- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-30
- Bylos Nr.
- I2-1054-1064/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00482-2023-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jūratė Bliznikaitė-Povilanskienė, Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Sigita Fomičiova
- Pareiškėjas
- M. O.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės ir Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. O. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 1V-811 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalį dėl pareiškėjos M. O. (toliau – ir Įsakymas).
Pareiškėjos teigimu, ji, būdama Lietuvos Respublikos piliete, 2019 m. vasario 20 d. įgijo Rusijos Federacijos pilietybę ir apie tai informavo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas), kuriam nurodė, jog Rusijos Federacijos pilietybę įgijo vadovaudamasi 2010 m. gruodžio 2 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) Nr. XI-1196 (2021 m. sausio 1 d. redakcija) 7 straipsnio 4 punkto pagrindu, t. y. kaip asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis. Prie pranešimo pateikė Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros 2019 m. sausio 24 d. pažymėjimą Nr. 12.11-5 „Dėl neteisėto kalinimo“, kuriame yra nurodyta, kad pareiškėjos tėvas buvo neteisėtai represuotas ir buvo laisvės atėmimo vietoje (duomenys neskelbtini) ir SSSR NKVD filtraciniuose lageriuose Saratovo srityje, Rusijos Federacijoje. Taip pat pažymėjime buvo nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos 1990 m. gegužės 2 d. „Asmenų represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“ įstatymo 1-ajį straipsnį pareiškėjos tėvas yra nekaltas Lietuvos Respublikai ir yra atkuriamos visos jo pilietinės teisės ir šis pažymėjimas yra pagrindas gauti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytas lengvatas ir kompensacijas.
Pareiškėja nurodo, kad Departamentas 2021 gegužės 6 d. pranešimu Nr. 10K-13963 „Dėl dokumento nagrinėjimo“ (toliau – pranešimas) informavo pareiškėją, kad pradėjo nagrinėti jos pranešimą apie įgytą kitos valstybės – Rusijos Federacijos pilietybę. Pranešime informavo pareiškėją, kad kreipsis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (toliau – ir Archyvas) dėl duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjos tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir nebuvo jos netekęs.
Pareiškėjos teigimu, pranešime buvo nurodyta, kad vadovaujantis Įstatymo 37 str. 4 dalies 4 punktu pareiškėjos pranešimas yra sustabdomas ir bus tęsiamas nuo trūkstamų dokumentų gavimo dienos. Taip pat Departamentas pranešime nurodė, kad tuo atveju, jeigu Archyvas nepateiks (neturės) prašomų duomenų, kreipsis į pareiškėją papildomai bei nepateikus trūkstamų dokumentų per 1 metus pareiškėjai būtų taikoma Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę, procedūra. Pareiškėja pažymėjo, kad Departamentas neinformavo pareiškėjos apie gautus (negautus) iš archyvo duomenis dėl jos tėvo turimos Lietuvos Respublikos pilietybės bei raštiškai nepareikalavo iš pareiškėjos papildomų duomenų ir Įstatymo nustatyta tvarka neinformavo pareiškėjos apie pradėtą jos atžvilgiu Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo procedūrą.
Pareiškėja nurodo, kad ji, nelaukdama pirmiau nurodytų pranešimų iš Departamento, savo iniciatyva kreipėsi į teismą su tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.
Pareiškėja paaiškina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. balandžio 12 d. sprendimu, civilinėje byloje Nr. 2YT-155-419/2022, nusprendė pareiškėjos reikalavimą, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, atmesti, o bylos dalį, kad pareiškėjos tėvas gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d., nutraukti. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimu, apskundė jį apeliacine tvarka, bet Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 11 d., civilinėje byloje Nr. 2A-1837-560/2022, paliko galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą. Pareiškėja taip pat pažymi, kad 2022 m. spalio 18 d., Departamentui žinant Vilniaus apygardos teismo 2022 m. spalio 11 d., civilinėje byloje Nr. 2A - 1837-560/2022 nutarties turinį ir tai, kad pareiškėja turi Rusijos Federacijos pilietybę, jai buvo pratęstas Lietuvos Respublikos paso galiojimo terminas iki 2032 m. spalio 18 d. Ji turėjo galimybę per 3 mėn. apskųsti kasacine tvarka Vilniaus apygardos teismo nutartį, bet nusprendė to nedaryti ir 2022 m. spalio mėn. kreipėsi į Rusijos Federacijos ambasadą su tikslu pradėti procedūrą dėl atsisakymo turimos Rusijos Federacijos pilietybės.
