- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-09
- Bylos Nr.
- I-3235-406/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00791-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- R. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. L. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 93313.20 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 4-6) nurodė, kad nuo 2008 m. vasario 30 d. jis atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kurioje kalinimo sąlygos neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų, Higienos normų ir prilygsta kankinimui. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, vienam asmeniui teko mažiau nei 5 kv. m. kameros ploto, be to daug ploto užėmė baldai. Patalpose nuteistieji priversti nuolat gulėti arba sėdėti, žiemos metu šalta ir drėgna, nėra užtikrintas natūralus apšvietimas. Teigia, kad dėl įstaigos pareigūnų neteisėtų tyčinių veiksmų jam kalint nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, jis patyrė didelę emocinę ir psichologinę įtampą, fizinius nepatogumus, buvo pažeistos jo teisės ir padaryta neturtinė žala. Nurodo, kad Pravieniškių pataisos namuose yra iš viso praleidęs 2586 dienas, todėl mano, jog už kiekvieną dieną jam turi būti priteista po 36.20 Eur, viso 93313.20 Eur
Atsakovo atstovė su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašo taikyti ieškinio senatį laikotarpiui iki 2012 m. gegužės 5 d., nes pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimus nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, t. y. nuo 2008 m. vasario 22 d. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje jis buvo kalinamas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, t.y. pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybę užsiimti leistina veikla. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Nuteistieji turi galimybę judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Buvimas gyvenamoje patalpoje yra privalomas tik darbotvarkėje skirtu miegui laiku. Pataisos įstaigos gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), vėdinamos per orlaides, asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų patalpų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nėra kreipęsis į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administraciją. Europos žmogaus teisių teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (Toliau tekste – Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio Kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris, jo teigimu, prasidėjo nuo 2008 m. vasario 30 d. m. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas parašė tik 2015 m. gegužės 5 d. Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta skundą teismui pateikė 2014 metais. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį laikotarpiui nuo 2008 m. vasario 22 d. iki 2012 m. gegužės 5 d. prašė taikyti atsakovas.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Pabrėžtina tai, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-727-858/2015, A-784-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog buvo pažeistos jo teisės, taigi jis turėjo galimybę tai realiai suvokti ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o 2008 m. vasario 22 d. - 2012 m. gegužės 5 d. laikotarpiui taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Toliau tekste – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai" (Žin., 2010, Nr. 41-1999) (Toliau tekste - Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. liepos 20 d. buvo paskirtas gyventi į 13 būrio 3 brigadą, kurioje plotas 51.83 kv. m., nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2015 m. vasario 4 d. – 16 būrio 1 brigadą, kurioje patalpos plotas 34.01 kv. m., miegamųjų vietų skaičius 16 ir nuo 2015 m. vasario 5 d. iki skundo padavimo dienos – į 16 būrio 5 brigadą, kurioje plotas 52.05 kv. m., o miegamųjų vietų skaičius 22. Duomenų apie Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 2 o sektoriaus 13 būrio 3 brigados miegamųjų vietų skaičių atsakovas nepateikė. Kadangi objektyvių duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos pažymoje nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovui nenurodžius 13 būrio 3 brigados miegamųjų vietų skaičiaus, teismas vadovaujasi paties pareiškėjo nurodytais duomenimis, kad šioje patalpoje buvo 13 dviviečių lovų, t. y. 26 miegamosios vietos.
Pagal teismui pateiktus duomenis, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. liepos 20 d. teko 1.99 kv. m., nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2015 m. vasario 4 d. – 2.13 kv. m. ir nuo 2015 m. vasario 5 d. iki skundo padavimo dienos – 2.37 kv. m. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktų reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog buvo pažeistos R. L. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose nuo 2012 m. gegužės 6 d. iki skundo padavimo teismui dienos.
Pasisakydamas pareiškėjo kalinimo neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, klausimu, teismas visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. BVK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog gyvenamosiose patalpose nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, tačiau iš 2014 m. rugpjūčio 18 d. Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. 36-1280(7) matyti, kad patalpų dirbtinė apšvieta atitinka normas (b.l. 57,58). Taigi pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pataisos įstaigoje, yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.
Pažymėtina, kad pareiškėjas bausmę atliko specifinėje Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku, be to, būrių, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas bendrojo naudojimo patalpos yra gana didelės, kas iš dalies kompensuoja gyvenamam plotui skirtą normą vienam asmeniui, todėl nepakankamas pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas turėjo sąlyginai nedidelį poveikį pareiškėjo teisėms. Atkreiptinas dėmesys, jog ir EŽŽT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendime Nurmagomedov prieš Rusiją yra pažymėjęs, kad ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų t.y. mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. R. L. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į patalpą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į individualias konkrečios bylos neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį.
Pažymėtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis: kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais, teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Pažymėtina ir tai, kad, siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgiama į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius.
Nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, nes pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A146-170/2013). Teismui pripažinus, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis (per mažo gyvenamosios patalpos ploto) buvo pažeista ir dėl to jis patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau įvertinus bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Tačiau atsižvelgus į nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį, suteiktą judėjimo laisvę, į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio sąlygas, (LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-107/2013, 2013 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-176/2013), į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų nesikreipė nei į bausmės vykdymo institucijos administraciją, nei į psichologinės tarnybos specialistus, kad byloje nenustatyti jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų, nesant jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur suma. Tokia suma, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu bei vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. LVAT 2015 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-360-858/2015, 2015 m. liepos 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1068-858/2015), nagrinėjamu atveju yra adekvati pareiškėjo patirtiems praradimams.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 p. ir 5 p. teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti R. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų atvirosios kolonijos, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.