Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. R. patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo ir MGK Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad VAAT 2015 m. birželio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4826-189/2015 nusprendė pareiškėjo A. R. skundą tenkinti iš dalies, t. y. pakeisti Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-86 dėl VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. 68-102 dėl pareiškėjo 2014 m. kovo 24 d. skundo ir Komisijos 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. S-161 (7-115/2014) dalis dėl delspinigių priskaičiavimo ir sumažino PVM delspinigius iki 25 604,87 Lt, GPM delspinigius iki 11 570 Lt; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

LVAT, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 12 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-1121-602/2016, pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, VAAT 2015 m. birželio 16 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė proceso teisės normas, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis), teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis. Be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, jog mokestinis patikrinimas buvo atliktas pasinaudojant tik ikiteisminio tyrimo Nr. 38-1-00015-11 metu surinkta informacija; pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nepasisakė nei dėl mokesčių administratoriaus galimybės remtis ikiteisminio tyrimo medžiaga, nei dėl kitų, su tuo susijusių, pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat nurodė, kad tam tikra veikla pagal PVM įstatymo 22 straipsnį nėra apmokestinama PVM ir kad jo vykdyta veikla atitinka minėtus kriterijus. Be to, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja MAĮ 141 straipsnyje nurodytos aplinkybės atleisti pareiškėją nuo baudų ir delspinigių mokėjimo, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde nurodytų argumentų neišnagrinėjo ir dėl jų sprendime nepasisakė.

LVAT 2021 m. gegužės 19 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, t. y. VAAT 2021 m. sausio 25 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT teisėjų kolegija, be kita ko, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo visapusiškai ir išsamiai įvertinti, ar mokestinis patikrinimas ir tyrimas baudžiamojoje byloje yra atlikti dėl tų pačių pareiškėjo veiksmų. Pastebėjo, kad tyrimo apimtis baudžiamojoje ir administracinėje bylose yra skirtinga, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, ar įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytos pareiškėjo nusikalstamų veiksmų pasekmės atitinka visas mokestiniam ginčui reikšmingas aplinkybes. Nustačius, kad nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai ir jų administracinės teisinės pasekmės bei nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės nėra identiškos, pirmosios instancijos teismas turi patikrinti, ar mokesčių administratoriaus surinkti faktiniai duomenys dėl pareiškėjo veiksmų, dėl kurių nėra pasisakyta nuosprendyje, patvirtina mokesčių administratoriaus sprendimą dėl papildomų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo. Padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, iš esmės nevertino byloje surinktų įrodymų, bet, pažeisdamas proceso teisės normas, išimtinai rėmėsi tik nuosprendžiu nustatytais faktais, t. y. iš esmės neišnagrinėjo mokestinio ginčo.