Pareiškėjos įsitikinimu, ji nebuvo tinkamai informuota apie administracinę procedūrą, ji turėjo teisę žinoti apie tai, kad jos atžvilgiu yra pradėta administracinė procedūra dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo ir atsakovė bei Departamentas privalėjo informuoti pareiškėją apie jos teises, bet to nepadarė, todėl jie pažeidė Įstatymo 22 straipsnio ir 27 straipsnio reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą, kuriuo prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja 2020 m. spalio 22 d. pateikė Departamentui rašytinį pranešimą, kuriame nurodė, kad 2019 m. sausio 10 d. įgijo Rusijos Federacijos pilietybę ir atitinka Įstatymo 7 straipsnio 2 punkto sąlygą, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis – yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., tačiau pareiškėja de facto siekia įrodyti, kad atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto sąlygą – yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonė (šių prielaidų pagrįstumą patvirtina ir skundo faktinis pagrindas – pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019 m. sausio 24 d. pažymėjimu Nr. 12.11.-5 dėl jos tėvo neteisėto kalinimo lageriuose, Rusijos Federacijoje).
Atsakovės teigimu, įstatymų leidėjas, sudarydamas teisines prielaidas asmenims, ištremtiems iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., ir jų palikuoniams turėti įstatyminę teisę į daugybinę pilietybę (kuri, iš principo bendruoju atveju, yra negalima), nustatė visumą sąlygų, kurias privalo tenkinti pastarieji asmenys, siekdami šią teisę realizuoti. Vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tam, kad asmuo būtų laikomas ištremtu iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. (arba tokio asmens palikuonimi), privalo būti nustatyta teisinę reikšmę turinčių sąlygų visuma: asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę (arba yra iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens palikuonis); ir 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimais buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų (arba yra šių asmenų palikuonis). Turi būti identifikuotas tiek iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktas, tiek tremties faktas ir tik abi nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys gali būti laikomi asmenimis, ištremtais iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., ar, atitinkamai, tokių asmenų palikuoniais, tačiau faktas, jog pareiškėja neatitinka pirmos sąlygos – nėra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonė. Ši aplinkybė neginčijamai ir galutinai nustatyta Lietuvos Respublikos teismų sprendimais.
Priešingas atsakovės elgesio modelis – įsiteisėjusiame teismo sprendime nustatytų faktų ignoravimas, nevertinimas ar kitoks vertinimas, reikštų ne tik galutinio teismo sprendimo kvestionavimą, teisinio apibrėžtumo (tikrumo) principo pažeidimą, bet ir – rezultato prasme – paneigtų bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (kaip instituto) paskirtį, o būtent – teismui nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444straipsnis), nes tokiu atveju viešojo administravimo subjektas savo nuožiūra spręstų dėl tokių faktų (ne)egzistavimo ir, atitinkamai, subjektinės teisės atsiradimo / pasikeitimo / pasibaigimo, o teismo procesas būtų savitikslis, nesukeltų jokių realių teisinių padarinių ir, rezultato prasme, būtų kvestionuojamas ne instancine tvarka.
Atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja nesilaikė pranešimo apie kitos valstybės pilietybės įgijimą pateikimo tvarkos, ženkliai pažeisdama Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatytą 2 mėnesių terminą (2019 m. sausio mėn. įgyta Rusijos Federacijos pilietybė, 2020 m. spalio 22 d. pateiktas rašytinis pranešimas apie kitos valstybės pilietybės įgijimą).
Atsakovė pažymi, kad net nepaisant teismų sprendimuose (ne)nustatytų faktų, pareiškėja iki šiol nėra pateikusi jokių įrodymų, patvirtinančių jos tariamą teisę į dvigubą pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto nuostatas (nėra dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos tėvo iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę; atvirkščiai, byloje žinomi duomenys paneigia pareiškėjos tėvo Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo faktą iki 1940m. birželio 15 d.). Pareiškėja vadovaujasi Generalinės prokuratūros 2019 m. sausio 24 d. pažymėjimu dėl jos tėvo neteisėto kalinimo, tačiau šis pažymėjimas nepatvirtina tėvo iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės (pažymėjime toks faktas nenustatytas / nepatvirtintas, tokių duomenų nėra), o asmens tremtis – yra tik antroji (ir ne vienintelė) sąlyga asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., atitikčiai pagrįsti.
