- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-06-15
- Bylos Nr.
- 1S-75/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Linas Žukauskas
- Kaltinamasis
- A. K.
- Advokatai
- Aušra Ručienė, Anatolijus Svila
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. K. gynėjos advokatės Aušros Ručienės skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria kaltinamajam suėmimo terminas nustatytas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2009 m. gegužės 20 d.
Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga bei išnagrinėjęs gynėjos advokatės skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. kaltinamas padaręs šias nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 7 punkte, 8 punkte, 253 straipsnio 2 dalyje:
jis 2007 m. sausio 5 d., apie 21 val., Kaune, prie Kauno technikos kolegijos, esančios Tvirtovės al. 35, veikdamas bendrininkų grupe su J. Z. , T. V. , E. M. , P. P. , P. U. , turėdamas tikslą nužudyti D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, tyčia šaudamas ne mažiau 34 kartus iš nenustatyto pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto – kulkosvaidžio į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , J. Z. tyčia šovus ne mažiau 11 kartų iš nenustatyto pramoninės gamybos 7, 62 mm kalibro 1930/33 m. m. pistoleto TT į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , bendrais veiksmais su E. M. , A. K. , J. Z. , P. P. ir P. U. padarydamas D. A. vieną kiaurinę ir vieną aklą šautines žaizdas dešinės klubinės srities užpakalinėje dalyje, kiaurinį kairiojo dilbio šautinį sužalojimą su skyliniu stipinkaulio lūžiu, šautinį krūtinės sužalojimą su diafragmos abiejų kupolų, kepenų dešinės skilties, skrandžio, širdiplėvės, širdies ir kairio plaučio pažeidimus, nuo kurių nukentėjusysis D. A. mirė.
Be to, jis toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, veikdamas bendrininkų grupe su J. Z. , T. V. , E. M. , P. P. , P. U. , turėdamas tikslą nužudyti D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, tyčia šaudamas ne mažiau 34 kartus iš nenustatyto pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto – kulkosvaidžio į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , J. Z. tyčia šovus ne mažiau 11 kartų iš nenustatyto pramoninės gamybos 7, 62 mm kalibro 1930/33 m. m. pistoleto TT į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , bendrais veiksmais su E. M. , T. V. , J. Z. , P. P. ir P. U. padarydamas A. M. vieną šautinę –kiaurinę žaizdą krutinėję, dvi šautines – kiaurines žaizdas žastuose, aklą šautinę žaizdą juosmenyje su stuburo juosmeninės dalies 4–5 slankstelių lūžimu, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, tyčia pasikėsino nužudyti A. M. , T. F. bei J. G. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes A. M. buvo laiku suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, į T. F. ir J. G. nepataikė ir šie aktyviai pasipriešino pabėgdami iš įvykio vietos.
Be to, jis, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laikotarpiu, neteisėtai, be atitinkamo leidimo iš tyrimo nenustatyto asmens įgijo ikiteisminio tyrimo nenustatytą šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoletą – kulkosvaidį ir didelį kiekį – ne mažiau 34 vnt. šaudmenų – 9 mm kalibro LUGER šovinių, kuriuos nešiojo ir laikė neteisėtai iki 2007 m. sausio 5 d.
Kauno apygardos prokuratūros 2007 m. kovo 20 d. nutarimu A. K. buvo pripažintas įtariamuoju ir paskelbta paieška. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. nutartimi A. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Pasislėpus kaltinamajam A. K. Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras išdavė Europos arešto orderį. Šio orderio pagrindu A. K. 2008 m. rugsėjo 6 d. sulaikytas Norvegijoje ir pargabentas į Lietuvą.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. nutartimi suėmimo terminas paskirtas trims mėnesiams.
Šalies argumentai
Kaltinamojo A. K. gynėja advokatė Aušra Ručienė skunde prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad nutartis neteisėta ir nepagrįsta.
