- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-29
- Bylos Nr.
- 2A-2500-104/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-11637-2011-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Natalja Cikoto (pirm.), Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius
- Atsakovas
- UAB „Gerusa“
- Ieškovas
- V. Š.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nataljos Cikoto,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Gerusa“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-237-466/2012 pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui UAB „Gerusa“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos priteisimo ir atsakovo UAB „Gerusa“ priešieškinį V. Š. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas V. Š. ieškiniu prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo UAB „Gerusa“ pagal DK
127 str. d. neteisėtu, nes atleistas buvo be jo išreikštos valios ir pripažinti, kad sudaryta su atsakovu darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu pagal DK 297 str. 4 d., priteisti vieno mėnesio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą, vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, taip pat 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Gerusa“ su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį ir nurodė, jog priešingai nei
teigia ieškovas, jis pats savo valia parašė prašymą atleisti iš darbo nuo 2011-06-28. Ieškovo prašymas buvo patenkintas ir jam buvo sumokėtas visas priklausantis atlyginimas. Kadangi atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tai ieškovui neturėtų būti priteista neturtinė žala.
Atsakovas priešieškiniu prašo priteisti iš ieškovo 6 745,38 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas už reikalaujamą sumą. Po 2011 m. birželio mėnesį įvykusio reiso paaiškėjo, kad ieškovui patikėtas krovininis automobilis Renault Premium Route 420 su puspriekabe Krone SDP27, valst Nr. (duomenys neskelbtini), yra apgadintas. 2011-06-27 buvo surašytas defektų nustatymo aktas, kurį ieškovas pasirašė, t.y. sutiko su akte nurodytais automobilio apgadinimais bei sutiko atlyginti žalą iki 2011-08-01. Ieškovas 2011-06-28 UAB „Gerusa“ vadovei telefonu praneše, kad nuostolių neatlygins bei tą pačią dieną pateikė vadovei prašymą jį atleisti iš darbo. Iš ieškovo nebuvo išskaičiuota jo padarytos žalos suma, nes žalos dydis paaiškėjo tik UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“ atlikus apgadinimų vertinimą, t.y. buvo nustatyta 6 445,38 Lt dydžio žala bei 300 Lt atsakovo išlaidos už vertinimo ataskaitos atlikimą. Kadangi su ieškovu buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, jis turi pilnai atlyginti UAB „Gerusa“ padarytą žalą.
Ieškovas su priešieškiniu nesutiko ir nurodė, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartyje
konkretus turtas nenurodytas, be to ieškovas jos ir nepasirašė, negavo tos sutarties kopijos. Defektų nustatymo aktą ieškovas pasirašė dėl direktorės L. Ž. ir jos brolio padaryto psichologinio spaudimo. Darbdavys leido ieškovui į reisus važiuoti su netvarkinga transporto priemone, visus trūkumus ieškovas darbdaviui nurodydavo, remontuoti krovininį automobilį ieškovui tekdavo reisų metu, nes bendrovės direktorė vis sakydavo, jog remontams trūksta pinigų. Darbo UAB „Gerusa“ metu ieškovas nesukėlė jokio autoįvykio, kiek galėdamas saugojo transporto priemonę. Nėra jokio dokumento, patvirtinančio, kad