Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2008-05-08 · Administracinė byla Nr. P-502-60-08

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2008-05-08
Bylos Nr.
P-502-60-08
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas
R. I. U., D. U.
Atsakovas
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Kategorijos
  • 43.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 43.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P502-60/2008Procesinio sprendimo kategorija 43.1.1; 43.2; 61; 66.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2008 m. gegužės 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. I. U. ir D. U. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2198-414/2006 (A2-761/2007) pagal pareiškėjų R. I. U. ir D. U. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai R. I. U. ir D. U. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba; atsakovas) 2006 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. 06-N-482-493 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo” (toliau – ir sprendimas Nr. 06-N-482-493), kuriuo pareiškėjams buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, bei įpareigoti atsakovą per tris dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos civilinėje byloje Nr. A2-795-493/06 dėl proceso atnaujinimo suteikimo pareiškėjams.

Pareiškėjai nurodė, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė suteikti jiems antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, kad atsakovo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsniui, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniams bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 365 straipsnio 1 daliai, kadangi atsakovo sprendimas užkertą kelią teisingam civilinės bylos išnagrinėjimui, nes pareiškėjai neturi teisinio išsilavinimo bei lėšų pasisamdyti advokatą, dėl ko negali tinkamai apginti savo teisių civilinėje byloje.

Atsakovas Tarnyba su pareiškėjų skundu nesutiko ir nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 5 dalies 4 punktu, pareiškėjams ginčo atveju negali būti suteikta antrinė teisinė pagalba, nes pareiškėjų prašymas suteikti teisinę pagalbą yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu iš jų ūkinės-komercinės veiklos, t. y. civilinėje byloje, kurioje pareiškėjai prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą, proceso dalyvis yra pareiškėjams priklausanti individuali įmonė.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Pirmosios instancijos nurodė, kad Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės-komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos. Tokiu būdu šioje byloje buvo būtina nustatyti, ar pareiškėjų prašymas suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. A2-795-527/06 yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjų ūkinės-komercinės veiklos ar dėl jų savarankiškos profesinės veiklos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad civilinė byla Nr. A2-795-527/2006 iškelta pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Girstučio kultūros ir sporto rūmai“ ieškinį atsakovui pareiškėjos R. I. U. įmonei dėl įsiskolinimo pagal nuomos sutartį ir delspinigių priteisimo bei pagal atsakovo pareiškėjos R. I. U. įmonės priešieškinį ieškovui dėl nuostolių atlyginimo. Atkreipė dėmesį į tai, kad minėtoje civilinėje byloje pagal pareiškėjo D. U. prašymą buvo atnaujintas procesas. Akcentavo, jog R. I. U. individuali įmonė yra pareiškėjų šeimos verslo įmonė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nustatytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog pareiškėjų prašymas suteikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. A2-795-527/06 yra susijęs su pareiškėjų turtinėmis teisėmis, kylančiomis iš pareiškėjų ūkinės-komercinės veiklos, dėl ko pareiškėjų prašymo, pirmosios instancijos teismo nuomone, atsakovas Tarnyba pagrįstai netenkino.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jų skundas būtų patenkintas.

Pareiškėjai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad jie kreipėsi į atsakovą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kaip fiziniai asmenys, norintys gauti teisinę pagalbą tam, kad galėtų tinkamai realizuoti savo teises į veiksmingą teisinę gynybą, t. y. teisingą teismo procesą Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje. Akcentavo, kad jiems yra būtina advokato pagalba civilinėje byloje, tačiau dėl savo turtinės padėties jie neišgali patys jo pasisamdyti. Laikėsi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jų turtinę padėtį ir priėmė dėl socialinės padėties juos diskriminuojantį sprendimą. Pareiškėjai nurodė, kad kitais atvejais atsakovas jiems buvo suteikęs antrinę teisinę pagalbą, tačiau į šį faktą nagrinėjamu atveju nepagrįstai buvo neatsižvelgta. Pareiškėjai teigė, kad šioje byloje yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikso Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar nagrinėjamu atveju taikytas Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 4 punktas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesvarstė, todėl tai turėtų padaryti apeliacinės instancijos teismas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Tarnyba prašė apeliacinį skundą atmesti ir nurodė, kad jis išsamiai išnagrinėjo pareiškėjų pateiktą prašymą suteikti jiems antrinę teisinę pagalbą bei kartu su prašymu pateiktus dokumentus ir priėmė sprendimą pagal sprendimo priėmimo metu galiojusias Įstatymo nuostatas. Teigė, kad sprendimas priimtas nediskriminuojant pareiškėjų dėl jų socialinės padėties. Atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą sprendimą.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. birželio 8 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė ir Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą fiziniams asmenims nustato Įstatymas, kurio 11 straipsnyje nurodyti asmenys, turintys teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą bei atvejai, kai tokia pagalba neteikiama. Pažymėjo, kad vienas iš atvejų, kai antrinė teisinė pagalba nėra teikiama, – jei prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės-komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos (11 straipsnio 5 dalies 4 punktas).

