- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-17
- Bylos Nr.
- I-2506-394/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00515-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (2-3 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Šiaulių AVPK), 9000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn. buvo laikomas Joniškio PK areštinėje (toliau –Joniškio rajono PK areštinė), nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Kamerų bendras plotas buvo tik 6-7 kv. m., iš šio ploto atėmus lovų, stalo, spintelių, sanitarinio mazgo užimamą plotą, laisvo ploto liko tik 3-4 kv. m., kamerose suimtieji dažniausiai laikomi po 2-3 žmones, o tai reiškia, kad vienam asmeniui teko tik 1,75 – 2 kv. m. laisvo ploto, vietoje nustatytų 5 kv. m. Bet koks judėjimas kameroje buvo smarkiai suvaržytas, teko pastoviai gulėti arba sėdėti. Kamerose esantis sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto atskirtas tik 1,20 – 1,60 m aukščio ir 1 metro ilgio sienele, todėl naudojantis tokiu sanitariniu mazgu buvo pažeistas jo privatumas, iš sanitarinio mazgo nuolat sklido nemalonus kvapas. Kamerose ventiliacijos nebuvo, langai būdavo užrakinti, jų nebuvo įmanoma atidaryti, trūko oro, parūkius tokioje kameroje laikydavosi dūmų tvaikas. Išsiskalbus rūbus, jų nebūdavo kur padžiauti. Atvykus į areštinę kratos metu būdavo uždaromas į 0,5x0,5 m „boksikus“, kuriuose buvo laikomas apie 2 val., trūkdavo oro, svaigdavo galva. Dušas senas, ant sienų pelėsiai. Kamerose šalta, drėgna, pelėsis, grindys supuvusios, buvo tarakonų ir kitų parazitų. Išduodami čiužiniai, pagalvės antklodės seni, susidėvėję. Dėl netinkamų laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą – nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, fizines kančias, pablogėjo sveikata.
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, pateikė prašymą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (149, 150 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių AVPK apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (153 b. l.), į bylos nagrinėjimą neatvyko, atsiliepime (27-30 b. l.) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn., o į teismą kreipėsi tik 2018 m. vasario 8 d., todėl praleido CK 1.125 str. 8 punkte nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už tariamus pažeidimus, padarytus nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2015 m. vasario 8 d.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas areštinėje buvo laikomas nuo 2015-03-30 23.27 val. iki 2015-03-31 17.27 val., nuo 2015-04-22 00.41 val. iki 2015-04-23 14.56 val., nuo 2015-06-07 02.44 val. iki 2015-06-11 14.03 val., nuo 2015-06-29 11.01 val. iki 2015-06-29 23.11 val., nuo 2015-07-15 15.10 val. iki 2015-07-16 20.50 val., nuo 2015-08-21 10.16 val. iki 2015-08-21 13.21 val., nuo 2015-09-09 11.41 val. iki 2015-09-09 14.13 val., nuo 2015-10-12 10.20 val. iki 2015-10-12 10.51 val., nuo 2015-10-30 11.24 val. iki 2015-10-30 13.19 val., nuo 2015-11-30 11.21 val. iki 2015-11-30 14.26 val., t.y., 10 kartų nuo vienos ar kelių dienų iki keleto valandų, ir tik kameroje Nr. 2, kurios plotas 12,58 kv. m., 2 kartus (2015-06-10 bei 2015-09-09) buvo su kitu asmeniu, kitais kartais kamerose pareiškėjas buvo vienas. Pagal Šiaulių AVPK areštinių vidaus tvarkos taisyklių 6 punktą, asmenys, pristatyti į policijos areštinę, kol bus paskirstyti į kameras bei patikrinti jų dokumentai, gali būti uždaromi į laikino sulaikymo kameras, todėl pareiškėjo priekaištas, jog prieš uždarant į areštinę būdavo laikomas mažoje patalpoje, nepagrįstas. