Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo E. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal LR BK 300 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už R. P. ir L. P. parašų dokumentuose suklastojimą 50 MGL dydžio (6250 litų) bauda;

- pagal BK 300 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) už 2001 m. kovo 14 d. bei 2001 m. gegužės 17 d. kelto pirkimo dokumentų suklastojimą, taikant BK 54 str. 3 d., 100 MGL dydžio (12500 Lt) bauda;

- pagal 183 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d., 150 MGL dydžio (18750 Lt) bauda;

- pagal 1961 m. BK 323 str. 1 d. (1997 m. vasario 25 d. įstatymo Nr. VIII-130 redakcija) – 50 MGL dydžio (6250 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta 160 MGL dydžio (20000 Lt) bauda. Į paskirtą galutinę subendrintą bausmę įskaičius kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2003 m. sausio 24 d. iki 2003 m. vasario 7 d., vieną suėmimo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, galutinė subendrinta bausmė nustatyta 18250 Lt bauda.

Pagal LR BK 300 str. 1 d. (dėl 2002 m. rugpjūčio 5 d. ir 2002 m. rugpjūčio 19 d. kelto pardavimo dokumentų suklastojimo) E. S. išteisintas, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. J. pagal LR BK 300 str. 1 d. (dėl 2002 m. rugpjūčio 5 d. kelto pardavimo dokumentų suklastojimo) išteisintas nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iš nuteistojo E. S. priteista 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam R. P. ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai L. P. . Nukentėjusiųjų R. P. ir L. P. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Iš nuteistojo E. S. taip pat priteista 33696 Lt žalos atlyginimo UAB ,,Plusta“ ir 3300 Lt atstovavimo išlaidų UAB ,,Plusta“ atstovui. Kitoje dalyje UAB „Plusta“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. S. nuteistas už dokumentų suklastojimą bei jų panaudojimą, didelės vertės svetimo turto pasisavinimą ir už apgaulingą įmonės apskaitos tvarkymą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

E. S. , dirbdamas UAB „Plusta“, esančios (duomenys neskelbtini), direktoriumi, 1997 m. rugpjūčio mėn., tyčia pažeisdamas šios įmonės akcininkų R. P. ir L. P. neturtines teises, numatytas UAB ,,Plusta” įstatuose, 1997 m. rugpjūčio 12 d. prašyme, visuotinio susirinkimo protokole ir UAB ,,Plusta” įstatų papildyme suklastojo R. P. ir L. P. parašus, o po to pateikė šiuos dokumentus Radviliškio rajono savivaldybės Žemės ūkio ir plėtojimo skyriaus vedėjui. Taip jis suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo.

Be to, E. S. , būdamas UAB ,,Plusta” direktoriumi, 2001 m. pavasarį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Šeduvos m. esančiose UAB ,,Plusta” patalpose, turėdamas tikslą negrąžinti pasisavintų UAB ,,Plusta” pinigų ir sumažinti savo avansinį įsiskolinimą šiai įmonei, suklastojo 2001 m. kovo 14 d. prekių pirkimo-pardavimo sutartį ir 2001 m. gegužės 16 d. prekių pirkimo-pardavimo kvitą Nr. 1, įrašydamas į šiuos dokumentus žinomai melagingas žinias apie nebūtą sandorį, t. y. apie kelto pirkimą iš T. L. už 33696 Lt, o iš tikrųjų šio kelto nepirkdamas. Tęsdamas nusikalstamą veiką, jis suklastojo ir 2001 m. gegužės 17 d. kasos išlaidų orderį Nr. 001, įrašydamas į jį žinomai melagingas žinias apie tai, kad T. L. iš UAB ,,Plusta” kasos išmokėjo 33696 Lt, tačiau šių pinigų neišmokėjo ir juos pasisavino, o suklastotus dokumentus pateikė UAB ,,Plusta” buhalterei. Tokiu būdu jis sukastojo tikrus dokumentus ir šiuos suklastotus dokumentus panaudojo, padarydamas UAB ,,Plusta” didelę žalą, o taip pat pasisavino didelės vertės svetimą turtą - 33 696 Lt.

Be to, E. S. , būdamas UAB ,,Plusta” direktoriumi, apgaulingai tvarkė šios įmonės buhalterinę apskaitą, pažeisdamas 1992 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-2654 redakcijos Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 20 str. 1 d. ir 24 str. 1 d. reikalavimus, jis tyčia sunaikino buhalterių D. B. ir Z. U. laikotarpiu nuo 1999 m. gegužės 4 d. iki 2001 m. liepos 31 d. vestas kasos knygas ir apskaitos registrus (didžiosios knygos sąskaitas). Tokiu būdu jis sunaikino UAB „Plusta“ buhalterinės apskaitos dokumentus ir tuo buvo trukdoma iš dalies nustatyti šios įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus.

Teismo posėdyje prokurorė prašo Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria E. S. ir V. J. išteisinti pagal BK 300 str. 1 d. dėl 2002 m. rugpjūčio 5 d. kelto pardavimo dokumentų suklastojimo, tačiau šioje dalyje ne priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, o bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Už kitas nusikalstamas veikas prašo paskirti E. S. prokuroro apeliaciniame skunde nurodomas bausmes, tačiau galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 2 metams ir 9 mėn. Taikyti E. S. 2002 m. lapkričio 7 d. amnestijos įstatymą ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatliktąją dalį sumažinti vienu penktadaliu. Prokurorė prašo iš dalies patenkinti ir nuteistojo E. S. apeliacinį skundą, nuosprendį pakeisti ir civilinio ieškovo atstovavimo išlaidas iš nuteistojo E. S. priteisti ne civilinio ieškovo atstovui, o pačiam civiliniam ieškovui UAB „Plusta“. Nuteistasis E. S. ir jo gynėjas, taip pat išteisintojo V. J. gynėjas prašo nuteistojo E. S. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis R. P. ir civilinio ieškovo UAB „Plusta“ atstovas prašo prokuroro apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad jokių nusikaltimų nepadarė ir prašo jį dėl visų kaltinimų išteisinti. Šioje dalyje nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmetami, nes E. S. kaltę patvirtina visuma pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose išnagrinėtų įrodymų. Kadangi E. S. kaltinamas visus nusikaltimus padaręs būdamas UAB „Plusta“ direktoriumi ir tie kaltinimai tarpusavyje susiję, nuteistojo ir prokuroro apeliacinių skundų argumentai nagrinėjami aptariant atskiras nusikalstamas veikas tokia tvarka, kokia jos išdėstytos kaltinamajame akte.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl šios nuosprendžio dalies, o taip pat ir jau išdėstytus jo parodymus visiškai paneigia kiti išnagrinėti įrodymai.

