- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-09
- Bylos Nr.
- 1S-131/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Linas Žukauskas
- Kaltinamasis
- A. K.
- Advokatai
- Aušra Ručienė, Aleksandras Dubauskas
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. K. gynėjos advokatės Aušros Ručienės skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. K. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d.
Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga bei išnagrinėjęs gynėjos advokatės skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. kaltinamas padaręs šias nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 7 punkte, 8 punkte, 253 straipsnio 2 dalyje:
jis, 2007 m. sausio 05 d., apie 21 val., Kaune, prie (duomenys neskelbtini) kolegijos, esančios (duomenys neskelbtini), veikdamas organizuotoje grupėje su T. V., J. Z., P. U., P. P., turėdamas tikslą nužudyti D. A., A. M., T. F., J. G., dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu –esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, tyčia šaudamas ne mažiau du kartus iš nenustatyto lygiavamzdžio medžioklinio ginklo į D. A., A. M., T. F., J. G., T. V. tyčia šovus ne mažiau 34 kartus iš nenustatyto pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto – kulkosvaidžio į D. A., A. M., T. F., J. G., J. Z. tyčia šovus ne mažiau 11 kartų iš nenustatyto pramoninės gamybos 7, 62 mm kalibro 1930/33 m. m. pistoleto TT į D. A., A. M., T. F., J. G., P. U. tyčia šovus iš nenustatyto šaunamojo ginklo nenustatytą šūvių skaičių į D. A., A. M., T. F., J. G., P. P. tyčia šovus iš nenustatyto šaunamojo ginklo nenustatytą šūvių skaičių į D. A., A. M., T. F., J. G., bendrais veiksmais su T. V., J. Z., P. P. ir P. U. padarydamas D. A. vieną kiaurinę ir vieną aklą šautines žaizdas dešinės klubinės srities užpakalinėje dalyje, kiaurinį kairiojo dilbio šautinį sužalojimą su skyliniu stipinkaulio lūžiu, šautinį krūtinės sužalojimą su diafragmos abiejų kupolų, kepenų dešinės skilties, skrandžio, širdiplėvės, širdies ir kairio plaučio pažeidimus, nuo kurių nukentėjusysis D. A. mirė.
Be to, jis toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, veikdamas organizuotoje grupėje su T. V., J. Z., P. U. ir P. P., turėdamas tikslą nužudyti D. A., A. M., T. F., J. G., dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, tyčia šaudamas ne mažiau du kartus iš nenustatyto lygiavamzdžio medžioklinio ginklo į D. A., A. M., T. F., J. G., T. V. tyčia šovus ne mažiau 34 kartus iš nenustatyto pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto – kulkosvaidžio į D. A., A. M., T. F., J. G., J. Z. tyčia šovus ne mažiau 11 kartų iš nenustatyto pramoninės gamybos 7, 62 mm kalibro 1930/33 m. m. pistoleto TT į D. A., A. M., T. F., J. G., P. U. tyčia šovus iš nenustatyto šaunamojo ginklo nenustatytą šūvių skaičių į D. A., A. M., T. F., J. G., P. P. tyčia šovus iš nenustatyto šaunamojo ginklo nenustatytą šūvių skaičių į D. A., A. M., T. F., J. G., bendrais veiksmais su T. V., J. Z., P. U., P. P. padarydamas A. M. vieną šautinę – kiaurinę žaizdą krūtinėje, dvi šautines – kiaurines žaizdas žastuose, aklą šautinę žaizdą juosmenyje su stuburo juosmeninės dalies 4 – 5 slankstelių lūžimu, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, tyčia pasikėsino nužudyti A. M., T. F. bei J. G., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes A. M. buvo laiku suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, į T. F. ir J. G. nepataikė ir šie aktyviai pasipriešino pabėgdami iš įvykio vietos.
Be to, jis, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laikotarpiu, neteisėtai, be atitinkamo leidimo iš tyrimo nenustatyto asmens, įgijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šaunamąjį ginklą – lygiavamzdį medžioklinį ginklą ir ne mažiau du medžioklinius šovinius, skirtus šaudyti lygiavamzdžiais medžiokliniais ginklais, kuriuos nešiojo ir laikė neteisėtai iki 2007 m. sausio 5 d.