būtent dėl ieškovo kaltės atsirado krovininio automobilio Renault Premium Route su puspriekabe apgadinimai, nurodyti defektų nustatymo akte, direktorė atsisakė duoti dokumentus, patvirtinančius ieškovo veiksmų priežastinį ryšį su atsiradusia žala. Ieškovas taip pat nurodė, kad jam 2011-07-01 atvykus į darbovietę, nebuvo pasakyta, jog jis atleistas iš darbo, o 2011-07-04 UAB „Gerusa“ buveinėje sužinojo, kad jis nuo 2011-06-28 atleistas iš darbo savo noru. Direktorė taip pat atsisakė sumokėti ieškovui atlyginimą už paskutinius 3 reisus teigdama, kad pagal įmonėje esančius buhalterinius dokumentus su ieškovu yra atsiskaityta.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2012 m. kovo 13 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš
dalies - ieškovo V. Š. atleidimą iš darbo UAB „Gerusa“ pripažino neteisėtu ir panaikino UAB „Gerusa“ direktorės 2011m. birželio 28 d. įsakymą dėl V. Š. atleidimo 2011-06-28 iš darbo pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį, nutraukė ieškovo V. Š. su UAB „Gerusa“ darbo sutartį nuo teismo sprendimo įsigaliojimo datos, priteisė ieškovui iš atsakovo išeitinę išmoką - 825,82 Lt, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką - 7 140,83 Lt, iš viso – 7 966,65 Lt. Ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atmetė. Teismas iš dalies patenkino priešieškinį ir priteisė iš ieškovo atsakovui 1 094,26 Lt žalos atlyginimui bei 806 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl ieškinio reikalavimų teismas bylos medžiagos pagrindu konstatavo, kad nenustatyta tikroji ieškovo valia nutraukti darbo sutartį su atsakovu, todėl ieškovo atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu. Teismas nustatė svarbių aplinkybių visumą - kad pareiškimus priimti ir atleisti iš darbo už ieškovą surašė niekada nedirbusi UAB „Gerusa“ I. B. (atsakovo vadovės brolio žmona), kuri, tikėtina tą galėjo padaryti jau esant ieškovo parašams, t.y. viršuje įrašyti reikiamą tekstą. Pareiškime atleisti iš darbo yra nurodyta pareiškimo surašymo data 2011-06-28, tačiau nenurodyta, nuo kada ieškovas pageidauja būti atleidžiamas iš darbo, nenurodytas joks atleidimo pagrindas, Darbo kodekso straipsnis. Atsakovo direktorės rezoliuciją „Atleisti sutinku“ be datos, nėra rezoliucijos parašymo datos (b.l.17). Nors atsakovo 2011-06-28 įsakyme nurodyta, kad V. Š. atleidžiamas iš darbo nuo 2011-06-28 pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 127 str.1d., nurodytas įsakymo priėmimo pagrindas – prašymas, tačiau prašymo pateikėjęs ir data nenurodyti (b.l. 18). Teismas konstatavo, kad su 2011-06-28 įsakymu ieškovas nebuvo supažindintas ir nenustatyta, kad atsakovas ėmėsi bent kokių priemonių tam, kad supažindinti ieškovą su įsakymu dėl atleidimo iš darbo, todėl priimtinas ieškovas aiškinimas, kad 2011-06-28 jis nežinojo, jog atleistas iš darbo, o tai jam paaiškėjo galimai 2011-07-01, ar dar vėliau. Ieškovas iš esmės neigė, kad iš viso 2011-06-28 buvo atvykęs į UAB „Gerusa“ administracijos patalpas, tą iš dalies patvirtino liudytojai J. L. ir A. L.. Teismas atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad 2011-06-28 pareiškimas dėl ieškovo atleidimo iš darbo surašytas lietuvių kalba, kurios ieškovas gerai nesupranta, o pagal bylos duomenis vienintelį ilgesnį tekstą 2011-06-27 akte „Su aktu supažindintas, jis man aiškus ir su juo sutinku. V. Š.“ parašė rusiškai (b.l.41,42).
Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas priėjo išvada, kad po 2011-06-27 defektų nustatymo akto kilo ieškovo konfliktas su darbdaviu, kuris mėgino daryti įtaką ieškovo valiai ir pripažintina, kad pagal aplinkybių ir įrodymų visumą atsakovas atleido ieškovą skubotai neįsitikinęs tikraja ieškovo valia nutraukti darbo santykius savo noru. Atsakovo nurodytas aplinkybes, kad telefonu sužinojus apie ieškovo pageidavimą nutraukti darbo santykius su juo įvyko susitikimas aikštelėje, į kurį važiuodamas A. B. iš anksto turėjo kvitą (galimai kasos išlaidų orderį, b.l.20) dėl galutinio atsiskaitymo, nors dar nebuvo gautas ieškovo pareiškimas dėl atleidimo iš darbo. Kaip minėta, ieškovas teigė, kad tuščius standartinio formato lapus bei mažesnius pasirašė gerokai anksčiau, nei įvyko jo atleidimas iš darbo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad darbuotojo pareiškime dėl atleidimo iš darbo nenurodžius surašymo laiko bei pageidaujamos darbo sutarties nutraukimo datos, esant ginčui sukelia pareigą darbdaviui įrodyti darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, t.y. kad darbuotojas atitinkamu laiku pateikė darbadaviui pareiškimą ir nurodė konkrečią darbo sutarties nutraukimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008-04-30 nutartis 3K-3-218/2008). Šiuo atveju prašyme dėl atleidimo nurodyta tik pareiškimo surašymo data – 2011-08-28, kurią, kaip minėta įrašė ne ieškovas, o I. B.. Įvertinus ieškovo paaiškinimą apie pasirašymą ant tuščių lapų, tai, kad jis gerai nemoka lietuvių kalbos laikytina, jog V. Š. neišreiškė būtent 2011-06-28 valios nutraukti darbo sutartį su UAB „Gerusa“. Atsakovo pateiktoje darbo sutartyje nėra jokio įrašo apie darbo sutarties nutraukimą (b.l.16). Nesupažindinus ieškovo su atleidimo dokumentu, nepadarius įrašo darbo sutartyje apie jos nutraukimą, ieškovui teigiant, kad nerašė prašymo atleisti iš darbo, yra pagrindas pripažinti, kad ieškovas atleidimo iš darbo, t.y. 2011-06-28 įsakymo priėmimo dieną nežinojo apie darbo santykių su UAB „Gerusa“ nutraukimą, todėl buvo apribota ieškovo teisė atšaukti savo prašymą atleisti iš darbo, nes nėra aišku, nuo kada skaičiuoti DK 127 str.4d. numatytą trijų dienų terminą, per kurį darbuotojas turi teisę atšaukti savo pareiškimą. Tikimybę buvus faktą, jog UAB „Gerusa“ direktorė ar kitas asmuo galėjo reikalauti, kad ieškovas darbo atsakovo bendrovėje pradžioje pasirašytų ant tuščių lapų labiau leidžia pripažinti ta aplinkybė, kad UAB „Gerusa“ direktorė ar jai artimas asmuo iki oficialaus V. Š. priėmimo į darbą iš esmės leido jam dirbti nelegaliai, ką patvirtina V. Š. 2011-05-05 (iki darbo sutarties sudarymo) Kelių eismo taisyklių pažeidimas, padarytas vairuojant automobilį Renault Premium Route 420, valst. Nr (duomenys neskelbtini) (b.l. 99,141-143).
Iš dalies tenkindamas priešieškinų ir iš ieškovo žalos atlyginimui priteisdamas 1 046 Lt suma UAB „Gerusa“ naudai, teismas nurodė, kad atsakovas reikalauja, jog ieškovas atlygintų žalą už automobilio Renault Premium Route 420 bei puspriekabės Krone SDP27 išorinius (matomus) apgadinimus (b.l.53-57,66). Ieškovui 2011-05-11 įsakymu buvo priskirtos transporto priemonės - vilkikas Renault Premium Route 420, valst. Nr (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė Krone SDP27, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kokios būklės perdavė minėtos transporto priemones ieškovui. Jų būklės atsakovas nefiksuodavo prieš kiekvieną reisą bei ieškovui grįžus iš komandiruotės. Atsakovas pateikė dvi 2011-05-20 ir 2011-06-04 (ieškovo darbo UAB „Gerusa“ metu) PVM sąskaitas – faktūras teigdamas, kad ieškovui patikėta transporto priemonė buvo nuolatos prižiūrima (b.l.164,165, 182,183), tačiau sąskaitose nurodyti remonto darbai nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovui vykstant į reisus buvo perduodama transporto priemonė tinkamos būklės. Teismas konstatavo, kad nors ieškovas darbo atsakovo bendrovėje laikotarpiu pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį (DK 256 str.), kuria jis prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtų materialinių vertybių išsaugojimą (b.l.40), tačiau sutartyje nėra nurodyta, kokios materialinės ieškovui pagal sutartį perduodamos, tačiau nėra ginčo dėl to, kad ieškovas atliko 6 reisus atsakovui priklausančiu kroviniu automobiliu Renault Premium Route 420, valst. Nr (duomenys neskelbtini) su puspriekabe Krone SDP27, valst Nr (duomenys neskelbtini), dėl kurių apgadinimų UAB „Gerusa“ reikalavo iš ieškovo atlyginti padarytą žalą. Teismo nuomone, atsakovui nefiksuojant transporto priemonės būklės perdavimo ieškovui metu, nėra pagrindo besąlygiškai teigti, kad už apgadinimus yra atsakingas vien ieškovas, tuo labiau, kad direktorė L. Ž. 2011 m. rugpjūčio mėn. atsakyme policijai nurodė, jog automobiliu Renault Premium Route 420, valst. Nr (duomenys neskelbtini) naudojasi keli asmenys (b.l.141), kurie, tikėtina, taip pat galėjo apgadinti automobilį. Ieškovas teigė, kad 2011-06-27 defektų nustatymo aktą pasirašė dėl darbdavio spaudimo, todėl laikytina, kad nesant duomenų apie transporto priemonės būklę pirminio ieškovui perdavimo bei kiekvieno reiso metu, nėra pagrindo laikyti ieškovą atsakingu už visus apgadinimus, kuriuos įvertino UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“, nes nenustatytas ieškovo veiksmų priežastinis ryšys su nurodytais apgadinimais. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad 2011-06-18 - 25 reiso metu (b.l.169) jis prarado jam patikėto automobilio ratą su disku, kuris dingo tuomet, kai ieškovas, palikęs puspriekabę nuvažiavo pasiskolinti automatinio automobilio keltuvo, o grįžęs rato nerado. Ieškovas teigė, jog jis į reisą važiavo su neveikiančiu automobilio keltuvu ir apie tai buvo informavęs UAB „Gerusa“ direktorę, tačiau ji ignoravo šį pranešimą. Teismas dėl rato praradimo konstatavo ieškovo nerūpestingumą, nes važiavimas į tolimą reisą esant neveikiančiam keltuvui, automobilio puspriekabės be priežiūros palikimas laikytina nepateisinamu elgesiu ir dėl to iš ieškovo, kuris pripažino praradęs ratą paskutinio reiso metu priteisė žalą vidurinės ašies ratlankio su padanga Kormoran vertės dydžio - 1 046 Lt suma be pridėtinės vertės mokesčio.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-13 sprendimą pakeisti - ieškovo V. Š. ieškinį pilnai atmesti, o atsakovo UAB „Gerusa“ priešieškinį pilnai patenkinti ir priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismas pažeidė procesines teisės normas, šališkai vertino byloje esančius įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl atleidimo iš darbo atsakovas nurodė, kad teismas sprendimo dalį, kuria tenkino ieškinį dėl pripažinimo ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, motyvavo tuo, kad pastarasis pats nerašė prašymo atleisti jį iš darbo, o atsižvelgiant į aplinkybę, kad darbdavys yra stipresnė šalis ir kad prašymo atleisti jį iš darbo tekstas surašytas ne jo, bet atsakovo direktorės brolio sutuoktinės, todėl tikėtina ieškovo paaiškinimais, kad jis tiesiog buvo pasirašęs ant tuščių popieriaus lapų. Tokia teismo išvada yra tik prielaida, priimta remiantis išimtinai ieškovo niekuo nepagrįstais ir nenuosekliais paaiškinimais, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas būtų pasirašęs ant tuščių popieriaus lapų, kuriuos vėliau be jo žinios ir sutikimo būtų užpildęs atsakovas. Tačiau LR CPK 12 str. įtvirtina pagrindinį civilinio proceso principą – šalių rungimosi principą, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008).
Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas padarė visiškai nelogišką išvadą, kad ieškovas, būdamas priklausomas nuo atsakovo, todėl laikytinas silpnesne šalimi, buvo atsakovo priverstas pasirašyti ant tuščių popieriaus lapų. Visų pirma pats ieškovas negalėjo nurodyti, dėl kokios priežasties jis, neva, turėjo pasirašyti ant tuščių lapų (2012.02.22-2012.03.13 teismo posėdžio protokolo 3 lapas). Antra, kaip nurodė ieškovas ir konstatavo teismas, ieškovas neva tuščius popieriaus lapus pasirašė dar iki įsidarbindamas pas atsakovą, t.y. dar nebūdamas jo darbuotoju ir nuo pastarojo visiškai nepriklausomas. Trečia, mažai tikėtina, kad neturėdamas jokių pastovių ryšių su atsakovu, ieškovas, kaip protingas ir apdairus žmogus pasirašytų ant tuščių popieriaus lapų, nes bet koks rūpestingas ir apdairus asmuo supranta, kokias pasekmes gali sukelti pasirašymas po tuščiu popieriaus lapu. Ieškovas yra 52 metų, ne kartą dirbęs įvairiose darbovietėse, todėl mažai tikėtina, kad jis visiškai neatsakingai, net nebūdamas atsakovo darbuotoju, pasirašytų net ant penkių tuščių popieriaus lapų, nesant tam jokios priežasties. Aplinkybę, kad ieškovas melagingai teigia, jog jis pasirašė ant tuščių popieriaus lapų, patvirtina paties ieškovo pozicijos nenuoseklumas ir parodymų keitimas:
- visų pirma jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl dokumentų klastojimo, teigdamas, kad jis išvis ant jokių dokumentų nepasirašinėjo. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-10-26 specialisto išvada Nr. 11-2320(11) (b.l. 116-117) (toliau – Specialisto išvada) patvirtino, kad 1) 2011-05-11 darbo sutartyje Nr. 37 ir 2011-06-28 prašyme įrašus „V. Š.“ parašė V. Š.; 2) tikėtina, kad 2011-05-11 darbo sutartyje ir 2011-06-28 prašyme V. Š. vardu pasirašė V. Š.;
- ieškovas neigė, kad 2012 m. birželio 28 d. pokalbio su UAB „Gerusa“ direktore metu išreiškė norą nutraukti darbo sutartį, nes tą dieną jis išvis su ja nekalbėjo, tačiau telefoninių skambučių išklotinė paneigia šį teiginį, nes iš jos matyti, kad UAB „Gerusa“ direktorė su ieškovu minėtą dieną bendravo telefonu: 2011-06-28 ieškovui paskambinus ir pareikalavus nutraukti darbo sutartį, 11:14:35 UAB “Gerusa” direktorė paskambino A. B. tel. Nr. (duomenys neskelbtini), kad nuvažiuotų į buhalteriją paimti reikiamų buhalterinės apskaitos dokumentų ir užsuktų pas direktorę paimti pinigus atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju (tel. Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinė); A. B. nedelsiant 11:19:30 paskambino A. Š. į pastarojo asmeninį telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir suderinęs susitikimo laiką bei vietą 11:35:17 perskambino atsakovo direktorei tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)) pranešti, kad susitarė dėl susitikimo su V. Š.; tuomet 12:37:52 atsakovo direktorė dar kartą paskambino A. B. tel. Nr. (duomenys neskelbtini), įsitikinti, ar viską tinkamai padarė ir 13:05:49 perskambino V. Š. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kad įsitikintų, ar jis atsakovui neturiu kokių prašymų ir ar su juo tinkamai atsiskaityta (tel. Nr. (duomenys neskelbtini) išklotinė). Paties V. Š. skambučių direktorei išklotinėje nėra, nes joje pateikiami tik išeinamieji skambučiai, o V. Š. telefono skambučių išklotinės atsakovas dėl duomenų apsaugos negalėjo gauti ir jo advokatė jos nepateikė, nurodydama, kad mobilaus ryšio operatorius duomenų neišsaugojęs. V. Š. teismo posėdžio metu patvirtino, kam kokie telefonų numeriai priklauso;
