloja apie tai, kad tokių plytinių pastatų buvo ir daugiau; taigi, nėra duomenų, kad šis Ūkinis pastatas buvo ieškovės privatizuotas, tokiu būdu liko valstybės/savivaldybės nuosavybe ir 1992 metais su kitais Užupio g. 7 Vilniuje, esančiais objektais buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybei valdyti patikėjimo teise.

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Apeliantė (ieškovė) UAB „BNA Grupė“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 31 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo-priėmimo aktą Nr. (9-4)-257 V; priteisti visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Pirmos instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, taip pat padarė klaidingas išvadas. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 1 d. nutartyje nurodė, kad šioje byloje būtina nustatyti, ar Ūkio pastatas buvo perduotas ginčo Aktu, taip pat ištirti kitus įrodymus. Savo ruožtu bylos nagrinėjimo metu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija dar kartą patvirtino ieškovės teiginius, kad atsakovė neturi jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad Ūkio pastatas perduotas ginčo Aktu. Pirmosioa instancijos teismas neįvykdė aukštesnės instancijos teismo imperatyvaus įpareigojimo „nustatyti, ar Ūkio pastatas buvo perduotas Aktu“ bei tų pačių įrodymų pagrindu atliko klaidingas išvadas. Atsakovė neįvykdė ir papildomos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. nutarties pateikti papildomus įrodymus dėl Ūkio pastato priskyrimo Sąrašui. Nesant jokių pakankamų įrodymų, taip pat atsakovei pripažinus, kad jų negali pateikti, teismas Sprendime padarė visiškai klaidingas išvadas. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad Ūkio pastatą naudotų namo kiti tretieji asmenys, nors Vilniaus apygardos teismas 2023 m. kovo 1 d. nutartimi tą įpareigojo atlikti.

11.2. Pirmos instancijos teismas taip pat netyrė ieškovės 2022 m. spalio 19 d. pateiktų įrodymų, t. y. Aplinkos ministerijos rašto „Dėl informacijos pateikimo“ ir jo priedų. Šie įrodymai svarbūs tuo, kad Ūkio pastato perdavimo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracija net neturėjo Sąrašo, kurio pagrindu grindė savo nuosavybės teises, o jį pateikė tik bylos nagrinėjimo metu siekiant neva pagrįsti, kad Ūkio pastatas buvo jos balanse. Kartu su Aplinkos ministerijos raštu pateiktas pačios Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2015 m. kovo 26 d. atsakymas, kuriame nurodyta, kad Ūkio pastatas yra neprivatizuotas ir juo naudojasi namo gyventojai. Šių aplinkybių pirmos instancijos teismas visiškai netyrė, nors jos turi esminę reikšmę bylos nagrinėjimui.

Atsiliepimas

11.3. Atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės Sąraše nurodyti pagrindiniai pastatai 3 g. n. (gyvenamieji namai) ir 18 pagalbinių pastatų. Šiame sąraše nurodyta, kad iš šių 18 pagalbinių pastatų yra 13 sand. (sandėlių) 1 m. garažas, 1 garažas ir 2 pl. (plytiniai) sandėliai. Byloje kartu su 2022 m. spalio 19 d. paaiškinimais taip pat pateikta 1980 m. spalio 10 d. namų valdos techninė apskaitos kortelė. Sulyginus 1982 m. spalio 10 d. Techninės apskaitos kortelėje inventorizuotus pastatus ir kiemo įrengimus su 1992 m. liepos mėn. 2 d. Sąrašu akivaizdžiai matyti skirtumas. 1982 m. spalio 10 d. Techninės apskaitos kortelėje buvo inventorizuotas 31 pagalbinis pastatas, o Sąrašo 534 eilutėje yra tik 18 pagalbinių pastatų, skirtumas - 13 pagalbinių pastatų. Tai reiškia, kad Sąraše nebuvo įtraukta 13 pagalbinių pastatų ir 7 kiemo įrengimų. Pažymėtina, kad tame pačiame sąraše pvz. eilutėse Nr. 535, 538 ir 539 yra įtraukti kiemo įrengimai: šalig., kiemas, šiukš. d., tual. Pažymėtina ir tai, kad 1982 m. spalio 10 d. Techninės apskaitos kortelėje ginčo Ūkio pastatas žymimas 5I1/p (kur p mažoji raidė pagal inventorizaciją reiškia pastato statybos medžiagas - plytinis), statybinė vertė – 753 rub. Senamiesčio seniūnijos VĮ perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) 1992 m. liepos mėn. Sąraše (buhalteriniame balanse) yra įtraukti tik 2 pl. sand. (2 plytiniai sandėliai), kurių balansinės vertės atitinkamai 19 560 rub. ir 8 285 rub. Ginčo Ūkio pastato 1982 m. spalio 10 d. pažymėto Techninės apskaitos kortelėje 5I1/p, statybinė vertė buvo 753 rub., o tai kartu reiškia, kad per 10 metų iki 1992 m. liepos mėn. Sąrašo sudarymo jo statybinė vertė, tuo pačiu ir balansinė vertė negalėjo padidėti daugiau kaip 10 kartų. Sąraše yra tik du plytiniai sandėliai, kurių balansinės vertės 1992 m. liepos mėn. buvo atitinkamai 19 500 rub. ir 8 285 rub. Taigi, į 1992 m. liepos 2 d. Sąrašą nebuvo įrašytas ginčo Ūkio pastatas 5I1/p, kaip ir dar kiti 13 (įskaitant Ūkio pastatą 5I1/p) pagalbiniai pastatai ir 7 kiemo įrengimai, todėl ginčo Ūkio pastatas 5I1/p Vilniaus miesto savivaldybei 1992 m. liepos mėn. 02 d. nebuvo perduotas.

