Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Juditos Sungailaitės, Laimos Šeputienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. vasario 14 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir R. M. paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, R. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 5 dalies 5, 7, 8 punktais, paskirti įpareigojimai: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o jo netekus, pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje; bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, jei tai susiję su darbu ar mokymusi; bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuketėjusiojo D. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš R. M. priteista 1 000 (vienas tūkstantis) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. M. nuteistas pagal BK 284 straipsnį už tai, kad jis 2022 m. liepos 10 d. apie 17.38 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje, sankryžoje, šalia pėsčiųjų perėjos, įžūliu elgesiu, kitų žmonių akivaizdoje, necenzūriniais žodžiais iškoneveikė D. V. ir tyčia, kumščiu sudavė jam vieną smūgį į galvą, o šiam nugriuvus ant žemės, tyčia vieną kartą įspyrė į galvą, taip padarė D. V. poodinę kraujosruvą kairio smilkinio, ausies kaušelio srityje ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, apylinkės teismo nuosprendžio turiniu bei nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliacinio skundo argumentais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę R. M. ir atidėdamas jos vykdymą laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą. Aukštesnės instancijos teismas nenustatė teisinio pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu. Taip pat, įvertinus teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, nėra pagrindo padidinti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui iš nuteistojo priteisto civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos dydžio. Atsižvelgiant į tai, apelianto skundas laikytinas nepagrįstu, todėl yra atmestinas.

Dėl nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalis 13 punktas)

8. Apeliantas skunde prašo pripažinti nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę tai, kad R. M. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, padarė būdamas recidyvistu. Apeliantas skunde pabrėžia, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas neatsižvelgė į tai, jog nuteistasis naują nusikalstamą veiką padarė nepraėjus trejiems metams po bausmės atlikimo už ankstesnę įvykdytą apysunkę nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su šiuo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo argumentu, dėl žemiau nurodytinų motyvų.

9. BK 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Įstatymų leidėjas šiuo atveju yra aiškiai įtvirtinęs tris sąlygas, kurias siekiant pripažinti asmenį recidyvistu, turi įvertinti teismas: 1) asmuo ankščiau turi būti teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą; 2) ankstesnis tyčinis nusikaltimas turi būti padarytas jam esant pilnamečiui; 3) teistumas už ankstesnio tyčinio nusikaltimo padarymą yra neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka.

10. Aukštesnės instancijos teismas, atmesdamas apelianto argumentą dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės egzistavimo, pažymi, kad nagrinėjamu atveju R. M. visas ankstesnes nusikalstamas veikas, už kurias buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, padarė būdamas nepilnametis. Nuteistasis yra gimęs (duomenys neskelbtini), taigi pilnametystės (18 metų) jis sulaukė (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 2). Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų matyti, kad R. M.: 1) Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. gegužės 13 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje, kurį įvykdė 2019 m. sausio 9 d. (būdamas nepilnametis); 2) Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. sausio 3 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, kurį įvykdė 2019 m. rugsėjo 12 d. (būdamas nepilnametis); 3) Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. sausio 20 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, kurį įvykdė 2019 m. rugsėjo 11 d. (būdamas nepilnametis); 4) Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. gegužės 25 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, kurį įvykdė 2020 m. balandžio 17 d. (būdamas nepilnametis); 5) Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. birželio 4 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, kurį įvykdė 2019 m. rugsėjo 29 d. (būdamas nepilnametis); 6) Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2020 m. spalio 5 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 127 straipsnyje, kurį įvykdė 2020 m. gegužės 26 d. (būdamas nepilnametis); 7) Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2021 m. kovo 18 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, kurį įvykdė 2019 m. gruodžio 5 d. (būdamas nepilnametis); 8) Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. vasario 2 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, kurį įvykdė 2020 m. balandžio 29 d. (būdamas nepilnametis) (3 t., b. l. 44–50).

