- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-09
- Bylos Nr.
- 1S-130/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Linas Žukauskas
- Kaltinamasis
- P. P.
- Advokatai
- Aušra Ručienė, Aleksandras Dubauskas
teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo P. P. gynėjos advokatės Aušros Ručienės skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutarties, kuria kaltinamajam P. P. suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2009 m. rugpjūčio 30 d.
Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga bei išnagrinėjęs gynėjos advokatės skundą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. P. kaltinamas padaręs šias nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 7 punkte, 8 punkte, 213 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje:
jis, 2007 m. sausio 5 d., apie 21 val., Kaune, prie Kauno technikos kolegijos, esančios Tvirtovės al. 35, veikdamas organizuota grupe su T. V. , J. Z. , A. K. , P. U. , turėdamas tikslą nužudyti D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, tyčia šaudamas iš nenustatyto šaunamojo ginklo nenustatytą šūvių skaičių į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , A. K. tyčia šovus ne mažiau du kartus iš nenustatyto lygiavamzdžio medžioklinio ginklo į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , T. V. tyčia šovus ne mažiau 34 kartus iš nenustatyto pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto – kulkosvaidžio į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , J. Z. tyčia šovus ne mažiau 11 kartų iš nenustatyto pramoninės gamybos 7, 62 mm kalibro 1930/33 m. m. pistoleto TT į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , P. U. tyčia šovus iš nenustatyto šaunamojo ginklo, nenustatytą šūvių skaičių į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , bendrais veiksmais su A. K. , T. V. , J. Z. ir P. U. padarydamas D. A. vieną kiaurinę ir vieną aklą šautines žaizdas dešinės klubinės srities užpakalinėje dalyje, kiaurinį kairiojo dilbio šautinį sužalojimą su skyliniu stipinkaulio lūžiu, šautinį krūtinės sužalojimą su diafragmos abiejų kupolų, kepenų dešinės skilties, skrandžio, širdiplėvės, širdies ir kairio plaučio pažeidimus, nuo ko D. A. mirė, t. y. tyčia nužudė D. A. .
Be to, jis, toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu, veikdamas organizuota grupe su T. V. , J. Z. , A. K. , P. U. , turėdamas tikslą nužudyti D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , dėl chuliganiškų paskatų, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu – esant galimybei sužaloti įvykio vietoje buvusius kitus asmenis, tyčia šaudamas iš nenustatyto šaunamojo ginklo nenustatytą šūvių skaičių į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , A. K. tyčia šovus ne mažiau du kartus iš nenustatyto lygiavamzdžio medžioklinio ginklo į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , T. V. tyčia šovus ne mažiau 34 kartus iš nenustatyto pramoninės gamybos 9 mm kalibro pistoleto – kulkosvaidžio į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , J. Z. tyčia šovus ne mažiau 11 kartų iš nenustatyto pramoninės gamybos 7, 62 mm kalibro 1930/33 m. m. pistoleto TT į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , P. U. tyčia šovus iš nenustatyto šaunamojo ginklo nenustatytą šūvių skaičių į D. A. , A. M. , T. F. , J. G. , bendrais veiksmais su A. K. , T. V. , J. Z. ir P. U. padarydamas A. M. vieną šautinę – kiaurinę žaizdą krūtinėje, dvi šautines – kiaurines žaizdas žastuose, aklą šautinę žaizdą juosmenyje su stuburo juosmeninės dalies 4 – 5 slankstelių lūžimu, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tyčia pasikėsino nužudyti A. M. , T. F. bei J. G. , tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, nes A. M. buvo laiku suteikta kvalifikuota medicininė pagalba, į T. F. ir J. G. nepataikė ir šie aktyviai pasipriešino pabėgdami iš įvykio vietos.
Be to, jis, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laikotarpiu, neteisėtai, be atitinkamo leidimo, iš tyrimo nenustatyto asmens, įgijo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą šaunamąjį ginklą ir nenustatytą didelį kiekį šovinių, skirtų šaudyti šaunamaisiais ginklais, kuriuos nešiojo ir laikė neteisėtai iki 2007 m. sausio 5 d.
Be to, jis ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, įgijo netikrus kitos valstybės pinigus, esančius apyvartoje – vieną netikrą šimto nominalo vertės JAV dolerio banknotą Nr. AG13757062A ir iki 2007 m. birželio 27 d., 8.00 val., laikė jį savo gyvenamojoje vietoje, esančioje Giedros g. 7-1, Kaune, kai šie netikri pinigai buvo rasti ir paimti kratos metu.
Be to, jis ikiteisminio tyrimo nenustatytu laikotarpiu, neteisėtai, be atitinkamo leidimo, įgijo vieną pramoninės gamybos 7,62 mm kalibro 1943 m. pavyzdžio šovinį, kurį neteisėtai iki 2007 m. birželio 27 d., 8.00 val., laikė savo gyvenamojoje vietoje, esančioje Giedros g. 7-1, Kaune, kai šis šaudmuo buvo rastas ir paimtas kratos metu.