Prokuroro apeliacinis skundas dėl šios nuosprendžio dalies panaikinimo tenkinamas, nes teismas netinkamai įvertino įrodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir E. S. bei V. J. dėl 2002 m. rugpjūčio 5 d. kelto pardavimo dokumentų suklastojimo buvo išteisinti nepagrįstai.

Apie tai, kad E. S. pats neigia kokio nors kito kelto pirkimą arba pardavimą, o aiškina tik apie keltą, tariamai įsigytą iš T. L. , jau buvo aptarta. Apklaustas papildomai apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nuteistasis dar kartą patvirtino tuos pačius savo parodymus. O kadangi įrodyta, kad E. S. jokio kelto iš T. L. nepirko, todėl akivaizdu, kad negalėjo jo ir parduoti V. J. . Todėl jau vien šios aplinkybės paneigia tiek tolesnius paties nuteistojo E. S. , tiek išteisintojo V. J. parodymus apie kelto pardavimą 2002 m. rugpjūčio mėn. Neišdėstęs ir neaptaręs nuosprendyje kaltinamųjų parodymų, teismas neatsižvelgė ir į jų prieštaravimus, apie kuriuos pagrįstai nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde. E. S. parodė, kad pirko ir pardavė savadarbį keltą be dokumentų. Ir 2002 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad V. J. parduodamas keltas yra savos gamybos. Tuo tarpu V. J. parodė, kad tas keltas buvo rusiškas, pramoninės gamybos jis ir matė jo dokumentus celofaniniame maišelyje. Šis parodymų prieštaravimas akivaizdus. Be to, kolegija ir šioje dalyje atkreipia dėmesį tiek į E. S. , tiek į V. J. parodymų nelogiškumą. Neįtikinantys E. S. parodymai apie tai, kodėl jis nutarė tariamai bendrovei nupirktą keltą parduoti ir kodėl jį pardavė už beveik perpus mažesnę kainą, taip pat apie tai, kad nei kelto pervežimo V. J. , nei pinigų gavimo iš V. J. negali patvirtinti jokie liudytojai. Dar labiau neįtikinantys išteisintojo V. J. parodymai, kad jis staiga apsisprendė pirkti keltą, atsitiktinai pamatytą E. S. kieme ir kad tą keltą tik ateityje ketino panaudoti dar tik planuojamame versle. V. J. parodymai apie tokį patį staigų apsigalvojimą ir kelto pardavimą kito miesto turguje pagal skelbimą visai nepažįstamam vyriškiui, taip pat neįtikinantys. Visa tai dar kartą patvirtina, kad tiek E. S. , tiek V. J. parodymai yra išgalvoti. Tokią pačią išvadą patvirtina dar ir kiti įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino kaip nepakankamus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Išteisintojo V. J. kaimynė N. M. parodė, kad pažįsta V. J. , šalia jo gyvena, bet jo kieme jokio kelto nėra mačiusi. Jeigu kieme būtų gulėję kokie nors didelių gabaritų daiktai, būtų juos pastebėjusi. Liudytoja D. Bd. , kuriai E. S. pateikė 2002 m. rugpjūčio 5 d. kelto pardavimo dokumentus ir kuri išrašė 2002 m. rugpjūčio 19 d. kasos pajamų orderį, kaip ir kitos apklaustos buvusios UAB „Plusta“ buhalterės, parodė, kad apie jokias ūkines operacijas nieko nežino. Ji parodė, kad ir apie kelto pirkimą arba pardavimą nieko nežino, kad sąskaitas-faktūras išrašinėdavo pats direktorius E. S. , kuris tuos dokumentus paskui perduodavo jai. Teismas be pagrindo atmetė ir specialistės J. Čepaitienės parodymus apie tai, kad kasos pajamų orderis dar nepatvirtina kelto pardavimo V. J. . 2003 m. vasario 20 d. dokumentinės revizijos akte (t. 3, b.l. 6-16) irgi nurodoma, kad ilgalaikio UAB „Plusta“ turto inventorizacijos, atliktos 2001 m. lapkričio 21 d., apraše joks keltas neįrašytas. Bendrovės „Plusta“ buhalterinėje apskaitoje kelto pardavimo V. J. už 17500 Lt ir pinigų gavimo iš jo operacijos neužfiksuotos. Revizijai pateiktoje 2002 rugpjūčio 5 d. sutartyje ir tos pačios datos prekių pirkimo-pardavimo kvite nėra užfiksuota, kad E. S. pardavė, o V. J. gavo keltą. Taip pat nėra užfiksuota, kad V. J. sumokėjo, o E. S. iš jo gavo pinigus už minėtą keltą. Bendrovės direktorius netinkamai įformino kelto pardavimo operaciją, nes iš 2002 m. rugpjūčio 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties ir prekių pirkimo-pardavimo kvito lieka neaišku, ar keltas faktiškai buvo parduotas. Bendrovė „Plusta“ turto pardavimo operacijai įforminti turėjo išrašyti PVM sąskaitą-faktūrą, tačiau direktorius E. S. šios tvarkos nesilaikė. Kolegijos nuomone, šios revizijos akto išvados pagrįstos, nes jas patvirtina patys prie bylos pridėti tariamo sandorio dokumentai. Pirkimo-pardavimo sutartyje ir pirkimo-pardavimo kvite tikrai nenurodyta, kad keltas buvo parduotas V. J. , taip pat nenurodyta, kad V. J. sumokėjo, o E. S. gavo 17500 Lt. Ši pinigų suma nurodyta ir 2002 m. rugpjūčio 19 d. kasos pajamų orderyje, tačiau jame nurodyta, kad tai yra E. S. avanso grąžinimas. Jokių duomenų, išskyrus pinigų sumų sutapimą ir E. S. parodymus, apie tai, kad tie 17500 Lt buvo gauti už parduotą keltą, byloje nėra, o įrašas kasos pajamų orderyje apie avanso grąžinimą tokią galimybę netgi labiau paneigia, o ne ją patvirtina. Nuosprendyje E. S. ir V. J. išteisinimą pagal BK 300 str. 1 d. teismas grindžia ir kai kuriais kitais duomenimis. Nurodoma, kad E. S. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, byloje nebuvo išsaugoti visi apskaitos dokumentai, todėl lieka nenustatyta, ar UAB „Plusta“ buvo koks nors kitas keltas, ar nebuvo. Dar buvo nurodoma apie 2003 m. gruodžio 23 d. specialisto išvadą apie tai, kad remiantis mažaverčio inventoriaus, pagrindinių priemonių sąrašais ir faktiškai inventorizuoto turto inventorizacijos aprašais sudaryti sutikrinimo žiniaraščio ir nustatyti ilgalaikio turto, mažaverčio inventoriaus ir statybinių medžiagų trūkumą ar perteklių negalima. Teismo nuomone, tai irgi nepaneigia galimybės, kad UAB „Plusta“ galėjo turėti kokį nors kitą keltą, kuris galėjo būti parduotas. Nuosprendyje taip pat nurodyta, kad kaltinime nenurodyti ir teisme nenustatyti motyvai, dėl kurių E. S. galėjo klastoti kelto pardavimo dokumentus, nes pinigai, t.y. 17500 Lt, buvo įnešti į kasą. Visus šiuos teismo argumentus kolegija atmeta, nes jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Teismo nurodomos dokumentų revizijos akto ir specialisto išvados apie UAB „Plusta“ ir paties E. S. padarytus buhalterinės apskaitos pažeidimus, taip pat apie negalėjimą nustatyti bendrovės turto ir inventoriaus trūkumą ar perteklių tikrai nepatvirtina, kad UAB „Plusta“ turėjo kokį nors kitą keltą, apie kurį pats teismas tik samprotauja. Šiuo atveju teismas turėjo įvertinti kitus jau išdėstytus ir aptartus įrodymus, kurie kito kelto buvimo galimybę visiškai paneigė. Jau buvo nurodyta, kad tokią galimybę paneigė ne tik nukentėjusiųjų, bet ir paties nuteistojo E. S. parodymai. Atmetamas ir teismo argumentas, kad sumokėjęs 17500 Lt į bendrovės kasą, E. S. negalėjo turėti motyvo klastoti kelto pardavimo dokumentus. Su tokia teismo išvada kolegija nesutinka, nes klastoti dokumentus motyvas buvo ir jį patvirtina nustatytų bylos aplinkybių visuma. Pirmiausia pažymėtina, kad nuosprendyje be pagrindo nurodoma apie nusikalimo motyvų nenurodymą kaltinimuose. Kaltinime V. J. aiškiai nurodyta, kad jis dokumentus suklastojo norėdamas padėti E. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės už UAB „Plusta“ jam patikėto turto pasisavinimą (t. 7 b.l. 18). Kaltinime E. S. irgi nurodoma, kad jis klastojo dokumentus turėdamas tikslą negrąžinti pasisavintų UAB „Plusta“ pinigų ir mažindamas savo avansinį įsiskolinimą. Toks motyvas kaltinime nurodytas dėl 2001 m. kovo 14 d. ir 2001 m. gegužes 16 d. kelto pirkimo iš T. L. dokumentų suklastojimo. Tačiau toliau kaltinime nurodoma, kad po to, 2002 m. vasarą E. S. suklastojo ir kelto pardavimo dokumentus. Tai reiškia, kad ir šį nusikaltimą E. S. buvo kaltinamas padaręs dėl tų pačių jau nurodytų motyvų.