- ieškovas teigia, kad 2011 m. birželio 28 d. nebuvo išvykęs iš namų ir susitikęs su A. B. ir I. B., nors teismo posėdžio metu teigė: “aš neprašiau, kad Burinskienė parašytų pareiškimą atleisti mane iš darbo. Aliko žmona sėdėjo mašinoje” (2012.02.22-2012.03.13 teismo posėdžio protokolo 8 lapas). I. B., duodama parodymus, taip pat paaiškino, kad ji sėdėjo automobilyje, kai jos paprašė surašyti prašymo tekstą;
- ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, kad “jokių mašinos detalių dėl remonto atlikimo aš neėmiau“, ir iškart toliau teigė: „Aš spoilerį paėmiau remontui, bet sekančią dieną grąžinau. Aš ruošiausi remontuoti, bet atsisakiau“ (2012.02.22-2012.03.13 teismo posėdžio protokolo 4 lapas), kas atitinka A. B. duotus parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Aplinkybę, kad pats ieškovas išreiškė valią nutraukti darbo sutartį ir pasirašė prašymą atleisti jį iš darbo, patvirtino A. B. bei I. B.. Teismas visiškai nevertino jų parodymų ir nemotyvavo, kodėl jie yra atmestini. Atkreiptinas dėmesys, kad šių liudytojų parodymai buvo nuoseklūs ir atitiko byloje esančius rašytinius įrodymus: telefonų išklotinę, prašymą atleisti iš darbo, o taip pat paties ieškovo parodymus (nurodė, kad I. B. sėdėjo mašinoje) bei vienas kito parodymus. Teismas taip pat visiškai nevertino rašytinių įrodymų – telefonų išklotinės, paneigiančios ieškovo teiginius, kad jis 2011 m. birželio 28 d. su UAB „Gerusa“ direktore nebendravo (direktorė paaiškino, kad 2011 m. birželio 28 d. vykusio pokalbio metu ieškovas paprašė jį atleisti iš darbo). Tokiu būdu teismas pažeidė LR CPK 14 str. normą, jog teismas privalo ištirti visus byloje esančius įrodymus, bei LR CPK 265 str. 1 d. normą, reglamentuojančią, kad teismas, priimdamas sprendimą, įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos.
Teismas sprendimą dėl neteisėto atleidimo iš darbo argumentuoja aplinkybe, kad 2011-06-28 pareiškimą atleisti iš darbo surašė I. B.. Priešingai, ši aplinkybė, vertinat visumoje su kitais įrodymais, patvirtina, kad būtent ieškovo valia buvo atleisti jį iš darbo. Ieškovui išreiškus norą būti atleistam iš darbo, A. B. apsiėmė tinkamai įforminti atleidimo bei atsiskaitymo su ieškovu dokumentus. Kadangi ieškovas nerašo lietuviškai, kartu su A. B. buvusi jo sutuoktinė I. B. surašė tekstą, po kuriuo pasirašė ieškovas.
Nepagrįstas teismo argumentas, kad aplinkybė, jog prašymas įformintas netinkamai, t.y. nenurodyta data, nuo kada ieškovas pageidauja būti atleidžiamas, nenurodytas darbo kodekso straipsnis, patvirtina, kad ieškovas pasirašė ant tuščių lapų. Jei tai būtų tiesa, atsakovas būtų galėjęs tinkamai surašyti prašymą, nurodydamas būtinas teisės normas bei kitus rekvizitus ir netgi jį atspausdinti. Tuo tarpu I. B., neturėdama teisinio išsilavinimo bei atitinkamos patirties, paprašyta automobilių stovėjimo aikštelėje surašė prašymo tekstą pagal ieškovo pageidavimą. Teismas taip pat netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2008, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškimo atleisti iš darbo padavimo laiko ir minimalaus termino, kada toks prašymas turi būti pateiktas. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar ieškovas išvis pasirašė prašymą atleisti jį iš darbo.