VAAT 2022 m. kovo 1 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I3-706-860/2022 pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovei VMI, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus AVMI dėl sprendimų panaikinimo. Byloje nustatyta, kad, nors bendrosios kompetencijos teismai A. R. išteisino kaip nepadariusį Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 202 straipsnio 2 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos, tačiau aiškiai konstatavo, kad jis 2003–2011 m. neteisėtai vertėsi rašto darbų rašymo už atlygį veikla ir iš jos gavo pajamų, tačiau tiek savo veiklą, tiek gautas pajamas jis maskavo, prisidengdamas neva kitų asmenų vykdomomis kitokio pobūdžio individualiomis veiklomis, todėl byloje yra pagrindo teigti, kad tokiu būdu A. R. galimai siekė nuslėpti savo vykdomą tikrąją veiklą ir išvengti pareigos mokėti mokesčius. Taigi, pripažinta, kad pareiškėjas iš esmės vertėsi neteisėta komercine veikla, kuri pasireiškė rašto (mokslo) darbų rašymu ir jų pardavinėjimu. Iš mokestinio ginčo matyti, kad Vilniaus AVMI patikrino pareiškėjo GPM, PVM ir VSDĮ apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., o PSDĮ – nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Mokesčių administratorius, įvertinęs ikiteisminio tyrimo medžiagą ir kitus duomenis, patikrinimo akte nustatė, kad pareiškėjas, neįregistravęs individualios rašto darbų rašymo ir pardavimo veiklos, nepranešęs apie ją mokesčių administratoriui teisės aktų nustatyta tvarka, sąmoningai nuslėpdamas vykdomą veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, ėmėsi komercinės veiklos, t. y. rašė darbus už atlygį, iš kurios 2006–2010 m. laikotarpiu gavo 643 009,18 Lt pajamų. Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimu patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui papildomai sumokėti mokesčius, baudas ir delspinigius. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui teikė dokumentus, paaiškinimus į mokesčių administratoriaus paklausimus, pastabas dėl patikrinimo akte apskaičiuotų mokesčių ir pan. Pareiškėjo skundas buvo nagrinėjamas VMI ir Komisijoje. Be to, pareiškėjas su skundu kreipėsi ir į teismą, kur galėjo susipažinti su visa mokestinio ginčo medžiaga, teikti savo argumentus ir paaiškinimus dėl byloje esančių duomenų ir pan., todėl teismas padarė išvadą, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjo teisės galėjo būti pažeistos taip esmingai, kad butų pagrindas panaikinti skundžiamus sprendimus. Taip pat teismas nustatė, kad VAAT 2013 m. spalio 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1720-437/2013 iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Vilniaus AVMI 2012 m. gruodžio 10 d. sprendimą sustabdyti mokestinį patikrinimą Nr. 83-225, įformintą 2011 m. gruodžio 29 d. pavedime tikrinti Nr. 83-225. Šis teismo sprendimas, kuris yra įsiteisėjęs, pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, nustatytas MAĮ 97 straipsnyje, t. y. delspinigiai skaičiuotini iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Atsižvelgiant į tai, kad pavedimu mokestinio tikrinimo laikotarpis nustatytas nuo 2011 m. gruodžio 29 d. iki 2012 m. kovo 29 d. (MAĮ 119 straipsnio 1 dalis), tad patikrinimo rezultatai turėjo būti įforminti ne vėliau kaip iki 2012 m. kovo 29 d. Tuo tarpu mokesčių administratorius pareiškėjo mokestinio patikrinimo rezultatus įformino tik 2013 m. gruodžio 16 d. ir minėtai dienai nepagrįstai papildomai už 625 kalendorines dienas priskaičiavo delspinigius nuo mokėtinos PVM ir GPM sumos. Atsižvelgdamas į tai VAAT padarė išvadą, kad pareiškėjui delspinigiai, vadovaujantis MAĮ 97 straipsnio 2 dalimi, skaičiuotini nuo dienos, kai turėjo būti sumokėti mokesčiai, iki 2012 m. kovo 29 d., o tai reiškia, kad priskaičiuotų: 11 546,39 Eur (39 867,37 Lt) PVM delspinigių suma mažinta iki 7 415,68 Eur (25 604,87 Lt) (mokėtina PVM suma (76 079 Lt x 0,03 proc. / k. d.) – (22,82 Lt / k. d. x 625 k. d. – laikotarpis nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d.); 3 688,19 Eur (12 734,59 Lt) GPM delspinigių suma mažintina iki 3 350,90 Eur (11 570 Lt) (mokėtina GPM suma (6 211 Lt x 0,03 proc. / k. d.) – (1,86 Lt / k. d. x 625 k. d. – laikotarpis nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2013 m. gruodžio 16 d.). VAAT savo sprendimu pakeitė Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-86 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimą Nr. 68-102 „Dėl A. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014-03-24 skundo“ bei MGK 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. S-161 (7-115/2014) „Dėl A. R. 2014-06-23 skundo“ nustatant, kad pareiškėjui šiais sprendimais skirtos baudos (PVM, GPM, VSDĮ, PSDĮ) naikinamos, o PVM delspinigiai mažintini iki 7 415,68 Eur (25 604,87 Lt), GPM delspinigiai – iki 3 350,90 Eur (11 570 Lt). Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