Kolegijos nuomone, kaltinimuose nurodyti E. S. ir V. J. padaryto dokumentų suklastojimo motyvai teisminio nagrinėjimo metu iš dalies pasitvirtino. Kaltinimo dalis dėl to, kad E. S. kelto pardavimo dokumentus klastojo mažindamas savo avansinį įsiskolinimą, nepasitvirtino ir buvo paneigta, nes bet kuriuo atveju 2002 m. rugpjūčio 19 d. E. S. 17500 Lt sumokėjo į bendrovės kasą. Tačiau kitas nusikaltimo padarymo motyvas kaltinime nurodytas visiškai pagrįstai. Šioje byloje įrodyta, kad E. S. suklastojo kelto pirkimo iš T. L. dokumentus ir pasisavino tariamam pirkėjui neišmokėtus 33696 Lt. Dėl to pats teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Akivaizdu, kad pateikęs bendrovei suklastotus kelto pirkimo dokumentus, nuteistasis buvo suinteresuotas savo neteisėtus veiksmus ir turto pasisavinimą nuslėpti. Jau vien dėl to E. S. , suklastojęs kelto pirkimo dokumentus, turėjo motyvą dar kartą suklastoti ir to paties faktiškai neįgyto kelto pardavimo dokumentus. O kad jis tai ir padarė tam turėdamas jau nurodytą motyvą, irgi patvirtina konkrečios bylos aplinkybės. Jau buvo nurodyta, kad ši baudžiamoji byla buvo iškelta 2002 m. rugpjūčio 20 d. dėl 33696 Lt, tariamai sumokėtų už keltą T. L. , pasisavinimo. Nukentėjusysis R. P. į policiją dėl E. S. sukčiavimo ir dokumentų klastojimo kreipėsi 2002 m. liepos 23 d. (t. 1, b.l. 78). Iš 2002 rugpjūčio 19 d. policijos tarnybinio pranešimo (t. 1 , b.l. 22) matosi, kad pirminę medžiagą apie galimas E. S. nusikalstamas veikas policija rinko ir iki baudžiamosios bylos iškėlimo. Be to, iš mokesčių inspektorės liudytojos A. S. parodymų matosi, kad dar 2002 m. balandžio mėnesį ji tikrino bendrovę „Plusta“, jai jau tada iškilo įtarimai dėl kelto pirkimo už 33696 Lt dokumentų ir ji dėl to aiškinosi su E. S. . Tuomet E. S. mokesčių inspektorei parodė seną kartu su pastatu įsigytą keltuvą. Todėl akivaizdu, jog nuteistasis suprato, kad dėl jo suklastotų kelto pirkimo dokumentų ir pinigų pasisavinimo tikrai bus pradėtas arba jau yra pradėtas tyrimas. Kaip tik tada, 2002 m. vasarą, ir buvo suklastoti to paties iš T. L. tariamai pirkto kelto pardavimo dokumentai. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad klastoti šiuos dokumentus E. S. turėjo motyvą ir tikslą, nes siekė ne tik negrąžinti pasisavintų bendrovės pinigų, tačiau ir mėgino išvengti baudžiamosios atsakomybės už jau padarytas nusikalstamas veikas. Tuo tarpu išteisintojo V. J. nusikalstamos veikos motyvu, visas abejones įvertinus jo naudai, turi būti laikomos dėl jo asmeninių ryšių su E. S. kilusios vidinės paskatos. Bylos duomenys nepatirtina, kad V. J. žinojo apie E. S. padarytas ankstesnes nusikalstamas veikas, nėra duomenų ir apie tai, jog klastodamas dokumentus jis suprato, kad tokiu būdu padeda E. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau byloje nustatyta, kad E. S. ir V. J. gerai vienas kitą pažinojo, buvo draugai ir būtent šiais jų asmeniniais santykiais paaiškinama, kad V. J. sutiko su E. S. prašymu ir pasirašė dokumentus dėl kelto pirkimo-pardavimo, nors ir žinojo bei suprato, kad dokumentuose įrašytos žinios yra melagingos.

Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad vis dėlto pagrindine priežastimi, dėl kurios teismas E. S. ir V. J. išteisino pagal BK 300 str. 1 d. dėl kelto pardavimo dokumentų suklastojimo, buvo 2002 m. rugpjūčio 19 d. UAB „Plusta“ kasos pajamų orderis, patvirtinantis, kad E. S. į bendrovės kasą sumokėjo 17500 Lt. Ši aplinkybė dalį kaltinimų iš tikrųjų paneigė ir kai kurios teismo dėl to padarytos išvados tikrai pagrįstos. Iš nuosprendžio matosi, kad dėl šios aplinkybės teismas E. S. iš kaltinimo pagal BK 183 str. 2 d. pagrįstai pašalino 17500 Lt pagal kasos orderį Nr. 7880215 pasisavinimą. Nepasitvirtino ir kaltinimo dalis, kad suklastodamas kelto pardavimo dokumentus E. S. padarė UAB „Plusta“ 17500 Lt žalą. Taip pat teisinga teismo išvada apie tai, kad E. S. nesuklastojo 2002 m. rugpjūčio 19 d. kasos pajamų orderio, nes jame apie kelto pardavimą nenurodoma ir nėra jokių kitų duomenų apie melagingų žinių įrašymą į šį dokumentą. Todėl nuosprendžio dalis dėl E. S. išteisinimo pagal BK 300 str. 1 d. dėl šio dokumento suklastojimo yra pagrįsta ir ją naikinti pagrindo nėra. Būtent apie tai nurodoma ir prokuroro apeliaciniame skunde, kuriame prašoma panaikinti tik nuosprendžio dalį, kuria E. S. ir V. J. išteisinti dėl 2002 m. rugpjūčio 5 d. dviejų kelto pardavimo dokumentų suklastojimo. Šioje dalyje prokuroro skundas pagrįstas ir tenkinamas, nes E. S. ir V. J. kaltę patvirtina šiame nuosprendyje jau išdėstyti įrodymai. Yra įrodyta, kad E. S. 2002 m. vasarą suklastojo 2002 m. rugpjūčio 5 d. prekių pirkimo-pardavimo sutartį ir 2002 m. rugpjūčio 5 d. prekių pirkimo-pardavimo kvitą įrašydamas į juos žinomai melagingas žinias apie UAB „Plusta“ priklausančio kelto pardavimą už 17500 Lt V. J. , tokiu būdu suklastojo tikrus dokumentus, o po to šiuos suklastotus dokumentus panaudojo pateikdamas juos UAB „Plusta“ buhalterei. Taip pat įrodyta, kad V. J. , tuo pačiu laiku ir vietoje, žinodamas ir suprasdamas, kad 2003 m. rugpjūčio 5 d. prekių pirkimo-pardavimo sutartyje ir 2002 m. rugpjūčio 5 d. prekių pirkimo-pardavimo kvite įrašytos žinios apie kelto pirkimą už 17500 Lt iš UAB „Plusta“ yra melagingos, šią sutartį bei kvitą patvirtino savo parašais ir tokiu būdu taip pat suklastojo tikrus dokumentus. Įrodytomis pripažintų šių E. S. ir V. J. nusikalstamų veikų aplinkybės jau buvo išdėstytos ir šio nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje.

Nurodytos E. S. ir V. J. nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal BK 300 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją). Tačiau prokuroro apeliacinis skundas šioje dalyje tenkinamas tik iš dalies, nes panaikinus nurodytą nuosprendžio dalį dėl E. S. ir V. J. išteisinimo, priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį jau nėra galimybės. Dėl šių nusikalstamų veikų apkaltinamasis nuosprendis iki šiol dar nebuvo priimtas, tuo tarpu nuo tų nusikalstamų veikų padarymo jau praėjo daugiau negu penkeri metai ir suėjo BK 95 str. 1 d. 1 p. „b“ p.p. numatytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Todėl E. S. ir V. J. pagal BK 300 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) dėl 2002 m. rugpjūčio 5 d. kelto pardavimo dokumentų suklastojimo byla nutraukiama suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 str. 1 d. 2 p.).

E. S. dar nuteistas už tai, kad būdamas UAB „Plusta“ direktoriumi, apgaulingai tvarkė šios įmonės buhalterinę apskaitą, tyčia sunaikino apskaitos dokumentus – laikotarpiu nuo 1999 m. gegužės 4 d. iki 2001 m. liepos 31 d. buhalterių D. B. ir Z. U. vestas kasos knygas ir apskaitos registrus (didžiosios knygos sąskaitas), tuo pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo (1992 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-2654 redakcija) 20 str. 1 d. ir 24 str. 1 d. reikalavimus, dėl ko buvo trukdoma iš dalies nustatyti šios įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus.

Kolegija ir šioje dalyje nuteistojo apeliacinio skundo argumentus atmeta, nes jie nepagrįsti ir paneigti išnagrinėtais ir nuosprendyje išdėstytais įrodymais.

