- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-09-19
- Bylos Nr.
- A-2027-624/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00791-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Dirvonas (pran.)
- Atsakovas
- Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija
- Pareiškėjas
- R. L.
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. (R. L.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 93 613,20 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4–6).
Nurodė, kad nuo 2008 m. vasario 30 d. jis atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kurioje kalinimo sąlygos neatitinka galiojančių teisės aktų reikalavimų, higienos normų ir prilygsta kankinimui. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, vienam asmeniui teko mažiau nei 5 kv. m kameros ploto, be to daug ploto užėmė baldai. Patalpose nuteistieji priversti nuolat gulėti arba sėdėti, žiemos metu šalta ir drėgna, nėra užtikrintas natūralus apšvietimas. Teigė, kad dėl įstaigos pareigūnų neteisėtų tyčinių veiksmų jam kalint nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, jis patyrė didelę emocinę ir psichologinę įtampą, fizinius nepatogumus, buvo pažeistos jo teisės ir padaryta neturtinė žala. Nurodė, kad Pravieniškių pataisos namuose yra iš viso praleidęs 2 586 dienas, todėl mano, jog už kiekvieną dieną jam turi būti priteista po 36,20 Eur, viso 93 313,20 Eur
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–19).
Prašė taikyti ieškinio senatį laikotarpiui iki 2012 m. gegužės 5 d., nes pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimus nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, t. y. nuo 2008 m. vasario 22 d. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, jog Pravieniškių PN-AK jis buvo kalinamas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, t. y. pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybę užsiimti leistina veikla. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Nuteistieji turi galimybę judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Buvimas gyvenamoje patalpoje yra privalomas tik darbotvarkėje skirtu miegui laiku. Pataisos įstaigos gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), vėdinamos per orlaides, asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų patalpų. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nėra kreipęsis į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administraciją. Europos žmogaus teisių teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 9 d. sprendimu (b. l. 75–80) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė R. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų atvirosios kolonijos, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė.
Teismas vadovavosi CK 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 1.126 straipsnio 2 dalimi. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris, jo teigimu, prasidėjo nuo 2008 m. vasario 30 d. Pabrėžta, kad skundą teismui pareiškėjas parašė tik 2015 m. gegužės 5 d. Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, daryta išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau, kaip minėta skundą teismui pateikė 2014 metais. Pažymėta, jog ieškinio senatį laikotarpiui nuo 2008 m. vasario 22 d. iki 2012 m. gegužės 5 d. prašė taikyti atsakovas. Teismas taip pat rėmėsi CK 1.131 straipsnio 2 dalimi. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus. Atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog buvo pažeistos jo teisės, taigi jis turėjo galimybę tai realiai suvokti ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuota, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o 2008 m. vasario 22 d. – 2012 m. gegužės 5 d. laikotarpiui taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.
Teismas rėmėsi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). Byloje nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. liepos 20 d. buvo paskirtas gyventi į 13 būrio 3 brigadą, kurioje plotas 51.83 kv. m, nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2015 m. vasario 4 d. – 16 būrio 1 brigadą, kurioje patalpos plotas 34.01 kv. m, miegamųjų vietų skaičius 16 ir nuo 2015 m. vasario 5 d. iki skundo padavimo dienos – į 16 būrio 5 brigadą, kurioje plotas 52.05 kv. m, o miegamųjų vietų skaičius 22. Duomenų apie Pravieniškių PN-AK 2 o sektoriaus 13 būrio 3 brigados miegamųjų vietų skaičių atsakovas nepateikė. Kadangi objektyvių duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos pažymoje nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovui nenurodžius 13 būrio 3 brigados miegamųjų vietų skaičiaus, teismas vadovavosi paties pareiškėjo nurodytais duomenimis, kad šioje patalpoje buvo 13 dviviečių lovų, t. y. 26 miegamosios vietos. Pagal teismui pateiktus duomenis, daryta išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. liepos 20 d. teko 1.99 kv. m, nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2015 m. vasario 4 d. – 2.13 kv. m ir nuo 2015 m. vasario 5 d. iki skundo padavimo dienos – 2.37 kv. m. Taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktų reikalavimų nesilaikymas patvirtino valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuota, jog buvo pažeistos R. L. subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose nuo 2012 m. gegužės 6 d. iki skundo padavimo teismui dienos. Pasisakydamas pareiškėjo kalinimo neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, klausimu, teismas visų pirma pažymėjo, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalimi, HN 76:2010 6 punktu. Įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog gyvenamosiose patalpose nėra užtikrintas natūralus apšvietimas, tačiau iš 2014 m. rugpjūčio 18 d. Kauno visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. 36-1280(7) matyti, kad patalpų dirbtinė apšvieta atitinka normas. Taigi pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pataisos įstaigoje grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertinti kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą. Šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtino neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.