LVAT 2022 m. birželio 23 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A-2363-556/2022, minėtą VAAT 2022 m. kovo 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I3-706-860/2022 paliko nepakeistą. LVAT pažymėjo, kad mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai nustatė pareiškėjui papildomų mokesčių bei su jais susijusių sumų sumokėjimo pareigą, kuri pagrįstai su atliktomis korektūromis buvo palikta galioti VAAT. Administracinėje byloje buvo įrodyta, kad pareiškėjas mokesčių administratoriaus patikrintu laikotarpiu vykdė individualią veiklą, siekė ją nuslėpti, gautų pajamų už atliktus rašto darbus neapskaitė, gautų pajamų, priskirtinų B klasės pajamoms, nedeklaravo ir mokesčių nuo šių pajamų nesumokėjo, todėl jam turėjo būti apskaičiuoti ginčo mokesčiai bei su jais susijusios sumos. Pirmosios instancijos teismo atliktas mokesčių administratoriaus sprendimų taisymas buvo visiškai pagrįstas bei teisėtas, todėl paliktinas galioti. Mokesčių mokėtojas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų tarnauti apskųsto sprendimo naikinimui ar jo keitimui pareiškėjo naudai.

Taigi, iš rašytinės bylos medžiagos, taip pat proceso dalyvių paaiškinimų nustatyta, kad VMI, vadovaudamasi MAĮ 100 straipsnio 1 dalimi ir 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais, Taisyklių 7 punktu, išnagrinėjusi pareiškėjo 2022 m. liepos 15 d. gautą prašymą, skundžiamu VMI Sprendimu nusprendė neatleisti pareiškėjo nuo 2 330,53 Eur GPM delspinigių, 16 469,34 Eur PVM delspinigių 1 225,95 Eur PSD įmokų delspinigių ir 0,72 Eur žemės mokesčio delspinigių už laikotarpį 2007 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. rugsėjo 7 d. VMI Sprendime konstatuota, kad VMI duomenimis, pareiškėjas 2022 m. rugsėjo 6 d. (prašymo nagrinėjimo dieną, delspinigiai užregistruoti iki 2022 m. rugsėjo 6 d., apskaičiuotų, bet neužregistruotų delspinigių nėra) valstybės biudžetui skolingas 17 608,23 Eur GPM, 5 681,43 Eur GPM delspinigių, 3 151,70 Eur PSD įmokų, 1 225,96 Eur PSD įmokų delspinigių, 22 019,03 Eur PVM, 23 885,02 Eur PVM delspinigių, 0,72 Eur žemės mokesčio delspinigių, turi nepaskirstytą 0,01 Eur permoką. VMI Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyrius pagal kompetenciją informavo, kad Antstolių informacinės sistemos duomenimis pareiškėjo atžvilgiu antstolis S. M. vykdo vykdomąją bylą Nr. 0170/16/01560 pagal VMI 2022 m. rugsėjo 27 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. (23.17-08)-320-2417, išieškoma suma – 25 962,43 Eur. Pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad yra įsiteisėjęs VAAT 2022 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I3-706-860/2022 dėl pareiškėjo atžvilgiu 2014 m. prasidėjusio mokestinio ginčo. Sprendimu pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, pakeistas Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-86 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, VMI 2014 m. gegužės 28 d. sprendimas „Dėl A. R. 2014-03-24 skundo“ bei MGK 2014 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas Nr. S-161 (7-115/2014) „Dėl A. R. 2014-06-23 skundo“, nustatant, kad pareiškėjui šiais sprendimais skirtos baudos (PVM, GPM, VSD ir PSD įmokų) naikinamos, o PVM delspinigiai mažinami iki 7 415,68 Eur (25 604,87 Lt), GPM delspinigiai – iki 3 350,9 Eur (11 570 Lt), kita skundo dalis atmesta kaip nepagrįsta. Prašymo nagrinėjimo dieną į pareiškėjui papildomai apskaičiuotą 30 793,12 Eur delspinigių sumą įeina ir 7 415,68 Eur PVM delspinigiai bei 3 350,90 Eur GPM delspinigiai, atleidimo nuo kurių galimybės išnagrinėtos mokestinio ginčo metu. Pareiškėjas prašyme nenurodė naujų, mokestinio ginčo metu nenagrinėtų aplinkybių, atitinkančių atleidimo nuo delspinigių pagrindus. Įvertinusi aplinkybę, jog klausimas, susijęs su pareiškėjo atleidimu nuo delspinigių, apskaičiuotų Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-86, yra išnagrinėtas mokestinio ginčo metu, VMI savo sprendime pakartotinai nenagrinėjo atleidimo nuo 7 415,68 Eur PVM bei 3 380,90 Eur GPM delspinigių klausimo. VMI Sprendime buvo nagrinėjami atleidimo nuo 2 330,53 Eur GPM delspinigių, 16 469,34 Eur PVM delspinigių, 1 225,95 Eur PSD įmokų delspinigių ir 0,72 Eur žemės mokesčio delspinigių klausimai.

