Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovei L. P., atsakovui E. S. ir jo atstovui advokatui D. Narmontui, trečiajam asmeniui R. P. ir BUAB Plusta bankroto administratoriaus KB Jonas sūnus įgaliotam asmeniui P. N.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. P. ieškinį atsakovui E. S. dėl 35 000,00 Lt skolos, 12 600,00 Lt delspinigių, 5 250,00 Lt palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovas E. S. 1999 m. lapkričio 22 d. Sutartimi, UAB ,,PLUSTA“ patalpose (Laisvės al. 16, Šeduva, Radviliškio rajonas), iš ieškovės L. P. pasiskolino 35 000 Lt (trisdešimt penkis tūkstančius litų), atsakovo E. S. žodžių teigimu, Sutarties 1 punktu, - UAB „PLUSTA“ apyvartinėms lėšoms.

Sutarties 2 punktu nustatyta, kad paskolos grąžinimo terminas - iki 2002 m. vasario 20 d.

Ieškovė L. P., suėjus paskolos grąžinimo terminui, 2002 m. kovo mėn. per keletą kartų iš UAB ,,PLUSTA“ parduotuvės kasos pasiėmė dalį (27 155,29 Lt) paskolos.

Su atsakovu E. S. nepavykstant susitarti gražiuoju dėl likusios dalies paskolos grąžinimo, akivaizdžiai mulkinant ieškovę, ieškovė L. P. 2002 m. spalio 18 d. raštišku Priminimu, pareikalavo grąžinti paskolą.

Atsakovas E. S. manomai siekdamas sukčiauti, 2002 m. spalio 22 d. Pareiškimu, kreipėsi į Radviliškio rajono policijos komisariatą pranešdamas, jog L. P. iš parduotuvės kasos prieš 7 mėnesius pasisavino 27 155,29 Lt. sumą. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 81-1-423-03.

2003 m. gegužės 20 d. ieškovė L. P. buvo priversta grąžinti UAB „PLUSTA“, prieš metus laiko sulaikytą dalį (27 155,29 Lt) paskolos.

Atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 81-1-423-03 buvo paskirta rašysenos ekspertizė, su tikslu nustatyti ar 1999 m. lapkričio 22 d. Sutartyje pasirašė atsakovas E. S. ar koks nors kitas asmuo. 2003 m. liepos 21 d. Ekspertizės akto Nr. 11-219 išvadoje buvo nurodyta, kad 1999 m. lapkričio 22 d. Sutartyje dėl pinigų skolinimosi, sudarytoje tarp ieškovės L. P. ir atsakovo E. S., po mėlynu antspaudu „Direktorius E. S.“ pasirašė E. S.

Radviliškio rajono apylinkės prokuratūros prokuroras L. R. 2007 m. kovo 7 d. nutarimu „Nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 81-1-936-04“ nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovo E. S. kaltę.

Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.871 str. I d. nurodo, jog fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė.

CK 6.873 str. 1 d. nustato, jog paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku.

CK 6.210 str. 1 d. nurodo, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas.

Vadovaujantis CK 6. 210 str. 1d. palūkanos sudaro 35 000 Lt_x 5% (3 m.) = 5 250 Lt.

CK 6. 71 str. 1 d. nustato, jog Netesybos - tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kuria skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai).

Vadovaujantis CK 6.71 str. 1 d., 1999-11-22 Sutarties 4 p. delspinigiai sudaro: 35 000 Lt x 0,2% (180 d.) - 12 600 Lt.

Neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 str. 1 d.). Civilinėje teisėje galiojanti onus prabandi taisyklė (LR CPK 12, 178 str.) nustato, jog atsakovo veiksmų neteisėtumą privalo įrodyti Ieškovas (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (Justitia, Vilnius. 2003, p. 336). Neteisėti atsakovo E. S. veiksmai pasireiškia tuo, jog atsakovas nuo 2002 m. kovo mėn. iki 2002 m. spalio 18 d. mulkino ieškovę vengdamas grąžinti likusią dalį paskolos, siekė susigrąžinti paskolos sutarties originalą, o supratęs, kad nepavyks apgaule užvaldyti paskolos sutarties originalo, iš vis pradėjo neigti buvus paskolintiems pinigams, po septynerių mėnesių melagingai apkaltino ieškovę L. P. pasisavinus dalį grąžintinos paskolos, apgaule ir melagingais tvirtinimais privertė ieškovę L. P. grąžinti į UAB „PLUSTA“ kasą, sulaikytą dalį paskolos.

Ieškovė L. P. šiuo metu yra dirbanti ir gauna minimalų atlyginimą, Jos vyras tretysis asmuo R. P. yra nedarbingas, gauna 370,58 Lt netekto darbingumo pensiją. Išmokėjus pagal 2010 m. gegužės 7 d. Pinigų paskolos sutartį grąžintinas sumas, būsto komunalinius mokesčius, būtiniausias pragyvenimo išlaidas, jokių pinigų nelieka.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.138 str., 6.2 str., 6.37 str., 6.38 str., 6.71 str., 6.189 str., 6.210 str., 6.245 str., 6.256 str. 6.258 str., 6.870 str., 6.872-6.874 str., Civilinio proceso kodekso 12 str., 144 str., 178 str., ieškovė teismo prašė:

1. Priteisti iš atsakovo E. S. 35 000 Lt (trisdešimt penkis tūkstančius litų) negrąžintos paskolos, 12 600 Lt delspinigių, 5 250 Lt palūkanų. Viso: 52 850 Lt (penkiasdešimt du tūkstančius aštuonis šimtus penkiasdešimt litų).

2. Teisminiam nagrinėjimui iš Radviliškio rajono policijos komisariato išsireikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagas Nr. 81-1-423-03; Nr. 81 -1-936-04.

3. Atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo dėl sunkios materialinės padėties iki sprendimo įsiteisėjimo dienos;

Teismas spręsdamas ieškovės ieškinio priėmimo klausimą 2011-03-29 nutartimi, atsižvelgiant į pateiktus ieškinio priedus, pasiūlė pastarajai pašalinti ieškinio trūkumus. Ieškovė 2011-04-15 pateikė teismui procesinį dokumentą atsisakydama pašalinti pateikto ieškinio trūkumus. Teismas 2011-04-18 nutartimi priėmė ieškovės ieškinį pagal jame suformuluotus reikalavimus atsakovui.

Pastarajame procesiniame dokumente ieškovė L. P. nurodė, kad Šiaulių miesto apylinkės teismas neįsigilinęs į ieškovės ieškinio esmę ir faktines aplinkybes, klaidingai pripažino esant ieškinys pareikštas ne tam asmeniui.

Ieškovė L. P. vykdydama įsakmų paliepimą pašalinti ieškinio trūkumus, tiksliau ir aiškiau išdėstydama faktines aplinkybes, paaiškina:

Atsakovas E. S., akivaizdžiai siekdamas apgauti ieškovę, 1999 m. lapkričio 22 d. Sutartimi, UAB „PLUSTA“ patalpose (Laisvės al. 16, Šeduva, Radviliškio rajonas), iš ieškovės L. P. pasiskolino 35 000 Lt (trisdešimt penkis tūkstančius litų), atsakovo E. S. žodžių teigimu, Sutarties 1 punktu, - UAB „PLUSTA“ apyvartinėms lėšoms. Tačiau iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 81-1-423-03, Nr. 81-1-936-04 matyti, kad pinigai į UAB „PLUSTA“ kasą užpajamuoti nebuvo, akivaizdu, kad atsakovas pasiskolino pinigus savo asmeniniams poreikiams tenkinti, t.y. eilinį kartą apgavo UAB „Plusta“ akcininkus, o šiuo atveju ieškovę L. P..

Kadangi ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 81-1-423-03, Nr. 81-1-936-04 pareigūnai nustatė civilinei bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, t. y. nustatė, jog UAB „Plusta“ direktorius (atsakovas) E. S. paskolintus pinigus sumoje 35 000 Lt nepanaudojo UAB „Plusta“ apyvartinėms lėšoms ir Radviliškio rajono apylinkės prokuratūra nurodė dėl skolos išieškojimo kreiptis civiline tvarka, ieškovė prašė teismo „Teisminiam nagrinėjimui iš Radviliškio rajono policijos komisariato išsireikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagas Nr. 81-1-423-03, Nr. 81-1-936-04“. T. y. teisminio įrodinėjimo civilinėje byloje dalyką pasirinko ikiteisminio tyrimo pareigūnų surinktus duomenis patvirtinančius, jog paskola buvo suteikta ne ribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui, o konkrečiai atsakovui E. S..

Remiantis išdėstytu, prašė laikyti, kad ieškovė L. P. įvykdė Šiaulių miesto apylinkės teismo paliepimą, patikslindama ieškinio aplinkybes ir įrodinėjimo dalyką bei ištaisė 2011 m. kovo 29 d. nutartyje nurodytus trūkumus.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovei ne kartą buvo siūloma kreiptis dėl teisinės pagalbos į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau ieškovė šiuos teismo pasiūlymus atmesdavo.