1961 m. BK 323 str. 1 d., pagal kurią nuteistas E. S. , baudžiamoji atsakomybė nustatyta už kelių alternatyvių veikų padarymą, taip pat ir už buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą. Apskaitos dokumentų sunaikinimas – tai toks dokumento poveikis, kai neįmanoma atkurti jo turinio. Baudžiamajai atsakomybei už apgaulingą apskaitos tvarkymą kilti būtinos pasekmės, numatytos šio baudžiamojo įstatymo dispozicijoje, t.y. tuo turi būti trukdoma visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą.

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad kasos knygų duomenys buvo ir kompiuteryje ir kad tas knygas reikėjo perrašyti dėl įvairių klaidų ir pribraukymų, kolegija taip pat atmeta. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 19 str. buvo nurodyta, kad klaidos dokumentuose taisomos išbraukiant neteisingai parašytą tekstą arba skaičių taip, kad galima būtų jį perskaityti, ir įrašant tikrą skaičių ar tekstą. Šalia ištaisytojo teksto ar skaičiaus dokumentuose turi būti juos pasirašiusiųjų asmenų parašai ir taisymo data. Piniginiuose dokumentuose taisymai draudžiami. To paties įstatymo 20 str. nurodyta, kad dokumentai ir apskaitos registrai iki metinės finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi įmonių vadovų nustatyta tvarka. Po to šie dokumentai atiduodami į archyvą ir saugomi pagal valstybės archyvo taisykles. Šioje byloje atliktos teismo finansų ekspertizės išvadose (t. 8, b.l. 57) nurodyta, kad jeigu nebuvo patvirtinta UAB „Plusta“ dokumentų saugojimo tvarka ar neišsaugoti dokumentai, tai buvo nesilaikoma jau nurodyto Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 20 str. 1 d. reikalavimų. Šioje byloje nustatyta, kad UAB „Plusta“ kasos knygos buvo perrašytos, naujose perrašytose knygose neliko duomenų apie pirminius įrašus padariusius asmenis, o originalių buhalterinės apskaitos dokumentų E. S. ne tik neišsaugojo, bet ir juos išmetė. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kaltinime nurodomus apskaitos dokumentus nuteistasis tyčia sunaikino.

Apelianto argumentai apie tai, kad dokumentų perrašymas nesukėlė jokių pasekmių ir tai netrukdė nustatyti įmonės būklės rezultatus, atmetami taip pat. Nuteistojo aiškinimai, kad ankstesnių bendrovės patikrinimų metu apskaitos tvarkymo pažeidimų nebuvo nustatoma, yra niekuo nepagrįsti. Be to, teismas pagrįstai rėmėsi tais duomenimis, kurie buvo nustatyti nagrinėjant būtent šią baudžiamąją bylą. Apeliaciniame skunde nesutinkama su specialistės išvada ir dar nurodoma, kad ekspertas neatsakė į klausimą, ar jis (E. S. ) apgaulingai tvarkė įmonės apskaitą. Apeliantas konkrečiai nenurodo, apie kokias specialisto ir eksperto išvadas jis nurodo, tačiau galima spręsti, kad čia nurodomas jau paminėtos teismo finansų ekspertizės aktas (t. 8, b.l. 47-57). Jo išvadose ekspertas M. Barkauskas tikrai neatsakė į teismo užduotą klausimą, ar dirbdamas UAB „Plusta“ direktoriumi E. S. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, nurodęs, kad tai neįeina į eksperto ekonomisto kompetenciją. Tačiau šiose išvadose ekspertas nurodė apie jau paminėtus Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo pažeidimus, jeigu nepatvirtinama įmonės dokumentų saugojimo tvarka ar neišsaugomi dokumentai. Iš nuosprendžio matosi, kad šiuo atveju teismas pagrįstai rėmėsi ir savo išvadas pagrindė būtent 2003 m. vasario 20 d. dokumentinės revizijos aktu, kuriame buvo konkrečiai atsakyta į ikiteisminio tyrimo užduotus klausimus, tiesiogiai susijusius su kaltinimu. Šiame revizijos akte (t. 3, b.l. 6-16) nurodoma, kad UAB „Plusta“ direktorius E. S. revizijai nepateikė buhalterinės apskaitos registrų – didžiosios knygos sąskaitų, senų, originalių kasos knygų, kurias tvarkė vyriausiosios buhalterės D. B. ir Z. U. . Vyriausioji buhalterė S. S. perrašė kasos knygas nuo buhalterinės veiklos pradžios iki 2002 m. liepos 12 d. Perrašytose kasos knygose nustatyta eilė aritmetinių klaidų ir neteisingų įrašų. Dėl šių ir kitų dokumentinės revizijos akto išvadų 3 punkte išvardintų priežasčių bendrovės ūkinės-finansinės veiklos rezultatus galima nustatyti iš dalies. Nors apeliantas su šiomis revizijos akto išvadomis nesutinka, tačiau jose išvardintus buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus apklausų metu pripažino pats.

Jau paminėtos teismo finansų ekspertizės išvadose (t. 8, b.l. 57) taip pat nurodyta, kad pagal galiojusio Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 24 str. 1 d. nuostatas už buhalterinės apskaitos organizavimą, atskaitomybės pateikimą laiku ir apskaitos dokumentų išsaugojimą atsako įmonės administracijos vadovas (savininkas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“ 29 punkte išaiškinta, kad apgaulingo ir aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą. Tačiau taip pat išaiškinta, kad už buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, sunaikinimą ar sugadinimą atsako veiką padaręs asmuo.

Dėl visų išdėstytų ir aptartų aplinkybių teismo išvada, kad E. S. , būdamas UAB „Plusta“ direktoriumi, tyčia sunaikino kaltinime nurodytus įmonės apskaitos dokumentus ir tuo buvo trukdoma iš dalies nustatyti šios įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, yra pagrįsta. E. S. pagrįstai pripažintas kaltu, o jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal nusikalstamos veikos metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą – 1961 m. BK 323 str. 1 d. (1997 m. vasario 25 d. įstatymo Nr. VIII-130 redakciją), nes šiuo metu atsakomybę už tą pačią veiką numatančio BK 222 str. 1 d. numato griežtesnę bausmę ir todėl neturi grįžtamosios galios.