Gynėja nurodo, jog nėra jokio pagrindo skirti kaltinamajam pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą ir nustatyti trijų mėnesių terminą, nes jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos jis nepadarė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 1 punkte nurodoma, jog teisėjai, skirdami suėmimą bei nustatydami jo terminą, privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 7 dalį, nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas ir jo terminas nustatomas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Teismas šiuo atveju neaptarė galimybės skirti švelnesnės kardomosios priemonės, neįsigilino į bylos medžiagą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog A. K. turi pastovią gyvenamąją vietą, gyvena kartu su tėvais, palaiko pastovius ryšius su savo šeima, teigiamai charakterizuojamas, neteistas, rūpinasi savo mažamečiu vaiku, ketina įregistruoti santuoką, todėl nėra jokio pagrindo taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Taip pat skunde pažymima, jog A. K. išvyko į užsienį ieškodamas darbo, o ne slapstydamas nuo teisėsaugos pareigūnų, apie pareikštus įtarimus nežinojo, todėl paskirtas suėmimas ir jo termino nustatymas prieštarauja bendriesiems teisės principams.
Kaltinamojo gynėja nurodo, jog Kauno apygardos teismas, pratęsdamas jos ginamajam suėmimo terminą, neobjektyviai įvertino visas bylos aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, įtariamojo asmenybę, neargumentavo kodėl švelnesnėmis kardomosios priemonėmis negali būti pasiekti tikslai numatyti Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje. Taip pat nurodoma, jog byla perduota į teismą, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad suimtasis A. K. trukdys šios bylos nagrinėjimui būdamas laisvas.
Be to, teismas iš esmės pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, kadangi šioje byloje kitiems asmenims, pareikšti analogiški kaltinimai kaip ir A. K. , tačiau jiems paskirtos kardomosios priemonės yra nesusijusios su laisvės atėmimu.
Teismo posėdyje gynėjas prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Sprendžiant kardomosios priemonės paskyrimo ar jos termino pratęsimo klausimus, įrodymai nėra vertinami ( LR BPK 20 str. ), tačiau faktinių duomenų buvimo apie padarytą nusikalstamą veiką konstatavimas yra retrospektyvinis kardomosios priemonės skyrimo pagrindas. Pagrįstas įsitikinimas apie faktinių duomenų buvimą nėra galutinis kaltumo patvirtinimas ir nepažeidžia įtariamo asmens nekaltumo prezumpcijos, tačiau nesant duomenų apie galimą asmens padarytą nusikalstamą veiką, suėmimo skyrimo klausimas iš viso negali būti svarstomas.
Lietuvos apeliacinis teismas, patikrinęs teismui pateiktą medžiagą, mano, kad šioje baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad suimtasis A. K. galėjo padaryti nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 7 punkte, 8 punkte, 253 straipsnio 2 dalyje. Šie duomenys yra nurodyti kaltinamajame akte, tai liudytojų Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, B. V. , A. K. , M. K. apklausos protokolai, specialistų išvados, asmens parodymo atpažinti asmenį pagal jo nuotrauką protokolai ir kita byloje surinkta medžiaga.
Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų.
Pritartina Kauno apygardos teismo išvadai, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti kaltinamojo A. K. dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, o už nusikaltimus, dėl kurių padarymo pareikšti kaltinimai A. K. , įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, todėl sąlygos pratęsti suėmimo terminą nėra išnykusios.
