- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-23
- Bylos Nr.
- A-1068-858/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00520-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Audrius Bakaveckas, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Pareiškėjas
- H. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas H. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5-9), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 54 750 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namų 3–ame lokaliniame sektoriuje trečiojo ir ketvirtojo aukšto 5–uose miegamuosiuose, kurių plotas 45 kv. m. Šiose patalpose nurodytu laikotarpiu gyveno 18 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo 2,38 kv. m., t. y. mažesnis nei teisės aktuose nustatytas 3,1 kv. m. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų. Be to, miegamojo langų rėmai buvo supuvę, todėl žiemą būdavo šalta, o lyjant lietui tekdavo miegoti drėgnoje lovoje, grindys taip pat supuvę, sienos apipeliję, pajuodę, trūkdavo dienos šviesos. Teigė, kad tualetų per mažai, kriauklės žiemos metu užšaldavo, dalis jų neveikė. Alytaus pataisos namų administracija toleruoja nuteistųjų diskriminaciją, trukdo bendrauti su pasirinktu advokatu, cenzūruoja bei užlaiko laiškus.
Nurodė, kad dėl kalinimo perpildytuose miegamuosiuose pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai. Dėl nuolatinio asmeninės erdvės pažeidinėjimo sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Patirtą neturtinę žalą vertino po 500 Lt už kiekvieną parą, praleistą žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 18 d. iki 2013 m. gruodžio 4 d.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 47-50) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjas į Alytaus pataisos namus atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2009 m. birželio 30 d. ir iki 2012 m. lapkričio 22 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namų 3–ame lokaliniame sektoriuje trečiojo ir ketvirtojo aukšto 5–uose miegamuosiuose, kurių plotas 46,25 kv. m. Šiuose miegamuosiuose yra įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl kiekvienam iš kalinamųjų teko po 2,9 kv. m. gyvenamojo ploto.
Nurodė, jog Alytaus pataisos namų pastatas yra senas, tačiau lokalinio sektoriaus, kuriame buvo patalpintas pareiškėjas, patalpos yra tvarkingos, pagal finansines galimybes nuolat remontuojamos, prižiūrimos, nei šviesos, nei oro nuteistiesiems netrūksta, be to, visi nuteistieji turi galimybę judėti po visą lokalinį sektorių ar kiemą nuo kėlimosi iki gulimosi laiko ir tai, atsakovo nuomone, iš dalies kompensuoja minimalaus gyvenamojo ploto trūkumą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 86-91) pareiškėjo H. R. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namų trečiame lokaliniame sektoriuje, atlyginimo. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas higieninių reikalavimų neatitinkančioje patalpoje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktuose garantuotas minimalus 3,1 kv. m. plotas. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namų trečiojo lokalinio sektoriaus trečiojo ir ketvirtojo aukšto penktuose miegamuosiuose išbuvo nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d.
Vertindamas pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos higienos norma HN 76:1999 (nuo 2010 m. balandžio 11 d. neteko galios) nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamuosiuose kambariuose ploto norma – ne mažiau kaip 3 kv. m. vienam žmogui. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 4 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo” pakeitimo” (toliau – ir Taisyklės), kurių 11¹.1 punktas nustato ne mažesnį kaip 3,1 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų bendrabučių tipo patalpose.