Nuteistasis E. S. apeliaciniame skunde dar nurodo, kad pripažindamas jį kaltu teismas savo išvadas grindė prielaidomis ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto išaiškinimų reikalavimus. Šie apelianto argumentai irgi niekuo nepagrįsti, deklaratyvūs ir atmestini. Pirmosios instancijos teismas visus kaltinimus, pagal kuriuos buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, pagrindė įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę. Tie įrodymai dar kartą buvo išdėstyti bei aptarti ir šiame nuosprendyje. Be to, iš nuosprendžio matosi, kad dalį kaltinimų pats teismas pripažino nepagrįstais, pagal BK 183 str. 2 d. E. S. buvo pašalinta didžioji kaltinimų dalis dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo. Tai dar kartą patvirtina, kad išnaudojus visas galimybes ir abejonių nepavykus pašalinti, teismas jas vertino apelianto naudai. Todėl ir apeliaciniame skunde nurodomų AT senato nutarimo išaiškinimų, ir BPK 305 str. numatytų nuosprendžio surašymo taisyklių reikalavimų teismas nepažeidė. Jokių kitų baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, juo labiau tokių, kurie būtų pažeidę įstatymų garantuotas kaltinamojo teises arba būtų sukliudę teismui priimti teisingą nuosprendį, kolegija taip pat nenustatė.

Prokuroro apeliacinis skundas dėl nuteistajam E. S. paskirtų bausmių irgi tenkinamas iš dalies. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nenustatė jokių nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Nuosprendyje nurodyta, kad vienas E. S. padarytas nusikaltimas, numatytas BK 183 str. 2 d., yra sunkus ir už jį numatyta griežta laisvės atėmimo iki 10 metų bausmė. Tačiau teismas atsižvelgė į tai, kad E. S. anksčiau neteistas, dirba ir yra gerai charakterizuojamas, augina nepilnametę dukrą. Be to, nuteistasis serga žvyneline liga, kuri šiuo metu dar neišgydoma. Teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir nepaskyrus sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės, o tokios rūšies bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Konstatavęs, kad taikyti BK 62 str. nėra numatytų pagrindų, teismas nusprendė skirti E. S. švelnesnės rūšies, negu numatyta sankcijoje, bausmes taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas. Pagal BK 183 str. 2 d. ir pagal BK 300 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją), taikant BK 54 str. 3 d., nuteistajam buvo paskirtos baudos.

Kolegijos nuomone, prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 54 str. 3 d. taikymo skiriant E. S. bausmes yra pagrįsti. Jau paminėtame šiame nuosprendyje Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 išaiškinta, kad taikydamas švelnesnės, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmės paskyrimą (BK 54 str. 3 d.), teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra BK 62 str. nurodytų pagrindų. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad skiriant E. S. bausmes teismas taip pat turėjo atsižvelgti į jo padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir kitas aplinkybes. Skiriant bausmes, teismas pirmiausia turi atsižvelgti į visas aplinkybes, išvardintas BK 54 str. 2 d., tuo tarpu taikant šio straipsnio 3 d. nuostatas, švelnesnė negu sankcijoje numatyta bausmė skiriama tik nustačius konkrečias išimtines arba padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, arba tokias aplinkybes, kurios kokiu nors būdu išimtinai apibūdintų kaltininko, kuriam skiriama bausmė, asmenybę. Be to, BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę vadovaudamasis bausmės paskirtimi, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Viena iš BK 41 str. nurodomų bausmės paskirčių yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo įgyvendinimas paskiriant bausmę yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas, bet ir asmenų lygybės įstatymui užtikrinimas, ne tik kaltininko, bet ir nukentėjusiojo ar visuomenės interesų įvertinimas nė vienai iš jų nesuteikiant prioritetinės reikšmės.