Atsiliepimas
Atsakovė nurodo, kad pareiškėjos skunde esminis dėmesys skirtas tariamiems procedūrinio pobūdžio pažeidimams, o ne ginčo esmei, tačiau LVAT praktikoje nusistovėjusi pozicija, jog ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas yra pagrindas atliktiems veiksmams ar priimtiems sprendimams pripažinti neteisėtais, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-439-442/2022; ir kt.). Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad dėl skunde aprašytų veiksmų buvo priimtas nepagrįstas sprendimas rezultato / turinio prasme.
Šalies argumentai
Atsakovė atkreipia dėmesį, kad 2023 m. vasario 1 d. pareiškėjos atstovas pateikė duomenis – prašymo dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo nuorašą ir jo vertimą. Dokumentuose galimai trūksta būtinų duomenų / rekvizitų (pavyzdžiui, prašymas pareiškėjos nepasirašytas – parašui skirtas formos langelis tuščias, elektroninio parašo žymos nepastebėta; nėra jokių oficialių prašymo pateikimą ar gavimą ir jo registraciją patvirtinančių duomenų / žymos; Rusijos Federacijos ambasados atsakymas ar jo kopija nepateikti).
Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
Teismo posėdžio metu pareiškėja, jos atstovas ir atsakovės atstovė palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas. Pareiškėja patvirtino, kad tiek Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje, tiek Migracijos departamente ji buvo informuota, kad dviguba pilietybė galima tik esant tam tikroms sąlygoms.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 1V-811 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ dalies dėl pareiškėjos M. O. teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir teismo posėdyje išsakytų bylos dalyvių paaiškinimų nustatyta, kad pareiškėja, būdama Lietuvos Respublikos piliete, 2019 m. vasario 20 d. įgijo Rusijos Federacijos pilietybę ir apie tai 2020 m. spalio 22 d. informavo Departamentą, kuriam nurodė, jog Rusijos Federacijos pilietybę įgijo, nes yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonė.
Departamentas, atsakydamas į pareiškėjos 2020 m. spalio 22 d. pranešimą, 2021 m. gegužės 6 d. raštu „Dėl dokumentų nagrinėjimo“ nurodė, kad nors pareiškėja galimai yra asmens palikuonė, dėl ko ji galėtų turėti tiek Lietuvos, tiek kitos valstybės pilietybę, bet pareiškėja nepateikėte dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos giminaitis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Departamentas informavo, kad Pilietybės skyrius kreipėsi į Archyvą duomenų, patvirtinančių, kad jos tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir nebuvo jos netekęs. Departamentas taip pat informavo, kad pareiškėjos pranešimo nagrinėjimas yra stabdomas ir bus tęsiamas iki trūkstamų dokumentų gavimo Departamente dienos. Tuo atveju, jeigu Archyvas neturės prašomų duomenų, Departamentas kreipsis į pareiškėją papildomai. Nepateikus trūkstamų dokumentų per metus, pareiškėjai būtų taikoma Lietuvos Respublikos netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę procedūra.
Iš bylos medžiagos, dalyvių paaiškinimų ir Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenų matyti, kad pareiškėja kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau Vilniaus regiono apylinkės teismas 2022 m. balandžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2YT-155-419/2022 pareiškėjos reikalavimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, atmetė, o bylos dalį, kad pareiškėjos tėvas gyveno Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d., nutraukė. Be kitų suinteresuotų asmenų procese dalyvavo ir Departamentas.
Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimu, apskundė jį apeliacine tvarka, bet Vilniaus apygardos teismas 2022 m. spalio 11 d. nutartimi, civilinėje byloje Nr. 2A-1837-560/2022, paliko galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimą; nutartis įsiteisėjo jos priėmimo dieną (2022 m. spalio 11 d.).
Departamentas 2022 m. lapkričio 30 d. priėmė teikimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę (toliau – ir Teikimas), kuris buvo adresuotas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei.