Kauno apygardos prokuratūros 2007 m. kovo 20 d. nutarimu A. K. buvo pripažintas įtariamuoju ir paskelbta paieška. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartimi A. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prokuroras 2007 m. balandžio 13 d. išdavė Europos arešto orderį. Šio orderio pagrindu A. K. 2008 m. rugsėjo 6 d. sulaikytas Norvegijoje, pargabentas į Lietuvą 2009 m. gegužės 18 d. ir tą pačią dieną sulaikytas. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 20 d. nutartimi A. K. nustatytas trijų mėnesių suėmimo terminas.
Skundžiama Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, kuria kaltinamajam A. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d.
Šalies argumentai
Kaltinamojo A. K. gynėja skundu prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad nutartis neteisėta ir nepagrįsta.
Gynėja nurodo, jog teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, kad kaltinamasis jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepadarė, turi pastovią gyvenamąją vietą, gyvena katu su savo tėvais ir drauge, neteistas, teigiamai charakterizuojamas, turi mažametį vaiką, kuriuo rūpinasi, ruošiasi įregistruoti santuoką 2009 m. rugpjūčio 20 d., dirbo atsitiktinius darbus, todėl turėjo savo pajamų, palaiko pastovius ryšius su savo šeima. Taip pat skunde pažymima, jog A. K. išvyko į užsienį ieškodamas darbo, o ne slapstydamasis nuo teisėsaugos pareigūnų, apie pareikštus įtarimus nežinojo, todėl paskirtas suėmimas ir jo termino nustatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 1 punkte nurodoma, jog teisėjai, skirdami suėmimą bei nustatydami jo terminą, privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, ir atsižvelgiant į BPK 122 straipsnio 7 dalį, nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas ir jo terminas nustatomas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 122 straipsnio nuostatas.
Teismas neįsigilino į bylos medžiagą. Mano, kad teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, jog A. K. kardomoji priemonė – suėmimas taikomas jau ilgą laiką, įrodymų, kad negali būti taikoma švelnesnė kardomoji priemonė byloje nėra. Kaltinamojo gynėja nurodo, jog Kauno apygardos teismas, pratęsdamas jos ginamajam suėmimo terminą, neobjektyviai įvertino visas bylos aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, įtariamojo asmenybę, neargumentavo kodėl švelnesnėmis kardomosios priemonėmis negali būti pasiekti tikslai numatyti BPK 119 straipsnyje. Taip pat nurodoma, jog byla perduota į teismą, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad A. K. trukdys šios bylos nagrinėjimui būdamas laisvas.
Be to, teismas iš esmės pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, kadangi šioje byloje kitiems asmenims, pareikšti analogiški kaltinimai kaip ir A. K., tačiau jiems paskirtos kardomosios priemonės yra nesusijusios su laisvės atėmimu. Atkreipia dėmesį į tai, jog prokuroras nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog A. K. slėptų įrodymus ar kitaip trukdytų ikiteisminio tyrimo pareigūnams.
Teismo posėdyje gynėjas prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Gynėjos skunde nurodyta aplinkybė, jog jos ginamasis nepadarė nusikalstamų veikų, kuriomis yra kaltinamas šios instancijos teisme nenagrinėjama, nes šio proceso metu, t. y. nagrinėjant pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą dėl suėmimo termino pratęsimo, kaltumo ar nekaltumo klausimas nesvarstomas, nevertinamos kaltinamojo kaltę paneigiančios ar patvirtinančios aplinkybės. Šie klausimai sprendžiami tik pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, išnagrinėjus bylą. Pratęsiant ar skiriant kardomąją priemonę – suėmimą teismas įsitikina ar byloje yra faktiniai duomenys, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, tačiau šių faktinių duomenų buvimas nėra galutinis kaltumo patvirtinimas ir nepažeidžia kaltinamojo asmens nekaltumo prezumpcijos.
Iš Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis A. K. galėjo padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 7 punkte, 8 punkte, 253 straipsnio 2 dalyje. Šie duomenys yra nurodyti ir kaltinamajame akte, tai liudytojų B. V., A. K., M. K., liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokolai, specialistų išvados, asmens parodymo atpažinti asmenį pagal jo nuotrauką protokolai ir kita byloje surinkta medžiaga.