11.4. Ieškovė kartu 2022 m. spalio 19 d. pateikė Vilniaus regioninio valstybės archyvo 2022 m. rugsėjo 21 d. raštą Nr. SP-2065 bei prie jo pridėtą 1992 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 372V (toliau - Potvarkis). Būtent šis Potvarkis nurodytas Techninės apskaitos kortelėje. Pagal šį Potvarkį Vilniaus miesto valdyba perdavė Valstybės prekybos įmonei „Pilis“ 54-ąją parduotuvę, esančią Užupio g. 7, 359,3 kv. m. ploto, nors Parduotuvės inventorizuotas plotas pagal Techninės apskaitos kortelę buvo 320 kv. m. Tai reiškia, kad Vilniaus mieto valdyba pagal Potvarkį perdavė Valstybės prekybos įmonei „Vilniaus pilis“ Parduotuvę kartu su viršpločiu, į kurį įėjo teisiškai neregistruotas, bet 1998 m. spalio 10 d. inventorizuotas, 1940 metais pastatytas bei prekybos įmonės naudotas Ūkio pastatas. Be to, valstybės prekybos įmonė „Vilniaus pilis“ už 54 – osios Parduotuvės 359,3 kv. m plotą, esančios Užupio g. 7, Vilniuje, sumokėjo 164,06 t. rb., t. y. net 39,29 kv. m ploto daugiau nei tuo metu Parduotuvės plotas 320,01 kv. m. Tai įrodo, kad Valstybės įmonė „Vilniaus pilis“ kartu su Parduotuvės patalpomis privatizavo ir Ūkinį pastatą, tačiau tuo metu nebuvo atlikta jo teisinė registracija.

Žemesnės instancijos teismas

11.5. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nepateikus teismo pareikalautų įrodymų, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vertino šalutinius Aprašo procedūrinius reikalavimus (pavyzdžiui, ar pasirašė įgalioti asmenys), tačiau nevertino esminių aplinkybių, t. y. Ūkio pastato atsakovė nevaldė jokiais teisiniais pagrindais, taip pat nuosavybės pagrindais, taip pat perduodant turtą nebuvo pateikti apskaitos dokumentai, Ūkio pastato inventorizacijos ir kiti dokumentai, o apsiribota vėliau į bylą pateiktu Sąrašu, kuriame nėra perduodamo Ūkio pastato. Be to, teikiant prašymą VĮ „Registrų centras“ Vilniaus miesto savivaldybės administracija pasinaudojo pačios apeliantės UAB „BNA Grupė“ užsakyta ir apmokėta kadastrinių matavimų byla, kuri taip pat rodo, kad tokio turto atsakovė nevaldė jokiais teisėtais pagrindais nuo jo tariamo perėmimo, taip pat jį laikė ir laiko bešeimininkiu iki šiol.