11. Apeliantas skunde teisingai pažymėjo, kad nuteistasis naują nusikalstamą veiką padarė nepraėjus trejiems metams po bausmės atlikimo už ankstesnę nusikalstamą veiką, tačiau įvertinus nusikalstamų veikų, už kurių padarymą ankstesniais teismų procesiniais sprendimais yra nuteistas R. M., įvykdymo momentą, nei vieno nusikaltimo padarymo metu nuteistasis nebuvo sulaukęs pilnametystės. Tai, kad nuteistasis trijų paskutiniųjų teismo nuosprendžių priėmimo dieną buvo sulaukęs 18 metų, nesuponuoja išvados, jog paskutiniąją nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, R. M. padarė būdamas recidyvistu. Pažymėtina, kad asmuo, dėl kurio sprendžiamas (ne)pripažinimo recidyvistu klausimas, turi būti pilnametis ne nuosprendžio priėmimo dieną, o nusikalstamos veikos įvykdymo momentu. Dėl šių priežasčių, vertinant ar asmuo paskutiniąją nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, padarė būdamas recidyvistu, šiuo atveju negali būti atsižvelgiama į aukščiau paminėtus teismų procesinius sprendimus, tuo tarpu ankstesni jo teistumai gali būti vertinami tik kaip nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys. Kadangi nuteistasis neatitinka BK 27 straipsnio 1 dalyje numatytos recidyvisto sampratos, nes ankstesnes nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnametis, todėl atitinkamai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe negali būti pripažinta tai, kad BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

12. Apeliantas skunde neginčydamas nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės dydžio, tačiau nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam atidėjus terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, prašė R. M. netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo instituto (BK 75 straipsnio 2 dalis) ir skirti realią terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija, nesutikdama su nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundo argumentais, konstatuoja, kad apylinkės teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumą ir nuteistojo asmenybę, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam realiai neatliekant jam paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės jos vykdymą atidedant.

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo, yra nurodęs, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017).

15. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė 1 (vienerių) metų terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, sumažino vienu trečdaliu ir skyrė 8 (aštuonių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, R. M. paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir paskirti įpareigojimai: bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, o jo netekus, pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., išskyrus atvejus, jei tai susiję su darbu ar mokymusi, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

16. Vertinant skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl nuteistajam paskirtos bausmės matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas R. M. terminuoto laisvės atėmimo bausmę ir ją sumažindamas vienu trečdaliu atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis savo veiksmais ne tik sutrikdė viešąją tvarką, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą visuomenei, tačiau nusikaltimo padarymo metu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, dėl ko jam buvo sukeltas nežymus sveikatos sutrikdymas. Kadangi nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, tai buvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tuo tarpu jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vertinant R. M. asmenybę charakterizuojančius duomenis, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis praeityje yra teistas, baustas administracine tvarka, dirbantis, registruotas priklausomybės ligų centre. Apylinkės teismas sprendė, kad realios terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymas nuteistajam gali būti atidėtas įvertinus nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bei tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, suprato savo neapgalvotų veiksmų pasekmes.

17. Nors apeliantas skunde teisingai nurodė, kad R. M. praeityje yra teistas, tačiau apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad kaip jau minėta, visas ankstesnes nusikalstamas veikas jis padarė nesulaukęs pilnametystės, t. y. būdamas dar nepakankamai brandžia asmenybe. Iš nuteistojo atžvilgiu priimtų nuosprendžių ir teismo baudžiamųjų įsakymų turinio matyti, kad visos ankstesnės nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant kartu su kitais nepilnamečiais asmenimis, taigi darytina išvada, kad R. M., siekdamas pritapti prie bendraamžių, būti tam tikros socialinės grupės dalimi, pasirinkdavo netinkamą, nusikalstamą elgesio modelį, be kita ko, įtakos jo elgesiui galėjo turėti būtent netinkamos socialinės aplinkos pasirinkimas. Taip pat ankstesnės nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos nebuvo smurtinio pobūdžio, tuo tarpu priešingai, dažniausiai nukreiptos į nuosavybę, turtines teises ir interesus. Apeliaciniame skunde taip pat teisingai nurodoma, kad ankstesniais teismų galutiniais procesiniais sprendimais paskirtos švelnesnės – laisvės apribojimo bausmės nuteistajam buvo keičiamos arešto bausmėmis, nes R. M. ne visada dėjo pakankamas pastangas vykdydamas jam teismo paskirtus įpareigojimus, tačiau apygardos teismas negali sutikti, kad vien ši aplinkybė gali būti pakankamas pagrindas nuteistajam netaikyti bausmės vykdymo atidėjimo instituto. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. M. bausmę už BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, iš straipsnio sankcijoje numatytų plataus spektro alternatyvių bausmių paskyrė griežčiausią – terminuoto laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatydamas artimą straipsnio sankcijos vidurkiui (vienerius metus), ir pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, jos dydis buvo sumažintas iki aštuonių mėnesių. Taigi, apygardos teismo vertinimu, apylinkės teismas, parinkdamas griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ir atidėdamas jos vykdymą, atsižvelgė būtent į apelianto skunde nurodomus argumentus dėl R. M. teistumo ir ankstesniais teismų galutiniais procesiniais sprendimais paskirtų bausmių keitimo griežtesnėmis.