Iš nuosprendyje išdėstytų bausmių E. S. skyrimo motyvų matosi, kad jokių išimtinių nusikalstamų veikų, numatytų BK 183 str. ir BK 300 str. 2 d., aplinkybių teismas nenustatė ir jų nenurodė. Kolegijos nuomone, tokių aplinkybių ir nėra. E. S. klastojo dokumentus ir juos panaudodamas pasisavino didelės vertės svetimą turtą. Bylos duomenys leidžia teigti, kad šios jo nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės. Po nusikalstamų veikų padarymo jau praėjo daug laiko, tačiau iš bylos matosi, kad jos nagrinėjimas užtruko dėl objektyvių priežasčių. Didelę dalį šio laiko užėmė įvairių revizijų ir ekspertizių atlikimas, tačiau jų metu buvo tiriama įmonės, kuriai vadovavo pats E. S. , ūkinė bei finansinė veikla ir nustatinėjama paties nuteistojo šiai įmonei padaryta žala. Taigi jokių išimtinių aplinkybių, kurios rodytų E. S. padarytų nusikalstamų veikų mažesnį pavojingumo laipsnį, nenustatyta. Tas pats pasakytina ir apie nuteistojo asmenybę. E. S. anksčiau neteistas, turi nepilnametį vaiką, šiuo metu dirba vadybininku kitoje įmonėje ir ten yra gerai charakterizuojamas. Tačiau šios aplinkybės nėra išimtinės. Tokia aplinkybe negali būti laikoma ir nuteistojo sveikatos būklė. Iš prie bylos pridėtos pažymos (t. 7, b.l. 92) matosi, kad E. S. nuo 16 metų amžiaus serga žvyneline liga, kuri šiuo metu yra neišgydoma. Jam reikalingas gydymas tepalais, vidiniais vaistais, vandens ar šviesos procedūromis. Žvynelinė liga neįtraukta į nepagydomų ligų ir sveikatos būklių, dėl kurių nuteistieji gali būti atleisti nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo dėl ligos, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ir Sveikatos apsaugos ministerijų 1995 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 969/578. Todėl daryti išvadą, kad nuteistasis negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės dėl ligos, nėra pagrindo. Be to, šioje dalyje atsižvelgtina į tai, kad nurodyta liga nuteistasis serga jau daug metų, tai jam netrukdė normaliai gyventi, dirbti, dalyvauti teismo posėdžiuose, o taip pat nesutrukdė ir padaryti nusikalstamas veikas. Nepilnametį vaiką kartu su nuteistuoju augina ir jo sutuoktinė, tos pačios UAB „Plusta“ akcininkė D. S. . Skiriant bausmę E. S. taip pat atsižvelgta į tai, kad teismas nenustatė ir jokių jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nors po nusikaltimų padarymo praėjo nemažai laiko, nuteistasis net nepradėjo atlyginti jo padarytos turtinės žalos. Nors nuosprendyje teismas padarė išvadą, kad sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tačiau šią išvadą kolegija laiko iš esmės nemotyvuota ir nepagrįsta. Priešingai, yra pagrindas teigti, kad galutinės subendrintos bausmės – baudos, kurios dydis ženkliai mažesnis už iš nuteistojo priteistos turtinės žalos atlyginimo sumą, paskyrimas kaip tik ir prieštarauja tam pačiam teisingumo principui. BK 300 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) sankcija yra laisvės atėmimas iki 5 metų, o BK 183 str. 2 d. sankcija yra laisvės atėmimas iki 10 metų. Įstatymų leidėjas numatė labai plačias šiose sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių ribas, nenustatė jų minimalių ribų, todėl į visas nuosprendyje išdėstytas su bausmių paskyrimu susijusias aplinkybes teismas turėjo galimybę atsižvelgti ir galėjo realizuoti bausmės individualizavimo principą paskiriant E. S. bausmes, kurios numatytos baudžiamųjų įstatymų sankcijose. Dėl išdėstytų aplinkybių kolegija daro išvadą, kad paskirdamas nuteistajam bausmes pagal BK 183 str. 2 d. ir pagal BK 300 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją), teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą be pagrindo taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas. Šioje dalyje nuosprendis keičiamas ir E. S. už nurodytas nusikalstamas veikas skiriamos sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės. Atsižvelgiant į BK 54 str. 2 d. išvardintas aplinkybes, o iš dalies ir atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus, E. S. pagal BK 183 str. 2 d. ir pagal BK 300 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) skiriamos švelnesnės, negu prašoma prokuroro skunde, ir artimesnės sankcijų žemutinėms riboms laisvės atėmimo bausmės. Tuo tarpu prokuroro prašymą skirti E. S. laisvės atėmimo bausmes ir už kitas nusikalstamas veikas kolegija atmeta. BK 300 str. 1 d. ir 1961 m. BK 323 str. 1 d. (1997 m. vasario 25 d. įstatymo Nr. VIII-130 redakcija) numatyti nusikaltimai yra nesunkūs, jų sankcijos numato ne tik laisvės atėmimo, bet ir švelnesnių rūšių bausmes, taip pat ir baudą. BK 55 str. nurodyta, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tokių motyvų šioje byloje teismas nenustatė, be to, jų savo apeliaciniame skunde nenurodė ir prokuroras. Todėl keisti ir griežtinti E. S. bausmes, paskirtas pagal BK 300 str. 1 d. ir pagal 1961 m. BK 323 str. 1 d., pagrindo nėra.

Už dalį nusikaltimų nuteistajam paskyrus kitokias bausmes, iš naujo skiriama ir galutinė subendrinta bausmė. Šioje dalyje iš dalies tenkinamas ne tik prokuroro, bet ir paties nuteistojo E. S. apeliacinis skundas. Kolegijos nuomone, nuosprendis ir šioje dalyje keistinas, o galutinė subendrinta bausmė skirtina ne apėmimo ir dalinio sudėjimo, o tik apėmimo būdu. BK 183 str. 2 d. ir BK 300 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos pagal BK 11 str. nuostatas priskiriamos gretimoms kategorijoms, pirmasis nusikaltimas yra sunkus, o antrasis – apysunkis. Tačiau BK 183 str. 2 d. sankcija yra žymiai griežtesnė, pagrindinis E. S. nusikalstamų veikų objektas buvo nuosavybė ir svetimas turtas, o pagrindiniai jų padariniai – turtinės žalos UAB „Plusta“ padarymas. Dėl šių aplinkybių kolegija daro išvadą, kad nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 str. 2 d. ir BK 300 str. 2 d., labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 str. 5 d. 2 p. prasme. Nesunkūs nusikaltimai, už kuriuos nuteistas E. S. , pagal savo pavojingumą skiriasi dar labiau. Todėl galutinė subendrinta bausmė nuteistajam skiriama vadovaujantis BK 63 str. 2 d. ir 5 d. 2 p., griežčiausia bausme apimant visas kitas švelnesnes bausmes.

Visus nusikaltimus E. S. padarė iki 2002 m. spalio 25 d. Todėl jam taikomas Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymas Nr. IX-1182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“. Taikant šio įstatymo 4 str. 2 d. 1 p., neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis mažinama vienu penktadaliu. Šioje dalyje, nustatant neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalį, būtina ištaisyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytą klaidą. Į bausmės laiką papildomai turi būti įskaitytas E. S. laikinas sulaikymas 2003 m. sausio 23 d. (t. 6, b.l. 28).