Ieškovė L. P. paneigdama atsakovo E. S. melą dėl 1999 m. sutartyse naudojamo atsakovo E. S. mėlynos spalvos vardinio spaudo naudojimo papildomai pateikia teismui 1998-06-11 Pirkimo- pardavimo sutartį, 1998-12-30 Turto draudimo polisą Nr. G 002988, 2000-10-23 Sutartį (be numerio), 2000-12-23 Turto draudimo polisą Ser. 006 Nr. G 008002; 2001-10-23 Turto draudimo polisą Ser. 006 Nr. B 018637, 2002-04-29 Panaudos sutartį. Šie papildomai pridedami įrodymai patvirtins, kad atsakovas E. S. 1998-2002 m. naudojo mėlynos spalvos vardinį spaudą, patvirtins, kad atsakovas savo vardintu spaudu ir parašu tvirtino dokumentus po surašytu tekstu lapo gale, ir dešiniame bei kairiame lapo krašte.

Ieškovei L. P. niekada nebuvo žinoma, kad atsakovas, UAB „Plusta“ direktorius E. S. pasirašinėtų ir dėtų UAB „Plūstos“, vardinius spaudus ant tuščių popieriaus lapų. Laikotarpyje nuo 1998 m. atsakovui E. S. dirbant UAB „Plūstos“ direktoriumi, ieškovei L. P., niekada neteko vykdyti kokio nors įpareigojimo „surašyto“ ant tuščio popieriaus lapo, tačiau patvirtinto įmonės bei direktoriaus spaudais, parašais. Niekada neteko matyti ar girdėti, kad tušti popieriaus lapai su UAB „PLUSTA“ direktoriaus E. S. parašais galėtų būti kaip nors naudojami kitų įmonės darbuotojų.

Sprendžiant įvairius su UAB „Plusta“ veikla susijusius klausimus, visi klausimai buvo iš anksto aptariami, suderinami iš anksto, o surašyti dokumentai, išreiškiantys šalių valią ar sutarties dalyką, šalių buvo tik pasirašomi dedant atitinkamus spaudus (taip buvo įprasta). Jokia kita praktika niekada nebuvo taikoma.

Tačiau ieškovei L. P. yra žinoma, kad atsakovas E. S. tyčia sunaikino UAB „Plusta“ apskaitos dokumentus nuo 1999 m. gegužės 4 d. iki 2001 m. liepos 31 d., perrašė visas UAB „Plusta“ kasos knygas (Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-43/2008).

Papildomai prašome išsireikalauti iš Šiaulių apygardos teismo baudžiamosios bylos medžiagą (numeris ieškovei nežinomas. 2006 m. vasario 9 d. nuosprendis. Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamosios bylos Nr. 1A-43/2008). Šioje baudžiamojoje byloje esančiais prejudicinę reikšmę turinčiais dokumentais ieškovė L. P. vadovausis įrodinėdama, jog atsakovas tyčia sunaikino buhalterinius dokumentus, pasisavino ieškovės 35 000 Lt sumą savo asmeniniams poreikiams tenkinti, piktnaudžiaudamas teise ir procesinėmis teisėmis, sukčiaudamas vengia grąžinti apgaulės būdu pasiskolintus pinigus.

Pasirengimo ir bylos nagrinėjimo metu ieškovei ne kartą buvo siūloma kreiptis dėl teisinės pagalbos į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, tačiau ieškovė šiuos teismo pasiūlymus atmesdavo.

Teismo posėdžio metu ieškovė pakartojo procesiniuose dokumentuose nurodytus motyvus ir aplinkybes bei prašė teismo jos ieškinį tenkinti visiškai. Taip pat ieškovė pateikė teismui pridėjimui prie bylos jos baigiamosios kalbos tekstą.

Aš jokių pinigų pagal Ieškovės pateiktą 1999 m. lapkričio 22 d. datuotą sutartį nesiskolinau nei sau, kaip fiziniam asmeniui, nei UAB ,,Plusta“ apyvartinėms lėšoms.

1999 m. dirbau UAB ,,Plusta“ direktoriumi. Ieškovė L. P. šioje bendrovėje tuo metu dirbo vedėja. Kadangi man, kaip bendrovės direktoriui, reikėdavo nuolat spręsti įvairius su bendrovės veikla susijusius klausimus, buvo įprasta, kad dažnai pasirašydavau ant tuščių popieriaus lapų ir juos paduodavau L. P. tam, kad kai manęs nėra, ieškovė L. P. galėtų tvarkyti bendrovės reikalus su tiekėjais ir t. t. Tuo metu L. P. pasitikėjau, ji yra mano žmonos sesuo, nemaniau, kad tuščius popieriaus lapus su mano parašais ji vėliau gali panaudoti nesąžiningiems, nusikalstamiems tikslams, šiuo konkrečiu atveju suklastojant 1999 m. lapkričio 22 d. sutartį.

Aš 1999 m. lapkričio 22 d. sutarties su Ieškove nesudarinėjau nei kaip fizinis asmuo, nei kaip UAB „Plusta“ direktorius, jokių pinigų iš L. P. nesiskolinau, apie 1999 m. lapkričio 22 d. sutartį sužinojau tik tada, kai L. P. pradėjo reikalauti grąžinti, neva skolą.

2004-09-07 L. P. iniciatyva Radviliškio rajono PK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 81-1-936-04, kurioje aš buvau įtariamas tuo, kad 1999 m. rudenį, Radviliškio r., Šeduvos m. UAB „Plusta“ administracinėse patalpose, apgaule, savo naudai, iš L. P. įgijau didelės vertės jai priklausantį svetimą turtą - 35 000 Lt, tuo nukentėjusiajai padarydamas 35 000 Lt žalą.

Radviliškio rajono apylinkės prokuratūra atlikusi ikiteisminį tyrimą byloje N r. 81 -936-04, nustatė, kad jokių duomenų, patvirtinančių, jog tarp manęs ir L. P. buvo sudaryta pinigų paskolos sutartis, nėra. Buvo konstatuota, kad 1999 m. lapkričio 22 d. sutartyje po antspaudu pasirašiau aš, tačiau ikiteisminio tyrimo metu, išnaudojus visas įstatyme numatytas galimybes, nebuvo paneigtos aplinkybės, kad aš dirbdamas UAB „Plusta“ direktoriumi pasirašinėdavau ant tuščių popieriaus lapų ir jokios paskolos sutarties nepasirašiau. Taipogi buvo konstatuota, kad jokių duomenų apie 35 000 Lt perdavimo man faktą nėra nustatyta. Ikiteisminis tyrimas mano atžvilgiu buvo nutrauktas.

Nepaisant to, ieškovė L. P. nesąžiningai vėl siekia praturtėti mano sąskaita ir teikia teismui sutartį, kurios ji žino, kad aš nesudarinėjau, žino, kad ji suklastota ir šį suklastotą dokumentą Ieškovė naudoja, tuo daro nusikaltimą.

Tą faktą, kad 1999 m. lapkričio 22 d. sutarties dėl 35 000 Lt paskolos su ieškove L. P. aš nesudariau, kad ši sutartis yra suklastota, patvirtina tai, kad ant šios Sutarties yra uždėtas mėlynos spalvos vardinis spaudas, kurio spalva neatitinka tais metais bendrovėje naudojamo spaudo spalvos. Sulyginus 1999 metais sudarytus (surašytus) bendrovės dokumentus, matosi, kad 1999 m. lapkričio mėnesį buvo naudojamas juodos, o ne mėlynos spalvos vardinis spaudas.

Šiam faktui pagrįsti teismo prašysiu iš bankrutuojančios UAB „Plusta“ administratoriaus KB „Jonas ir sūnūs“ išreikalauti bendrovės dokumentus - bylas Nr. 49, 50, 51, 52, 53, 54, 55, 56, 57, 58, 59, 60, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 68, 69. Šiose bylose esantys dokumentai patvirtins mano nurodomas aplinkybes dėl spaudo spalvos, bei iš dokumentų matysis, kada iš tikrųjų pasikeitė bendrovėje naudojamo vardinio spaudo spalva.

UAB „Plusta“ spausdintuvas nespausdino tokiu šriftu, kokiu yra surašyta Ieškovės pateikta sutartis. Sutarties teksto braižas sutinka su raštais, spausdintais Ieškovės asmeniniu spausdintuvu. Tai taip pat rodo, kad Ieškovė užspausdino ant tuščio lapo su mano parašu tekstą.

Atkreiptinas dėmesys į mano parašo ir vardinio spaudo vietas - kažkodėl mano parašas yra lapo gale, krašte, tuo tarpu vardinį spaudą siekta priderinti prie L. P. vardinio spaudo vietos, kad mano vardinis spaudas būtų žemiau tiesiai po L. P. vardiniu spaudu.

Nors, kaip minėjau, 1999 m. lapkričio 22 d. sutarties nesudariau, atkreiptinas dėmesys ir į procesinius aspektus.

Iš Ieškovės pateiktos sutarties matyti, kad pinigai skolinami UAB „Plusta“, o ne man, todėl šioie byloje aš nesu tinkamas atsakovas. Delspinigius įsipareigoja mokėti taip pat bendrovė, tai yra UAB Plusta.

Ieškovės L. P. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės L. P. atsakovui E. S. bylinėjimosi išlaidas.

Iš UAB „Plusta“ bankroto administratoriaus KB „Jonas ir sūnūs“ (adresas Tilžės g. 80B-4, LT-78132, Šiauliai) išreikalauti UAB „Plusta“ dokumentus - bylas Nr. 49, 50, 51, 52, 53, 54, 55, 56, 57, 58, 59, 60, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67. 68, 69.