VMI Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas netinkamai vykdė / nevykdė įvairių mokesčių (GPM, PVM, PSD įmokų, žemės mokesčio) mokestines prievoles, todėl jam pagrįstai apskaičiuota 2 330,53 Eur GPM, 16 469,34 Eur PVM, 1 225,95 Eur PSD įmokų ir 0,72 Eur žemės mokesčio delspinigių suma. VĮ Registrų centro 2022 m. rugsėjo 7 d. duomenimis, pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso dalis žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 2 žemės sklypai su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas deklaravo 2021 m. gavęs 15 113,32 Eur darbo užmokesčio, priedų, priemokų, išeitinių išmokų, kompensacijų už nepanaudotas atostogas ir kitas darbo apmokestinamąsias pajamas, 721,98 Eur ligos, įskaitant darbdavio išmokėtas už pirmas dvi ligos dienas, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros ir ilgalaikio darbo išmokas, 7 775 Eur individualios veiklos pajamas, 2 148,59 Eur turto (atliekų pardavimo, nekilnojamojo turto nuomos) pajamas, 49,26 Eur palūkanų pajamas, 16,35 Eur dividendų. Pareiškėjas prašyme prašo atleisti nuo delspinigių, nurodydamas, kad jam apskaičiuota ženkli mokesčių suma, jis turi įsipareigojimų SEB bankui bei turi išlaikyti du nepilnamečius vaikus. Tačiau, pasak VMI, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad didelės apskaičiuotų mokesčių ar delspinigių sumos savaime nėra pagrindas spręsti klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių. Be to, iš MAĮ nuostatų turinio matyti, kad įstatymų leidėjas nenustatė, jog mokesčių administratorius fizinio asmens ekonominę (socialinę) padėtį vertintų pagal asmens turto ir įsipareigojimų santykį. Atsižvelgus į aplinkybes, kad pareiškėjas turi turto, gavo pajamų, nėra pagrindo konstatuoti, kad jo ekonominė (socialinė) padėtis yra sunki, todėl jam netaikytinos MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos ir VMI Sprendimu jis neatleistas nuo apskaičiuotų, bet nesumokėtų / neįskaitytų 2 330,53 Eur GPM delspinigių, 16 469,34 Eur PVM delspinigių, 1 225,95 Eur PSD įmokų delspinigių ir 0,72 Eur žemės mokesčio delspinigių.