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 1 – 4, kurių plotas 12,81 kv. m., 12,58 kv. m., 12,74 kv. m. ir 12,64 kv. m. Vienam areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas neįskaičiuojamas), todėl J. M. teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą nebuvo pažeistos. Areštinės kamerose sanitarinis mazgas yra įrengtas laikantis Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo taisyklių reikalavimų, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-07-10 įsakymu Nr. 380, bei Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimų, kurie nustato, kad sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios patalpos 120-130 cm aukščio pertvara. Kaip matyti iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyriaus 2014 m. birželio 26 d. patikrinimo akto, pažeidimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo Joniškio rajono PK areštinėje nustatyta nebuvo. Taip pat šiame akte bei 2014 m. spalio 9 d. patikrinimo akte pateiktos išvados, kad atlikus patikrinimą Joniškio rajono PK areštinėje higienos normos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta, taigi asmenų laikymo areštinėje sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiais jis jokių skundų dėl jo laikymo sąlygų nei žodžiu, nei raštu pareiškęs nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. M. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam 9000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2015-12-31. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių apskrities VPK Joniškio rajono PK areštinėje.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y., jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Joniškio rajono PK areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pareiškėjas nurodo, kad Joniškio rajono PK areštinėje jis buvo laikomas nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn., pagal atsakovo pateiktus duomenis iš areštinės pareiškėjas išvyko 2015 m. lapkričio 30 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. vasario 8 d. (pagal spaudą ant voko – 4 b. l.), nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurios pateisintų tokį ilgą delsimą, todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2010-12-01 iki 2015-02-07 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2015-02-08 iki 2015-11-30.
Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra ne kartą pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisykles (toliau – Taisyklės), taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Higienos normą HN 37:2009 (galiojo iki 2015-11-01) (LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016 ir kt.). Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta, šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisyklės. Pagal Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus, vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m. (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Iš atsakovo atstovo į bylą pateiktų duomenų apie pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygas Joniškio rajono PK areštinėje (J. M. asmens kortelės išrašų bei areštinės patalpų plano – 35, 40-85 b. l.) matosi, jog pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, t.y. nuo 2015 m. vasario 8 d. iki 2015 m. lapkričio 30 d., į Joniškio rajono PK areštinę buvo patalpintas 10 kartų ir laikomas po keletą dienų ar keletą valandų. Areštinės kamerose Nr. 1, 3 ir 4 pareiškėjas buvo laikomas vienas, o 2015 m. birželio 10 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. kameroje Nr. 2 jis buvo laikomas su dar vienu asmeniu (50, 73 b. l.). Areštinės kameros Nr. 1 plotas buvo 12,81 kv. m., sanitarinio mazgo užimamas plotas – 1,54 kv. m., taigi pareiškėjui teko 11,27 kv. m., kameros Nr. 3 plotas 12,74 kv. m., sanitarinio mazgo – 1,54 kv. m., pareiškėjui teko 11,20 kv. m., kameros Nr. 4 plotas 12,64 kv. m., sanitarinio mazgo plotas 1,54 kv. m., taigi pareiškėjui teko 11,1 kv. m. (32 b. l.). Kameros Nr. 2, kurioje buvo laikomi du asmenys, plotas buvo 12,38 kv. m., sanitarinio mazgo – 1,54 kv. m., pareiškėjui kameroje Nr. 2 teko 5,42 kv. m., taigi minimalus areštinėje laikomam asmeniui taikomo gyvenamojo ploto dydis pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas.