Teikime nurodyta, kad Departamentas išnagrinėjo pareiškėjos dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę. Departamentas įvertino, kad pareiškėja įgijo Rusijos Federacijos pilietybę; kad 2022 m. balandžio 12 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimu buvo atmestas pareiškėjos reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir 2022 m. spalio 11 d. Vilniaus apygardos teismo procesiniu sprendimu buvo atmestas pareiškėjos apeliacinis skundas dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimo. Departamentas sprendė, kad Duomenų, jog pareiškėja atitiktų Įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7, 9 ar 11 punktų sąlygas, nėra.
Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo įgyvendinimo“ 2 punktu, siūlė priimti sprendimą, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2022 m. gruodžio 23 d. priėmė įsakymą Nr. 1V-811 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“, kuriame buvo nuspręsta, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Įsakyme nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu bei atsižvelgiant į Departamento 2022 m. lapkričio 30 d. Teikimą.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja, nesutikdama su Įsakymo dalimi, kuri susijusi su ja, kreipėsi į teismą, prašydama ją panaikinti.
Įstatymas (ginčui aktuali redakcija) apibrėžia Lietuvos Respublikos pilietybės principus, nustato Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, reglamentuoja kitus Lietuvos Respublikos pilietybės santykius.
Pagal Įstatymo 3 straipsnio 4 dalį Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus šiame įstatyme numatytus atskirus atvejus. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad iš Lietuvos Respublikos piliečio pilietybė negali būti atimta. Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama tik šiame įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka.
Pagal Įstatymo 24 straipsnio 2 punktą Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Įstatymo 7 straipsnyje nustatyti atvejai, kai Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, vienas iš jų - yra asmens, kuris buvo ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., palikuonis (Įstatymo 7 straipsnio 4 punktas). Šioje normoje neatskleistas pirmiau nurodyto atvejo turinys, jis pateiktas Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, kurie 1940 m. birželio 15 d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacinių režimų institucijų arba teismų sprendimais buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų.
Įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į Departamentą, nurodydama, kad ji atitinką pirmiau nurodytą sąlygą, nes jos tėvas buvo ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl ji gali turėti tiek Lietuvos, tiek kitos valstybės pilietybę. Departamentas sprendė, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, kad jos tėvas buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Šių aplinkybių pareiškėja neįrodė ir jos iniciatyva pradėtose civilinėse bylose dėl juridinio fakto nustatymo.
Tiek iš bylos medžiagos, tiek iš Vilniaus regiono ir Vilniaus apygardos teismo procesinių sprendimų matyti, kad pareiškėja neįrodė, kad jos tėvas buvo Lietuvos Respublikos pilietis, todėl akivaizdu, kad pareiškėja neatitiko sąlygos, kuriai esant ji galėtų būti tiek Lietuvos Respublikos piliete, tiek Rusijos Federacijos piliete. Dėl šios aplinkybės byloje ginčo nėra.
Pareiškėja iš esmės ginčija Įsakymo priėmimo procedūrą, t. y. kad ji nebuvo tinkamai informuota apie administracinę procedūrą, konkrečiai, apie jos atnaujinimą, taip pažeidžiant Įstatymo 22 straipsnio ir 27 straipsnio reikalavimus.
Teismas pažymi, kad Įstatymo 22 straipsnis reglamentuoja aplinkybes, dėl kurių Lietuvos Respublikos pilietybė neteikiama ir negrąžinama, o 27 straipsnis - vaiko pilietybės jo tėvams ar vienam iš tėvų įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę atvejus, tačiau ginčo atveju pareiškėjos nurodomas teisinis reguliavimas nėra aktualus, nes byloje nėra sprendžiami pilietybės teikimo ir gražinimo klausimai, ar vaiko pilietybės jo tėvams ar vienam iš tėvų įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę atvejai. Šiuo atveju aktualus aptartas teisinis reguliavimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę, ar galimybės išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę.
Nagrinėjamu atveju taip pat aktualus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimas Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo be kita ko patvirtinti Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kuris reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos piliečių rašytinių pranešimų apie kitos valstybės pilietybės įgijimą pateikimą.
Aprašo 8 punkte nustatyta, kad Institucijos, priimančios ir nagrinėjančios asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ar pranešimus ir prie jų pridėtus dokumentus, turi teisę pareikalauti iš asmens pateikti šiuos dokumentus priimančioms ar nagrinėjančioms institucijoms papildomų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis. Tokiu atveju aprašo 17 punkte nustatytų terminų skaičiavimas nepradedamas, o pradėtas skaičiuoti terminas sustabdomas ir tęsiamas nuo papildomų dokumentų ir (ar) patikslintų duomenų gavimo atitinkamoje institucijoje dienos.