Kaip matyti, mokesčių administratorius analizavo galimybę tenkinti prašymą ne tik nurodytais teisiniais pagrindais, bet ir kitais galimais, įvardytais Mokesčių administravimo įstatyme, tačiau palankaus sprendimo priėmimui pagrindų nenustatė.

Nors pareiškėjo nurodomi teiginiai apie COVID-19 pandemiją yra prilyginami aplinkybei, kuri nepriklausė nuo jo valios ir kurios jis nenumatė bei negalėjo numatyti, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog laikotarpis, už kurį nesumokėti mokesčiai, yra nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. rugsėjo 7 d. Pagal VMI 2024 m. sausio 4 d. mokestinių prievolių ataskaitą bei 2019 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. RMA-1239 pareiškėjas VMI sprendimu atleistas nuo dalies priskaičiuotų mokesčių, todėl šiuo atveju mokesčių administratorius nagrinėjo ginčą dėl delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. gegužės 3 d. iki 2022 m. rugsėjo 7 d. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad laikotarpis, už kurį nesumokėti mokesčiai, truko ilgą laikotarpį (dar iki COVID-19 pandemijos pradžios) ir tuo metu nebuvo tokių aplinkybių, kurias galima būtų prilyginti force majeure ar cas fortuit. Kadangi mokėtina suma susidarė už laikotarpį dar iki COVID-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, pareiškėjas neturėtų būti atleistas nuo delspinigių sumokėjimo, kadangi šis pagrindas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jei mokėtina suma, už kurią priskaičiuoti delspinigiai, atsirastų karantino, ekstremalios situacijos, ar pan. metu. Pažymėtina, kad VMI laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 20 d. iki 2021 m. spalio 31 d. dėl pandemijos delspinigių pareiškėjui netgi neskaičiavo, todėl pareiškėjo teiginiai apie pandemijos metu jam apskaičiuotus delspinigius yra nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad VAAT 2022 m. kovo 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-706-860/2022 konstatavo, jog tiek VMI, tiek MGK veiksmai buvo teisėti, nebuvo pagrindo naikinti skundžiamų sprendimų, LVAT šį sprendimą paliko nepakeistą, todėl teismų sprendimai yra įsiteisėję ir privalomi vykdyti. Teigti, kad mokesčių administratoriaus sprendimai yra neteisėti ar buvo pažeistos mokestinio ginčo procedūros, byloje nėra pagrindo, todėl pareiškėjo teiginiai, kad VMI neteisėtai per ilgai nagrinėjo jo atžvilgiu mokestinį ginčą, yra nepagrįsti ir nelaikytini force majeure aplinkybe. Pažymėtina ir tai, kad VAAT 2022 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I3-706-860/2022 buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių klausimas, tačiau teismas nenustatė pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių už 2006–2010 m. nesumokėtus mokesčius, todėl jo prašymas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo delspinigių ir baudos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2010). Taip pat teismas atkreipia dėmesį, kad delspinigių pagrindinė paskirtis yra ne nubausti, o kompensuoti valstybei dėl pavėluotai patekusių pinigų į biudžetą. Iš bylos medžiagos seka, kad mokesčiai laiku nebuvo sumokėti. Pinigai, turėję būti valstybės žinioje, buvo pareiškėjo žinioje, tad kompensavimas valstybei dėl to delspinigių pavidalu yra teisingas. Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas yra nurodęs, kad delspinigių skaičiavimas nepriklauso nuo mokesčių administratoriaus elgesio, t. y. nuo patikrinimo akto surašymo laiko, ir pažymėjęs, jog tai priklauso nuo paties mokesčio mokėtojo, nes jis neturi jokios pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir priskaičiuos jam mokėtinas į biudžetą sumas. Priešingai, mokesčių mokėtojas turi pareigą pats deklaruoti ir sumokėti mokesčius dar iki mokestinio patikrinimo. Jeigu mokesčių mokėtojas laiku būtų sumokėjęs mokesčius ir tokiu būdu tinkamai būtų įvykdęs savo pareigą sumokėti mokestį, dėl jo nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti jokie delspinigiai (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-877/2009). Todėl šioje byloje pareiškėjo argumentai dėl ilgo VMI mokestinio ginčo laikotarpio nelaikytini force majeure aplinkybe, kitų ne nuo pareiškėjo valios priklausiusių aplinkybių nenustatyta, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas reiškia, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių, kai juos išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.