Nuteistojo E. S. apeliacinio skundo argumentai dėl civilinių ieškinių išsprendimo atmetami. Jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagrįstai, todėl atmesti visus byloje pareikštus civilinius ieškinius nėra pagrindo. Byloje įrodyta, kad pasisavindamas svetimą turtą nuteistasis padarė UAB „Plusta“ 33696 Lt turtinę žalą, todėl ši suma iš nuteistojo pagrįstai priteista nurodytai bendrovei. Nuteistojo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nukentėjusiesiems R. P. ir L. P. kolegija taip pat atmeta. CK 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. R. P. ir L. P. šioje byloje pripažinti nukentėjusiaisiais dėl to, kad E. S. bendrovės dokumentuose suklastojo jų parašus. Akivaizdu, kad dėl to jiems buvo padaryta neturtinė žala, kurios jie net neprivalėjo atskirai įrodinėti, nes šios žalos padarymą patvirtina patys E. S. kaltės įrodymai. Pažymėtina, kad dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus nukentėjusiesiems padarė ir kitos E. S. nusikalstamos veikos, nes nukentėjusieji yra bendrovės, kurios turtas buvo pasisavintas, akcininkai. Apelianto teiginiai, kad teismas neišdėstė kriterijų, pagal kuriuos nustatė neturtinės žalos dydį, neatitinka tikrovės. Šios žalos nustatymo kriterijai jau buvo išvardinti, tuo tarpu nuosprendyje teismas išsamiai išdėstė konkrečias aplinkybes, į kurias buvo atsižvelgiama nustatant padarytos neturtinės žalos dydį. Nuosprendyje atsižvelgta į tai, kad suklastojant nukentėjusiųjų parašus, buvo pažeistos jų teisės dalyvauti akcininkų susirinkime ir priimti sprendimus dėl bendrovės veiklos, dėl nuteistojo kaltės jie buvo pažeminti prieš kitus bendrovės darbuotojus ir sukrėsti dvasiškai, R. P. buvo susirgęs depresija. Šiuos teismo argumentus patvirtina bylos aplinkybės. Apeliantas dar nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jo ir nukentėjusiųjų turtinę padėtį. Galima sutikti su tuo, kad nukentėjusiųjų turtinė padėtis pakankamai gera, tačiau kolegija atmeta nuteistojo teiginius apie jo paties blogą turtinę padėtį. Iš bylos matosi, kad E. S. šiuo metu dirba kitoje įmonėje ir pats pateikė teismui tai patvirtinančius dokumentus. Taip pat dirba jo žmona, be to, pats nuteistasis ir jo žmona, kaip ir nukentėjusieji P., tebėra tos pačios UAB „Plusta“ akcininkai. Įvertinus visas šias aplinkybes, iš nuteistojo priteistos nukentėjusiesiems R. P. bei L. P. 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumos tikrai nėra per didelės. Jos neprieštarauja nei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijams, nei galiojančiai teisminei praktikai.

Iš nuteistojo E. S. teismas taip pat pagrįstai priteisė išlaidas civilinio ieškovo atstovo paslaugoms apmokėti. Priteista 3300 Lt suma patvirtinta dokumentais apie UAB „Plusta“ turėtas išlaidas. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „Plusta“ civilinį ieškinį teismas patenkino tik iš dalies, todėl, vadovaujantis CPK 98 str. 2 d., turėjo būti sumažinta ir civilinio ieškovo atstovavimo išlaidų suma. Šie apelianto argumentai irgi nepagrįsti. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliantas remiasi ne Baudžiamojo, o Civilinio proceso kodekso normomis. Jo nurodomame CPK 98 str., o taip pat šio kodekso 93 str. nustatyta išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka. CPK 93 str. 2 d. nurodyta, kad jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Tačiau nurodytos nuostatos taikomos būtent civilinio proceso metu, kai teismas nagrinėja civilines bylas dėl ginčų, kuriuos reglamentuoja Civilinis kodeksas. Tuo tarpu baudžiamajame procese teismai vadovaujasi BPK 106 str. 2 d. nuostatomis, pagal kurias pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų iš kaltinamojo nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Tai reiškia, kad BPK normos nenumato privalomo išlaidų atstovo advokato paslaugoms apmokėti mažinimo proporcingai patenkinto civilinio ieškinio daliai. O mažinti iš E. S. priteistų išlaidų dydį šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo. Advokatas civilinį ieškovą UAB „Plusta“ atstovavo visuose teismo posėdžiuose, o pats bylos nagrinėjimas truko ilgą laiką. Taip pat pažymėtina, kad iš dalies patenkinęs UAB „Plusta“ civilinį ieškinį, kitoje dalyje teismas šį ieškinį ne atmetė, o tik paliko jį nenagrinėtą. Tai reiškia, kad bendrovė dėl jai padarytos žalos atlyginimo dar turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Vis dėlto, nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, nes jame pagrįstai nurodoma, kad teismas nepagrįstai atstovavimo išlaidas priteisė ne pačiam civiliniam ieškovui, o jo atstovui. Iš bylos matosi, kad išlaidas turėjo ne atstovas advokatas, o būtent pats civilinis ieškovas UAB „Plusta“. Todėl nuosprendis šioje dalyje keičiamas ir 3300 Lt išlaidos iš nuteistojo priteisiamos pačiai nurodytai bendrovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 2 p., 3 p., 2 d. 2 p., 327 str. 1 p., 328 str. 1 p., 4 p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalį, kuria E. S. ir V. J. pagal BK 300 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) dėl 2002 m. rugpjūčio 5 d. kelto pardavimo dokumentų suklastojimo išteisinti nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, - panaikinti.

E. S. ir V. J. pagal BK 300 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) dėl 2002 m. rugpjūčio 5 d. kelto pardavimo dokumentų suklastojimo bylą nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Nuosprendžio dalį dėl bausmių paskyrimo nuteistajam E. S. pagal BK 183 str. 2 d. ir pagal BK 300 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) dėl 2001 m. kovo 14 d. bei 2001 m. gegužės 17 d. kelto pirkimo dokumentų suklastojimo paskyrimo taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, dėl galutinės subendrintos bausmės paskyrimo, taip pat nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo E. S. priteistos išlaidos civilinio ieškovo atstovo paslaugoms apmokėti, - pakeisti.

Nuteistajam E. S. pagal BK 183 str. 2 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, pagal BK 300 str. 2 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) paskirti bausmę laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., šias bausmes ir Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 9 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 300 str. 1 d. (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakciją) dėl R. P. ir L. P. parašų suklastojimo ir pagal 1961 m. BK 323 str. 1 d. (1997 m. vasario 25 d. įstatymo VIII-130 redakciją) subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnes, ir galutinę subendrintą bausmę E. S. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 str., į paskirtą bausmę įskaityti E. S. laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2003 m. sausio 23 d. iki 2003 m. vasario 7 d.

Nuteistajam E. S. taikyti Lietuvos Respublikos 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. IX-1182 „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 2 d. 1 p. ir jam paskirtos galutinės subendrintos bausmės neatliktąją 1 (vienerių) metų 11 (vienuolikos) mėnesių ir 14 (keturiolikos) dienų laisvės atėmimo bausmės dalį sumažinti vienu penktadaliu.

Bausmės atlikimo laiką pradėti skaičiuoti nuo šio nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo E. S. priteista 3300 Lt atstovavimo išlaidų UAB „Plusta“ atstovui, panaikinti. Iš nuteistojo E. S. priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Plusta“ 3300 Lt išlaidų, turėtų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.