Iš 2014 m. rugsėjo 19 d. Alytaus pataisos namų pažymos buvo matyti, kad pataisos namų trečiojo lokalinio sektoriaus 10 bei 11 būrio penktojo miegamojo, kuriame buvo patalpintas pareiškėjas, bendras plotas yra 46,25 kv. m. Pažymoje taip pat buvo nurodyta, kad šiame miegamajame yra 16 miegamųjų vietų, tačiau atstovas posėdžio metu patvirtino, kad toks miegamųjų vietų skaičius yra šiuo metu. Kiek miegamųjų vietų buvo ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d., atsakovas negalėjo nurodyti, pažymėdamas, jog minėtu laikotarpiu duomenys apie miegamąsias vietas įstaigoje nebuvo kaupiami. Pats pareiškėjas teigia, kad ginčo laikotarpiu penktajame miegamajame buvo 18 lovų ir jame nuolat gyveno 18 nuteistųjų. Atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų, paneigiančių šiuos teiginius, todėl, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl jo kalinimo minimalaus ploto neatitinkančiose patalpose, teismas vadovavosi pareiškėjo nurodytu faktišku miegamųjų vietų ir nuteistųjų skaičiumi. Minėta, jog penkto miegamojo bendras plotas – 46,25 kv. m., ginčo laikotarpiu jame buvo 18 miegamųjų vietų, todėl vienai miegamajai vietai tenkantis plotas – 2,57 kv. m. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas iš esmės neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. balandžio 11 d. ir pareiškėjui trūko 0,43 kv. m., o nuo šio momento iki 2012 m. lapkričio 22 d. 0,53 kv. m., t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad jis laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. buvo kalinamas blogos būklės patalpose, kuriose langų rėmai supuvę, todėl žiemą būdavo šalta, o lyjant lietui tekdavo miegoti drėgnoje lovoje, grindys taip pat supuvę, sienos apipeliję, pajuodę, trūkdavo dienos šviesos, kad tualetų per mažai, kriauklės žiemos metu užšaldavo, dalis jų neveikė, be to, pataisos namų administracija toleravo nuteistųjų diskriminaciją, trukdė bendrauti su pasirinktu advokatu, cenzūravo bei užlaikė laiškus, nurodė, jog Alytaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. kovo mėn. pažymoje Nr. 362(2.6) nurodyta, kad gyvenamųjų patalpų apšvietimas yra natūralus ir dirbtinis kaitrinėmis arba liuminescencinėmis lempomis, tačiau dienos metu dauguma langų buvo uždangstyti pledais, naktinėmis užuolaidomis, dėl to kambarių natūralus apšvietimas sumažėjęs. Taigi pareiškėjo argumentas dėl šviesos trūkumo buvo paneigtas.
Pažymoje taip pat buvo nurodyta, kad patikrinimo metu nustatytas nesavalaikis daugumos gyvenamųjų kambarių valymas, kambariai netvarkingi, gausu voratinklių, dulkių, nors valymo inventoriumi būriai aprūpinti. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos Nr. HN-76:2010 58 punktu, visi nuteistieji privalo rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Gyvenamąsias patalpas valo būriuose įdarbinti nuteistieji – būrio tvarkdariai. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 134 straipsnį nuteistieji pagal sudarytą grafiką įtraukiami į nemokamus pataisos įstaigos teritorijos tvarkymo bei buities sąlygų gerinimo darbus iki dviejų valandų per dieną. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog patys nuteistieji nevykdė teisės aktuose jiems nustatytos pareigos.
Teismas pažymėjo, kad tiek minėta Alytaus visuomenės sveikatos centro pažyma, tiek ir 2012 m. vasario 27 d. pažyma Nr. R1-270 dalį pareiškėjo nurodytų argumentų patvirtina. Iš šių rašytinių įrodymų buvo matyti, kad, patikrinus 3–iojo lokalinio sektoriaus 10–11 būrių, esančių 3–4 aukštuose, gyvenamuosius kambarius, buvo nustatyta, kad pastatui reikalingas kapitalinis remontas, prausyklose ir tualetuose, kuriuose kriauklės ir pisuarai buvo įrengti prie išorinių sienų, vamzdynai užšalę, todėl šiais įrenginiais pasinaudoti kurį laiką nebuvo galima, daugumoje 2–ojo ir 3–iojo lokalinio sektoriaus nuteistųjų kambariuose medinės grindys išpuvusios, grindų danga susidėvėjusi, lubos bei sienos apibėgusios ir apjuodusios, apipelėję. Atsižvelgęs į tai, kad teismas pripažino iš dalies pagrįstais pareiškėjo argumentus, kad minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas, taip pat kalinimas blogos būklės patalpose jam galimai sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus.
Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nuteistųjų diskriminacijos toleravimo, trukdymo bendrauti su pasirinktu advokatu, laiškų cenzūravimo yra nepagrįsti, abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiai.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio, pabrėžė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma (apie 2,57 kv. m.) buvo mažesnė nei numatė galiojusi Lietuvos higienos norma HN 76:1999 (nuo 2010 m. balandžio 11 d. neteko galios) ir nuo 2010 m. balandžio 30 d. numato Taisyklių 11¹.1 punktas. Tačiau byloje nebuvo nustatyta, jog Alytaus pataisos namų būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas nurodė, jog pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius–kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Alytaus pataisos namai laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtoje 1–ojo lokalinio sektoriaus sporto salėje ir futbolo, krepšinio, tinklinio aikštynuose, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nebuvo nustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Tuo tarpu ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve.
Žemesnės instancijos teismas
Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė, administracinėje byloje nebuvo nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose, kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas taip pat nepateikė. Byloje taip pat nebuvo duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skunde nurodydamas, jo manymu, atsakovo padarytus teisės aktų pažeidimus, neįvardijo konkrečių aplinkybių, kaip visa tai įtakojo bei kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų). Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, be kita ko, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 500 Lt suma.
III.
Pareiškėjas H. R. apeliaciniu skundu (b. l. 107-108) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą ir priteisti jam 54 750 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, nes tokiu atveju teismas vieną parą pareiškėjo praleistą netinkamomis sąlygomis įvertino 45 ct. Toks teismo sprendimas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimams. Pareiškėjas remiasi šioje dalyje EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.
Pareiškėjo nuomone, Lietuvos teismai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimo dydį nei EŽTT, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra maža minimali mėnesinė alga ir toks argumentavimas yra diskriminacinis, pažeidžia tautinės lygybės principą, asmenų, gaunančių dideles pajamas ir mažas pajamas, lygybės principą. Tokia diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu.
Pareiškėjas taip pat remiasi Europos socialinės chartijos (toliau – ir Chartija) 4 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog Lietuvos valstybės nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis yra neteisėtas.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, apeliaciniu skundu (b. l. 95-96) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – perduoti administracinę bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neatsižvelgė į visas ginčui spręsti reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ginčui spręsti reikšmingus teisės aktus.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo nuomone, teismas vadovavosi EŽTT ir Lietuvos Respublikos teismų praktika, tačiau neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos teismai yra nurodę, jog EŽTT ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos yra tik patariamosios, kurios neprivalomos Europos Sąjungos narėms, kadangi kiekviena valstybė turi savo įstatymus ir šios nuostatos negali būti taikomos konkrečiai valstybei, Europos Sąjungos narei. Teismas neatsižvelgė į esminius neturtinės žalos atsiradimo kriterijus, turinčius įtakos neturtinei žalai nustatyti. Esminiais neturtinės žalos nustatymo kriterijais yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, o nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens asmeniniai santykiai, jų kaltės laipsnis ir kiti subjektyvieji kriterijai vertintini tik tada ir tik tiek, kiek jie yra reikalingi nustatant dėl teisių pažeidimo atsiradusius akivaizdžius neigiamus individualaus nukentėjusiojo gyvenimo pokyčius konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013). Be to, teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Nurodo, jog pareiškėjo skundas nepagrįstas ir turėjo būti atmestas, kadangi išnagrinėtas neatsižvelgiant į visas bylos aplinkybes.
Atsiliepimas
Pareiškėjas H. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 117) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino jo atžvilgiu atliktus neteisėtus veiksmus. Pareiškėjo atžvilgiu vykdomas pažeidimas nebuvo trumpalaikis, vykdomas intensyviai.
Nurodo, jog kalinimo įstaigos gyvenamasis pastatas jau 2008 m. vasario 17 d. buvo pripažintas blogos būklės, 2010 m. kovo mėn. Alytaus visuomenės sveikatos centras taip pat nurodė, jog gyvenimo sąlygos Alytaus pataisos namuose neatitinka higienos normų ir nuo to laiko situacija nepasikeitė ir sąlygos tik pablogėjo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo H. R. prašomos priteisti 54 750 Lt (15 856,70 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas ir atsakovas pateiktais apeliaciniais skundais su tokiu priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka: pareiškėjas iš esmės mano, jog teismas priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą, tuo tarpu, atsakovo nuomone, šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinių skundų argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas.
Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus pataisos namų administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui įkalinimo įstaigoje, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams (b. l. 5-9).
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nurodytas aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas iš tiesų buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skirtiną plotą, higienos reikalavimus. Be to, pastebėtina, jog pagal CK atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai neprašė taikyti ieškinio senaties, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Alytaus pataisos namų neteisėtus veiksmus visu pareiškėjo nurodytu laikotarpiu (b. l. 86-91). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad iš proceso šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad ginčas tarp proceso šalių iš esmės kyla ne dėl pirmosios instancijos teismo vertintų neteisėtų veiksmų, atsakovas šių konstatuotų neteisėtų veiksmų taip pat nekvestionuoja, bet dėl žalos kaip sąlygos deliktinei atsakomybei kilti buvimo, neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio, todėl būtent šiuo aspektu apeliacinės instancijos teisme ir pasisakytina plačiau (b. l. 95-96, 107-108).
Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės kelia klausimą dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos kaip sąlygos būtinos deliktinei atsakomybei kilti, jos įrodinėjimo (b. l. 95-96).
Kiek tai susiję su patirtos neturtinės žalos įrodinėjimu, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.
Teismų praktikoje (žr. 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/08, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14), 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Atitinkamai, ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tada, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra intensyvūs, nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-749/2007).
Nagrinėjamu atveju paminėtina ir tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-438-121/2009), tiek EŽTT praktikoje (šio teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas Savenkovas prieš Lietuvą).
Atsižvelgusi į šioje administracinėje byloje konstatuotus neteisėtus Alytaus pataisos namų veiksmus, be kita ko, pažeidimus, susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, į tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. balandžio 11 d. pareiškėjui trūko 0,43 kv. m. iki teisės aktų numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kalinimo ploto, o nuo šio momento iki 2012 m. lapkričio 22 d. pareiškėjui trūko 0,53 kv. m. minimalaus vienam asmeniui tenkančio kalinimo ploto, t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, į tai, kad iš rašytinių įrodymų buvo nustatyta, kad, patikrinus 3-iojo lokalinio sektoriaus 10–11 būrių, esančių 3–4 aukštuose, gyvenamuosius kambarius, buvo nustatyta, kad kalinimo įstaigos pastatui reikalingas kapitalinis remontas, prausyklose ir tualetuose, kuriuose kriauklės ir pisuarai buvo įrengti prie išorinių sienų, vamzdynai užšalę, todėl šiais įrenginiais pasinaudoti kurį laiką nebuvo galima, daugumoje 2-ojo ir 3-iojo lokalinio sektoriaus nuteistųjų kambariuose medinės grindys išpuvusios, grindų danga susidėvėjusi, lubos bei sienos apibėgusios ir apjuodusios, apipelėję (b. l. 27, 86-91), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, kitų nurodytų reikalavimų nesilaikymas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Taigi šiuo atveju nėra pagrindo pritarti atsakovo vertinimui, kad dėl nurodytų neteisėtų veiksmų atlikimo pareiškėjas nepatyrė žalos, kaip vienos iš kumuliatyvių sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti.
Kiek tai yra susiję su pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo forma, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).
Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nagrinėjamo pažeidimo trukmę, nustatytus neteisėtus veiksmus, tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pobūdį, nėra pagrindo apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Šiuo atveju pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog vien pažeidimo, kuris, atsižvelgus į pažeidimo trukmę, nelaikytinas menkaverčiu, pripažinimas negali būti pripažinta pakankama satisfakcija ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytoje gyvenamojoje patalpoje laikotarpis bei pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma, kiti nustatyti pažeidimai sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią, be to, toks perpildymas iš dalies trukdė naudotis privatumu kasdieniniame gyvenime. Atitinkamai, manytina, jog patirtos žalos atlyginimo forma pripažinus pažeistas pareiškėjo teises neatlygintų pareiškėjo patirtos žalos ir žalos kompensavimas iš esmės taptų iliuzinis. Taigi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, atsižvelgus į nustatytus kitus neteisėtus atsakovo veiksmus, nurodytus argumentus, nepakanka pažeistai teisei apginti.
Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, jog Lietuvos teismai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimo dydį nei EŽTT, motyvuodami tuo, kad Lietuvoje yra maža minimali mėnesinė alga ir toks argumentavimas yra diskriminacinis, pažeidžia tautinės lygybės principą, asmenų, gaunančių dideles pajamas ir mažas pajamas, lygybės principą ir tokia diskriminacija yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu (b. l. 107-108).
Vertinant nurodytus pareiškėjo argumentus visų pirma pažymėtina, kad pagal Konvencijos 14 straipsnį naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais ir nurodytų pagrindų sąrašas nėra baigtinis. EŽTT, aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimą Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Konvencijos 14 straipsnis reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties. Ši teisė negali egzistuoti savarankiškai, nes ji galioja tik teisėms ir laisvėms, kurios saugomos Konvencija ir jos protokolais. Kad būtų konstatuotas Konvencijos 14 straipsnio pažeidimas, būtina, jog bylos faktinės aplinkybės patektų į Konvencija ir protokolais reguliuojamą santykių sferą (žr. EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą Laduna prieš Slovakiją). EŽTT šiame kontekste taip pat yra nurodęs, jog Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Thlimmenos prieš Graikiją).
Atkreiptinas dėmesys, jog pagal EŽTT praktiką įrodinėjant Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą, pareiškėjui tenka pareiga įrodyti skirtingo reguliavimo asmenims taikymą, o valstybė turi įrodyti, jog toks reguliavimas buvo pateisinamas (žr. EŽTT sprendimą byloje D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą Timishev prieš Rusiją).
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas įvardintą pažeidimą sieja su tuo, kad jam buvo priteista žymiai mažesnė žalos suma nei ją priteisia EŽTT, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvoje nustatytą minimalią mėnesinę algą (b. l. 107-108). Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant įvertinti pareiškėjo įvardintus argumentus būtina sistemiškai atsižvelgti į Konvencijos tikslą, EŽTT kompetenciją, nacionaliniams teismams suteikiamas galias, neturtinės žalos esmę bei konkrečios priteistinos žalos dydžio nustatymo kriterijus.
Kiek tai susiję su Konvencijos esme ir tikslu, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov?v prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov? prieš Slovakiją).
Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad pagal įvardintą subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.
Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri, kaip jau buvo minėta, CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).
Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.
Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.
Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pastebima, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgiama ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją bei pragyvenimo lygį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-107/2013, 2013 m. vasario 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-492-176/2013). Kita vertus, pažymėtina, jog pastarasis atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-137/2013). Be to, pastebėtina, jog iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Kostadinov prieš Bulgariją, 100 p., sprendimo S. D. prieš Bulgariją, 84 p.).
Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
Kaip matyti, nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, panaudodamas atsižvelgimo į valstybėje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas kriterijų, nustatė ne galutinę pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos sumą (b. l. 86-91). Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad priteisiant neturtinės žalos dydį buvo vertinta visų aplinkybių visuma, kurių vertinimo pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija (b. l. 107-108).
Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv m., kartais – 1,16 kv. m. arba 1,3 kv. m., 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m., pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m. kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo.
Atsižvelgus į nurodytas vertintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 54 750 Lt (15 856,70 Eur), atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, suteiktą judėjimo laisvę, kitų neteisėtų veiksmų pobūdį.