Jokia kita praktika niekada nebuvo taikoma. Tiesa yra ta, kad darbo eigoje, kada dirbau UAB „Plusta“ direktoriumi, o ieškovė dirbo UAB „Plusta“ parduotuvės vedėja, palikdavome vienas kitam tuščius popieriaus lapus su savo parašais. Kaip to įrodymą pateikiu tuščią popieriaus lapą, kuriame yra tik ieškovės bei mano vardai, pavardės, mūsų parašai ir ieškovės asmens kodas.

Pateikiu dokumentus, iš kurių matyti, kad dėl sutarties, datuotos 1999-11-22, suklastojimo fakto kreipiausi į teisėsaugos organus, jiems detaliai aiškinau su tuo susijusias aplinkybes. Šie dokumentai yra reikšmingi, kadangi rodo, jog aš siekiau, kad suklastojimo faktas būtų išaiškintas, tokiu būdu kartu ir viešas interesas apgintas.

Teismo prašau, vadovaujantis CPK 95 straipsnio 2 dalimi, ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis nesąžiningai pareiškiant man ieškinį skirti piniginę baudą, kurios dydis nėra svarbus, kiek svarbu, kad nesąžiningai besielgiantis asmuo suprastų, jog toks elgesys negali būti toleruojamas.

Už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei L. P. paskirti piniginę baudą.

Iš ieškovės L. P. man priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismo posėdžio metu atsakovas ir jo atstovas pakartojo procesiniuose dokumentuose nurodytus atsikirtimus ir prašė teismo ieškovės ieškinį atmesti visiškai.

Trečiasis asmuo R. P. teismo posėdžio metu prašė teismo ieškovės ieškinį tenkinti visiškai dėl šių motyvų:

1. teigė, kad ieškovė pinigus paskolino atsakovui per 2 kartus bendroje 35 000 lt sumoje. Pinigai buvo paskolinti dėl to, jog bendrovei trūko pinigų, nors prekės buvo perkamos konsignacijai, tačiau tiekėjai reikalavo atsiskaityti. Be to buvo vykdomos statybos, nes buvo dengiamas bendrovės pastato stogas.

2. pripažino, kad pinigų perdavime nedalyvavo, tačiau suvokė, jog pinigai buvo skolinami atsakovui. Mano, kad pinigai buvo užpajamuoti, tačiau kadangi atsakovas sunaikino dalį bendrovės buhalterinių dokumentų, dėl to jam buvo iškelta baudžiamoji bylą ir jis nuteistas. Tai, jog pinigai buvo reikalingi bendrovei patvirtina ir kitos paskolos sutartys.

3. nurodė, kad paskolos sutartis nėra suklastota, o ją sudarant buvo pasitikima atsakovu. Nesutarimai su atsakovu prasidėjo tik 2002-2003 metais. Teigė, jog paskolos sutartį surašė pats atsakovas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės ieškinys atmestinas.

Iš bylos duomenų seka, kad šalių teisiniai santykiai dėl paskolos atsirado 1999-11-22, tai yra dar galiojant 1964 metų Civilinio kodekso nuostatoms. Todėl remiantis civilinių teisinių santykių skaidymo principu, jeigu civiliniai teisiniai paskolos santykiai tarp ieškovės ir atsakovo atsirado iki naujojo 2000 metų CK įsigaliojimo, tuomet teismas, spręsdamas ginčą, vadovaujasi ne tik 1964 m. CK, bet ir 2000 m. CK normomis (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis).

Taip pat pastebėtina, kad CPK 182 straipsnio 1d. 3 p. nustatyta, jog įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam civilines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų civilinių teisinių pasekmių (prejudicinis faktas). Tačiau pagal CPK 182 straipsnio 1d. 3p. prasmę civilinę bylą dėl teisiamojo veiksmų kilusių civilinių teisinių padarinių nagrinėjantis teismas nenustatinėja tik dalies teismo nuosprendžiu nustatytų faktų, t.y. nenustatinėja faktų, ar buvo padaryti veiksmai, kurie konstatuoti nuosprendžiu, ir ar juos padarė nuteistasis. Kiti faktai, nesusiję su nusikalstamais veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą gali būti ginčijami ir teismas turi teisę juos kitaip nustatyti.

Susiklosčiusi Lietuvos teismų praktika patvirtina, kad pagal CPK 182 straipsnio 1d. 3p. nuostatą teismo nuosprendis civilinėje byloje turi ribotą prejudicinę galią. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas teismo nuosprendžiu tais atvejais, kai sprendžiamas klausimas dėl faktų, kurie baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo nebuvo nagrinėti ir vertinti. Baudžiamojoje byloje teisiamojo asmens veiksmai vertinami baudžiamosios atsakomybės požiūriu. Tuo tarpu civilinėje byloje asmens veiksmai vertinami civilinės atsakomybės požiūriu. Baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Todėl baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės požiūriu - neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje numatytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius. Šios aukščiau paminėtos nuostatos taikytinos vertinant į bylą pateiktą Šiaulių apygardos teismo 2006-02-09 teismo nuosprendį (b.b. Nr. 1-12-300-2006) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008-04-01 nuosprendį (b.b. Nr. 1A-43/2008).

Atskirai pažymėtina, kad faktai, nustatyti administracinių institucijų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtais sprendimais, nutarimais ir kitais teisiniais aktais, prejudicinės galios neturi ir vertinami kaip rašytiniai įrodymai. Šios nuostatos taikytinos vertinant byloje pateiktą Radviliškio raj. apylinkės prokuratūros 2008-06-16 nutarimą (b.b. Nr. 81-1-936-04).

Nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl paskolos grąžinimo L. P. civilinių teisinių pasekmių prasme svarbu yra nustatyti ir įvertinti ne tik ikiteisminio tyrimo pareigūnų, bet ir atsakovo E. S. veiksmus (baudžiamoji byla Nr. 81-1-936-04). Iš minėtoje baudžiamojoje byloje priimto nutarimo matyti, kad E. S. veiksmai dėl 35 000 Lt paskolos buvo siejami su LR BK 182 str. 2d. normos nuostata. Tačiau prokuroro minėtame nutarime nurodytas motyvas, kad paskolos santykiai susiklostė tarp giminių, daugiau deklaratyvus, nei paremtas įrodymais. Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnams nepavyko atsakovo veiksmuose nustatyti nusikaltimo sudėties ir dėl to pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, tačiau kaip jau aukščiau minėta tokie atsakovo veiksmai turi būti vertinami ne tik baudžiamosios, bet ir civilinės teisės požiūriu ir dėl to gali sukelti skirtingus teisinius padarinius.

Atskirai pastebėtina, kad vertinant šalių teisinius santykius spręstinas klausimas dėl atsakovo ne tik kaip bendrovės akcininko, bet ir jo kaip bendrovės vadovo civilinės atsakomybės CK 2. 50 str. 3d., CK 1. 136 str. 2d., 6.2 str., 6. 245 str. 5d. nuostatų pagrindu. Tačiau ginčo atveju tokios atsakomybės klausimas iš esmės nesvarstytinas, kadangi ieškovė byloje reiškia reikalavimą atsakovui kaip fiziniam asmeniui, o ne kaip vadovui ar akcininkui.

Dėl 1999-11-22 sutarties sampratos, jos galios ir šalių teisinio statuso.

Sutartis yra dviejų arba daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti arba nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas arba keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui arba asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (arba susilaikyti nuo jų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę (CK 6.154 str. 1 d.).

Kaip ir bet kuris sandoris, sutartis yra jos šalių valios išraiška. Sutartis yra viena reikšmingiausių priemonių jos šalių tam tikriems interesams suderinti. Sutartimi yra įforminami turtiniai ir kai kurie neturtiniai fizinių asmenų, juridinių asmenų bei fizinių ir juridinių asmenų santykiai. Dažniausiai sutartys sudaromos siekiant sukurti teisinius santykius, rečiau - juos pakeisti arba panaikinti. Sutarties pagrindu fiziniai asmenys disponuoja savo turtu. Sutartys yra verslo pagrindas, visuomenės materialinių vertybių naudojimo pagrindas ir t. t. Tuo pat metu sutarties vertybės egzistuoja tiek, kiek sutartyje yra atspindėta jos šalių laisva valia, tikrieji ketinimai.

Ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad kartu su atsakovu ir kitais artimais giminaičiais (vyru ir seserimi), kaip verslo partneriai (akcininkai) sukūrė UAB Plusta (šiuo metu įmonei suteiktas bankrutuojančios įmonės statusas). Bendrovės veiklai jie įsigijo patalpas esančias Laisvės a., Šeduva, Radviliškio rajonas, kuriose vykdė mažmeninę prekybą. Tačiau trūkstant pinigų įmonės apyvartinėms lėšoms, jie turėjo jų skolintis. Ieškovė teigė, kad per du kartus ir ji skolino 35 000 Lt, kurie buvo reikalingi bendrovės reikmėms. Teigė, jog 1999-11-22 sutartį surašė atsakovas ir padavė jai pasirašyti (b.l.8). Ieškovė pripažino, kad paskolintus pinigus siekė susigrąžinti paimdama iš bendrovės kasos 27 155 Lt sumą, tačiau jai siekiant susigrąžinti ir likusią paskolos dalį, atsakovas kreipėsi į teisėsaugos įstaigą dėl pinigų pasisavinimo. Dėl to ieškovė buvo priversta grąžinti bendrovei paimtą pinigų sumą. Nuo tada atsakovas ėmė neigti paskolos faktą. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu atlikus rašysenos ekspertizę buvo nustatyta, kad 1999-11-22 sutartyje yra pasirašęs pats atsakovas (b.l.42, 44 - 45). Vėliau atsakovas ėmė teigti, kad jis tėra tik pasirašęs ant tuščio lapo, nesant jame jokio teksto. Kadangi atsakovas buvo nuteistas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-43/2008, dėl to laiko, jog 2006-02-09 ir 2008-04-01 teismo nuosprendžiais yra nustatyti prejudiciniai faktai, kuriais turi remtis ir teismas nagrinėjantis jos civilinį ieškinį. Atsikirsdama į atsakovo pateiktą teismui lapą be teksto su jos ir atsakovo parašais, ieškovė teigė, kad šis rašytinis įrodymas esąs suklastotas. Jai nesuprantama, kodėl atsakovas šio dokumento nepateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnams, kuomet buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 81-1-936-04. Atsakovė į teismą kreipėsi tik daugiau nei po dešimties metų, kadangi ilgai vyko ikiteisminiai tyrimai.