Kauno apygardos prokuroro 2008 m. sausio 14 d. nutarimu P. P. buvo pripažintas įtariamuoju. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. sausio 23 d. nutartimi, P. P. pasislėpus, jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro pavaduotojas 2008 m. vasario 20 d. išdavė P. P. Europos arešto orderį. Šio orderio pagrindu P. P. 2008 m. liepos 10 d. sulaikytas Nyderlandų karalystėje, į Lietuvą jis pargabentas 2008 m. rugsėjo 15 d. ir tą pačią dieną sulaikytas. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. nutartimi P. P. nustatytas dviejų mėnesių suėmimo terminas. To paties teismo 2008 m. lapkričio 14 d. nutartimi P. P. suėmimo terminas pratęstas dviems mėnesiams. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartimi P. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminas nebuvo pratęstas. Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 22 d. nutartimi panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartį. Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 29 d. nutartimi P. P. paskyrė kardomąją priemonę – suėmimą dviems mėnesiams, to paties teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas dar dviems mėnesiams.
Skundžiama Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, kuria kaltinamajam P. P. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2009 m. rugpjūčio 30 d.
Šalies argumentai
Kaltinamojo P. P. gynėja skundu prašo Kauno apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartį panaikinti. Nurodo, kad nutartis neteisėta ir nepagrįsta.
Gynėja teigia, jog kaltinamasis jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadarė, todėl nėra jokio pagrindo tęsti suėmimo terminą. Atkreipia dėmesį į tai, kad P. P. turi pastovią gyvenamąją vietą, gyvena su neįgalia motina, kuria rūpinosi ir išlaikė, dirbo atsitiktinius darbus ir iš to turėjo pajamų, teigiamai charakterizuojamas, palaiko pastovius ryšius su savo šeima, neteistas, išvyko į užsienį ieškodamas darbo, o ne slapstydamasis nuo teisėsaugos pareigūnų, apie pareikštus įtarimus nežinojo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 1 punkte nurodoma, jog teisėjai, skirdami suėmimą bei nustatydami jo terminą, privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnio 7 dalį, nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas ir jo terminas nustatomas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažeidė BPK 122 straipsnio nuostatas.
Teismas neįsigilino į bylos medžiagą. Mano, kad teismas turėjo atkreipti dėmesį į tai, jog P. P. kardomoji priemonė – suėmimas taikomas jau ilgą laiką, įrodymų, kad negali būti taikoma švelnesnė kardomoji priemonė byloje nėra. P. P. buvo laisvėje, vėliau pats atvyko į teismą ir tai įrodo, kad kaltinamasis nesiruošia slėptis nuo teismo.
Kaltinamojo gynėja nurodo, jog šiuo metu byla perduota į teismą, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad P. P. gali trukdyti bylos nagrinėjimui. Gynėja mano, kad teismas iš esmės pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, kadangi šioje byloje kitiems asmenims, pareikšti analogiški kaltinimai kaip ir P. P. , tačiau jiems paskirtos kardomosios priemonės yra nesusijusios su laisvės atėmimu.
Teismo posėdyje gynėjas prašė skundą tenkinti jame nurodytais motyvais, prokuroras prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Teismas atkreipia gynėjos dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą dėl suėmimo termino pratęsimo, kaltumo ar nekaltumo klausimas nesvarstomas, nevertinamos kaltinamojo kaltę paneigiančios ar patvirtinančios aplinkybės, nes šie klausimai gali būti išspręsti tik pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, išnagrinėjus bylą. Pratęsiant ar skiriant kardomąją priemonę – suėmimą teismas įsitikina ar byloje yra faktiniai duomenys, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, tačiau šių faktinių duomenų buvimas nėra galutinis kaltumo patvirtinimas ir nepažeidžia kaltinamojo asmens nekaltumo prezumpcijos.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis P. P. galėjo padaryti nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 7 punkte, 8 punkte, 213 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje, t. y. įvykio vietos apžiūros, kratų, daiktų apžiūrų protokolai, specialistų išvados, liudytojų parodymai, atpažinimo protokolai, telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės duomenys, kiti įrodymai esantys baudžiamosios bylos medžiagoje.
Pirmosios instancijos teismas, 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi partęsdamas P. P. kardomąją priemonę – suėmimą BPK 121 ir 122 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Suėmimas P. P. buvo pratęstas nustačius, kad yra BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas suėmimo skyrimo ar pratęsimo pagrindas: bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti taikomas, kai yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų.
Teismas sutinka su Kauno apygardos teismo išvada, kad šiuo metu švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų, t. y. užtikrinti kaltinamojo P. P. dalyvavimą procese, netrukdomą bylos nagrinėjimą teisme, nuosprendžio įvykdymą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms, todėl sąlygos pratęsti kardomosios priemonės – suėmimo terminą nėra išnykusios.