Grįžtant prie pareiškėjo argumentų, susijusių su jo diskriminavimu, pažymėtina, kad EŽTT yra vertinęs situaciją, kai Maroko pilietis buvo nuteistas už kelias nusikalstamas veikas ir dėl to turėjo būti išsiųstas iš šalies. Maroko pilietis tvirtino, kad priimtas sprendimas jį deportuoti prilygsta diskriminavimui dėl pilietybės, nes už nusikalstamas veikas nuteistiems Belgijos piliečiams išsiuntimas negresia. EŽTT nusprendė, kad jo padėtis nėra panaši į Belgijos piliečių padėtį, nes pagal Konvenciją valstybei neleidžiama išsiųsti savo piliečių. Taigi jo išsiuntimas neprilygo diskriminavimui. Nors EŽTT sutiko, kad įvardinto asmens padėtis panaši į ne Belgijos piliečių, atvykusių iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių (kurie negalėtų būti išsiųsti dėl judėjimo laisvę reglamentuojančios Europos Sąjungos teisės), padėtį, tačiau nustatė, kad toks požiūrio skirtumas buvo pateisinamas (žr. EŽTT 1991 m. vasario 18 d. sprendimą Moustaquim prieš Belgiją). Atsižvelgus į pateiktus išaiškinimus, susijusius su vertinimo nuožiūros laisve, nacionalinių teismų kompetencija, šiuo atveju spręstina, kad pareiškėjo padėtis nėra panaši į kitų asmenų, kuriems kitų valstybių nacionaliniai teismai priteisia neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiant į jų nacionalinėje teisėje įtvirtintus kriterijus. Kaip jau buvo minėta, priteistinos žalos dydį remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Tokio atskaitos taško taip pat nepagrįsta sieti su EŽTT priteisiamomis sumomis, kadangi kiekvienu kartu vertinant, ar priteista suma buvo kompensuota patirta žala, yra analizuojama konkreti situacija. Taigi pareiškėjo pateikiami argumentai dėl diskriminacijos atsižvelgus į lyginimo objektą, subjektų skirtingą padėtį nepagrindžia diskriminacijos buvimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad EŽTT bylose prieš Lietuvą nėra nurodęs, jog Lietuvos nacionaliniai teismai priteisdami neturtinės žalos atlyginimą būtų diskriminavę savo piliečius lyginant su kitų šalių piliečiais, kuriems neturtinės žalos atlyginimo sumos yra priteisiamos kitų valstybių teismų, EŽTT. Akcentuotina, kad šiuo atveju pareiškėjas negrindė savo teisių pažeidimo, kad Lietuvos teismai diskriminuodami tautiniu ar kitu pagrindu priteisia skirtingas žalos atlyginimo sumas asmenims dėl netinkamų kalinimo sąlygų kas leistų vertinti galimą Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog šioje dalyje pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais argumentais dėl EŽTT priteistinų sumų, jo galimo diskriminavimo ir įtikinamai nepagrindė Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo buvimo (b. l. 107-108). Taigi dėl įvardintų aplinkybių visumos šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju buvo nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 30 d. iki 2010 m. balandžio 11 d. pareiškėjui trūko 0,43 kv. m. iki teisės aktų numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kalinimo ploto, o nuo šio momento iki 2012 m. lapkričio 22 d. 0,53 kv. m. iki teisės aktų numatytų reikalavimų, t. y. nurodyti reikalavimai iš esmės nebuvo pažeisti žymiai, be to, buvo nustatyta, kad įkalinimo įstaigos pastatui reikalingas kapitalinis remontas, prausyklose ir tualetuose, kuriuose kriauklės ir pisuarai buvo įrengti prie išorinių sienų, vamzdynai užšalę, todėl šiais įrenginiais pasinaudoti kurį laiką nebuvo galima, daugumoje 2-ojo ir 3-iojo lokalinio sektoriaus nuteistųjų kambariuose medinės grindys išpuvusios, grindų danga susidėvėjusi, lubos bei sienos apibėgusios ir apjuodusios, apipelėję, todėl iš esmės administracinėje byloje pasitvirtino pareiškėjo argumentai, jog jo kalinimo metu miegamojo langų rėmai buvo supuvę, todėl žiemą būdavo šalta, o lyjant lietui tekdavo miegoti drėgnoje lovoje, grindys taip pat supuvę, sienos apipeliję, pajuodę, tualetų per mažai, kriauklės žiemos metu užšaldavo, dalis jų neveikė (b. l. 5-9). Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį, pripažįsta, kad dėl nustatytų neteisėtų veiksmų pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kita vertus, administracinėje byloje nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytų aplinkybių visumą, jų kumuliacinį poveikį, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 250 Eur.
Be to, priteisiant neturtinę žalą taip pat atsižvelgtina ir į Alytaus pataisos namų specifiką, pareiškėjui suteiktą judėjimo laisvę pataisos namų teritorijoje. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui miego metu tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius–kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Alytaus pataisos namuose laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtoje 1-ojo lokalinio sektoriaus sporto salėje ir futbolo, krepšinio, tinklinio aikštynuose, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Tuo tarpu ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją).