Aprašo 17 punkte nustatyta, kad prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, prašymai dėl vaikų Lietuvos Respublikos pilietybės, pranešimai, taip pat dokumentai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 ir 4 punktus, 28 straipsnio 2 ir 4 dalis turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo šio prašymo, pranešimo ar dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo gavimo Migracijos departamente dienos.
Pagal Aprašo 14 punktą, jeigu Migracijos departamentas neturi pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pilietis yra įgijęs kitos valstybės pilietybę gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, ir yra žinoma tokio asmens gyvenamoji vieta ar kiti kontaktiniai duomenys, Migracijos departamentas asmens dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimą sustabdo ir raštu kreipiasi į asmenį, kad jis ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo šio rašto išsiuntimo dienos pateiktų dokumentus, patvirtinančius Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktuose nurodytas aplinkybes. Jeigu asmuo per šį terminą nepateikia prašomų dokumentų, Migracijos departamentas tęsia asmens dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimą. Jeigu paaiškėja, kad kitos valstybės pilietybę įgijęs Lietuvos Respublikos pilietis kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę nagrinėjimas stabdomas ir tęsiamas tik tada, jeigu asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo tenkinti atsisakyta.
Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kai pareiškėja pati informavo Departamentą apie jos priimtą kitos valstybės pilietybę (prašydama išsaugoti ir Lietuvos Respublikos pilietybę), todėl administracinė procedūra buvo pradėta pareiškėjos prašymo pagrindu. Procedūros metu Departamentas 2021 m. gegužės 6 d. raštu „Dėl dokumentų nagrinėjimo“ informavo pareiškėją, kad jos pranešimo nagrinėjimas yra stabdomas ir bus tęsiamas iki trūkstamų dokumentų gavimo Departamente dienos. Rašte buvo nurodyta, kad tuo atveju, jeigu Archyvas neturės prašomų duomenų, Departamentas kreipsis į pareiškėją papildomai. Pareiškėja taip pat buvo informuota, kad nepateikus trūkstamų dokumentų per metus, pareiškėjai būtų taikoma Lietuvos Respublikos netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę procedūra.
Byloje nėra ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja po Departamento 2021 m. gegužės 6 d. rašto priėmimo pati kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kurio pagrindu jai galėtų būti išsaugota Lietuvos Respublikos pilietybė. Apie pirmiau nurodytus teismų procesinius sprendimus, kuriais pareiškėjos prašymas nebuvo tenkintas ir juridinis faktas nebuvo nustatytas, buvo žinoma tiek pareiškėjai, tiek Departamentui, nes jie buvo šių procesų dalyviai. Pareiškėja byloje nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad jos Departamentui pateiktas prašymas išsaugoti pilietybę galėjo būti tenkinamas.
Iš skundo turinio matyti, kad pareiškėja neginčija fakto, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu ji neatitiko Įstatyme nustatytų pagrindų, dėl kurių ji būtų galėjusi išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę, o tik ginčijo, kad nebuvo buvusi informuota apie administracinės procedūros atnaujinimą.
Teismo vertinimu, galiojantis teisinis reglamentavimas nenustato viešojo administravimo subjekto pareigos papildomai informuoti pareiškėją dėl procedūros atnaujinimo, o nagrinėjamu atveju yra svarbu ir tai, kad pareiškėjai iniciavus civilines bylas ir jose dalyvaujant buvo žinoma, kad ji neįrodė pagrindo, kuris leistų dvigubos pilietybės turėjimą, egzistavimo, ir nėra kliūčių tęsti pilietybės netekimo procedūrą. Pareiškėja byloje nepateikė įrodymų, kad jos nurodomas procedūrinis pažeidimas, net jei toks būtų buvęs padarytas, butų lėmęs nepagrįsto ar (ir) neteisėto Įsakymo priėmimą. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylos teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
LVAT yra išaiškinęs, kad ši įstatyminė nuostata reiškia, kad ne kiekvienas procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės, todėl kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūrinio pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje eA-439-442/2022).
