Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič (kolegijos pirmininkė), Arūno Rudzinsko, Egidijaus Tamašausko (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės K. L. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1454-329/2012 pagal ieškovės O. V. patikslintą ieškinį atsakovei K. L., tretiesiems asmenims VĮ „Registrų centras“ Kauno filialui, bankui „Swedbank“, AB dėl bendraturčių teisių pasikeitimo padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, iškeldinimo iš savavališkai užimtų patalpų ir pagal atsakovės K. L. priešieškinį ieškovei O. V., tretiesiems asmenims VĮ „Registrų centras“ Kauno filialui, bankui „Swedbank“, AB dėl bendraturčių teisių pasikeitimo padidinus bendrąją dalinę nuosavybę, servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas dalinai.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė yra žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) , Kaunas, bendraturtės (t. 1, b. l. 13-16). Ieškovė O. V. nuosavybės teises į minėtą nekilnojamąjį turtą įgijo statybos būdu pagal jai išduotą 2002 09 19 Statybos leidimą Nr.GN III-89 (prijungtos prie civ. bylos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga), o atsakovė K. L. – 2006 06 19 dovanojimo sutarties pagrindu, kuria ieškovė O. V. savo dukrai atsakovei K. L. padovanojo asmeninėn nuosavybėn 0,0246 ha iš 0,0673 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio Kauno m. sav. Kauno m. (duomenys neskelbtini) , ir šiame žemės sklype esančius: 51/100 dalį nebaigto statyti gyvenamojo namo (lA2b(p)), kurio bendras plotas 242,05 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , baigtumas 73 %; 51/100 dalį kiemo statinių (šulinio kl.), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 10-11). Šios sutarties pagrindu atsakovė K. L. nuosavybės teisėmis naudojasi žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu C/129 kv. m. ir bendrai su ieškove žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu A/235 kv. m. Taip pat minėtos dovanojimo sutarties pagrindu atsakovei K. L. naudojimui nuosavybės teise atiteko gyvenamojo namo, plane pažymėto indeksu lA2b(p), patalpos: 1-10/39,70 kv. m., 1-1/7,68 kv. m., 1-12/15,59 kv. m., 1-13/11,66 kv. m., 1-14/16,62 kv. m. 1-15/13,35 kv. m. 1-16/17,96 kv. m. Ieškovei O. V. atiteko naudotis patalpos, plane pažymėtos 1-1/37,31 kv. m., 1-2/9,72 kv. m., 1-3/9,01 kv. m., 1-4/3,00 kv. m., 1-5/5,21 kv. m., 1-6/15,20 kv. m., 1-7/5,10 kv. m., 1-8/7,71 kv. m., 1-9/3,31 kv. m., G-l/23,92 kv. m. Dovanojimo sutartyje nustatyta, jog laiptine sutarties šalys naudosis bendrai.

Iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagos, šalių paaiškinimų nustatyta, kad po minėtos 2006 06 19 dovanojimo sutarties sudarymo bendroji dalinė nuosavybė gyvenamajame name buvo padidinta nuo 242,05 kv. m iki 321,90 kv. m. bendrojo ploto, įrengiant palėpėje patalpas 1-17/54,71 kv. m., 1-18/17,30 kv. m., 1-19/3,35 kv. m. 1-20/8,31 kv.m., ir 2010 02 11 gyvenamasis namas lA2b(p), esantis Kauno m. sav. Kauno m. (duomenys neskelbtini) , Valstybinės komisijos buvo pripažintas tinkamu naudoti (t. 1, b. l. 9). Įrengus name palėpę abi šalys teisme pareiškė reikalavimus dėl bendraturčio dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje atitinkamo pasikeitimo ir atitinkamai dėl naudojimosi tvarkos nustatymo.

CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutikimu. Statinio statyba yra vienas iš nuosavybės teisių įgijimo pagrindų (CK 4.47 straipsnio 4, 12 punktai). Statytojo teisė įgyvendinama, kai: statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (jei jis privalomas); statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais (Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai). Padidinti bendraturčio dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje ir atitinkamai pakeisti naudojimosi tvarką pagrindas yra, jei bendras daiktas yra padidinamas tokiomis sąlygomis: 1) turint kitų bendraturčių sutikimą; 2) laikantis įstatymais nustatytų taisyklių; 3) bendraturčio lėšomis (CK 4.77 straipsnis).

Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad statybos, kuri buvo vykdoma po 2006 06 19 dovanojimo sutarties sudarymo, metu buvo įrengtos patalpos pastogėje. Minėta dovanojimo sutartimi, kurios pagrindu įgyta bendroji dalinė nuosavybė, buvo aiškiai apibrėžtas dovanojamas turtas, apspręstos kiekvieno bendraturčio teisės ir pareigos, nustatyta naudojimosi ginčo namu tvarka. Kadangi mansarda dovanojimo sutarties sudarymo metu buvo neįrengta, todėl kolegijos vertinimu, abi bendraturtės dovanojimo sutartyje nustatytomis idealiosiomis dalimis įsigijo teisę ją įsirengti. Bendrajai dalinei nuosavybei atsirasti nepakanka sukurti naują daiktą ar padidinti turimą bendraturčių daiktą, bet yra būtina, kad bendraturčiai tarpusavio susitarimu (sutikimu) siektų įgyti daiktą arba, jį padidinus, atitinkamą jo dalį, įgytų asmeninės, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teise. Taigi būtinas susitarimas, kuriame bendraturčiai išreikštų valią dėl naujai sukuriamo turto režimo. CK 4.77 straipsnyje nurodyta, kad kiekvieno iš bendraturčių turto dalis padidėja tik tada, kai asmenys, jau tapę bendraturčiais, padidina daiktą, valdomą bendrosios nuosavybės teise. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos nuostatos, kad jeigu bendraturtis pagerino bendrą daiktą, tai pagerinimo likimas ir jo valdymas priklauso nuo to, ar pagerintas nuosavybės teise valdomas daiktas, ar tai atlikta laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir ar pagerinimas atskiriamas ar neatskiriamas nuo bendro daikto. Tuo atveju, jeigu nuo bendro daikto neatskiriami pagerinimai padaryti įstatymo nustatyta tvarka, su bendraturčių sutikimu, šiuos pagerinimus atlikęs bendraturtis gali reikalauti padidinti jo dalį nuosavybėje, atsižvelgiant į tai, kad pasikeitė bendro daikto vertė ar dydis. Jeigu pagerinimai atlikti neturint bendraturčio sutikimo, tokio reikalavimo teisės bendraturtis neįgyja, o visų bendraturčių dalys padidėja proporcingai. Tuo atveju, jeigu daikto pagerinimas gali būti atskirtas, nepriklausomai nuo to, ar jis atliktas su kito bendraturčio sutikimu, ar jo negavus, jis atitenka tam, kas jį atliko, t.y. reiškia, kad tokie daikto pagerinimai, kurie yra atskiriami, patys savaime nesuteikia teisės į dalies nuosavybės teisėje padidinimą. Jeigu bendrą daiktą didina visi bendraturčiai, tai bendro daikto padidėjimas, atsižvelgiant į padidėjimo apimtis ir vertę, gali nesudaryti pagrindo pakeisti dalių, nes kiekvienas bendraturtis padidina savo konkrečią nuosavybės dalį. Bendraturčių susitarimas daryti bendro daikto pakeitimus yra sandoris, kuriuo sudaromas teisinis pagrindas galimam nuosavybės teisių pasikeitimui. Todėl abiems bylos šalims teigiant, jog bendras daiktas buvo pagerintas turint kito bendraturčio sutikimą, būtent jos turėjo pareigą įrodyti, kad buvo gautas kito bendraturčio sutikimas, suteikiantis teisę įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise, nes, remiantis CPK 178 straipsniu, kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Toks bendraturčių veiksmas turėjo būti įformintas raštu, nes be šio raštiško susitarimo nebūtų išduotas leidimas baigti namo statybą. Jeigu toks susitarimas neišlikęs, tai galima nustatyti analizuojant bendraturčių veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovė neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, t.y. byloje iš vis neįrodinėjo bendraturčio sutikimo pagerinti turtą, sprendė, kad byloje yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog pateiktu rašteliu (t. 1, b. l. 94) buvo išreikšta atsakovės valia, kad turtą savo lėšomis pagerintų bei įgytų teisę padidinti savo dalį nuosavybėje ieškovė. Kolegijos vertinimu, tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nėra pagrįsta. Visų pirma pažymėtina, kad nors atsakovė ir neneigė šio raštelio surašymo fakto, tačiau nesutinka, kad šis raštelis galėjo sukelti kokias nors teisines pasekmes. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pateiktas raštelis neatitinka įstatymo reikalavimų, būtinų tokiam kito bendraturčio sutikimui gauti, kadangi visų pirma jis atsakovės nepasirašytas, taip pat ieškovė byloje surinktais įrodymais nepaneigė atsakovės aiškinimo apie tokio teksto surašymo aplinkybes bei tikslą. Be to, nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad sudarius dovanojimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė perleido 51/100 dalį nuosavybės teisių į ginčo namą ir šios sutarties pagrindu VĮ Registrų centre atitinkamomis dalimis įregistravus abiejų bylos šalių nuosavybės teises, buvo papildytas ieškovei 2002 m. rugsėjo 19 d. išduotas statybos leidimas Nr. GN111-89/2 (Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. (duomenys neskelbtini) b. l. 92), statytoju įrašant ir atsakovę K. L.. Šio statybos leidimo pagrindu ginčo namas pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. PTN-100-100211-00136 (t. 1, b. l. 9) buvo pripažintas tinkamu naudoti, jame pažymint, jog namo statytojai tiek ieškovė, tiek atsakovė. Iš šių byloje pateiktų įrodymų akivaizdu, kad leidimas baigti namo statybą buvo išduotas abiem tuo metu valdžiusiems bendrą daiktą bendraturčiams – ieškovei ir atsakovei. Išdavus statybos leidimą ir baigus namo statybą, dalyvaujant statytojoms namas buvo pripažintas tinkamu naudoti, šio akto pagrindu šalys įregistravo nuosavybės teises VĮ Registrų centre (t. 1, b. l. 13-16), šie aktai yra teisėti, bei byloje nėra ginčijami. Tokiu būdu darytina išvada, kad šie dokumentai, kuriuose atsispindi abiejų šalių valia pagerinti turtą bendrai, galėjo būti išduoti tik esant abiejų šalių sutikimui. Daugiau įrodymų, patvirtinančių šalių susitarimus rekonstruojant statinį, išskyrus pačių šalių tvirtinimus, byloje nebuvo pateikta. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Padaryti išvadą apie fakto buvimą įrodymų pakanka, jeigu iš byloje esančių įrodymų galima padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (1999 m. kovo 17 d. nutartis Nr. 3K-3-31/1999 civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ prieš Vilniaus m. valstybinę mokesčių inspekciją; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-945/1999 civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „(duomenys neskelbtini)“ prieš Vilniaus m. valstybinę mokesčių inspekciją; 2004 m. spalio 4 d. nutartis Nr. 3K-3-513/2004 civilinėje byloje A. B., R. Ž. prieš AB „Panevėžio duona“). Šioje byloje surinkti įrodymai nėra pakankami padaryti išvadą, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė davė sutikimą viena kitai rekonstruoti statinį ir atitinkamai padidinti savo dalį bendrojoje nuosavybėje. Ginčo statinio rekonstrukcija pradėta vykdyti kada šalys, kurias sieja artimi giminystės ryšiai, buvo geruose santykiuose, šalys pripažįsta, kad, atsakovė dirbdama užsienyje siuntė ieškovei lėšas, ieškovė išlaikė atsakovės nepilnametį sūnų. Mažai tikėtina, kad šalys, būdamas artimos giminaitės, kartu vykdydamos statybos procedūras ir kartu užbaigdamos po dovanojimo sutarties sudarymo gyvenamojo namo įsirengimą, atlikdamos teisinius veiksmus, susijusius su namo teisine registracija, siekė, kad įrengta atskira namo dalis taptų tik vienos iš jų nuosavybe. Tai, kad šalys viena kitai pareiškė reikalavimus teisme dėl nuosavybės dalių pakeitimo, galima vertinti tik santykių tarp šalių pablogėjimą.