Pagal MAĮ 113 straipsnis 1 dalies 3 punktą sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis, kaip atleidimo nuo delspinigių pagrindas, gali būti taikomas, kai fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos aplinkybės siejamos su tokia mokesčių mokėtojo ekonomine (socialine) situacija, kai jis negauna jokių pajamų ar gauna jų nepakankamai ir yra valstybės remiamas arba jam tokios paramos reikia. Tačiau LVAT, aiškindamas šios normos taikymą, 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-807/2010 pažymėjo, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).

Pagal Taisyklių 14 punktą sunkią fizinio asmens ekonominę (socialinę) padėtį liudijančios aplinkybės turi būti patvirtintos kompetentingų institucijų išduotais dokumentais.

Kaip matyti iš MGK bylos duomenų, pareiškėjas savo skunde ir paaiškinimuose MGK yra nurodęs, jog turi išlaikyti du vaikus, turi kreditorinių įsipareigojimų, taip pat yra registruotas Užimtumo tarnyboje. Tačiau VMI nustatė, jog VĮ Registrų centro 2022 m. rugsėjo 7 d. duomenimis, pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso dalis žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), du žemės sklypai su statiniais, esantys (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas deklaravo 2021 m. gavęs 15 113,32 Eur darbo užmokesčio, priedų, priemokų, išeitinių išmokų, kompensacijų už nepanaudotas atostogas ir kitas darbo apmokestinamąsias pajamas, 721,98 Eur ligos, įskaitant darbdavio išmokėtas už pirmas dvi ligos dienas, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros ir ilgalaikio darbo išmokas, 7 775 Eur individualios veiklos pajamas, 2 148,59 Eur turto (atliekų pardavimo, nekilnojamojo turto nuomos) pajamas, 49,26 Eur palūkanų pajamas, 16,35 Eur dividendų. Todėl atsakovė padarė išvadą, kad didelės apskaičiuotų mokesčių ar delspinigių sumos savaime nėra pagrindas spręsti klausimą dėl atleidimo nuo delspinigių. Be to, iš MAĮ nuostatų turinio matyti, kad įstatymų leidėjas nenustatė, jog mokesčių administratorius fizinio asmens ekonominę (socialinę) padėtį vertintų pagal asmens turto ir įsipareigojimų santykį. Taigi, šiuo nagrinėjamu atveju sutiktina su atsakovės ir Komisijos vertinimu, jog pareiškėjas yra jauno ir darbingo amžiaus, yra MB ,,(duomenys neskelbtini)“ narys, vykdantis atitinkamas su bendrijos veikla susijusias funkcijas (pagal įsakymą vykstantis į komandiruotę), kas rodo, kad pareiškėjas yra pasirinkęs būtent tokį savo veiklos ir gaunamų pajamų gavimo būdą. Pareiškėjas savo skunduose nurodė, jog jo ekonominė padėtis yra sunki, tačiau byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas turi nekilnojamojo turto; jo teigimu, turtui taikomas areštas, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis kreipėsi dėl turto arešto panaikinimo ir jo prašymas buvo atmestas. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas gauna finansinių lėšų, be to, iš minėto turto galėtų padengti apskaičiuotus delspinigius. Paminėtina, jog pareiškėjas duomenų apie sunkią ekonominę padėtį ar kad jam yra reikalinga ir teikiama socialinė valstybės parama dėl jo sveikatos būklės, amžiaus ir pan., nepateikė. Todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sutinka su mokesčių administratoriaus vertinimu, jog pareiškėjas neturėtų būti atleistas nuo delspinigių sumokėjimo, esant sunkiai ekonominei (socialinei) padėčiai.