Nenustačius, jog Departamentas būtų padaręs pareiškėjos nurodomą procesinio pobūdžio pažeidimą, ar kad toks pažeidimas būtų galėjęs lemti neteisėto ir nepagrįsto Įsakymo priėmimą, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo naikinti atsakovo Įsakymo dalies dėl pareiškėjos, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.
Teismas, pasisakydamas dėl pačios pareiškėjos tinkamo pareigų vykdymo, pažymi, kad pagal Įstatymo 26 straipsnio 2 dalį Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, privalo per 2 mėnesius nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos raštu pranešti apie tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai arba Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai. Lietuvos Respublikos pilietis, šio įstatymo 41¹ straipsnyje nustatyta tvarka pateikęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo, laikomas pranešusiu apie kitos valstybės pilietybės įgijimą.
Iš byloje esančio medžiagos matyti, kad pareiškėja nesilaikė pranešimo apie kitos valstybės pilietybės įgijimą pateikimo tvarkos, pažeidė Pilietybės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje nustatytą 2 mėnesių terminą, nes Rusijos Federacijos pilietybę ji įgijo 2019 m. vasario mėn., o pranešimą Departamentui pateikė tik 2020 m. spalio 22 d.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja įrodymus, jog ji kreipėsi į Rusijos Federacijos ambasadą dėl Rusijos Federacijos pilietybės atsisakymo, pateikė tik teismui bylos nagrinėjimo metu, o atsakovės ar Departamento apie šias aplinkybes nebuvo informavusi.
Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjos prašymas dėl Rusijos pilietybės atsisakymo buvo priimtas nagrinėti 2023 m. kovo 6 d.
Rusijos Federacijos ambasada 2023 m. rugpjūčio 30 d. pranešimu informavo pareiškėją, kad jos prašymas dėl Rusijos Federacijos pilietybės netekimo yra patenkintas.
Rusijos Federacijos ambasadą 2023 m. rugsėjo 5 d. išdavė pažymą, kad pareiškėjai 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu yra leista netekti Rusijos Federacijos pilietybės.
Iš į bylą pateikto pareiškėjos prašymo, kuris nėra pasirašyta, matyti, kad ties ant jo esančio brūkšninio kodo yra data „12.10.2022“, kas, pareiškėjos atstovo aiškinimu, reiškia prašymo dėl Rusijos pilietybės atsisakymo pateikimo datą.
Teismas, vertindamas šiuos dokumentus, pažymi, kad iš pareiškėjos nurodyto 2022 m. spalio 13 d. prašymo ambasadai negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad jis buvo pareiškėjos pasirašytas ir pateiktas Rusijos Federacijos ambasadai, nes kitame Rusijos Federacijos ambasados Lietuvos Respublikoje dokumente nurodoma, kad pareiškėjos prašymas priimtas ambasadoje 2023 m. kovo 6 d. Be to, Rusijos Federacijos ambasados 2023 m. rugpjūčio 30 d. pranešime nurodyta, kad prašymas dėl pilietybės netekimo yra patenkintas, tačiau vėlesnėje pažymoje (2023 m. rugsėjo 5 d.) nurodoma, kad pareiškėjai leista netekti Rusijos Federacijos pilietybės, kas aiškinant lingvistiškai nėra tapatu pilietybės netekimui. Tai yra, sąvoką „patenkintas“ galėtų reikšti, jog pareiškėja galėtų būti laikoma atsisakius Rusijos Federacijos pilietybės, kai tuo tarpu sąvoka „leista netekti“ galėtų reikšti, jog pareiškėja netektų Rusijos Federacijos pilietybės įvykdžiusi atitinkamas sąlygas.
Nepaisant nurodytų neaiškumų ir netikslumų, teismas pažymi, kad šie pareiškėjos pateikti įrodymai šioje byloje neturi teisinės reikšmės, nes byloje nėra ginčo, jog Įsakymo priėmimo metu pareiškėja tebeturėjo Rusijos Federacijos pilietybę ir neatitiko sąlygų, kurios būtų pagrindu dvigubai pilietybei.
Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti Įsakymo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas. Netenkinus pareiškėjos skundo, ji neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnis).
Teismas atkreipia pareiškėjos dėmesį į tai, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio kreiptis pareiškėjai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės susigrąžinimo ar įgijimo kitais Įstatyme nustatytais pagrindais.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos M. O. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.