Dėl to teismas, kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų pagrindu, neteisėtai ir nepagrįstai sprendė, kad turtą ieškovė pagerino turėdama kitos bendraturtės, t.y. atsakovės sutikimą ir tuo pačiu pagrįstai nusprendė, kad atsakovė neįrodė, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudarytas susitarimas dėl bendro turto pagerinimo. Kadangi, kaip jau minėta, bendrajai dalinei nuosavybei atsirasti nepakanka sukurti naują daiktą ar padidinti turimą bendraturčių daiktą, bet yra būtina, kad bendraturčiai tarpusavio susitarimu (sutikimu) siektų įgyti daiktą arba, jį padidinus, atitinkamą jo dalį, įgytų asmeninės, o ne bendrosios dalinės nuosavybės teise bei nustačius, kad šalys neįrodė tokio susitarimo sudarymo, apeliacinio skundo argumentai dėl šalių panaudotų lėšų namo įrengimui, nėra reikšmingi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje išaiškinta, kad naudojimosi tvarka turi būti adekvati turimoms dalims bendrojoje dalinėje nuosavybėje, paskiriant naudotis daikto dalis, atitinkančias dalis bendrosios nuosavybės teisėje, jei tokia galimybė realiai egzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Č. v. V. B., A. S., bylos Nr. 3K-3-956/2003). Nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-85/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. B., J. B. v. R. L., bylos Nr. 3K-3-291/2007).