Atsiliepimas

12. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Apeliantės aplinkybė, neva Ūkio pastatas buvo perleistas su Parduotuve 1992 m. vasario 27 d. Potvarkiu, yra jokiais įrodymais nepagrįsta, tą konstatavo ir pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime, kadangi (i) Vilniaus miesto valdybos 1992 m. vasario 27 d. Potvarkyje Nr. 372V ir jo prieduose joks pagalbinio ūkio paskirties pastatas, nei konkrečiai ginčo Ūkio pastatas, nėra nurodytas kaip perduodamas įmonei „Pilis“, potvarkyje apskritai nėra nurodoma, kad parduotuvės patalpas sudarytų koks nors papildomas atskirai esantis ūkio pastato plotas; (ii) Vilniaus miesto valdyba pagal 1992 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr. 372V Valstybinei prekybos įmonei „Pilis“ perdavė tik 39,2 kv. m didesnį plotą, negu Parduotuvės plotas, tuo tarpu į šią bylą pateiktoje Ūkio pastato kadastrinių matavimų byloje yra užfiksuotas jo 51 kv. m plotas, kuris iš esmės atitinka ir pateiktoje 1982 m. namų valdos techninės apskaitos kortelėje nurodytą Ūkio pastato plotą (51,30 kv. m, žymėjimas plane 5I1/p). Taigi skundžiamame sprendime teismas visiškai teisingai konstatavo, kad dėl skirtingo ploto negalima daryti išvados apie Ūkio pastato perdavimą su Parduotuve įmonei „Pilis“. Atkreiptinas dėmesys, jog ginčo Ūkio pastato plotas visuose byloje esančiuose dokumentuose iš esmės nekinta (yra 51 kv. m arba 51,30 kv. m), tuo tarpu Parduotuvės plotas dokumentuose nurodomas vis kitoks: 1982 m. spalio 10 d. namų valdos techninės apskaitos kortelėje – 320,01 kv. m, 1992 m. vasario 27 d. potvarkyje Nr. 372V – 359,3 kv. m, 2000 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartyje – 320,01 kv. m, o štai nekilnojamojo turto registro išraše pagal 2013 m. rugsėjo 23 d. atlikus kadastrinius matavimus nurodytas 367,54 kv. m bendras plotas. Taigi Parduotuvės plotų nesutapimai 1982 m. spalio 10 d. ir 1992 m. vasario 27 d. dokumentuose savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad su Parduotuve buvo perduotas ginčo Ūkio pastatas, kurio nekintantis plotas ~51 kv. m netgi visiškai neatitinka Parduotuvės plotų nesutapimų ~39 kv. m.

12.2. Nors apeliantė pabrėžia, kad ginčo Ūkio pastato statybinė vertė buvo 753 rub., tačiau ši vertė nurodyta 1982 m. spalio 10 d. Techninės apskaitos kortelėje, o apeliantė nurodytą statybinę vertę lygina su dešimtmečiu vėliau sudarytame 1992 m. liepos 2 d. Sąraše esančiais statinių balansinės vertės duomenimis, toks palyginimas negali būti vertinamas kaip tikslus ir pakankamas daryti kokias nors išvadas. Be kita ko, Apeliantė Ūkio pastato 1982 m. statybinę vertę lygina su 1992 m. liepos 2 d. Sąraše esančių selektyviai dviejų pasirinktų statinių balansinėmis vertėmis (19 560 rub. ir 8 285 rub.) bei daro sau palankias išvadas, kad į 1992 m. liepos 2 d. Sąrašą nebuvo įrašytas ginčo Ūkio pastatas. Visgi, kaip matyti iš 1992 m. liepos 2 d. Sąrašo 534 eilutės, didelė dalis jame nurodytų objektų įvardijami tiesiog kaip „sandėlis“, nenurodant statybos medžiagos, tuo tarpu vien Nekilnojamojo turto registro išrašo 2.7, 2.8, 2.9, ir 2.10 punktuose įregistruoti keturi plytiniai ūkiniai pastatai, kurie buvo privatizuoti po Sąrašo sudarymo ir perleidimo Savivaldybei, tad akivaizdu, kad į Sąrašą buvo įtraukta daugiau nei du plytiniai sandėliai. Todėl apeliantės selektyvių skirtingų laikotarpių ir skirtingos vertės kainų palyginimų pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nevertino kaip pakankamų kokioms nors teisiškai reikšmingoms išvadoms padaryti.

12.3. Apeliantės poziciją dėl Ūkio pastato privatizavimo su Parduotuve, kuris reikštų, kad apeliantė turėjo laikyti Ūkio pastatą savo nuosavybe, paneigia pačios apeliantės iškelta civilinė byla dėl Ūkio pastato įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu, kaip nurodė ir teismas skundžiamame sprendime, patvirtinanti, kad šio turto apeliantė nevaldo nuosavybės teise (t. y. jis nebuvo privatizuotas).

12.4. Apeliantės Ūkio pastato naudojimas savo patogumui (daiktams sandėliuoti, kaip matoma iš 2015 m. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo akto) nesuponuoja Ūkio pastato funkcinio ryšio su Parduotuve. Su funkciniu ryšiu galimai galėjo būti laikomi susijusiais apeliantės teiginiai, kad Ūkio pastate įrengta šaldymo ar kita speciali įranga, jeigu apeliantė būtų įrodžiusi, kad tokios įrangos nėra Parduotuvėje ir be jos Parduotuvė negalėtų tinkamai funkcionuoti (kas pagal teismų praktiką yra sąlyga konstatuoti priklausinio funkcinį ryšį su pagrindiniu daiktu), visgi šioje byloje apeliantė tik deklaratyviai užsiminė apie Ūkio pastato naudojimą mėsos atvėsinimui, tačiau nei įrenginių sumontavimą ar buvimą Ūkio pastate patvirtinančių įrodymų, nei gi papildomų įrodymų, kad tokios įrangos nėra pačioje Parduotuvėje ir todėl Ūkio pastate esanti šaldymo įranga būtų būtina Parduotuvės veikimui, nebuvo pateikta, byloje netgi nėra duomenų, kad Ūkio pastate apskirtai yra kokia nors specifinė (šaldymo) įranga, nei kad ji būtų naudojama Parduotuvės reikmėms. Taigi siekdama įrodyti Ūkio pastatą esant priklausiniu, Apeliantė turėjo įrodyti, jog jis susijęs su pagrindiniu daiktu (Parduotuve) nuolatiniu funkciniu ryšiu, kuris yra susiklostęs iš teisėto naudojimosi. Teismui tokių įrodymų negavus ir būtent dėl šios priežasties ieškinį atmetus, nėra jokio pagrindo tokį teismo sprendimą laikyti neteisėtu.