Atsakovas taip pat pateikė teismui duomenis, kad 2015 metų gruodžio mėn. Šiaulių apskrities VPK Joniškio rajono PK areštinė buvo uždaryta ir veiklos nebevykdo, areštinės patalpos perduotos Krašto apsaugos ministerijai, kuri patalpas naudoja savo reikmėms (31 b. l.).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad areštinės kameros nebuvo tinkamai vėdinamos, jose buvo šalta, drėgna, kamerose ir duše pelėsis. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-10-31) 23 punkte buvo nurodyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, 24 punkte – kad šiltuoju metų laiku oro temperatūra turi būti 18-28°C, santykinė oro drėgmė – 30-75 %, šaltuoju metų laiku – temperatūra atitinkamai 18-26°C, santykinė oro drėgmė – 30-75 %, 48 punkte – kad patalpose ant sienų ir lubų paviršių neturi būti pelėsių. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ numato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. (16 p.), gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.), ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų ir lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punkte numatyta, kad Policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyrius 2014 m. birželio 13 d. Joniškio rajono PK areštinėje atlikto patikrinimo metu nustatė, jog areštinėje sienų vidaus apdailai naudojamos sunkiai valomos medžiagos, 2 ir 5 kamerose lubos ir sienos vietomis su pelėsiais, reikalingas remontas (HN 37:2009 27 p. pažeidimas) (33 b. l.). 2014 m. spalio 9 d. areštinėje atlikus grįžtamąją kontrolę nustatyta, kad anksčiau užfiksuoti pažeidimai pašalinti, nuo kamerų Nr. 2 ir 5 patalpų lubų ir sienų pelėsiai nuvalyti, galima lengvai valyti ir dezinfekuoti (34 b. l.). Taigi 2014 metais higienos normos pažeidimų Joniškio rajono PK areštinės kamerose nustatyta nebuvo, tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų, ar areštinės kameros atitiko higienos normos reikalavimus 2015 metais, kada pareiškėjas buvo jose laikomas, nors pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams tenka institucijai (LVAT 2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt., taip pat EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimas byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimas byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, spręstina, kad pareiškėjas Joniškio rajono PK areštinės kamerose buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 23, 24 ir 48 punktų reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad areštinėje nebuvo tinkamai įrengtas sanitarinis mazgas – nuo likusio kameros ploto atskirtas tik 1,20 – 1,60 m aukščio ir 1 metro ilgio sienele, todėl naudojantis tokiu sanitariniu mazgu buvo pažeistas jo privatumas, iš sanitarinio mazgo nuolat sklido nemalonus kvapas. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų 29 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti įrengtas 100x142 cm pločio sanitarinis mazgas su 120-130 cm aukščio atskiriamąja pertvara, sanitariniame mazge įrengiamas metalinis praustuvas ir „Genujos“ tipo klozetas, sienos bei grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis. Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyrius 2014 m. birželio 13 d. atlikto patikrinimo metu užfiksavo, kad Joniškio r. PK areštinės kamerose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti pertvaromis (33 b. l.), iš areštinės patalpų plano taip pat matosi, kad sanitariniai mazgai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nuo likusios kameros dalies atitverti sienele, tačiau atviri iš praėjimo į kamerą pusės. Nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120-130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.). Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Atsižvelgiant į tai, kad sanitariniai mazgai Joniškio rajono PK areštinės kamerose įrengti prie durų ir nebuvo papildomai izoliuoti, t. y. sanitarinio mazgo įėjimas nuo gyvenamosios kameros dalies nebuvo atitvertas durimis ar kitokiomis pertvaromis, pareiškėjas sanitariniame mazge galėjo būti matomas į kamerą įėjusių pareigūnų, be to, dvi dienas pareiškėjas kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu, dėl netinkamai izoliuoto sanitarinio mazgo kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, laikytina, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui teisės naudotis tinkamai įrengtu tualetu, t.y., tokiu, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad atvykus į areštinę kratos metu būdavo uždaromas į 0,5x0,5 m „boksikus“, kuriuose buvo laikomas apie 2 val. Atsakovas į bylą pateikė Šiaulių apskrities VPK areštinių vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Šiaulių AVPK viršininko 2013 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. 40-V-24 (86-90 b. l.), kurių 6 punkte numatyta, jog asmenys, pristatyti į policijos areštinę, kol bus paskirstyti į kameras bei sutikrinti jų sulaikymo dokumentai, asmens bylos, gali būti uždaromi į laikino sulaikymo kameras. Nors atsakovas nenurodo, kokio ploto Joniškio r. PK areštinėje buvo laikino sulaikymo kameros, tačiau pareiškėjo teiginiai dėl „boksikų“ dydžio nepagrįsti objektyviais įrodymais, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad išduodami čiužiniai, pagalvės, antklodės buvo seni, susidėvėję. Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 56 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis), švariais lovos skalbiniais ir dviem rankšluosčiais, o pagal 57 punktą draudžiama policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą (neišvalytą) minkštąjį inventorių ir neskalbtus lovos skalbinius bei rankšluosčius perduoti kitiems asmenims. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 41-43 punktai numato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekavimo priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/ar dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje; draudžiama laisvės atėmimo vietoje laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius perduoti kitiems asmenims; lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyrius 2014 m. birželio 13 d. atlikto patikrinimo metu užfiksavo, kad Joniškio r. PK areštinės kamerose esantys asmenys minkštuoju inventoriumi aprūpinti, nešvarūs skalbiniai skalbiami skalbykloje, surašyta sutartis (33 b. l.), taigi pažeidimų dėl patalynės būklės nebuvo nustatyta, byloje nėra duomenų, kad dėl patalynės būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į areštinės administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, todėl ši skundo dalis dėl žalos atlyginimo atmestina kaip nepagrįsta.