Nagrinėjamoje byloje, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kurių keisti, kolegijos vertinimu, nėra teisinio pagrindo, nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 49/100, o atsakovei – 51/100 dalys ginčo gyvenamojo namo. Bendraturčiams nesusitarus dėl naudojimosi gyvenamojo namo patalpomis tvarkos, šalys siūlė nustatyti naudojimosi patalpomis tvarką pagal jų pateiktus projektus. Iš esmės šalių ginčas kilęs tik dėl naudojimosi patalpomis, esančiomis namo palėpėje. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas naudojimosi namo patalpomis tvarką pagal ieškovės pateiktą projektą, sprendimą motyvavo tuo, kad yra pagrindas pripažinti, kad ieškovė, turėdama atsakovės sutikimą pagerino nekilnojamąjį daiktą bei atitinkamai pakeisti idealines gyvenamojo namo dalis bendrojoje nuosavybėje. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė apeliaciniame skunde reikalavo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti atsakovės priešieškiniu siūlomą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarką. Atsižvelgdama į bylos šalių dispozityvumo ir rungimosi principą, kolegija nurodo, kad CK 4.75 straipsnis turi būti aiškinamas ir taikomas taip, kad jeigu bendraturčių teisme pareikštais reikalavimais dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo pateikti siūlomi naudojimosi tvarkos projektai yra netinkami, neracionalūs, ydingi ir neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų, tai teismas turi diskrecijos teisę netenkinti bendraturčių tokių reikalavimų ir atsisakyti nustatyti bendro daikto valdymo, naudojimosi juo ir disponavimo tvarką. Šis teismo atsisakymas neužkerta kelio nesutariantiems bendraturčiams iš naujo kreiptis į teismą dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo pateikiant kitą naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo projektą. Taigi nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad nėra pagrindo keisti bendraturčių dalių nuosavybėje, spręstina, kad abiejų šalių pateikti naudojimosi bendru namu tvarkos projektai neatitinka šalių nuosavybės teisių dalių įgyvendinimo, nes nustačius naudojimosi tvarką pagal vienos iš šalių pateiktą projektą, šiai šaliai būtų paskirta naudotis patalpomis, kurių plotas yra daug didesnis, negu jų turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje, tuo tarpu kitai šaliai būtų paskirta naudotis patalpomis, kurių plotas yra žymiai mažesnis už turimas nuosavybės teise.

Esant aukščiau nurodytiems argumentams, skundžiamas teismo sprendimas pakeistinas, sprendimas dalyje, kuria ieškinys tenkintas, panaikintinas ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas, kitos sprendimo dalys paliktinos nepakeistos (CPK 320 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus, keistina dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsižvelgiant tai, kad ieškinys ir priešieškinis atmesti, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme nepriteistinos šalims. Priteistinos iš šalių po 38 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Atsakovės apeliacinį skundą tenkinus dalinai, iš ieškovės priteistina 1/2 atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme – 274 Lt (548:2) žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti dalinai. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą pakeisti, sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

Teismo sprendimą dalyse dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti. Priteisti iš ieškovės O. V. atsakovei K. L. 274 Lt žyminio mokesčio. Priteisti iš ieškovės O. V. ir atsakovės K. L. po 38 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR finansų ministerijos į Surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.