12.5. Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje Nr. 113/12732 nurodyti Ūkio pastato statybos metai – 1940. Aplinkybės, jog Ūkio pastatas pastatytas dar 1940 metais, apeliantė šioje byloje neginčijo, tuo tarpu įrodymų, kad Ūkio pastatas nuo 1990 metų būtų buvęs privatizuotas, teismas skundžiamame sprendime nenustatė. Pagal 1964 m. Civilinio kodekso 95 straipsnį buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė, taigi pirmos instancijos teismas padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog neprivatizuotas Ūkio pastatas liko valstybės nuosavybe, taigi 1992 metais kartu su visais neprivatizuotais Užupio g. 7 esančiais objektais buvo perduotas Savivaldybei valdyti patikėjimo teise, kai Potvarkio ir Sąrašo pagrindu Užupio g. 7 esantys nekilnojamojo turto objektai buvo perduoti į Vilniaus miesto savivaldybės Vietinio ūkio skyriaus balansą. Tai paneigiančių duomenų byloje nebuvo pateikta, tokių duomenų nenustatęs, teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, jog 1992 m. liepos 2 d. pastatų sąraše nėra aiškiai išskirtas ginčo ūkinis pastatas, bet analizuojant, lyginant ir vertinant kadastro duomenų byloje esamus duomenis apie žemės sklype esamus pastatus, darytina labiau tikėtina išvada, kad ginčo ūkinis pastatas, ankstesnis žymėjimas 5I1/p, buvo įtrauktas į 1992 m. liepos 2 d. savivaldybei perduotų objektų sąrašą.

Šalies argumentai

12.6. Apeliantės teiginiai, kad perduodant turtą nebuvo pateikti apskaitos dokumentai, Ūkio pastato inventorizacijos ir kiti dokumentai, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, o ginčijamas Aktas buvo sudarytas ir pasirašytas visiškai laikantis Apraše nustatytų reikalavimų – Administracija, 2015 m. kovo 26 d. raštu Nr. A51-30832/15(3.3.15.3-EM4) kreipdamasi į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotą asmenį dėl Ūkio pastato perdavimo, kartu pateikė Vilniaus miesto savivaldybėje apskaitomo nekilnojamojo turto išrašą (inventorinis numeris 1906840), kuriame buvo nurodytas Ūkio pastatas (t. y. buvo pateiktas Apraše minimas apskaitos dokumentas, patvirtinantis, kad Ūkio pastatas jau tuomet buvo apskaitomas Savivaldybėje), taip pat buvo pateikta Ūkio pastato kadastrinių matavimų byla, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Aplinkybę, kad šie dokumentai buvo pateikti, patvirtino ir pati Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija savo atsiliepime į apeliantės ieškinį. Būtent tokių ir tiek dokumentų, kiek jų buvo Aplinkos ministerijai pateikta, ir reikalavo aukščiau pacituotos aktualios teisės aktų nuostatos. Patikrinęs Akto sudarymo aplinkybes, jokių pažeidimų nenustatė ir teismas skundžiamame sprendime. Taigi apeliantės teiginiai apie Aktui pasirašyti reikalingų dokumentų tariamą nepateikimą yra visiškai nepagrįsti.

12.7. Taip pat aplinkybę, kad ginčo Ūkio pastatas, o ne joks kitas nekilnojamojo turto objektas buvo Aktu perduotas iš valstybės nuosavybės Savivaldybės nuosavybėn, patvirtina pačio Akto turinys – jame nurodytas Ūkio pastato adresas, žymėjimo indeksas, plotas bei unikalus numeris, aiškiai patvirtinantys, kad būtent ginčo Ūkio pastatas buvo perduotas ginčijamu Aktu. Taigi apeliantės teiginiai, kad teismas nevertino, ar Aktu perduotas būtent ginčo Ūkio pastatas, yra absoliučiai nepagrįsti. Nagrinėjamoje byloje netgi nebuvo kilęs ginčas dėl to, kad Aktas būtų sudarytas dėl kokio nors kito objekto, kai Akte įrašyti duomenys atitinka visus Ūkio pastato duomenis.