Lietuvos Respublikos BPK numatyti suėmimo skyrimo ir jo termino pratęsimo pagrindai yra alternatyvūs, todėl skiriant šią kardomąją priemonę ar pratęsiant jos terminą pakanka bent vieno iš jų. Kauno apygardos teismas A. K. suėmimo terminą pratęsė dėl to, kad yra neišnykęs šios kardomosios priemonės taikymo ir jos termino tęsimo pagrindas, numatytas Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. kad jis, būdamas laisvėje ir suvokdamas gresiančios baudžiamosios atsakomybės pobūdį, bėgs (slėpsis) nuo teismo (Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl to, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas atsižvelgiant į visas Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. atsižvelgiant į įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punkte nurodoma, kad nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis šia aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam, kad asmeniui būtų skirtas arba pratęstas suėmimas Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
Konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo pagrindas yra neišnykęs. Kadangi A. K. kaltinamas sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 7 punkte, 8 punkte, 253 straipsnio 2 dalyje, padarymu, už kuriuos įstatymas numato labai griežtą laisvės atėmimo bausmę, tai nusikaltimo sunkumas bei gresiančios labai griežtos bausmės tikimybė leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis, būdamas nesuimtas, bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo. Pažymėtina, kad tiek iš įstatymo formuluotės (Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 2 dalis), tiek iš jos oficialaus aiškinimo (2004 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 punktas) matyti, jog atskirais atvejais, kai remiantis minėtomis aplinkybėmis, t. y. nusikaltimo sunkumu bei įstatyme numatytos griežtos laisvės atėmimo bausmės tikimybe, galima padaryti išvadą, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo, vien jų gali pakakti skirti arba pratęsti suėmimą Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
Kauno apygardos teismas, darydamas išvadą, jog nurodytas pagrindas pratęsti suėmimo terminą nėra išnykęs, teisingai įvertino ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad kaltinamasis buvo sulaikytas ir etapuotas pagal Europos arešto orderį, gyveno ir dirbo užsienyje, yra nevedęs, nesaistomas jokių šeimyninių ryšių. Šios aplinkybės pagrįstai leidžia manyti, kad būdamas nesuimtas A. K. bėgs (slėpsis) nuo teismo. Nors gynėja skunde nurodo, jog A. K. turi pastovią gyvenamąją vietą, gyvena kartu su tėvais, palaiko pastovius ryšius su savo šeima, teigiamai charakterizuojamas, neteistas, rūpinasi savo mažamečiu vaiku, ketina įregistruoti santuoką, tačiau teismas mano, jog šių aplinkybių nepakanka tam, kad būtų galima padaryti išvadą, jog Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas suėmimo pagrindas yra išnykęs.
Atkreipiamas dėmesys, jog nagrinėjant skundą dėl apygardos teismo nutarties, kuria buvo nustatytas suėmimo terminas, suimto kaltinamojo kaltės klausimas nesvarstomas, nevertinamos jo kaltę paneigiančios ar patvirtinančios aplinkybės, todėl, ar A. K. kaltas padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, bus nustatyta pirmosios instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą.
Skunde deklaratyviai teigiama, jog tęsiant suėmimo terminą, teismas neatsižvelgė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 1 punkte nurodoma, jog teisėjai, skirdami suėmimą bei nustatydami jo terminą, privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos BPK 122 straipsnio 7 dalį, nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas ir jo terminas nustatomas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti Lietuvos Respublikos BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.
Teismo nuomone, suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas tarptautiniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose žmogaus teises, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti Lietuvos Respublikos BPK numatytų tikslų, o A. K. teisės suvaržytos laikantis Lietuvos Respublikos BPK nustatytų reikalavimų. Kauno apygardos teismas suėmimo terminą pratęsė pagrįstai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų reikalavimų nepažeidė.
Gynėjos skundo teiginiai, jog kitiems kaltinamiesiems yra paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės nei ginamajam A. K. , nenagrinėtini. Baudžiamojoje byloje kardomosios priemonės skiriamos individualizuojant kiekvieną kaltinamąjį (įtariamąjį). Kai byla perduota teismui, kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje ši byla yra.
Iš skundo matyti, jog kaltinamojo gynėjos nuomone, A. K. turi būti taikomos įstatymų numatytos švelnesnės kardomosios priemonės. Tačiau atkreiptinas gynėjos dėmesys į tai, jog teismas, išnagrinėjęs skundą dėl suėmimo termino pratęsimo, gali atmesti skundą arba jį patenkinti ir panaikinti nutartį pratęsti suėmimo terminą, tačiau negali pakeisti pratęstos kardomosios priemonės kita kardomąja priemone.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog Kauno apygardos teismo nutartimi suėmimo terminas pratęstas tokiu pagrindu ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs Lietuvos Respublikos BPK bei nepažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 1 ir 4 punktų nuostatų reikalavimų.
Dėl šių motyvų skundžiama nutartis laikoma pagrįsta ir teisėta, todėl nėra teisinio pagrindo ją panaikinti.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
kaltinamojo A. K. gynėjos advokatės Aušros Ručienės skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.