18. Taip pat svarbi aplinkybė yra tai, kad R. M. yra pakankamai jauno amžiaus asmuo, augęs vaikų globos įstaigoje (3 t., b. l. 7), todėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundo argumentai, jog nuteistasis yra nevedęs ir jo nesaisto jokie socialiniai ryšiai nagrinėjamu atveju nesuponuoja vienareikšmės išvados, kad R. M. negali būti taikomos BK 75 straipsnio nuostatos. Nuteistajam terminuoto laisvės atėmimo bausmė yra paskirta pirmą kartą, taip pat pirmą kartą jo atžvilgiu yra taikomas ir bausmės vykdymo atidėjimo institutas, todėl šiuo atveju būtų neteisinga daryti išankstines prielaidas, jog nuteistasis toliau darys nusikalstamas veikas ir bausmės tikslai nebus pasiekti be realaus terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė pateikė Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenis (3 t., b. l. 44–50), iš kurių matyti, kad po šios nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, R. M. nepadarė naujų nusikalstamų veikų, jo atžvilgiu nėra pradėta naujų ikiteisminių tyrimų. Nors R. M. iš karto po įvykio, t. y. sudavęs smūgius nukentėjusiajam, pasišalino, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuteistasis ne tik prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailėjosi, tačiau šį savo poelgį įvardino kaip klaidą, suvokė, jog pasielgė netinkamai, atsiprašė nukentėjusiojo. Paminėtina ir tai, kad nuteistasis po 2022 m. spalio 31 d. arešto bausmės atlikimo dirbo (2 t., b. l. 131, 3 t., b. l. 50), taip pat dirba ir šiuo metu, todėl akivaizdu, kad jis turi realią galimybę atlyginti pareikštą nukentėjusiojo civilinį ieškinį. Pritariant apylinkės teismo padarytai išvadai, kad nuteistasis suvokia pasielgęs netinkamai, apygardos teismas sprendžia, jog bausmės tikslai iš tiesų dar gali būti pasiekti R. M. taikant bausmės vykdymo atidėjimo institutą jam realiai neatliekant terminuotos laisvės atėmimo bausmės ir suteikiant galimybę taisytis būnant laisvėje, o ne laisvės atėmimo vietų įstaigoje.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės vykdymo atidėjimas savaime nėra atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. Taikant šį institutą nuteistajam gali būti skiriama intensyvi priežiūra, yra paskiriamos baudžiamojo poveikio priemonės ir (ar) pareigos, kurių vykdymą prižiūri Probacijos tarnyba. Nuteistasis privalo vykdyti jam teismo paskirtus įpareigojimus, nes priešingu atveju Probacijos tarnyba turi teisę kreiptis į teismą su teikimu dėl bausmės vykdymo atidėjo panaikinimo, kuomet nuteistasis netinkamai vykdo arba apskritai nevykdo teismo paskirtų įpareigojimų arba probacijos sąlygų. Tokiu būdu yra užtikrinama, kad nuteistasis, padedant Probacijos tarnybos pareigūnams, siektų resocializuotis ir savo elgesį koreguotų teigiama linkme, tuo tarpu jo elgesiui regresuojant, bausmės tikslai toliau gali būti siekiami panaikinant bausmės vykdymo atidėjimą ir nuteistajam realiai atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Apylinkės teismas R. M. paskirtos bausmės vykdymą atidėjo vienerių metų laikotarpiui, taip pat paskyrė tris pareigas, kurios per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį turi padėti nuteistajam tinkamai integruotis į visuomenę ir gyventi nenusikalstant.

20. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas taikydamas BK 75 straipsnio normas nuteistajam, tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas bei pagrįstai atidėjo R. M. paskirtos terminuotos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Dėl civilinio ieškinio (neturtinės žalos)

21. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis ir civilinis ieškovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dalyje dėl civilinio ieškinio, skundą motyvuoja tuo, kad apylinkės teismas, sumažindamas apelianto pareikšto civilinio ieškinio dydį nemotyvuotai rėmėsi tik nuteistojo turine padėtimi, kurios neanalizavo, sunkių padarinių nebuvimu įvertinus nukentėjusiojo patirtus sužalojimus, tačiau nepasisakė dėl kitų civilinio ieškinio argumentų, susijusių su nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtais dvasiniais išgyvenimais dėl R. M. atliktų neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu.

22. BPK 109 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė baudžiamojo proceso metu įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims pareikšti civilinį ieškinį, jeigu dėl nusikalstamos veikos jis patyrė turtinės arba ne turtinės žalos. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

23. Neturtinės žalos samprata pateikiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje, kuriame numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Be kita ko, baudžiamojoje byloje sprendžiant civilinio ieškinio priteisimo klausimą, ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į teismų praktikoje suformuotus priteistinos turtinės arba neturtinės žalos dydžius panašiose arba analogiško pobūdžio bylose.

24. Svarbu paminėti ir tai, kad nustatant neturtinės žalos dydį, objektyviai negali būti pasiekiamas visiško žalos atlyginimo principas, nes asmens patirtos neturtinės žalos dydis negali būti tiksliai įvertintas pinigine išraiška. Atsižvelgiant į tai, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti parenkama tokia materiali kompensacija, kuri kiek įmanoma teisingiau atlygintų nukentėjusiojo asmens patirtą dvasinį bei fizinį skausmą. Visgi, vertinant tai, kad žalos atlyginimo paskirtis yra ne dar labiau nubausti kaltininką, o nukentėjusiajam kompensuoti jo patirtus neigiamus emocinius ir fizinius išgyvenimus, neturtinės žalos atlyginimas turėtų būti paremtas objektyviu jos dydžio vertinimu, t. y. nesuabsoliutinant nukentėjusiojo interesų kartu paisant ir kaltininko interesų, be kita ko, nepagrįstai per didelio neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pažeistų ne tik kaltojo asmens interesus, tačiau kartu ir nukentėjusiojo, nes būtų apsunkinta reali žalą patyrusio asmens galimybė gauti kompensaciją dėl jo patirtų išgyvenimų.

25. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo pareikštą civilinį ieškinį iš dalies ir nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nuteistojo turtinę padėtį, bei vertino tai, kad R. M. neteisėti veiksmai nesukėlė sunkių pasekmių, nes nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nežymiai.

26. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apelianto skunde nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio išsamiai nepasisakė dėl visų nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodytų argumentų apie patirtus dvasinius išgyvenimus dėl jo atžvilgiu nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neabejoja, kad nukentėjusysis ir civilinis ieškovas dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų, t. y. dėl viešoje vietoje be jokios priežasties R. M. nukentėjusiajam suduoto smūgio į galvą, bei šiam nugriuvus ant žemės, spyrio į galvą, patyrė fizinį skausmą. Iš baudžiamojoje byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nukentėjusiajam konstatuota poodinė kraujosruva kairio smilkinio, ausies kaušelio srityje (1 t., b. l. 49–51), kas patvirtina, jog smūgis ir spyris nukentėjusiajam buvo suduoti į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno vietą – galvą. Apygardos teismui nekelia abejonių ir tai, kad nukentėjusysis dėl šių nuteistojo neteisėtų veiksmų, kuriuos jis atliko viešoje vietoje, matant aplinkiniams asmenims, galėjo patirti baimės, pažeminimo jausmus, nerimą dėl savo sveikatos būklės, nepasitikėjimą nepažįstamais asmenimis. Visgi, apelianto skundą nagrinėjantis teismas, negali nesutikti ir su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, kad R. M. neteisėti veiksmai nesukėlė nukentėjusiajam ilgalaikių, nepašalinamų, liekamųjų reiškinių, tuo tarpu nukentėjusiajam susiformavusios kraujosruvos yra trumpalaikio pobūdžio sužalojimai. Atkreiptinas dėmesys, kad nors nukentėjusysis buvo išvežtas į gydymo įstaigą, tačiau baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog D. V. dėl patirtų sužalojimų būtų buvęs nedarbingas.

27. Išanalizavus šiuo metu aktualią teismų formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo baudžiamosiose bylose pagal BK 284 straipsnį, matyti, kad nukentėjusiesiems asmenims už panašaus pobūdžio sužalojimus, kuomet padarius viešosios tvarkos pažeidimą nežymiai sutrikdoma asmens sveikata, paprastai priteistinas neturtinės žalos dydis svyruoja apytiksliai nuo 150 Eur iki 1500 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2014, 2K-272-648/2015, 2K-170-699/2016, 2K-296-719/2020, 2K-34-303/2020, 2K-239-697/2022, 2K-70-942/2022 ir kt.). Pažymėtina, kad didesnis neturtinės žalos dydis paprastai siejamas su atvejais, kuomet neigiami sveikatos padariniai yra ilgalaikiai arba kai dėl tam tikro sveikatos sutrikdymo masto atsiranda neigiamų trunkamųjų pasekmių įvairiose nukentėjusiojo gyvenimo srityse. Kaip jau paminėta ankščiau, tokio pobūdžio padarinių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Taip pat pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, jog R. M. turėtų kokio nors kilnojamojo ar nekilnojamojo turto, šiuo metu jis yra dirbantis, tačiau turi eilę jo atžvilgiu užvestų vykdomųjų bylų, todėl akivaizdu, kad jo finansinės galimybės yra pakankamai ribotos. Taigi, apylinkės teismas, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo pareikštą civilinį ieškinį tenkindamas iš dalies ir vietoje 2 000 Eur priteisdamas jam 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui tinkamai įvertino byloje esančius duomenis bei nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos analogiškose bylose. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nukentėjusysis nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių jam priteistos neturtinės žalos suma turėtų būti padidinta iki jo apeliaciniame skunde nurodomos sumos.

28. Atsižvelgiant į tai, apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, todėl šiuo atveju nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį apelianto skunde išdėstytais motyvais.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

29. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo gauta 2023 m. gegužės 4 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pirminė pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teisme patirtos garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos ginant nuteistąjį R. M. sudaro 51,67 Eur, kurios turi būti priteistos valstybės naudai iš nuteistojo.

30. BK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Atsižvelgiant į šį imperatyvą, gynėją nuteistajam savo iniciatyva paskiria valstybė, siekdama užtikrinti jo procesines teises.

31. Vertinant byloje esančius duomenis matyti, kad nuteistasis dirba, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad R. M. turėtų kokio nors turto, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo jis yra įpareigotas nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui atlyginti jo nusikalstamais veiksmais padarytą neturtinę žalą. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą baudžiamojoje byloje pateikė nukentėjusysis ir civilinis ieškovas, byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta per vieną teismo posėdį, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo apeliacinis skundas atmestas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir tai, kad antrinė teisinė pagalba R. M. buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu, spręstina, jog valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos neišieškotinos iš nuteistojo R. M..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Neišieškoti iš R. M. valstybės naudai 51,67 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. gegužės 4 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini).

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.