Atsiliepimas

13. Atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Aplinkos ministerijos, pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 26 d. sprendimą. Atsiliepimą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčijamą Perdavimo-priėmimo aktą pasirašė tinkamai įgalioti subjektai, ir, kad Aprašo 4 punkte nurodyti reikalavimai (parengtus ginčo turto perdavimo savivaldybės nuosavybėn dokumentus Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotam asmeniui pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius), Aprašo 8.2 papunkčio reikalavimai (dėl kadastro duomenų bylų kopijų perdavimo ir t. t.) buvo įvykdyti. Tuo tarpu apeliantė į bylą nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad Ūkio pastatas negalėjo būti perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn Įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais, todėl Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo Ūkio pastatas buvo savivaldybės balanse ir laikantis įstatyme nustatytos procedūros buvo perduotas iš valstybės nuosavybės savivaldybės nuosavybėn.

Šalies argumentai

13.2. Ieškovės teiginiai, kad ji naudojosi Ūkio pastatu daugiau nei 20 metų, kad prižiūrėjo ir valdė jį kaip savo, o savivaldybė pastato neprižiūrėjo nepatvirtina, kad ginčo Ūkio pastatas turi nuolatinį funkcinį ryšį su ieškovei priklausančia parduotuve. Ieškovė, teigdama apie Ūkio pastato funkcinį ir nuolatinį ryšį su jai priklausančios parduotuvės patalpomis, nutylėjo aplinkybę, kad jai priklausančios parduotuvės patalpos yra ne atskirai jai priklausančiame pastate, o daugiabučiame gyvenamajame name, todėl Ūkio pastato funkcinio ryšio negalima vertinti selektyviai tik ieškovei priklausančių patalpų pastate atžvilgiu. Pritartina Pirmosios instancijos teismui, kad ieškovės nurodoma aplinkybė dėl Ūkio pastato naudojimo nesąlygoja išvados dėl pastato teisėto naudojimo, kaip ir savivaldybės nenaudojimas ar netinkama pastato priežiūra nesąlygoja išvados, kad ieškovė pastatu naudojosi teisėtai, o ieškovės iškelta civilinė byla dėl ginčo pastato įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu tik patvirtina, kad ieškovė šio turto nevaldė nuosavybės teise. Nei ieškovės atlikti kadastriniai matavimai, nei antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas nepatvirtina ir negali patvirtini tariamos ieškovės nuosavybės teisės į Ūkio pastatą. Aplinkybė, kad, kaip teigia ieškovė, savivaldybė ir / ar valstybė tam tikru laikotarpiu galimai nesinaudojo Ūkio pastatu, nesudaro pagrindo teigti, kad tai nebuvo valstybės turtas, patikėjimo teise valdomas Vilniaus miesto savivaldybės, kuris Perdavimo– priėmimo aktu perduotas Vilniaus miesto savivaldybei.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 26 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė ieškovės UAB „BNA Grupė“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl priėmimo - perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

17. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl administracinio akto teisėtumo: ieškovė ginčija 2015 m. kovo 31 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn perdavimo - priėmimo aktą Nr. (9-4)-257V tvirtindama, kad ginčo Ūkinis pastatas negalėjo ir nėra perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, todėl į Aktą jis įtrauktas nepagrįstai, ir tuo pagrindu prašo Aktą pripažinti negaliojančiu, kaip pažeidžiantį ieškovės teises ir teisėtus interesus; atsakovės, nesutikdamos su ieškovės reikalavimu, tvirtina, kad ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, paneigiančių, kad savivaldybės balanse esantis ginčo Ūkinis pastatas perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, o į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo turtas iš valstybės nuosavybės savivaldybės nuosavybėn perduotas įstatymo nustatyta tvarka, laikantis įstatyme nustatytos procedūros.

18. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs ieškinį, 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, ieškinio pagrindus – kad ginčo Ūkio pastatas Aktu perduotas savivaldybei neteisėtai, kadangi dar iki Akto pasirašymo Ūkio pastatas buvo kito nekilnojamojo turto – Parduotuvės , adresu Užupio g. 7, Vilnius, priklausinys ir privatizuotas kartu su Parduotuve, bei, kad Aktas pasirašytas nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 870 patvirtintos Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybės tvarkos – vertindamas kaip neįrodytus ir ieškovės reikalavimo dėl akto pripažinimo negaliojančiu netenkino. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs ieškovės UAB „BNA Grupė“ apeliacinį skundą, 2023 m. kovo 1 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