Minėta, MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo baudų ar / ir apskaičiuotų, bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo.

Įvertinus nurodytos teisės normos turinį, matyti, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo delspinigių sieja ne tik su mokesčių mokėtojo kaltės nebuvimu, bet ir su jo paties pareiga šią faktinę aplinkybę įrodyti. Įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui, jei jis siekia pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių ir/ar baudų teisine galimybe šiuo pagrindu. Klausimą dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų taikymo galima spręsti tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų ir įrodymų, kurie patvirtina tai, kad mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo. Tokios pozicijos minėtu aspektu laikosi ir LVAT (žr. pvz., LVAT 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A556-364/2011; 2011 m. balandžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-753/2011; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-404/2012). Taigi tam, kad nagrinėjamu atveju būtų galima taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėjas turi nurodyti bei įrodymais pagrįsti tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius.

Iš MGK bylos medžiagos matyti, jog mokestinio patikrinimo metu, taip pat ir teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas, neįregistravęs individualios rašto darbų rašymo ir pardavimo veiklos, nepranešęs apie ją mokesčių administratoriui teisės aktų nustatyta tvarka, sąmoningai nuslėpdamas vykdomą veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, ėmėsi komercinės veiklos, t. y. rašė darbus už atlygį, iš kurios 2006–2010 m. laikotarpiu gavo pajamų. Kadangi mokesčių administratoriaus sprendimai nebuvo panaikinti, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nėra kaltas dėl padaryto teisės pažeidimo.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, jog jis turėtų būti atleistas nuo delspinigių sumokėjimo vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, atsižvelgiant į didelę priskaičiuotų delspinigių sumą. Paminėtina, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad sprendžiant mokesčių mokėtojų atleidimo nuo apskaičiuotų delspinigių klausimus, be kita ko, turi būti vadovaujamasi teisingumo ir protingumo kriterijais (MAĮ 8 straipsnio 3 dalis), tačiau jų taikymas yra ypač aktualus tais atvejais, kai nėra pakankamai duomenų (esant duomenų prieštaringumui), leidžiančių vertinti, ar tinkamai ir objektyviai atliktos atitinkamos administravimo procedūros. Kaip jau minėta, dėl apskaičiuotų delspinigių dydžio nurodytina, kad vien santykinai didelės apskaičiuotų delspinigių sumos savaime nesudaro pagrindo sumažinti delspinigius ar atleisti nuo jų mokėjimo. Pareiškėjas nevykdė savo mokesčių teisės aktais įtvirtintų pareigų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje. Pažymėtina, kad vien tai, jog pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė paaiškinimus ir pan., nėra aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2014 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1005/2014; 2015 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-26-602/2015). Pažymėtina, kad pareiškėjui dalis delspinigių jau yra sumažinti, kita dalis palikta nepakeista, o teismas šioje byloje nenustatė, kad yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo delspinigių sumokėjimo MAĮ įtvirtintais pagrindais.

Taigi, teismas, įvertinęs pareiškėjo išdėstytus argumentus ir jo prašymo nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, taip pat atsižvelgdamas į teismų praktiką dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus (delspinigiai mokesčių teisėje taip pat traktuojami kaip sankcija, kuri gali būti taikoma asmeniui, laiku ar tinkamai neįvykdžiusiam pareigos mokėti mokesčius) ir įvertinęs tai, kad delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, sutinka su VMI ir Komisijos išvadomis, jog šiuo nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėtų būti atleistas nuo GPM, PVM, PSDĮ, ŽM delspinigių mokėjimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijami VMI ir MGK sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat nėra ABTĮ nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, todėl pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Atmetus skundą bylinėjimosi išlaidos pareiškėjui nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. R. (A. R.) patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.