Pažymėta, kad pareiškėjas bausmę atliko specifinėje Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku, be to, būrių, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas bendrojo naudojimo patalpos yra gana didelės, kas iš dalies kompensuoja gyvenamam plotui skirtą normą vienam asmeniui, todėl nepakankamas pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas turėjo sąlyginai nedidelį poveikį pareiškėjo teisėms. Atkreiptas dėmesys, jog ir Europos Žmogaus Teisių Teismas 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendime Nurmagomedov prieš Rusiją yra pažymėjęs, kad ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve.
Teismas rėmėsi CK 6.250 straipsniu. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų t. y. mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. R. L. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į patalpą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į individualias konkrečios bylos neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį.
Pažymėta, kad neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (CK 6.250 str.). Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis: kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Atsižvelgiant į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais, teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.
Pažymėta ir tai, kad, siekiant įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą atsižvelgiama į šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius.
Nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, nes pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas. Teismui pripažinus, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis (per mažo gyvenamosios patalpos ploto) buvo pažeista ir dėl to jis patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau įvertinus bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Tačiau atsižvelgus į nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį, suteiktą judėjimo laisvę, į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio sąlygas, į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų nesikreipė nei į bausmės vykdymo institucijos administraciją, nei į psichologinės tarnybos specialistus, kad byloje nenustatyti jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų, nesant jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur suma. Tokia suma, teisėjų kolegijos vidiniu įsitikinimu bei vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjamu atveju yra adekvati pareiškėjo patirtiems praradimams.
Šalies argumentai
Atsakovas Pravieniškių PN-AK pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio9 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista R. L. teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti (b. l. 83–85).
Mano, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis pareiškėjo deklaratyvaus pobūdžio teiginiu dėl 13 būrio 3 brigados miegamųjų vietų skaičiaus, netinkamai įvertino atsakovo pateiktus duomenis, kad 13 būrio 3 brigados miegamųjų vietų skaičiaus pateikti negali, nes reorganizuojant būrius, 13 būrys buvo likviduotas. Taip pat mano, kad pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat galėjo užsiimti leistina veikla, todėl nežymus nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas tam tikru laikotarpiu nėra pagrindas pripažinti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškomis kalinimo sąlygomis ar asmens žeminimu, kankinimu. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.
Atsiliepimas
Pareiškėjas R. L. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 89) nurodo, kad atsakovas nepateikė sveikatos kortelės, kurioje įrašyta, kad pareiškėjas lankėsi pas psichiatrą, buvo gydomas. Priteistą neturtinę žalą vertina kaip pasityčiojimą. Lauke daugiau laiko pareiškėjas praleisdavo tik vasarą, o žiemą būdavo patalpoje, kur vienam asmeniui tekdavo tik 2 kv. m ploto.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas, jo teigimu, patyrė laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 30 d. iki 2015 m. gegužės 25 d. jį laikant Pravieniškių PN-AK netinkamomis kalinimo sąlygomis, atlyginimo.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Visų pirma, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, apeliaciniame skunde iš esmės sutinka, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose. Tačiau atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimu pinigais ir mano, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir padarytų išvadų atsakovas ginčo iš esmės nekelia, o pareiškėjas apeliacinio skundo nepateikė. Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde neginčijamų pirmosios instancijos teismo išvadų ir sprendimo motyvų nebekartoja ir plačiau dėl to nepasisakys. Juolab kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
Dėl apeliacinio skundo argumento, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti tik pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pažymėtina, jog pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką asmenims, kuriems kalint pataisos namuose nebuvo užtikrintas minimalus plotas, tiek yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (pvz., 2016 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1910-520/2016), tiek ir apsiribojama pažeidimo pripažinimu (pvz., 2016 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2733-575/2016). Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju dėl patirtos neturtinės žalos kompensavimo sprendžiama individualiai. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė atsižvelgęs į individualių bylos aplinkybių visumą, t. y. įvertinęs pažeidimo pobūdį, trukmę, mastą, pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, todėl jo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, yra pagrįsta, nustatyta padarytų pažeidimų patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui 200 Eur suma yra proporcinga ir protinga, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.