Atkreipė dėmesį į tai, jog, kaip mayti iš byloje esančių įrodymų, pareiškėjai teisinės pagalbos pageidauja bylose, kuriose reiškiami reikalavimai, kilę tiesiogiai iš R. I. U. individualios įmonės komercinės-ūkinės veiklos, ką pripažino ir patys pareiškėjai, dėl ko laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjų reikalavimą panaikinti atsakovo sprendimą, kuriuo atsisakyta teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjų nurodoma aplinkybė, kad jie antrinės teisinės pagalbos kreipėsi kaip fiziniai asmenys, sprendžiant šį ginčą nėra reikšminga, kadangi Įstatymas taikomas tik fiziniams asmenims, tuo pačiu Įstatyme nustatant išimtis, kai antrinė teisinė pagalba fiziniams asmenims neteikiama. Pažymėjo, kad galimybę nustatyti išimtis priklausomai nuo bylos pobūdžio (kai prašymas yra susijęs su reikalavimu, tiesiogiai kylančiu iš prašytojo komercinės veiklos ar iš jo, kaip laisvai samdomo asmens, profesinės veiklos) numato ir Europos Sąjungos Tarybos 2003 m. sausio 27 d. direktyva Nr. 2003/8/EB (6 straipsnio 3 dalis), numatanti teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles, kuri tiesiogiai nors ir netaikoma, tačiau būtent šios direktyvos nuostatas įgyvendinant nacionalinėje teisėje Įstatymas ir išdėstytas nauja redakcija.

Pažymėjo, kad pareiškėjų argumentas, jog teisinės pagalbos prašoma byloje, kurioje atnaujintas procesas ir byla bus nagrinėjama iš naujo, o 2001 m., kai byla buvo pradėta nagrinėti, Įstatymo dabartinė redakcija, nustatanti apribojimus antrinei teisinei pagalbai, negaliojo, todėl neturėtų būti taikoma, teisiškai nepagrįstas. Sprendžiant dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo taikomi teisės aktai, galiojantys tokio prašymo nagrinėjimo metu.

Teigė, jog Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 4 punkte numatyta neteikti antrinės teisinės pagalbos tam tikros kategorijos bylose, šis pagrindas vienodai taikomas visiems asmenims, kurių prašymai susiję su reikalavimu, tiesiogiai atsirandančiu dėl pareiškėjo ūkinės-komercinės veiklos ar dėl jo savarankiškos profesinės veiklos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai diskriminuojami jų socialinės padėties pagrindu.

V.

2007 m. liepos 9 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjų prašymas:

1) remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2198-414/2006 (A2-761/2007);

2) kol bus iš naujo išnagrinėta administracinė byla, sustabdyti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2198-414/2006 vykdymą;

3) panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2198-414/2006 ir priimti naują sprendimą, kuriuo atsakovas Tarnyba būtų įpareigota teikti pareiškėjams valstybės apmokamą antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. A2-263-527/2007 dėl proceso atnaujinimo, nagrinėjamoje Kauno apygardos teisme.