19. Vilniaus miesto apylinkės teismas, pakartotinai nagrinėdamas šią bylą, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepateikė nei Vilniaus apygardos teismo 2023 m. kovo 1 d. nutartyje, nei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 14 d. rašte nurodytų įrodymų, vadovavęs byloje esančiais šalių paaiškinimais ir anksčiau į bylą pateiktais įrodymais, ieškovės UAB „BNA Grupė“ ieškinį atmetė, padaręs išvadas, kad ginčijamas Aktas pasirašytas laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, o aplinkybė, kad ginčijamu Aktu nurodyto perduotino turto objektą identifikuojantys duomenys nėra tikslūs, nesąlygoja išvados, kad šis turtas negalėjo būti perduotas ginčijamu Aktu; teismas sprendė, kad byloje nepakanka duomenų išvadai, kad ginčo Ūkio pastatas priklauso ieškovei nuosavybės teise kaip turimos parduotuvės priklausinys, taip pat nėra duomenų, kad Ūkio pastatas buvo privatizuotas. Apeliantė (ieškovė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

20. Visų pirma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad panaikindama ankstesnį pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje 2022 m. lapkričio 16 d. priimtą sprendimą, kuriuo ieškovės UAB „BNA Grupė“ ieškinio reikalavimas dėl 2015 m. kovo 31 d. Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduotų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, perdavimo – priėmimo akto buvo atmestas, ir grąžindama bylą nagrinėti iš naujo, Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija savo 2023 m. kovo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-411-981/2023, o būtent jos 52-53 punktuose nurodė, jog nagrinėjamu atveju esminis klausimas byloje yra tai, ar 51 m² ginčo Ūkio pastatas, kurio unikalus Nr. 1094-0407-7248, pažymėtas inventoriniame plane 40I1p, statybos metai – 1940, esantis adresu Užupio g. 7, Vilnius, 1982 m. spalio 10 d. plane pažymėtas 5I1/p, buvo įtrauktas į 1992 m. liepos 8 d. prie priėmimo – perdavimo akto – važtaraščio pridėtą Senamiesčio seniūnijos VĮ perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąrašą, kuriame Nr. 534 nurodytas objekto pavadinimas „Užupio 5 ir 7/1“ bei surašyta eilė objektų (atskirose grafose nurodant pažymėto objekto balansinę vertę, nusidėvėjimą, likutinę vertę) ir dėl to ieškiniu ginčijamu 2015 m. kovo 31 d. Aktu perduotas iš valstybės nuosavybės savivaldybės nuosavybėn, o tam tikslui byloje reikalinga surinkti įrodymus ir nustatyti: ar 19 500 rub. ir 8 285 rub. balansinės vertės Sąraše nurodyti plytų Ūkio pastatai ir VĮ „Registrų centras“ išraše (išrašo 2.7, 2.9, 2.10 punktai) nurodyti privatizuoti Ūkio pastatai yra (nėra) pastatai, kurie perduoti Aktu; jeigu tai nėra VĮ „Registrų centras“ išraše (išrašo 2.7, 2.9, 2.10 punktai) nurodyti pastatai, Vilniaus miesto savivaldybės administracija turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kuris iš dviejų 1992 m. liepos 2 d. Sąraše nurodytų plytinių ūkio pastatų, įtrauktų į Sąrašą pagal vertę, yra ginčo Ūkio pastatas, o teismas nustatytas naujas bylos aplinkybes turi įvertinti kitų pirmiau šioje nutartyje nurodytų ir pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatytų aplinkybių kontekste ir padaryti išvadas.

21. Atsižvelgdamas į ieškovės per visą teismo procesą nuosekliai dėstytus paaiškinimus ir byloje nustatytas faktines aplinkybes apie tai, kad Namų valdos, Užupio g. 5 ir 7-1, Vilnius, inventorizacinės bylos Techninės apskaitos byloje nurodytoje 1982 m. spalio 10 d. namų valdos Techninės apskaitos kortelėje iš viso numatyti 4 pagrindiniai ir 31 pagalbinis pastatai, t. y. išviso - 35 pastatai, iš kurių: 25 ūkiniai pastatai (11 pastatyta iš plytų ir 14 pastatyta iš lentų), 4 garažai, 1 sandėlis, o minėtame 1992 m. liepos mėnesio Senamiesčio seniūnijos VĮ perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) Sąraše eil. Nr. 354, Užupio 5 ir 7/1 nurodyti tik 3 pagrindiniai pastatai ir 18 pagalbinių pastatų, ir iš šių - tik 2 plytiniai sandėliai, t. y. į Sąrašą dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebuvo įtraukta dar 13 pagalbinių pastatų, apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje pažymėjo, jog turi būti nustatyta, ar ginčo Ūkio pastatas yra (nėra) vienas iš dviejų Sąraše nurodytų plytų ūkio pastatų ir yra (nėra) perduotas Aktu. Pripažindamas ankščiau visų byloje buvusių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą apie ginčo Ūkio pastato perdavimą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn 2015 m. kovo 31 d. Aktu nepagrįsta, apeliacinės instancijos teismas įrodinėjimo pareigą numatė atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, pažymėdamas, jog būtent ji turi pateikti įrodymus, kuris iš dviejų Sąraše esančių plytinių ūkinio pastatų (kurių nurodytos balansinės vertės 19 500 rub. ir 8 285 rub.) yra būtent ginčo Ūkio pastatas.