Pažymima, kad teismas kiekvieną kartą skirdamas arba pratęsdamas kardomąją priemonę – suėmimą pagal BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsižvelgia į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. atsižvelgia į kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas įvertino, tai jog P. P. kaltinamas penkių nusikaltimų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 2 dalyje ir 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 7 punkte, 8 punkte padarymu, iš kurių trys priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už kuriuos įstatymas numato labai griežtas laisvės atėmimo bausmes. Gresianti griežta bausmė gali paskatinti P. P. slėptis ( bėgti ) nuo teismo. Papildomai šio suėmimo taikymo pagrindo buvimą įrodo tai, kad kaltinamasis P. P. kaltinamas nusikalstamas veikas įvykdęs organizuota grupe, yra nevedęs, nesaistomas šeiminiais ir socialiniais ryšiais, niekur nedirbantis. P. P. slapstėsi, buvo paskelbta jo paieška, į Lietuvą etapuotas išdavus Europos arešto orderį, sulaikomas prisistatė kitu asmeniu, jo asmenybė buvo nustatyta tik pagal pirštų antspaudus ir tai paneigia gynėjos skunde nurodytą argumentą, jog kaltinamasis išvyko į užsienį ieškodamas darbo, o ne slapstydamasis nuo teisėsaugos pareigūnų ir apie pareikštus įtarimus nieko nežinojo.
Nors gynėja skunde nurodo, jog kaltinamasis turi pastovią gyvenamąją vietą, gyvena su neįgalia motina, kuria rūpinosi ir išlaikė, dirbo atsitiktinius darbus ir iš to turėjo pajamų, teigiamai charakterizuojamas, palaiko pastovius ryšius su savo šeima, neteistas, tačiau šių aplinkybių aiškiai nepakanka tam, kad būtų galima padaryti išvadą, jog BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas suėmimo pagrindas yra išnykęs.
Skunde deklaratyviai teigiama, jog tęsiant suėmimo terminą, teismas neatsižvelgė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 1 punkte nurodoma, jog teisėjai, skirdami suėmimą bei nustatydami jo terminą, privalo tiksliai vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio nuostatas, nurodančias, kad niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais bei pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, ir atsižvelgiant į BPK 122 straipsnio 7 dalį, nustatančią, jog suėmimas gali būti skiriamas ir jo terminas nustatomas tik tada, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų bei pažeistos BPK 122 straipsnio nuostatos. Teismas į šį gynėjos argumentą jau yra pasisakęs 2009 m. birželio 19 d. nutartyje Nr. 1S-79/2009, kurioje nurodė, jog suėmimas, kaip kardomoji priemonė, suvaržo suimtojo teises, numatytas tarptautiniuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose žmogaus teises, tačiau šiuo atveju be nurodytų teisių suvaržymo neįmanoma pasiekti BPK numatytų tikslų, o P. P. teisės suvaržytos laikantis BPK nustatytų reikalavimų. Kauno apygardos teismas suėmimo terminą pratęsė pagrįstai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir BPK nustatytų bei reikalavimų nepažeidė.
Gynėjos skunde nurodyti teiginiai, jog kitiems kaltinamiesiems yra paskirtos švelnesnės kardomosios priemonės nei jos ginamajam P. P. , atmetami ir nenagrinėjami, nes kardomosios priemonės skiriamos individualizuojant kiekvieną kaltinamąjį (įtariamąjį). Kai byla perduota teismui, kardomųjų priemonių tikslingumą ir būtinumą sprendžia teismas, kurio žinioje yra ši byla. Be to, gynėja nepagrįstai prašo taikyti švelnesnę kardomąją priemonę, nes apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą dėl suėmimo termino pratęsimo, gali atmesti skundą arba jį patenkinti ir panaikinti nutartį pratęsti suėmimo terminą, tačiau negali pakeisti pratęstos kardomosios priemonės kita kardomąja priemone. Šis klausimas gali būti sprendžiamas tik pirmosios instancijos teisme.
Teismas pažymi, kad šiuo metu ikiteisminis tyrimas yra baigtas, baudžiamoji byla nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, todėl kardomoji priemonė – suėmimas yra svarbi procesinė prievartos priemonė, nes taip siekiama užtikrinti netrukdomą bylos išnagrinėjimą teisme. Kitaip taikyti BPK 119 straipsnio nuostatų šiuo metu teismas neturi jokio pagrindo. Be to, Kauno apygardos teismo nutartimi suėmimo terminas pratęstas tokiu pagrindu ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs BPK bei nepažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 1 ir 4 punktų nuostatų reikalavimų.
Skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra teisinio pagrindo ją panaikinti.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
kaltinamojo P. P. gynėjos skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.