Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Antano Rudzinsko (pranešėjas), kolegijos teisėjų Laimos Gerasičkinienės, Jūratės Varanauskaitės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjama civilinę bylą pagal ieškovės N. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. D. ieškinį atsakovui UADB ,,Ergo Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo J. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė N. D. ieškiniu prašė teismo pripažinti atsakovo UADB ,,Ergo Lietuva“ atsisakymą mokėti draudimo išmoką nepagrįstu ir priteisti iš atsakovo 47 261,00 Lt draudimo išmokos.

Nurodė, kad 2010-10-18 trečiasis asmuo J. S. vairavo ieškovei priklausantį automobilį BMW 730, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio ir apgadino kitus du stovėjusius automobilius. Kadangi eismo įvykio metu buvo padaryta žala trečiųjų asmenų turtui, o jų pačių įvykių vietoje nebuvo, apie eismo įvykį J. S. pranešė pats nuvykdamas į kelių policiją.

Atsakovas UAB ,,Ergo Lietuva“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti.

Nurodė, kad buvo pažeista Transporto priemonių draudimo taisyklių (toliau - Taisyklės) 12.1.4 punkto nuostata, numatanti draudėjo pareigą nepalikti kelių eismo įvykio vietos iki policijos atvykimo. Todėl laikė tai esminiu tarp šalių sudarytų draudimo taisyklių pažeidimu. Atsakovas nesutiko su ieškovės reikalavimais ir prašė teismo ieškinį atmesti, remiantis tuo, kad vairuotojo paaiškinimai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, byloje nebuvo pakankamai kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad automobilio BMW vairuotojas nepaliko kelių eismo įvykio vietos iki policijos ar kitų kompetentingų institucijų atvykimo, kad automobilio BMW vairuotojas nedelsdamas nepranešė apie eismo įvykį. Teismas padarė išvadą, jog iš esmės buvo pažeistos šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygos ir atsakovas pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką.

Automobilį vairavęs trečiasis asmuo J. S. palaikė ieškovės reikalavimus, nurodydamas, kad maždaug per valandą po eismo įvykio nuvyko į policiją ir pranešė apie įvykį, parašė paaiškinimą ir išvyko. Telefono su savimi neturėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinys atmestas. Iš ieškovės N. D. į valstybės biudžetą priteista 21,37 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad 2010-06-01 UADB „ERGO Lietuva“ ir N. D. sudarė Transporto priemonių draudimo sutartį, pagal kurią ,,Kasko“ draudimu buvo apdraustas automobilis BMW 730, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) remiantis Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 030. Sutarties sudarymo metu galiojo taisyklės, patvirtintos UADB „ERGO Lietuva“ generalinio direktoriaus 2010-01-25 įsakymu Nr. 107. Pagal šių taisyklių 17.3.1 punktą draudikas (atsakovas) turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti, jeigu draudėjas nevykdė taisyklių 12.1.2 – 12.1.13, 12.2 – 12.4 punktuose numatytų reikalavimų. Pagal taisyklių 12.1.3 punkto sąlygas draudėjas, šioje byloje N. D. arba automobilį vairavęs J. S., apie kiekvieną draudžiamąjį įvykį privalo nedelsiant pranešti policijai, jeigu eismo įvykio metu padaryta žala trečiųjų asmenų turtui ir šių asmenų įvykio vietoje nėra. Taisyklių 12.1.4 punkte numatyta draudėjo pareiga atsitikus draudžiamajam įvykiui nepalikti kelių eismo įvykio vietos iki policijos ar kitų kompetentingų institucijų atvykimo.

Nurodytų argumentų pagrindu, teismas sprendė, kad pažeidus virš nurodytas nuostatas, atsakovas pagrįstai atsisakė išmokėti ieškovei draudimo išmoką.