22. Kaip matyti iš bylos procesinės eigos bei kaip pažymėjo bylą iš naujo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas savo 2023 m. balandžio 26 d. sprendime, Vilniaus miesto apylinkės teismui 2023 m. kovo 14 d. nutartimi pasiūlius atsakovei pateikti apeliacinės instancijos teismo nurodytus papildomus įrodymus, kurie patvirtintų, kuris iš dviejų 1992 m. liepos 2 d. Sąraše nurodytų plytinių ūkio pastatų yra ginčo Ūkio pastatas, dėl kurio ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu 2015 m. kovo 31 d. Aktą, atsakovė jokių papildomų įrodymų nepateikė, savo 2023 m. kovo 27 d. rašytiniuose paaiškinimuose teismui nurodė, kad negali pateikti duomenų apie pastatų įvertinimą Sąraše, balansinės vertės, nusidėvėjimo skaičiavimo ir pan., taip pat juose kalba apie „prielaidas“, jog ginčo Ūkio pastatas, visgi buvo įrašytas į Sąrašą prie kitų pastatų, o 2023 m. birželio 4 d. teismo posėdžio, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės, metu nurodė, kad kitų papildomų dokumentų neturi ir nepateiks, kad visi dokumentai jau yra pateikti byloje. Vis dėlto, nepaisant šių aplinkybių ir minėtų privalomų iš naujo bylą nagrinėjančiam žemesnės instancijos teismui apeliacinės instancijos teismo išaiškinimų bei išvadų, iš naujo bylą nagrinėjęs teismas, remdamasis tais pačiais įrodymais, kaip ir pirmą kartą bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, savo 2023 m. balandžio 26 d. sprendime padarė identiškas išvadas bei ieškovės ieškinį vėlgi atmetė, iš esmės iš naujo tik perrašydamas ankstesnį pirmosios instancijos teismo 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimą, kuris, minėta, apeliacinės instancijos teismo buvo pripažintas nepagrįstu ir panaikintas. Vien tai, apeliacinės instancijos teismo nuomone, jau savaime sudaro pakankamą pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

23. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi tą itin svarbią teisingam ir visapusiškam ginčo išsprendimui aplinkybę, jog nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinio reikalavimas dėl 2015 m. kovo 31 d. Priėmimo – perdavimo akto, kuriuo ginčo Ūkio pastatas, unikalus Nr. 1094-0407-7248, plane pažymėtas indeksu 40I1p, esantis Vilniuje, Užupio g. 7, buvo iš Lietuvos valstybės nuosavybės perleistas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, pripažinimo negaliojančiu ir visas teismo procesas yra neatsiejamai ir glaudžiai susijęs su ieškovės UAB „BNA Grupė“ inicijuotu teismo procesu ir pareiškimu dėl nuosavybės teisių į šį pastatą pripažinimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo, kuris šiuo metu nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2TY-540-1044/2023.

24. Kaip matyti iš abejose šiose bylose ieškovės teikiamų procesinių dokumentų ir proceso eigos, atskiro civilinio proceso ginčo teisenos tvarka ginčydama 2015 m. kovo 31 d. Aktą ir prašydama jį pripažinti negaliojančiu, ieškovė iš esmės siekia paneigti ir panaikinti vieną iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, kaip suinteresuoto asmens minėtoje ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamoje byloje, pateiktų rašytinių įrodymų, kuriuo, nesutikdama su UAB „BNA Grupė“ pareiškimu, ji įrodinėja savo procesinę poziciją dėl negalimumo pripažinti ieškovei nuosavybės teises į ginčo pastatą įgyjamąja senatimi dėl šio pastato priklausomybės pačiai savivaldybei.

25. Visgi, apeliacinės instancijos teismo nuomone ir pagal formuojamą teismų praktiką, tokio šiuo metu nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo patenkinimas reikštų tik prejudicinio fakto kitai civilinei bylai – dėl nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo – nustatymą, o tai yra civiliniai procesiniai, bet ne materialieji padariniai, kurie savaime nesuteiktų / nesukurtų pareiškėjai realių teisių (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-403/2019; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-851-852/2020; Vilniaus apygardos teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-540-661/2020).

26. Be to pastebėtina, kad kaip matyti iš ieškovės ginčijamo Akto, pavadinto „Kai kurių valstybės nekilnojamojo turto objektų, perduodamų Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“, ginčo Ūkio pastatas iš Lietuvos valstybės nuosavybės (pastarajai būnant atstovaujamai LR Vyriausybės ir jos įgalioto asmens) buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn.

27. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011) nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinos sąlygos: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

28. Tokiu būdu net ir patenkinus ieškovės ieškinio reikalavimą nagrinėjamoje byloje, būtų konstatuotas ginčo Ūkio pastato perleidimo savivaldybės nuosavybėn neteisėtumas / negalimumas, tačiau savaime nebūtų paneigta valstybės nuosavybė į ginčo pastatą, kurią ji vėliau perleido savivaldybei. Atitinkamai tai reiškia, kad ieškovės šio atskiro civilinio proceso iniciavimo tikslas nebūtų pasiektas, kadangi tektų spręsti ginčo turto priklausomybės valstybei fakto buvimo / nebuvimo klausimą, kaip sąlygą ieškovės nuosavybės teisei į pastatą įgyjamąja senatimi įgyti.

29. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pačiame ieškovės ginčijamame 2015 m. kovo 31 d. Akte nėra nurodyta, kad jis sudarytas ir kad Lietuvos valstybės nuosavybės teisė į jį atsirado būtent 1992 m. liepos 2 d. Senamiesčio seniūnijos VĮ perduodamų pagrindinių priemonių (pastatų) sąrašo pagrindu, į kurį, kaip teigia ieškovė, ginčo ūkio pastatas greta dar 13 pagalbinių pastatų, figūravusių Namų valdos, Užupio g. 5 ir 7-1m Vilnius, inventorizacinės bylos Techninės apskaitos byloje nurodytoje 1982 m. spalio 10 d. namų valdos Techninės apskaitos kortelėje, nebuvo įtrauktas. Tai atitinkamai suponuoja būtinumą aiškintis ir nustatyti, ar Lietuvos valstybės nuosavybės teisė į ginčo pastatą (jeigu jis neįtrauktas į minėtą Sąrašą) nebuvo atsiradusi / negalėjo atsirasti kitu pagrindu, t. y. kitų dokumentų / aktų pagrindu ar tiesiog pagal įstatymą, ypač turint omenyje tuometinį teisinį reglamentavimą bei jį aiškinančią teismų praktiką, pagal kurią:

a) įtvirtintas draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, jog tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011);

b) jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008);

c) valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2013).

30. Taigi, nagrinėjamu atveju būtinas kompleksinis klausimo dėl ginčo Ūkio pastato priklausomybės valstybei / savivaldybei bei ieškovės galėjimo jį įgyti įgyjamąja senatimi išsprendimas, nustatant visas tam būtinas sąlygas, o ne tik sprendžiant dėl ginčo pastato perleidimo pagal 2015 m. kovo 31 d. Aktą Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn realaus buvimo ir teisėtumo.

31. Dėl nurodytų priežasčių, apeliacinės instancijos teismo nuomone, ginčo situacijoje tikslinga taikyti abiejų šių bylų – tiek nagrinėjamos civilinės bylos, kurioje ginčijamas savivaldybės nuosavybės teisę į ginčo pastatą sukuriantis dokumentas, tiek civilinės bylos dėl nuosavybės teisių pripažinimo į ginčo pastatą įgyjamąja senatimi, kurioje, be kita ko, būtina nustatyti, ar ginčo pastatas nuosavybės teise priklauso / nepriklauso valstybei / savivaldybei - sujungimo institutą, kompleksiškai taikant CPK 433 straipsnio 7 dalį, kalbančią apie ginčo dėl teisės kilimą nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka, bei CPK 136 straipsnio 4 dalį, kuri numato, kad jeigu teismo žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium.

32. Be to, kaip visiškai pagrįstai nurodė atsiliepime atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kaip vieną iš argumentų savo reikalavimui dėl 2015 m. kovo 31 d. Akto pripažinimo negaliojančiu pagrįsti ieškovė nurodo ir aplinkybę dėl galimo ginčo Ūkio pastato perdavimo Valstybės prekybos įmonei „Pilis“ kartu su parduotuve, esančia Užupio g. 7, privatizavimo proceso metu, vertinant šį pastatą kaip parduotuvės priklausinį, taip pat dėl vėlesnio šios parduotuvės kartu su ūkio pastatu pardavimo ieškovei. Taigi, nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo Ūkio pastato galimos priklausomybės valstybei / savivaldybei neatsiejamai vertintas ir spręstinas klausimas dėl galimai įvykusio / neįvykusio šio turto privatizavimo.

33. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei teismo motyvus, nesant galimybei pačiam apeliacinės instancijos teismui išnagrinėti bylą iš esmės, yra pagrindas pirmosios instancijos teismo 2023 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme paskirstymo

34. Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir perdavus bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui visa apimtimi, šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą iš naujo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliantės (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės „BNA Grupė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Giedrė ČėsnienėAndrius VerikasRenata Volodko