Visuma aukščiau nurodytų aplinkybių leidžia teismui konstatuoti, kad ginčo šalis siejo verslo santykiai, paremti šalių giminyste ir pasitikėjimu. Nors atsakovas teigia, jog ieškovės pateikta paskolos sutartis esanti suklastota, tačiau teismas tokius jo teiginius atmeta kaip neįrodytus. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas tiek į sutartį, kuri yra galiojanti kol ji nenuginčyta, tiek ir į kitas šioje bei kitose bylose nustatytas aplinkybes, dėl kurių teismas irgi žemiau pasisako. Pirmausia, pažymėtina, kad teismo ekspertų ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, jog sutartyje pasirašė pats atsakovas (b.l.44-45). Antra, tai, kad atsakovas pateikė teismui kitą rašytinį įrodymą, jog remiantis bendrovės akcininkų pasitikėjimu buvo pasirašoma ant lapų be teksto, nedaro 1999-11-22 paskolos sutarties negaliojančia (b.l. 8,87). Trečia, atsakovas nepateikė teismui įrodymų, o teismas bylos nagrinėjimo metu jų irgi nenustatė, kad sutarties tekstas yra suklastotas. Ketvirta, atmestinas ir atsakovo argumentas, kad jo vardinio spaudo sutarties sudarymo momentu spalva buvo juoda, kadangi tai neturi įtakos sutarties galiojimui.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi įstatymo galią sutarties šalims (CK 6.189 str. 1 d.). Tai reiškia, kad kaip visi asmenys privalo laikytis įstatymų, nustatančių visiems privalomas elgesio taisykles, taip ir šalys privalo laikytis savo sudarytos sutarties, joje numatytų taisyklių. Šalys sutartyje nustato tik sau privalomas elgesio taisykles, bet negali nustatyti arba apriboti kitų asmenų, nesančių sutarties šalimis, teisių ir pareigų, išskyrus įstatymo numatytas.

Paprastai šalių teisės ir pareigos pagal sudarytą sutartį atsiranda nuo jos sudarymo momento arba nuo momento, kuris nurodytas sutartyje ir paprastai orientuotas į ateitį. Bet šalys gali nustatyti, kad sutartis yra taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems santykiams (CK 6.189 str. 2 d.). Paprastai sutartis baigiasi tinkamai ją įvykdžius. Bet sutartyje arba įstatymuose gali būti numatyta, kad sutarties galiojimo termino pabaiga reiškia ir šalių prievolių pabaigą pagal sutartį (CK 6. 189 str 3 d.), t. y. šalys gali ir nesieti sutarties pabaigos su jos įvykdymu, o susieti su galiojimo termino pabaiga arba tokio termino pabaiga gali būti numatyta įstatyme. Dėl to teismas konstatuoja, kad sudaryta sutartis yra galiojanti it turi būti vykdoma.

Sutartis yra pagrindinis civilinių teisinių santykių modelis. Todėl jos šalimis gali būti visi civilinių teisinių santykių dalyviai: tiek fiziniai, tiek viešieji bei privatieji juridiniai asmenys. Civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, sutarties laisvės ir kitais civilinių teisinių santykių reglamentavimo principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnyje, todėl visi nurodyti subjektai iš esmės turi vienodas galimybes pasirinkti vienokį ar kitokį sutarties modelį.

Kadangi sutartis yra šalių suderintos valios išraiška, tai tikrąją savo valią gali išreikšti tik teisnūs ir veiksnūs asmenys. Teisnumo ir veiksnumo turinį konkrečiuose sutartiniuose santykiuose lemia civilinių teisinių santykių subjektų įvairovė. Taigi teisnumo ir veiksnumo turinys priklauso nuo to, ar sutartiniuose santykiuose dalyvauja fizinis ar juridinis asmuo; savo ruožtu kalbant apie juridinių asmenų teisnumo turinį svarbu, ar tai viešas ar privatus juridinis asmuo, ar tai pelno siekiantis ar nesiekiantis juridinis asmuo ir pan. Tam tikrais atvejais tai lemia ir subjektų gebėjimą būti vienokių ar kitokių sutartinių santykių dalyviais. Pavyzdžiui, pagal Akcinių bendrovių įstatymo (1994-07-05, Nr. I-528, akto redakcija, galiojusi nuo 1999-10-15 iki 2000-02-23) 13 str. 2d. 6 p. bendrovė, kaip privatus juridinis asmuo galėjo sudaryti su akcininkais paskolos sutartis, tačiau neturėjo teisės jiems įkeisti savo turto. Iš to seka, kad atsakovas E. S. veikdamas bendrovės vardu kaip įgaliotas asmuo (direktorius) pagal suteiktus įgaliojimus turėjo teisę su akcininke (ieškove L. P.) sudaryti 1999-11-22 paskolos sutartį. Savaime supranta, kad įstatymo leidėjas dėl įvairių priežasčių gali riboti vienų arba kitų subjektų galimybes būti konkrečios sutarties dalyviu. Tai priklauso nuo sutarties rūšies, turinio, tikslų. Tačiau ginčo atveju tokiu aplinkybių nenustatyta.

Todėl teismas atsižvelgiant į aukščiau nurodytus teisinius argumentus konstatuoja, kad 1999-11-22 yra sudaryta kaip paskolos sutartis tarp akcininkės (ieškovės) L. P. iš vienos pusės ir UAB Plusta direktoriaus (atsakovo) E. S. iš kitos pusės. Teismas tokia išvada daro atsižvelgdamas tiek į sutarčių aiškinimo taisykles, tiek į sutarties turinį, tiek ir į kitas byloje nustatytas aplinkybes.

Dėl 1999-11-22 sutarties turinio ir jos aiškinimo.

Sudarydamos sutartį šalys susitaria dėl įvairių tarpusavio teisių ir pareigų. Sutartyje šalys numato sutarties objektą, kainą, aptaria kokybės klausimus, atsiskaitymo tvarką, ginčų sprendimo būdus ir t. t., t. y. pačios sau susikuria normas, kurių privalo laikytis. Tai yra sutarties sąlygos.

Teisės doktrinoje sutarties sąlygas įprasta skirstyti į esmines, įprastines ir atsitiktines.

Esminės sąlygos yra tokios sąlygos, kurios būtinos ir pakankamos tam, kad sutartis būtų sudaryta ir sukurtų šalims teises ir pareigas. Sutartis nebus laikoma sudaryta, kol nebus suderintos visos esminės sutarties sąlygos. Todėl labai svarbu nustatyti, kokios konkrečios sutarties sąlygos yra esminės.

Pirmiausia, esmine kiekvienos sutarties sąlyga yra laikytinas jos dalykas. Jei dėl jo šalys nesusitarė, nėra ir sutarties. Tačiau, vien tik dalyko nurodymas sutartyje ne visada yra pakankamas pagrindas pripažinti sutartį galiojančia. Iš šalių sudarytos paskolos sutarties matyti, kad šalys susitarė dėl 35 000 Lt paskolos UAB Plusta apyvartinėms lėšoms. Nors ieškovė bendrovei paskolintą pinigų sumą deklaravo tik 2005 metais, tačiau šį aplinkybė irgi nepaneigia pačio paskolos fakto (b.l. 42).

Antra, esminėmis sutarties sąlygomis yra laikytinos sąlygos, kurios įstatyme arba kitame teisės akte nurodytos kaip esminės. Paskolos sutarties atveju tai paskolos davėjo įsipareigojimas paskolos gavėjui perduoti sutartyje nurodytą pinigų.

Trečia, esminėmis sąlygomis pripažįstamos sutarties sąlygos, kurios yra privalomos konkrečioms sutarčių rūšims, be kurių tokios sutartys negalėtų egzistuoti. Paskolos atveju kuomet sutartis laikoma realine, šis sandoris įsigalioja tik nuo pinigų perdavimo momento.

Paskolos sutartis įformina ekonominius santykius. Tokiu atveju kalbama apie atlygintiną tam tikro turto perdavimą numatant sąlygą grąžinti perduoto turto ekvivalentą (paprastai drauge su tam tikru atlygiu), kitaip tariant - apie kredito suteikimą ekonomine prasme. Todėl paskolos sutartį galima laikyti viena iš civilinių teisinių kreditavimo formų.

Pagal paskolos sutartį viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų (paskolos) sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.).

Paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.), o tai reiškia, kad paskolos davėjo neįmanoma priversti duoti paskolą, nes pažadas suteikti paskolą neturi juridinės galios. Taigi savo juridine prigimtimi paskolos sutartis yra realinė ir vienašalė sutartis. Nors atsakovas neigia paskolos sutarties sudarymo ir pinigų perdavimo faktą, tačiau atsižvelgiant į jo atžvilgiu Šiaulių apygardos teisme 2006-02-09 priimtą nuosprendį, jau yra nustatyta, kad jis įvykdė nusikalstamą veiką numatytą BK 323 str. 1d., todėl minėti jo motyvai atmestini (CPK 182 str. 1d. 3p.)

CK normos, reguliuojančios paskolos sutarties teisinius santykius, neapibrėžia subjektinės dalyvių sudėties. Paskolos sutarties šalimis (subjektais, dalyviais) gali būti bet kurie civilinės teisės subjektai - fiziniai arba juridiniai asmenys. Veiksnūs fiziniai asmenys gali sudaryti paskolos sutartis savarankiškai arba per sutartinius atstovus. Juridiniai asmenys gali sudaryti paskolos sutartis, jei: a) paskolų gavimo arba išdavimo tos kategorijos juridiniams asmenims nedraudžia įstatymai; b) juridinio asmens įstatai nedraudžia išduoti ir gauti paskolas; c) gauta paskola panaudojama įstatiniais tikslais.

Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad bendrovės teisės aktai draudė jam sudaryti paskolos sutartis. Dėl to teismas konstatuoja, kad ieškovė 1999-11-22 paskolos sutartimi perdavė UAB Plusta ir jos vadovui (direktoriui) E. S. 35 000 Lt sumą. Tokia teismo išvada remiasi ne tik galiojančia paskolos sutartimi, bet ir minėtu prejudiciniu faktu, kad atsakovui E. S. būnant UAB Plusta direktoriumi, dėl jo paties kaltų veiksmų, buvo apgaulingai vedama minėtos bendrovės buhalterinė apskaita. Atskirai pastebėta, kad baudžiamosios teisės požiūriu as­mens veiksmai gali būti teisėti, kuomet nekyla baudžiamoji atsakomybė (b.b. Nr. 81-1-936-04), tačiau civilinės teisės požiūriu jie bus neteisėti ir sukels civilinę atsakomybę (CK 2. 50 str. 3d.). Ginčo atveju būtent tokie atsakovo veiksmai suponuoja jo kaip buvusio UAB Plusta vadovo, o ne kaip fizinio asmens civilinę atsakomybę.

Paskolos dalyką sudarantis turtas nuo jo perdavimo paskolos gavėjui momento tampa paskolos gavėjo nuosavybe. Šis turtas gali būti paskolos gavėjo kreditorių išieškojimo objektu. Paskolos davėjas praranda bet kokias teises į paskolintą turtą ir gali reikalauti, kad būtų grąžintas tik ekvivalentiškas, o ne konkretus paskolintasis turtas. Remiantis paminėtu darytina išvada, kad pirmiausia, ieškovė turi reikalavimo teisę ne tik UAB Plusta, bet ir buvusiam jos vadovui E. S..

Atskirai pažymėtina, paskolos sutartis yra sudaryta paprasta rašytine forma, kas atitiko ir tuo metų galiojusio 1964 m. CK 43 str. 1d. 1p. reikalavimą. Paskolos sutartis priskiriama prie vienašalių sutarčių, nes pareigos, išplaukiančios iš šios sutarties, tenka tik paskolos gavėjui, o paskolos davėjas paskolos sutarties pagrindu įgyja reikalavimo teisę (susigrąžinti paskolinto turto ekvivalentą su arba be atlygio už paskolą).

Pirmoji paskolos gavėjo pareiga - grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 str. 1 d.). Šalys 1999-11-22 paskolos sutartyje numatė, kad paskolos grąžinimo terminas yra 2002 m. vasario 20 d. Jeigu sutartis nenumato kitaip, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento (taigi tokiu momentu negalima laikyti paskolos sumos nurašymo nuo paskolos gavėjo sąskaitos arba sumos pervedimo į korespondentinę banko, aptarnaujančio paskolos davėją, sąskaitą momento). Kadangi byloje nėra duomenų, jog bendrovė būtų grąžinusi paskolą ieškovei, todėl paskolos gavėjui kyla ir su paskolos laiku negrąžinimu susijusios teisės pasekmės. Iki šio momento paskolos gavėjo pareigos paskolos davėjui išlieka visos, skaičiuojami delspinigiai ir kt. Šalys paskolos sutartimi numatė, kad bendrovei laiku negrąžinus paskolintų pinigų, paskolos gavėjas privalo mokėti ir 0,2 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pradelstą dieną nuo negrąžintos sumos. Teismas pripažįsta šį ieškovės reikalavimą bendrovei pagal sutartį teisėtų, tačiau plačiau nepasisako nei dėl jo dydžio, nei dėl kitų su šiuo reikalavimu susijusių aplinkybių.

Pastebėtina, kad paskolos santykiai gali būti atlygintiniai arba neatlygintiniai. Jeigu konkreti paskolos sutartis šio klausimo nereglamentuoja, preziumuojama, kad paskolos sutartis, kurios dalykas - pinigai, yra atlygintinė. Tokia sutartimi laikytina ir šalių 1999-11-22 sudaryta paskolos sutartis.

Kita paskolos gavėjo pareiga - sumokėti palūkanas už naudojimąsi atlygintinės paskolos dalyku. Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydis ir mokėjimo tvarka paprastai nustatoma paskolos sutartyje. Palūkanų dydis nustatomas kaip paskolos sumos dalis (procentas). Jeigu sutartyje nėra nustatytas palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios arba verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu; palūkanos mokamos kas mėnesį, kol grąžinama paskolos suma. Pabrėžtina, kad jeigu sutartyje nenumatyta kitaip, palūkanos mokamos ne iki sutartyje numatyto paskolos grąžinimo termino, o iki faktinio piniginės prievolės įvykdymo dienos. Vienas iš ieškovės reikalavimų yra susijęs ir su palūkanų priteisimu remiantis CK 6. 210 str. 1d. nuostata, kuris irgi laikytinas neprieštaraujančiu įstatymui.

Įstatymas numato ir sankcijos už neįvykdytą paskolos sutartį taikymą. Todėl praleidęs paskolos grąžinimo terminus paskolos gavėjas paskolos davėjui moka palūkanas pagal CK 6.210 straipsnyje nustatytas bendras taisykles, numatančias palūkanas už termino įvykdyti bet kurią piniginę prievolę praleidimą (t. y. penkių procentų metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, o jei abi sutarties šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys, - šešių procentų metines palūkanas), jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Palūkanos, kaip sankcija už praleistą terminą, skaičiuojamos tik nuo pagrindinės paskolos sumos ir tik tais atvejais, kai tai numatyta paskolos sutartyje - taip pat ir nuo palūkanų už naudojimąsi paskola. Taigi pagal bendrą taisyklę bendrą sumą, kurią paskolos gavėjas, praleidęs paskolos grąžinimo terminą, privalo sumokėti paskolos davėjui, sudaro:

paskolos suma;

palūkanos, kaip sankcija už praleistą paskolos grąžinimo terminą, skaičiuojamos nuo dienos, kai paskola turėjo būti grąžinta, iki jos faktinio grąžinimo dienos;

palūkanos už naudojimąsi paskola apskaičiuojant viso faktinio naudojimosi paskola laikotarpio palūkanas.

Palūkanos, kaip sankcija už praleistą terminą, mokamos nepaisant to, ar paskolos gavėjas, praleidęs pagrindinės paskolos sumos grąžinimo terminą, mokėjo palūkanas už naudojimąsi paskola, laikydamasis tvarkos ir terminų, nustatytų paskolos sutartyje arba įstatyme.

Jeigu paskolos šalys sutartyje susitaria dėl skolos grąžinimo dalimis, paskolos gavėjui laiku nesumokėjus eilinės paskolos sumos dalies, paskolos davėjas įgyja teisę reikalauti grąžinti visą likusią sumos dalį prieš terminą drauge su priklausančiomis palūkanomis (CK 6.874 str. 2 d.). Teismas ieškovės reikalavimą pagal paskolos sutartį sumokėti jai palūkanas laiko teisėtu ir pagrįstu.

Dėl paskolos sutarties užginčijimmo.

Paskolos gavėjas gali užginčyti paskolos sutartį įrodydamas, kad jis faktiškai negavo pinigų ar daiktų arba gavo mažiau, nei nurodyta paskolos sutartyje. Šiuo atveju ypač svarbu, ar sudarant paskolos sutartį laikytasi formos reikalavimų. Jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinė, pagal bendrą taisyklę - ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais neleidžiama (išskyrus atvejus, numatytus CK 1.93 str., taip pat jei sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių).

Jeigu įrodoma, kad paskolos sutarties dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis laikoma nesudaryta. Jei įrodoma, kad paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų arba daiktų, paskolos sutartis laikoma sudaryta tik dėl faktiškai gautos pinigų sumos arba daiktų.