Kauno apygardos teismas pratęsdamas kaltinamajam A. K. kardomajam priemonę – suėmimą vadovavosi BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, t. y. kad jis, būdamas laisvėje ir suvokdamas gresiančios baudžiamosios atsakomybės pobūdį, bėgs (slėpsis) nuo teismo. Teismo nuomone pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, nes vadovavosi BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis. A. K. kaltinamas padaręs BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 7 punkte, 8 punkte, 253 straipsnio 2 dalyje, numatytus nusikaltimus, iš kurių trys yra labai sunkūs ir vienas sunkus, už kuriuos įstatymas numato labai griežtą laisvės atėmimo bausmę, todėl ši aplinkybė gali būti vada A. K. slėptis ( bėgti ) nuo teismo. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino ir tai, kad A. K. buvo paieškomas, sulaikytas ir etapuotas pagal Europos arešto orderį, gyveno ir dirbo užsienyje, yra nevedęs, todėl nesaistomas jokiais socialiniais ryšiais. Šios aplinkybės papildomai leidžia manyti, kad būdamas nesuimtas A. K. bėgs (slėpsis) nuo teismo. Nors gynėja skunde nurodo, jog A. K. turi pastovią gyvenamąją vietą, gyvena kartu su tėvais ir drauge, palaiko pastovius ryšius su savo šeima, teigiamai charakterizuojamas, neteistas, rūpinasi savo mažamečiu vaiku, ketina įregistruoti santuoką 2009 m. rugpjūčio 20 d., tačiau teismas konstatuoja, jog šių aplinkybių nepakanka tam, kad būtų galima padaryti išvadą, jog BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas suėmimo pagrindas yra išnykęs. Pirmosios instancijos teismas A. K. pagrįstai pratęsė kardomosios priemonės – suėmimo terminą, motyvuodamas tuo, kad būdamas laisvėje jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teismas sutinka su Kauno apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti kaltinamojo A. K. dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio įvykdymą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios.
Į gynėjos skunde nurodyta deklaratyvų teiginį, jog tęsiant suėmimo terminą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 1 punktą, privalėjo vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, atsižvelgti į BPK 122 straipsnio 7 dalį bei pažeidė BPK 122 straipsnio nuostatos, teismas jau pasisakė 2009 m. birželio 15 d. nutartyje Nr. 1S-75/2009, bei pakartotinai išdėstė argumentus 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartyje Nr. 1S-130/2009. Teismo nuomone, Kauno apygardos teismas suėmimo terminą pratęsė pagrįstai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei BPK normų nepažeidė.
Gynėjos skundo teiginys, jog kitiems kaltinamiesiems yra paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės nei jos ginamajam A. K., nenagrinėtinas. Baudžiamojoje byloje kardomosios priemonės skiriamos individualizuojant kiekvieną kaltinamąjį (įtariamąjį). Kai byla perduota teismui, kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje yra ši byla.
Iš skundo matyti, jog kaltinamojo gynėjos nuomone, kaltinamajam turi būti taikomos įstatymų numatytos švelnesnės kardomosios priemonės. Tačiau atkreiptinas gynėjos dėmesys į tai, jog teismas, išnagrinėjęs skundą dėl suėmimo termino pratęsimo, gali atmesti skundą arba jį patenkinti ir panaikinti nutartį pratęsti suėmimo terminą, tačiau negali pakeisti pratęstos kardomosios priemonės kita kardomąja priemone. Teismas atkreipia gynėjos dėmesį į tai, kad prokuroras prašydamas pratęsti kardomosios priemonės – suėmimo terminą neprašė vadovautis BPK 122 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, o nurodė tik BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte esantį pagrindą. Pirmosios instancijos teismas 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartyje Nr. 1-75-493/2009 nenurodė, kad A. K. slėptų įrodymus ar kitaip trukdytų ikiteisminiam tyrimui.
Teismas pažymi, kad šiuo metu ikiteisminis tyrimas yra baigtas, baudžiamosios bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl kardomoji priemonė – suėmimas yra svarbi procesinė prievartos priemonė, nes taip siekiama užtikrinti netrukdomą bylos išnagrinėjimą teisme. Kitaip taikyti BPK 119 straipsnio nuostatų šiuo metu teismas neturi jokio pagrindo. Be to, Kauno apygardos teismo nutartimi suėmimo terminas pratęstas tokiu pagrindu ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs BPK bei nepažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 1 ir 4 punktų nuostatų reikalavimų.
Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra teisinio pagrindo ją panaikinti.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
kaltinamojo A. K. gynėjos skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.