Teismo vertinimu, iš transporto priemonių draudimo liudijimo, kurio kopiją pateikė ieškovė, turinio buvo matyti, kad sutarties šalims taikomos transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 030, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti, kad ieškovė turėjo galimybę su jomis susipažinti ar buvo supažindinta (CK 1.5 str., CPK 178, 185 str.). Todėl atmetė ieškovės argumentą, kad atsakovas nepaaiškino ieškovei, jog viena iš minėtų taisyklių 12.1.4 punkto išimčių yra atvejis, kai apie draudžiamąjį įvykį reikia nedelsiant pranešti policijai ar kitai kompetentingai institucijai, jei eismo įvykio metu padaryta žala trečiųjų asmenų turtui ir jų pačių eismo įvykio vietoje nėra. Byloje nustatytos aplinkybės ir įrodymai patvirtino, jog trečiojo asmens J. S. paaiškinimai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl tai vertė abejoti, kad šis asmuo vairavo transporto priemonę BMW 730, kad nedelsdamas neinformavo policiją apie įvykį. Todėl teismas padarė išvadą, jog automobilio BMW 730 vairuotojas (valdytojas) neįvykdė draudimo sutartyje aptartos pareigos nepalikti kelių eismo įvykio vietos iki policijos ar kitų kompetentingų institucijų atvykimo kaip numato draudiko kasko draudimo taisyklės, o ne Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatos, kurios nagrinėjamojo byloje netaikytinos (ginčas kilęs ne iš transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių). Teismo nuomone nesuprantama, kodėl po eismo įvykio, kurio metu padaryta ženkli žala visoms trims transporto priemonėms, trečiasis asmuo J. S. turėjo palikti įvykio vietą ir vykti į gana tolimai esantį policijos komisariatą – 10-15 km nuo įvykio vietos. Teismo vertinimu, 2010-10-18 paaiškinime jis nurodė, kad jį persekiojo nepažįstami asmenys, todėl negalėjo būti įvykio vietoje, tačiau 2010-10-25 rašytame paaiškinime, jis jau nenurodė apie jo persekiojimą, bei pažymėjo, kad po įvykio vaikščiojo netoliese, policijos pareigūnai atvyko apytiksliai per 15 min.; tuo pačiu nenurodė, kodėl pastariesiems tinkamai nepranešė apie eismo įvykį ir pats ketino vykti į policijos komisariatą. Įvertinęs trečiojo asmens parodymus teismas sprendė, kad dėl J. S. paaiškinimų nenuoseklumo ir prieštaringumo, byloje nesant pakankamai kitų įrodymų, pagrindžiančių, kad automobilio BMW vairuotojas nepaliko kelių eismo įvykio vietos iki policijos ar kitų kompetentingų institucijų atvykimo, kad automobilio BMW vairuotojas nedelsdamas pranešė apie eismo įvykį, darytina išvada, jog iš esmės buvo pažeistos šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygos ir draudikas (atsakovas) pagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką, todėl remiantis pateiktais duomenimis, ieškovės teiginys yra pagrįstai atmestas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė N. D. (toliau – Apeliantė), apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti skundžiamąjį teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį dėl 47 261,00 Lt draudimo išmokos priteisimo tenkinti. Priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.

Nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, o tai nulėmė netinkamą materialinės teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, taikymą. Nesutinka su teismo argumentais, nes nei taisyklėse, nei kituose galiojančiuose aktuose nėra nurodyta kokiu būdu ir per kokį laiką būtina pranešti apie draudžiamąjį įvykį. Taisyklių 12.1.3 punkte yra numatyta, kad apie kiekvieną draudžiamąjį įvykį reikia nedelsiant pranešti policijai. Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonės valdytojas J. S. tuo momentu neturėjo telefono, jis nusprendė nuvykti į policijos komisariatą ir pranešti policijai pats. Apeliantė pažymi, kad vairuotojas buvo nubaustas 125 Lt bauda dėl KET pažeidimo pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalį, jei vairuotojas būtų nubaustas už pasišalinimą iš įvykio vietos, tada būtų baudžiamas pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1dalį, tačiau dėl šio pažeidimo nėra surašytas joks administracinio pažeidimo dokumentas, iš to, ieškovės teigimu, seka, kad toks pažeidimas nebuvo padarytas. Apeliantės teigimu teismas nelygiai paskirstė įrodinėjimo naštą, netinkamai įvertino pateiktus įrodymus, draudikui palankia linkme aiškindamas Taisyklių sąlygas pažeidė draudėjo, kaip vartotojo ir prisijungimo būdu sutartį sudariusio asmens teises, todėl mano, kad sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas ieškinį tenkinti ir ieškovės naudai iš atsakovo UADB ,,ERGO Lietuva“ priteisti 47 261Lt draudimo išmokos.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas UADB ,,ERGO Lietuva“ prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad tarp ieškovės (Apeliantės) ir atsakovo (draudiko) 2010-06-01 buvo sudaryta Transporto priemonių draudimo sutartis, draudimo liudijimo Nr. 851-0332806, pagal kurią buvo apdraustas automobilis BMW 730 valst. Nr. (duomenys neskelbtini). 2010-10-21 UADB ,,ERGO Lietuva“ gavo J. S. pranešimą, apie 2010-10-18 eismo įvykį, kuriame nurodyta, kad apie 19.10 val jis vairuodamas automobilį BMW 730 valst. Nr. (duomenys neskelbtini), važiuodamas Tilžės gatve, Kaune, nesuvaldė transporto priemonės ir atsitrenkė į du stovinčius automobilius. Tiriant šio įvykio aplinkybes, buvo gauta įvykį tyrusių pareigūnų įvykio tyrimo medžiaga, iš kurios matoma, kad automobilį vairavęs J. S. pasišalino iš įvykio vietos, tai patvirtino ir žalą patyrę asmenys A. V., G. K. ir pareigūnas A. K.. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, kad vairuotojas pasišalino iš įvykio vietos, nedelsiant apie sukeltą eismo įvykį nepranešęs ir nesulaukęs policijos pareigūnų atvykimo, UADB ,,ERGO Lietuva“ remdamasi Taisyklėmis, turi teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis ir jų nebekartoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Todėl nagrinėtinas tik faktinis ir teisinis apeliacinio skundo pagrindas.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, o tai nulėmė netinkamą materialinės teisės normų, reglamentuojančių draudimo teisinius santykius, taikymą.

Civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK12, 178 str.). Rungimosi principo esmė yra ta, kad nešališkas teismas nagrinėja privačių šalių privatų ginčą, todėl būtent šalims tenka įrodinėjimo pareiga. Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK177 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK176 str. 1 d.). CPK185 str. nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra, be kita ko, nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas nuostata, jog visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 str. 7 d.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir priešingai nei teigia Apeliantas, sprendžia, kad teismas visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovas (draudikas) pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovei.

Iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusios Draudimo įstatymo redakcijos 82 str. 6 d. buvo nustatyta, kad būtent draudikui yra perkeliama našta pagrįsti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.

Apelianto autoįvykio metu valdytam automobiliui BMW 730 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo taikyta draudiminė apsauga pagal 2010-06-01 Transporto priemonių draudimo liudijimą Nr. 85-0332806 (b.l. 7), sudarytą remiantis Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 030 (bl. 35-42, T1). Atsakovas (draudikas) 2010-10-18 gavo J. S. pranešimą, kad apdraustas automobilis 2010-10-18 apie 19.10 val., pateko į autoįvykį, Kaune, Tilžės g., nes nesuvaldė automobilio ir trenkėsi į du stovinčius automobilius (b.l. 68, T1). Po ko pas atsakovą (draudiką) buvo pradėtas įvykio tyrimas.

Kaip matyti iš byloje esančio 2010-10-19 administracinio teisės pažeidimo protokolo, J. S. dėl autoįvykio 2010-10-26 nutartimu buvo nubaustas pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį (b.l.49-50). Iš jo 2010-10-18 paaiškinimo seka, kad tą dieną apie 18 valandą važiuojant Varnių gatve, link Panerių gatvės, ties Vilijampolės turgumi pradėjo blokuoti tamsios spalvos automobilis tamsintais langais <....>. Siekdamas atitrūkti nuo persekiotojų J. S. nesuvaldė automobilio ir atsitrenkė į stovinčius automobilius, o išlipęs iš automobilio pamatė tris vyrus ir ėmė bėgti bijodamas susidorojimo. Po kiek laiko grįžęs prie automobilio jo nerado. Kadangi telefono neturėjo, nes jį buvo palikęs automobilyje neturėjo galimybės apie įvykį pranešti policijai <.....>. Byloje esantys tos pačios dienos A. V. paaiškinimas rodo, kad 2010-10-18, apie 17.30 valandą jos vaikinas pastatė mašiną prie kiemo šalia tvoros ((duoemnys neskelbtini), Kaune). Apie 20.15 valandą jie grįžę iš miesto pamatė stipriai apdaužytą automobilį BMW 520 v/n (duomenys neskelbtini). Kaltininko eimo įvykio vietoje nebuvo. Liudytojai taip pat pamatė šalia stovintį ir apgadintą Jeep Grand Cherokee (b.l. 51, T1). Analogiškus parodymus davė ir L. Č. bei automobilio Jeep Grand Cherokee savininkas G. K. (b.l 54; 56-57, T1). Kaip matyti iš byloje esančio J. S. 2010-10-21 pranešimo atsakovui (draudikui), jame nurodyta, kad <....> J. S. vairuodamas automobilį BMW 520 jo nesuvaldė, buvo sumėtytas ir trenkėsi į du automobilius stovėjusius Tilžės gatvėje. Jis bandė išvengti susidūrimo, bet nespėjo. Eismo liudininkų nebuvo (b.l. 68, T1). Kartu pažymėtina ir tai, kad iš atsakovo (draudiko) pateiktos medžiagos - Kauno apskrities Vyriausiojo Policijos komisariato 2011-01-20, tarnybinio patikrinimo išvados ,,Dėl Lietuvos kelių policijos tarnybos teikimo“ Nr. 20-IS-128, matyti, kad jo metu virš aptarto autoįvykio tyrimas buvo atliktas aplaidžiai ir nubaudžiant J. S. pagal (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalį, nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl jo galimo pasišalinimo iš autoįvykio vietos (b.l. 6-7, T2). Tyrimo metu apklaustas Kauno apskrities VPK PR 2-ojo būrio patrulis A. B. papildomai paaiškino, jog 2010-10-18 autoįvykio Kaune, Tilžės g., metu, kai automobilis BMW atsitrenkė į automobilį ,,Renault Megane“, o šis trenkėsi į automobilį ,,Jeep Grand Cherokee“, atvykus į įvykio vietą, eismo įvykio kaltininko –BMW vairuotojo – nebuvo, jis pasišalino iš eismo įvykio vietos. Apžiūrėjus automobilį buvo paliktas stacionarus mobilus telefonas. Po kurio laiko, praėjus maždaug 0,5 valandos prie jo priėjo pilietis ir pasakė, kad jis vairavo automobilį BMW (b.l. 3, T2).