CK numato galimybę sudaryti tikslinės paskolos sutartį, kuri nustato paskolos panaudojimo griežtai nustatytais tikslais sąlygą (kitaip tariant, tikslinės paskolos sutarties atveju, be prievolių grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas, paskolos gavėjas įgyja ir trečią pareigą - panaudoti paskolą sutartyje nustatytais tikslais). Šiam tipui priklauso paskolos sutartys, sudaromos konkrečiam turtui įsigyti. Šiuo atveju sutartyje numatomos priemonės, kuriomis naudodamasis paskolos davėjas gali kontroliuoti, ar paskolos gavėjas tikslingai naudoja paskolą (o paskolos gavėjas įgyja ketvirtą prievolę - suteikti paskolos davėjui tikslingo paskolos panaudojimo kontrolės galimybę). Jeigu paskolos gavėjas trukdo paskolos davėjui naudotis šiomis priemonėmis, taip pat jeigu paskola naudojama ne pagal tikslinę paskirtį, paskolos gavėjas įgyja teisę reikalauti, kad paskolos gavėjas grąžintų paskolos sumą prieš terminą drauge su priklausančiomis palūkanomis, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.877 str.). Ginčo atveju nustatyta, kad ieškovė paskolą suteikė UAB Plusta apyvartinėms lėšoms. Pagal šalių ir bylos dalyvio trečiojo asmens paaiškinimus nustatyta, kad dalykiški verslo dalyvių santykiai nutrūko 2002 metų pradžioje, kuomet ieškovė savavališkai iš bendrovė kasos buvo paėmusi 27 155 Lt sumą. Tačiau kaip jau minėta baudžiamojoje byloje Nr. 1-12-300-2006 nustatyta, kad atsakovas būdamas UAB Plusta direktoriumi apgaulingai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl ko buvo trukdoma iš dalies nustatyti šios įmonės ūkinės, finansinės būklės rezultatus, o būtent tyčia sunaikino apskaitos dokumentus. Dėl to teismas konstatuoja, kad tik ne tik dėl atsakovo nusikalstamų veiksmų kyla jo kaip bendrovės vadovo atsakomybė civilinės teisės požiūriu, bet ir dėl jo padarytų nusikalstamų veiksmų, nėra galimybės nustatyti, kaip buvo panaudotos iš ieškovės pasiskolintos piniginės lėšos.

Sutarties vykdymas.

Sutarties įvykdymas yra sutarties sąlygų įgyvendinimas, kai sutarties šalys pasiekia tą rezultatą, kurio tikėjosi sudarydamos sutartį. Nagrinėjant sutarties institutą svarbu nustatyti: 1) kokie yra sutarties vykdymo principai; 2) ar sutartį turi įvykdyti pati šalis, ar tai gali padaryti ir kitas asmuo; 3) kaip nustatyti sutarties vykdymo vietą ir laiką, jeigu šalys šių klausimų sutartyje neaptarė; 4) pagal kokius kriterijus nustatoma parduodamų daiktų bei suteikiamų paslaugų ir atliekamų darbų kokybė, jeigu šalys šių klausimų sutartyje neaptarė; 5) kokia valiuta gali šalys vykdyti tarpusavio atsiskaitymus; 6) ar gali šalis sustabdyti savo sutartinių prievolių vykdymą, jeigu kita sutarties šalis savo prievolių nevykdo; 7) ar galima atsisakyti vykdyti sutartį, jeigu ją sudarius iš esmės pasikeičia aplinkybės ir įvykdyti sutartį darosi sunku arba apskritai neįmanoma.

CK 6.200 straipsnyje įtvirtinti sutarčių vykdymo principai: 1) tinkamo ir sąžiningo vykdymo; 2) bendradarbiavimo (kooperacijos); 3) ekonomiškumo; 4) maksimalių pastangų sutarčiai įvykdyti, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo.

Pagal bendrą taisyklę šalys turi įvykdyti sutartį iš karto, t. y. tuo pačiu metu. Bet iš įstatymo, šalių sudarytos sutarties, pačios sutarties prigimties arba konkrečių aplinkybių gali išeiti, kad sutartis vykdytina dalimis. Iš šalių 1999-11-22 sudarytos paskolos sutarties seka, kad ji turėjo būto įvykdyta iki nurodyto termino (sutarties 2 punktas). Aplinkybių dėl ko bendrovė negalėjo įvykdyti prievolės irgi nenustatyta. Be to sutarties vykdymo laikotarpiu neatsirado force majeure (nenugalimos jėgos) aplinkybių, dėl ko sutarties vykdymas galėjo būti atidėtas tam tikram laikotarpiui (CK 6. 212 str. 2 d.).

Tam tikrais atvejais vykdant sutartį gali atsirasti sunkumų, dėl kurių sutarties vykdymas joje numatytomis sąlygomis prieštarautų protingumo, sąžiningumo, teisingumo arba šalių (vienos iš jų) teisėtų lūkesčių principams. Tačiau sutarties vykdymą varžančios aplinkybės turi ne tik iš esmės sunkinti sutarties vykdymą, bet ir atitikti keturis CK 6.204 straipsnyje nurodytus kriterijus: 1) aplinkybės, dėl kurių sutartį vykdyti tampa labai sudėtinga ar neįmanoma, atsiranda arba nukentėjusiajai šaliai tampa žinomos sudarius sutartį; 2) tų aplinkybių nukentėjusioji šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusioji šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusioji šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos. Remiantis paminėtu teismas daro išvadą, kad ginčo atveju tokių aplinkybių nenustatyta.

Dėl tinkamos šalies procesine prasme šalių ginče.

Iki teismo sprendimo priėmimo yra daroma tik prielaida, kad ieškovas ir atsakovas iš tikrųjų yra ginčijamų materialiųjų teisinių santykių subjektai, t. y. tinkamos šalys. Bylą nagrinėjant iš esmės, ši prielaida gali nepasitvirtinti. Ar šalis yra tinkama, galima nustatyti tik konkretiems materialiesiems teisiniams santykiams tinkamai taikant materialiosios teisės normas. Tai pabrėžė ir LAT CBS teisėjų kolegija 2003 m. lapkričio 12 d. nutartyje civ. byloje V. M. v. V. S., V. B. (Baziukas), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Rejestro tarnyba (bylos Nr. 3K-3-1074/2003 m., kat. 21.2.2.1; 21.7.2):

„Materialiosios teisės normos reglamentuoja materialiųjų teisinių santykių subjektų tarpusavio teises ir pareigas. Kai materialiųjų teisinių santykių subjektai kreipiasi į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos, jie įgyja naują teisinį statusą - tampa proceso šalimis, o tai reglamentuoja procesinės teisės normos. Pareiškus ieškinį ir ruošiantis bylos teisminiam nagrinėjimui, daroma tik prielaida, kad šalys yra materialiojo teisinio santykio subjektai ir kad tarp jų yra kilęs ginčas dėl tarpusavio teisių ir pareigų. Iki teismo sprendimo priėmimo dienos proceso šalys laikomos tikėtinais materialiųjų teisinių santykių subjektais, nes nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas tikrai yra materialiojo teisinio santykio subjektai, įmanoma tik nustačius visas bylos aplinkybes. Procesinės teisės normos reglamentuoja, kokios pasekmės kyla teismui nustačius, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, tačiau ar asmeniui priklauso reikalavimo teisė ir ar asmuo turi pagal ieškinį atsakyti, nustatoma pagal materialiosios teisės normas.“

Ieškovei teismo siūlymu atsisakius pasirinkti tinkamą atsakovą, teismas nusprendė bylą nagrinėti pagal jos pradinio ieškinio reikalavimą atsakovui. Teismas jau aukščiau yra nurodęs, kad materialiniai teisiniai santykiai siejo tik ieškovę ir UAB Plusta bei bendrovės vadovą (atsakovą) E. S. kaip direktorių, o ne kaip fizinį asmenį. Dėl to remiantis aukščiau nurodytu teismas konstatuoja, kad E. S. nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.

Pirmiausia, netinkamas atsakovas - asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektas ir neturi pareigos atsakyti į pareikštą, ieškovo reikalavimą. Antai civilinėje byloje M. R. v. Kauno apskrities viršininko administracija (bylos Nr. 3K-3-467/2004 m, kat. 25.6.1; 87.1; 107.1) 2004 m. rugsėjo 15 d. priimtoje nutartyje LAT CBS teisėjų kolegija nurodė:

„Asmenys, tarp kurių kilo ginčas dėl dalių dydžio, yra materialiojo teisinio santykio dalyviai. Teismo sprendimas tiesiogiai reguliuoja jų teises ir pareigas, todėl jie civilinėje byloje turi dalyvauti. Atsakovu turi būti asmuo, kuriam yra nukreipti reikalavimai. Jeigu reikalaujama pakeisti apskrities viršininko administracijos įsakymą ir nustatyti asmenų perkamo žemės sklypo dalių dydžius, tai asmuo, kuriam pagal apskrities viršininko administracijos sprendimą nustatytas žemės sklypo dalies dydis teismo sprendimu yra keičiamas, turi būti byloje nurodytas atsakovu (CPK 41 straipsnis). Jeigu toks asmuo nėra nurodytas atsakovu, tai turi būti imtasi priemonių tinkamai procesinei padėčiai nustatyti arba reikalavimai turi būti atmetami (CPK 43 straipsnis). Reikalavimai asmeniui, kuris nėra atsakovas, civilinėje ginčo byloje negali būti patenkinti.“