Pareiškėjas nurodo, kad areštinės kamerose buvo tarakonų, kitų parazitų. Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 53 punkte buvo nurodyta, kad policijos areštinėje neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, esant reikalui policijos areštinių administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Šiaulių visuomenės sveikatos centro Joniškio skyrius atliktų patikrinimų metu higienos normos 53 punkto pažeidimų nenustatė, pareiškėjas nenurodė, kad jis kreipėsi į areštinės pareigūnus dėl deratizacijos ar dezinsekcijos jo laikymo kamerose atlikimo ir buvo atsisakyta tai padaryti, todėl nėra pagrindo konstatuoti areštinės pareigūnų neveikimą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad areštinės kamerose išsiskalbus rūbus, jų nebūdavo kur padžiauti. Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 53 punkte buvo nurodyta, kad lovos skalbiniai, rankšluosčiai ir kiti skalbiniai skalbiami viešojoje skalbykloje. Higienos normos HN 134:2015 40 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Byloje nėra duomenų, kad dėl asmeninių drabužių skalbimo pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją, kad buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius, areštinių kamerų aprūpinimas džiovyklomis teisės aktais nėra numatytas, jeigu pareiškėjas atvykęs į areštinę skalbėsi drabužius pats ir dėl skalbimo į administraciją nesikreipė, tai teismas neturi pagrindo konstatuoti pareigūnų neveikimą ir laikyti, kad pareiškėjas dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl laikymo sąlygų Joniškio rajono PK areštinėje pablogėjo jo sveikata: atsirado problemų su skrandžiu, pablogėjo miego kokybė, pradėjo skaudėti kojų ir rankų sąnarius, tačiau nepateikė teismui jokių medicininių dokumentų, patvirtinančių šiuos teiginius dėl sveikatos būklės. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo (12-23 b. l.) matosi, kad pareiškėjas iš Pravieniškių PN-AK išvyko 2014-11-14, o į Marijampolės PN atvyko 2016-04-12, Pravieniškių PN-AK pateikė pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopiją tik už 2012-2014 metų laikotarpį (99-145 b. l.), taigi įrašų apie pareiškėjo sveikatos būklę 2015 metais jo asmens sveikatos istorijoje nėra ir teismas neturi galimybės įvertinti laikymo sąlygų Joniškio areštinėje įtakos pareiškėjo sveikatos būklei.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus, kad pareiškėjui Joniškio areštinėje tam tikrą laiką (apie 8 paras) nebuvo užtikrinta teisė naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, areštinėje jis buvo laikomas higienos normos reikalavimų neatitinkančiose kamerose, laikytina, kad pareiškėjas dėl to patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, t.y. neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o laikomas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų įstaigos administracijai ar kitoms institucijoms nesiskundė, nenurodė, kodėl neturtinę žalą vertina būtent tokia suma.
Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 5 p., 132 str. 1 d., teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjo J. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui J. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, 100,00 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusio teismo Šiaulių rūmus.