Taigi, byloje pateikta atsakovo (draudiko) medžiaga ir atsakovo (draudiko) tyrimo metu nustatytos aplinkybės tvirtina, jog atsakovas (draudikas) gavęs pranešimą apie autoįvykį veikė atidžiai ir rūpestingai, bei ištyrė ir įvertino visas reikšmingas draudiminio įvykio nustatymui aplinkybes. Iš paties J. S. ir patrulio A. B. liudijimų darytina išvada, jog telefoną J. S. visgi turėjo, vadinasi galėjo juo pasinaudoti ir nepasišalindamas iš įvykio vietos iškviesti pareigūnus, kaip to reikalavo Taisyklių 12.3.1 punktas (eismo įvykio metu buvo padaryta žala trečiųjų turtui ir šių asmenų eismo eismo įvykio vietoje nėra), o jo argumentai, jog paliko telefoną mašinoje gelbėdamasis nuo tariamų persekiotojų vertinti kritiškai ir atmestini, kaip neįrodyti (CPK 178 str., 183, 185 str.). Be to iš policijos atlikto tyrimo pradėjus administracinę teiseną dėl autoįvykio ir jo metu apklaustų liudytojų parodymų matyti, kad po autoįvykio J. S. autoįvykio vietoje nebuvo. Todėl, teisėjų kolegija įvertinusi nustatytas aplinkybes, Apeliantės teiginius, kad atsakovui (draudikui) nepavyko įrodyti, jog transporto priemonės valdytojas J. S. netinkamai vykdė tarp šalių sudarytos Draudimo sutarties sąlygas ir iš karto po autoįvykio nepranešė policijai apie jį, nes neturėjo telefono, atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ir paneigiamus byloje esančiais įrodymais (CPK 178 str., 183 str., 185 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei apeliaciniame skunde teigia Apeliantė atsakovo (draudiko) byloje surinkti ir teismui pateikti duomenys yra pakankami išvadai, jog atsakovas (draudikas) atliko visus būtinus veiksmus ir visapusiškai ištyrė įvykio aplinkybes prieš priimdamas sprendimą atsisakyti išmokėti N. D. draudimo išmoką remiantis Taisyklių 17.3.1 punktu (Draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti jeigu: 13.3.1 draudėjas nevykdė 12.1.2-12.1.13, 12.2-12.4 punktuose numatytų pareigų). Byloje nustatytos aplinkybės taip pat paneigia Apeliantės teiginius, jog J. S. tinkamai įvykdė Draudimo sutarties sąlygas ir leidžia daryti priešingą išvadą, jog J. S. stengėsi nuslėpti tikrąsias autoįvykio priežastis, teikdamas prieštaringus parodymus. Galėdamas pasinaudoti telefonu ir apie įvykį pranešti policijai (Taisyklių 12.3.1) to nepadarė ir apie įvykį policijos neinformavo, iš įvykio vietos pasišalino be jokios aiškios priežasties. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog atsakovas (draudikas) netinkamai atliko pareigas numatytas Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 punkte ir nepagrįstai atsisakė sumokėti Apeliantei draudiminę apsaugą už sugadintą automobilį.

Atsižvelgiant į virš nustatytas aplinkybes ir konstatavus, jog šiuo atveju atsakovas (draudikas) tinkamai įvykdė pareigą numatytą draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 punkte, teisėjų kolegija atmeta Apeliantės argumentus, dėl apylinkės teismo netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos ir netinkamai vertintų įrodymų bei tariamai atsakovui (draudikui) palankia linkme aiškintų draudimo Taisyklių nuostatų ir tuo pagrindu padaryto Apeliantės, kaip vartotojos ir prisijungimo būdu sudariusios draudimo sutartį teisių pažeidimo, nes, kaip jau minėta pareiga įrodyti atsisakymo išmokėti draudimo išmoką pagrįstumą tenka būtent atsakovui (draudikui).

Nurodytais argumentais apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.