Antra, panaši procesinė situacija susiklostė civ. byloje UAB Svečių aptarnavimo firma „Metropolis“ v. P. K. (bylos Nr. 3K-3-1141/ 2000 m., kat. 45), kurioje LAT CBS teisėjų kolegija 2000 m. lapkričio 28 d. nutartimi nustatė, jog ieškinys nepagrįstai pareikštas įmonės atstovui (netinkamas atsakovas), tinkamas atsakovas byloje turėjo būti pati įmonė, kurios vardu atstovas veikė, tačiau būtent ta pati įmonė byloje yra ieškovas, taigi abi ginčo šalys sutapo viename asmenyje: „Pagal CPK 34 straipsnį yra dvi civilinio proceso šalys - ieškovas ir atsakovas. Ieškovas yra materialiojo teisinio santykio šalis, kuri, esant pažeistoms jos materialiosioms teisėms ar interesams, kreipiasi su reikalavimu (ieškiniu) į teismą teisminės gynybos. Atsakovas yra ieškovo materialiąsias teises ar interesus pažeidusi materialiojo teisinio santykio šalis, kviečiama į teismą atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą. Šalių dalyvavimo procese tikslas - pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Todėl visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo procese klausimą. Netinkamu atsakovu laikomas asmuo, nesantis ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektu ir neturintis pareigos atsakyti į pareikštą ieškovo reikalavimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas P. K. veikė bendrovės vardu. Paskola pagal 1995 01 04 sutartį, ginčijamo 1994 12 06 visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo Nr. 2 išrašo ir 1994 12 20 įgaliojimo pagrindu, suteikta ne atsakovui P. K., o ieškovui UAB Svečių aptarnavimo firmai „Metropolis“. Šios aplinkybės ieškovas neginčija. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kad atsakovu šioje byloje turėtų būti pati bendrovė, nes visi bendrovės valdymo organai - šiuo atveju bendrovės direktorius - veikia bendrovės vardu suteiktų įgalinimų ribose (ABį 29 straipsnis). Viename asmenyje sutapus ieškovui ir atsakovui, nelieka procesinio elemento - ginčo tarp dviejų šalių, todėl ieškinio reikalavimas negali būti patenkintas ir turi būti atmestas.“

Tenka pastebėti, kad CPK 45 straipsnis numato galimybę esant tam tikroms sąlygoms pakeisti netinkamą šalį ir nurodo netinkamos šalies pakeitimo tinkama taisykles:

Pakeisti šalį tinkama galima tik pirmosios instancijos teisme antrojoje civilinio proceso stadijoje - pasirengimo bylos nagrinėjimui metu, arba trečiojoje stadijoje - civilinės bylos teisminio nagrinėjimo metu - preliminariai išsiaiškinus šalių reikalavimų ir atsikirtimų turinį, preliminariai įvertinus faktines ir teisines bylos aplinkybes. Tačiau bet kuriuo atveju tai negali būti padaryta vėliau kaip iki teismo sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo. Jei yra įmanoma, įgyvendinant proceso koncentracijos principą, tikslingiau netinkamą šalį pakeisti tinkama pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje, nes tokiu atveju nereikia atidėti bylos nagrinėjimo kitam teismo posėdžiui, o į pirmąjį teismo posėdį iš karto kviečiamos tinkamos šalys. Padaryti tai apeliacinės instancijos ar kasaciniame teisme negalima: apeliacinės instancijos teisme tai padaryti negalima, nes tokiu atveju tinkama šalis prarastų teisę į apeliaciją; kasacijoje taip pat negalima, nes šioje civilinio proceso stadijoje teismas sprendžia tik teisės, bet ne fakto klausimus.

Netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu atsakovu atveju galimos šios dvi procesinės situacijos:

1. Jeigu ieškovas sutinka, teismas priima nutartį dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu: netinkamas atsakovas išstoja iš proceso, o tinkamas - įtraukiamas. Byla atidedama ir pradedama nagrinėti iš naujo. Atsakovo (tiek netinkamo, tiek tinkamo) sutikimas tam nereikalingas. Tačiau ieškovas tokiu atveju turėtų perrašyti ieškinio pareiškimą ir ieškinį nukreipti tinkamo atsakovo atžvilgiu, teismas turi įteikti tinkamam atsakovui ieškinio pareiškimo ir priedų nuorašus, tinkamas atsakovas privalo atsakyti atsiliepimu į ieškinį ir pan. Tokiu atveju ieškovo pradinio ieškinio kopija išsiunčiama naujai įtrauktam į bylą tinkamam atsakovui kartu su teismo nutartimi dėl atsakovų pakeitimo ir tai pripažintina reikiamu ieškinio kopijos naujajam atsakovui įteikimu. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškinio senatis nutrūksta tik nuo to momento, kai ieškinys pareiškiamas tinkamam atsakovui (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausio Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 14.6 punkte išaiškinta, jog ieškinio nustatyta tvarka pareiškimas nutraukia ieškinio senaties terminą tik tam asmeniui, kuris byloje patrauktas (ieškinyje nurodytas) atsakovu, jeigu jis yra ginčo materialiajame teisiniame santykyje su ieškovu. Ieškinio pareiškimas netinkamam atsakovui ieškinio senaties termino eigos nenutraukia. Jeigu bylos metu vienas atsakovas pakeičiamas kitu arba jeigu į bylą ieškovo pareiškimu įtraukiamas antrasis arba dar daugiau atsakovų, tai naujiems tinkamiems atsakovams ieškinio senaties terminas nutraukiamas nuo tos dienos, kada ieškovas pareiškė prašymą patraukti byloje atsakovais naujus asmenis, arba kai naują (naujus) atsakovą (atsakovus) į bylą įtraukė teismas savo iniciatyva, jei tokią teismo teisę numato įstatymas (pavyzdžiui, 2002 m. CPK 414 straipsnio 2 dalis, 43,44 straipsniai). Minėtos taisyklės netaikomos, kai skolininkų prievolė yra solidari (CK 6.16 straipsnio 1 dalis).

2. Jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas tinkamu, teismas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį netinkamo atsakovo atžvilgiu privalo atmesti. Tokiu atveju ieškovas nepraranda teisės ateityje pareikšti ieškinį tinkamam atsakovui. Tai išaiškinta, pavyzdžiui, LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 25 d. nutartyje civ. byloje UAB „Paletti“ v. UAB „Ajonda“, Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras (bylos Nr. 3K-3-256/2005 m., kat. 86; 114.8.2; 116.11; 95.3): „Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimas Nr. 2Ap-603 dėl dizaino registracijos Nr. 948 pripažinimo negaliojančia buvo priimtas, išnagrinėjus ginčą tarp dviejų šalių (vadinamąja inter-parties procedūra), ir tais pagrindais, dėl kurių pagal Pramoninio dizaino įstatymą VPB ginčijamojo dizaino ekspertizės neatliko, kai buvo sprendžiama dėl šio dizaino įregistravimo (žr. Pramoninio dizaino įstatymo 12, 14, 15 straipsniai, Pramoninio dizaino registracijos taisyklių DR/01/95, patvirtintų Valstybinio patentų biuro 1995 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 27 (Žin., 1995, Nr. 73-1723), 24 taisyklė). Suinteresuotas asmuo, pareikšdamas protestą, šiuo atveju ginčijo ne atitinkamus VPB, bet protestuojamojo dizaino savininko veiksmus, pareiškiant registruoti, suinteresuoto asmens teigimu, nenaują ir neturintį individualių savybių dizainą (Pramoninio dizaino įstatymo 18 straipsnis, Taisyklių DR/01/95 36 taisyklė). Taigi ginčo šalims teisės aktų nustatyta tvarka apskundus VPB Apeliacinio skyriaus sprendimą teismui, tai reiškia, jog ginčo šalys tarp jų kilusio ginčo sprendimą perkelia nagrinėti į teismą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog tais atvejais, kai teismui teisės aktų nustatyta tvarka apskundžiamas VPB Apeliacinio skyriaus sprendimas, priimtas išnagrinėjus ginčą tarp dviejų ginčo subjektų tais pagrindais, dėl kurių VPB ginčijamojo pramoninės nuosavybės objekto (šiuo atveju - dizaino) ekspertizės neatlieka (kai yra sprendžiama dėl to pramoninės nuosavybės objekto įregistravimo), VPB toje byloje nėra ginčo šalis, taigi neturi būti traukiamas atsakovu, o jeigu yra patrauktas ir ieškovas nesutinka dėl jo pakeitimo - ieškinys dėl VPB turi būti atmestas kaip pareikštas netinkamam atsakovui (CPK 45 straipsnio 3 dalis) (žr., pavyzdžiui, LAT CBS teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 15 d. nutartį civ. byloje UAB „ Vilniaus energija“ v. B. C. (bylos Nr. 3K-3-672/ 2004 m.). To nepadarę, bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 45 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą, nes ieškinį tenkino asmens, kuris nėra ginčijamojo materialiojo teisinio santykio subjektas. Šis pažeidimas turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, ir turėjo įtakos neteisėtų procesinių sprendimų (dėl Šio atsakovo) priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).“

Pažymėtina, kad teismui įstatymas nesuteikia teisės pakeisti atsakovus ar įtraukti antruosius atsakovus savo iniciatyva. Kaip minėta, teismas gali įtraukti antrąjį atsakovą savo iniciatyva tik tam tikrų kategorijų bylose įstatymo tiesiogiai numatytais atvejais, kai yra įtvirtintas teismo aktyvus vaidmuo civiliniame procese, jei preliminariai teismas nustato, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti - ginčuose dėl darbo teisinių santykių (CPK 414 straipsnis). Tačiau šiuo atveju taip pat turi būti paisoma dispozityvumo principo ir pakeisti ieškovo pasirinktą netinkamą atsakovą tinkamu teismas negali, bet gali tik įtraukti antrą atsakovą.