Prašymas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimas buvo priimtas nepagrįstai taikant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 4 punktą, kadangi Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 21 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-949-31-07 išaiškino, kad „<…> noras atnaujinti procesą negali būti siejamas su ūkine komercine veikla; Civilinio proceso kodekso XVIII skyrius numato proceso atnaujinimą, kaip atskirą stadiją ir tai negalima sieti su ūkine komercine veikla”. Teigia, jog šis teismo išaiškinimas iliustruoja, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normos – Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 4 punkto – taikymo pažeidimas, turėjęs įtakos neteisėto Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimo priėmimui (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas).

2. Atkreipia dėmesį į tai, jog dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimo ir sunkios pareiškėjų socialinės padėties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2006 yra neįvykdoma, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, jog „atnaujinus bylą, procesas būtų pakartotas nuo pradžių, suteikiant asmeniui, kurio teisės ar interesai buvo pažeisti, pasinaudoti visomis procesinėmis teisėmis pirmosios instancijos teisme” faktiškai yra neįvykdomas, kadangi pareiškėjai negali pasinaudoti teise bylą vesti per advokatą.

3. Nurodo, jog yra tikslinga sustabdyti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimo vykdymą, kadangi Kauno apygardos teismas 2007 m. birželio 28 d. nutartimi atnaujino procesą civilinėje byloje, kuri bus nagrinėjama pažeidžiant pareiškėjų teisę bylą vesti per advokatą, kadangi pareiškėjai dėl sunkios socialinės padėties negali realizuoti šios prigimtinės savo teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnis ir 29 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas. Procesas administracinėje byloje Nr. I-2198-414/2006 (A2-761/2007) neatnaujintinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant pagrindams, nurodytiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje.

Pagal ABTĮ 158 straipsnio 2 dalį, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatas, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduotas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Administracinėje byloje Nr. A2-761/2007 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį priėmė 2007 m. birželio 8 d., o pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą teismui pateiktas 2007 m. liepos 7 d., todėl konstatuotina, kad įstatymo nustatytas terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti praleistas nebuvo.

Pareiškėjų nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas, administracinėje byloje Nr. I-2198-414/2006 priimdamas 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą, ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A2-761/2007, 2007 m. birželio 8 d. nutartimi minėtą sprendimą palikdamas nepakeistą, padarė esminį materialinės teisės normos pažeidimą, todėl yra pagrindas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pareiškėjai grindžia tuo, jog buvo pažeistas Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 4 punktas, nes kitoje administracinėje byloje (Nr. I-949-31-07) Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjų reikalavimą dėl Tarnybos sprendimo atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje (surašyti kasacinį skundą ir atstovauti teisme) patenkino ir išaiškino, jog pareiškėjų noras atnaujinti procesą byloje negali būti siejamas su ūkine-komercine veikla.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjų prašymo turinio, jie ginčija ne Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 4 punkto aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimu, administracinėje byloje Nr. I-2198-414/2006 (A2-761/2007) atliktu tiek Kauno apygardos administracinio teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.

Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, taikydami ir aiškindami materialinės teisės normą (Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 4 punktą), padarė esminį šios normos pažeidimą. Pareiškėjai prašyme dėl proceso atnaujinimo kaip pagrindą procesui atnaujinti nurodo tik kito teismo kitoje administracinėje byloje atliktą faktinių aplinkybių vertinimą, kas jokiu būdu nelaikytina proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu, kadangi nėra ir negali būti unifikuoto faktinių aplinkybių vertinimo, nes kiekvienąkart nagrinėjant bylą jos faktinės aplinkybės yra vertinamos individualiai.

Kiti pareiškėjų argumentai (tariamai nebus įvykdyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje ir pareiškėjai negalės realizuoti teisės į tinkamą teisminę gynybą), teisėjų kolegijos manymu, nėra susiję su pareiškėjų nurodytu proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu, todėl dėl jų pasisakyta nebus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytus argumentus, konstatuoja, kad teismai šioje byloje tinkamai taikė materialinės teisės normas, akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis šių normų pažeidimas jas taikant, teismui nepateikta, o pareiškėjų nesutikimas su teismų atliktu faktiniu aplinkybių vertinimu pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį nėra proceso atnaujinimo pagrindas, todėl darytina išvada, jog pareiškėjų prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų R. I. U. ir D. U. prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2198-414/2006 (A2-761/2007).

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimė BaltrūnaitėArtūras DrigotasArūnas Sutkevičius