Svarstant dėl pareiškėjui priteistino neturtinės žalos dydžio nepagrįstais laikytini ir pareiškėjo argumentai, kad Europos socialinės chartijos (toliau – ir Chartija) 4 straipsnis įtvirtina, kad visi darbuotojai turi teisę į teisingą atlyginimą, garantuojantį normalų jų pačių ir jų šeimų gyvenimo lygį ir atitinkamai Lietuvos valstybės nustatytas minimalios mėnesinės algos dydis yra neteisėtas (b. l. 107-108). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš Chartijos preambulės matyti, kad šia Chartija buvo siekiama susitariančiųjų šalių pagerinti savo gyventojų gyvenimo lygį ir pakelti socialinę gerovę ir jos susitarė garantuoti savo gyventojams šiuose dokumentuose apibrėžtas socialines teises. Šiuo atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos atlyginimo sąlygų pareiškėjui kalint Alytaus pataisos namuose, dėl jo kaip kalinčiojo asmens teisių užtikrinimo. Šiuo atveju ginčas iš esmės nekyla dėl pareiškėjo teisės į nustatytą minimalų mėnesinės algos dydį, jo kaip darbuotojų teisių pažeidimo, todėl nurodyto aspekto vertinimas, atsižvelgus į nurodytus šioje teismo nutartyje nurodytus argumentus, iš esmės nėra teisiškai reikšmingas. Be to, pareiškėjas šioje dalyje tik remiasi abstrakčiomis Chartijos numatytomis darbuotojų teisėmis, kurias garantuoti ir užtikrinti susitarė susitariančios šalys (b. l. 107-108).
Padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą nesudaro ir pagrindo pareiškėjo rėmimasis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (b. l. 107-108). Šiuo aspektu pažymėtina, jog nors ir pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu (10 000 Eur), tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, kadangi pastarojoje EŽTT iš esmės pripažino, kad pareiškėjas buvo kalinimas 6 mėnesius kalėjime 9 kv. m. kameroje, atstatytoje baldais, kartu su kitu kaliniu, tačiau pažymėjo, jog tai savaime nesudarė Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Teismas, priteisdamas pareiškėjui nurodytą žalos atlyginimo dydį, akcentavo, kad šiuo atveju buvo nustatyti dideli higienos reikalavimų pažeidimai bei itin didelis pareiškėjo judėjimo laisvės ribojimas, neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas buvo vis dėlto pripažintas atsižvelgus į nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pareiškėjo teisės buvo pažeistos neužtikrinus jam teisės aktuose numatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto, tačiau pareiškėjas yra kalinamas Alytaus pataisos namuose, kur pareiškėjams yra suteikiama tam tikra judėjimo laisvė, be to, šiuo atveju tokių esminių higienos normų pažeidimo visu kalinimo laikotarpiu ir tęstinai nebuvo nustatyta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad šis EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečių individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus.
Teisėjų kolegija taip pat atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Konvencija ir EŽTT išaiškinimais, kad Konvencijos nuostatos yra tik patariamosios, kurios neprivalomos Europos Sąjungos narėms, kadangi kiekviena valstybė turi savo įstatymus ir šios nuostatos negali būti taikomos konkrečiai valstybei (b. l. 95-96), laiko nepagrįstais. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu. Prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves.
Nagrinėjant administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas taip pat pateikė papildomus dokumentus: Alytaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. vasario 27 d. raštą (b. l. 112), 2010 m. kovo mėn raštą Nr. R1-362(2.6) (b. l. 113), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. kovo 15 d. raštą Nr. 2-1-744 (b. l. 115). Vertinant pareiškėjo pateiktus nurodytus dokumentus akcentuotina, jog šie dokumentai jau yra pateikti į administracinę bylą, todėl jų prijungti prie administracinės bylos medžiagos papildomai nereikia (b. l. 115, 27, 112, 113, 28-29).
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 250 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.
Pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 14 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„Priteisti H. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo”.
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.