LAT CBS teisėjų kolegija 2001 m. gruodžio 5 d. nutartyje civ. byloje M. B. v. VšĮ „ Utenos apskrities ligoninė“ (bylos Nr. 3K-3-1272/2001 m., kat. 7.1), priimtoje dar galiojant 1964 m. CPK, nurodė, kad „šalių dalyvavimo procese tikslas - pasiekti, kad teismo sprendimas turėtų tiesioginę įtaką jų materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. išspręsti tarp šalių kilusį ginčą. Todėl visais atvejais svarbu išsiaiškinti šalies tinkamumo procese klausimą. CPK 146 straipsnis numato, kad ieškovas nurodo asmenį atsakovu, o netinkamo atsakovo pakeitimas yra įmanomas tik ieškovo sutikimu CPK 37 straipsnio tvarka. Taigi CPK 37 straipsnio nurodymai dėl netinkamos šalies pakeitimo teismui nėra privalomi, tačiau galimi įgyvendinant šalies galimybę disponuoti savo teisėmis (CPK 15 straipsnis) ir siekiant procesinės ekonomijos. Todėl byloje iškilus klausimui dėl šalies tinkamumo, CPK 37 straipsnyje numatytos teisės pakeisti netinkamą šalį tinkama išaiškinimas ieškovui yra teismo pareiga“.

Tinkamos ir netinkamos šalies nustatymas yra akivaizdus materialiosios ir proceso teisės ryšio įrodymas. Kaip jau teismas yra nurodęs ieškovė atsisakė pakeisti atsakovą tinkamu atsakovu (atsakovais) pagal teismui pateiktą ieškinį, nors teismas jai ne kartą šią teisę buvo išaiškinęs, o kadangi jis pareikštas netinkamam atsakovui tai jos ieškinys atmestinas (CPK 45 str.).

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai byloje esančių įrodymų tyrimo ir įvertinimo pagrindu įsitikinama dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007, 2004-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005-03-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005 ir kt.).

Teismo nuomone, vertinant byloje surinktų įrodymų visumą pagal virš nurodytas taisykles, yra pagrindas daryti išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad būtent tarp bylos šalių kaip fizinių asmenų buvo sudaryta 1999-11-22 paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė suteikė asmeniškai atsakovui 35 000 litų paskolą, kurią atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2002-02-20 (b. l. 8).

Pagal CK 6.870 str., paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibudintus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jei paskolos suma viršija du tūkstančius litų; rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 1 d., 32 d.). Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad tik perdavus paskolos sutarties dalyką laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. L. v. B. V., bylos Nr.: 3K-3-558/2007 ir kt.). Šioje praktikoje taip pat nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausio Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 200803-26 nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008 ir kt.).

Šioje byloje teismas įvertina faktus, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Nors atsakovas nuosekliai teigė, kad niekada ir jokiomis aplinkybėmis nėra sudaręs ir pasirašęs ieškovės pateiktos paskolos sutarties, todėl už jos tinkamą įvykdymą jis neatsako, tačiau jis tuo pat ir nepaneigė, kad ieškovė skolino pinigus UAB Plusta, jo vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Tokia išvada seka, atsižvelgiant ne tik į tai, kad sutartis yra galiojanti, nenuginčyta, bet ir iš sutarties teksto seka, kad pinigus bendrovė pasiskolino sutartyje nurodytomis sąlygomis. Be to taikant gramatinį sutarties teksto aiškinimą, teismas daro išvadą, kad ieškovė kaip akcininkė skolino pinigus UAB Plusta apyvartinėms lėšoms (sutarties 1 p.). Nors ieškovė rėmėsi prejudiciniu faktu, kuris yra nustatytas baudžiamojoje byloje (Nr. 1A-43/2008), jog dėl atsakovo nusikalstamų veiksmų (1961 m. BK 323 str. 1d. (1997-02-25 įstatymo Nr. VIII-130 redakcija), kuomet buvo sunaikinti bendrovės buhalteriniai dokumentai ir dėl ko esą negalima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, tačiau šis faktas taikytinas tik sprendžiant bendrovės vadovo atsakomybės klausimą. Šis prejudicinis faktas taikytinas ir svarstant klausimą ar ieškovė paskolos sutartimi perdavė atsakovui, kaip bendrovės vadovui 35 000 Lt klausimą, tačiau jis irgi netaikytinas nagrinėjant šį šalių ginčą.

Pinigų perdavimas yra tam tikrų įsipareigojimų įvykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų perdavimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Ištyrus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą nustatyta, kad tarp šalių egzistavo įvairūs teisiniai santykiai, kurie lėmė ir prievolių tarp šių santykių šalių pobūdį ir buvimą. Pagal į bylą pateiktus duomenis, atsakovas E. S. buvo ne tik UAB Plusta steigėju ir akcininku, bet ir direktoriumi nuo 1999 m. iki 2003 m. (b. l. 54-55). Šalys sistemingai bendravo verslo, įmonės veiklos klausimais. Taigi, iš šalių paaiškinimų ir kitų įrodymų turinio sektų, kad šalis siejo tam tikri iš bendros ūkinės - komercinės veiklos įmonėje kilę teisiniai bei finansiniai santykiai. Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 1999-05-04 iki 2001-07-31 atsakovas netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinę apskaitą dėl ko jam ir buvo inkriminuoti nusikaltimai numatyti BK 183 str. 2d. ir 1961 m. BK 323 str. 1d. Be to minėtu teismo nuosprendžiu nustatyta, kad atsakovas turi atlyginti ir UAB Plusta 33 696,00 Lt žalą.

Atsakovo argumentus, kad jis sutarties 1999-11-22 paskolos sutarties nepasirašė, be ekspertizės akto duomenų, patvirtina ir kiti įrodymai. Be to bendrovės ir atsakovo kaip bendrovės vadovo prievolę ieškovei patvirtina ne tik prievolės įvykdymo prezumpcija (CK 6. 65 str.), bet ir Contra proferetem prezumpcija, pagal kurią, jeigu šalis slepia, sunaikina ar atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir esant pačius nelankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs (CPK 182 str. 4p.). Pastebėtina, kad nors ekspertizės išvada neturi iš anksto nustatytos galios ir turi būti vertinama visų įrodymų visumoje, tačiau šiuo atveju jos išvadų pagrįstumą patvirtina nuoseklūs ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimai, duoti prisiekus teisme, taip pat virš aptarti įrodymai, kurie sutampa tarpusavyje ir su kitais įrodymais bei papildo vienas kitą. Ši įrodymų visuma duoda pagrindą pagrįstai manyti, kad atsakovo atsiliepimo argumentas, kad jis ginčo atveju nėra tinkamas atsakovas tik sudaro pagrindą ieškovės ieškiniui atmesti, o tuo pačiu laikytina ir atsakovo fakto pripažinimu, kad pinigai buvo skolinami bendrovei (CPK 182 str. 5p., 187 str.).

Tačiau atsakovo paaiškinimai nepaneigia virš aptartų įrodymų visumos ir nesudaro pagrindo ieškinį atmesti kitais pagrindais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Kadangi ieškinys atmetamas, iš ieškovės atsakovui priteisiama 1 000,00 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimui ir valstybei 86, 00 Lt žyminio mokesčio dalis (CPK 88 str. 1 d. 6p., 93 str. 1 d.). Tuo pačiu teismas šių iš ieškovės priteistų išlaidų atlyginimo įvykdymą atideda ir išdėsto, remiantis ieškovė materialine padėtimi (civ. byla Nr. 2-37-772/2011) (CPK 271 str.). Taip pat valstybei iš ieškovės nepriteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, atsižvelgiant į jos turtinę padėtį ir į jų dydį (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 1 d.). Sprendimui įsiteisėjus trečiajam asmeniui KB Jonas ir sūnūs grąžintinos į bylą pateiktos bylos nuo Nr. 49 iki 69.

Rezoliucinė dalis

nuspren dž i a:

Ieškovės L. P. ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui E. S. (a/k (duomenys neskelbtini) iš ieškovės L. P. (a/k (duomenys neskelbtini) 1 000 (vieną tūkstantį litų) atstovavimo išlaidų, išdėstant šios sumos atsakovui sumokėjimą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos per 5 (penkis) mėnesius, pradedant mokėti nuo sekančio mėnesio ir mokant po 200,00 Lt (du šimtus litų) iki kiekvieno einamojo mėnesio paskutinės kalendorinės dienos.

Priteisti į valstybės biudžetą (surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660) iš ieškovės L. P. (a/k (duomenys neskelbtini) 86,00 Lt (aštuoniasdešimt šešis litus) žyminio mokesčio, išdėstant šios sumos valstybei sumokėjimą nuo sprendimo įsiteisimo dienos per 2 (du) mėnesius, pradedant mokėti nuo sekančio mėnesio ir mokant po 43, 00 Lt iki kiekvieno einamojo mėnesio paskutinės kalendorinės dienos.

Sprendimui įsiteisėjus grąžinti trečiajam asmeniui KB Jonas ir sūnūs (adresas Tilžės g. 80B-4, LT – 78132 Šiauliai) BUAB dokumentus: bylas nuo Nr. 49 iki 69.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Šiaulių apygardos teismui apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusi teismą.