Žemesnės instancijos teismas
Atmestinas teismo argumentas, kad jis apie atleidimą nežinojo ir jam nebuvo sudaryta galimybė atšaukti savo pareiškimą. Apie atleidimą ieškovas žinojo, nes pageidavimą nutraukti darbo sutartį jis telefoninio pokalbio metu išreiškė UAB „Gerusa“ direktorei, pats pasirašė prašymą atleisti ir priėmė pinigus, kaip atsiskaitymą atleidžiant darbuotoją bei pasirašė kasos išlaidų orderius. Be to, ieškovas niekada nereiškė pageidavimo tęsti darbo santykius, to jis nenurodė ir procesiniuose dokumentuose. Šį argumentą teismas, neįsitikinęs paties ieškovo valia, nurodė savo iniciatyva.
Teismas remiasi ieškovo giminaičių J.L. ir A. L. parodymais, kad ieškovas 2011 m. birželio 28 d. nebuvo išvykęs iš namų, todėl negalėjo susitikti su A. B. ir I. B. ir pasirašyti prašymo atleisti iš darbo. Visų pirma jų parodymai vertintini kritiškai, nes jie yra artimi ieškovo giminaičiai. Antra, abejotinai vertintini jų parodymai, nes jie yra prieštaringi: 1) liudytoja A. L. nurodė, kad kiekvienais metais per Jonines važiuoja aplankyti motinos kapo, nes ji yra J.; tuo tarpu teigia, kad į kapines važiavo 2011 m. birželio 28 d., nors Joninės minimos birželio 24 d., kuri 2011 metais buvo penktadienis; 2) 2011 m. birželio 28 d. buvo darbo diena, todėl mažai tikėtina, kad liudytojas J. L. darbo metu būtų važiavęs į kapines; 3) liudytojai parodė, kad buvo tik 2 valandas, todėl ieškovas galėjo su A. B. ir I. B. susitikti iki jų atvykimo ar jiems išvykus; 3) teismo posėdis vyko daugiau nei po metų laiko, todėl abejonių kelia šių liudytojų tikslus datos ir netgi laiko nurodymas, kada jie lankėsi pas Ieškovą, juo labiau, kad jie nebuvo šios konfliktinės situacijos dalyviai.
Teismas visiškai nepagrįstai nurodo, kad „po 2011-06-27 defektų nustatymo akto galimai kilo ieškovo konfliktas su darbdaviu, kuris mėgino daryti įtaką ieškovo valiai“. Atsakovui nebuvo jokio reikalo konfliktuoti su ieškovu ir jo atleisti, nes pastarasis geranoriškai sutiko pasirašyti defektinį aktą bei atlyginti nuostolius. Priešingai, būtent ieškovas, pasirašęs aktą, tikėjosi išvengti žalos atlyginimo, jei išeis iš darbo, tačiau, pasikonsultavęs su giminaite, kuri yra teisininkė, suprato, kad tai jo nuo atsakomybės neatleis ir todėl sugalvojo niekuo nepagrįstą versiją, kad jis niekur niekada nepasirašinėjo, ką paneigė specialisto išvada.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas netrukus po atleidimo iš darbo įsidarbino kitoje darbovietėje, kad UAB „Gerusa“ dirbo itin trumpai, lyginant su bylinėjimosi proceso trukme, vidutinio darbo užmokesčio priteisimas nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo pažeistų protingumo principą, nes pažeidimas būtų neproporcingas taikytai sankcijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartyje D. L. V. UAB ,, Fleming baldai“ byloje Nr. 3K-3-82/2008 konstatuota, kad darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiriama sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams; proporcingumas yra neatskiriamas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų aspektas; šie principai reikalauja, kad tarp teisės pažeidimo ir sankcijos nebūtų nepagrįstai didelio neadekvatumo, disproporcijų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad neadekvačios sankcijos taikymas tokiais atvejais pažeistų ne tik išvardytus teisės principus, bet ir galėtų padaryti žalos kitų asmenų interesams, kaip antai: kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių sankcijų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir kreditoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis D. L. v. UAB ,, Fleming baldai“ byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis P. M. v. UAB ,, Swiss logistic“ byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis F. B., G. R. v. UAB ,, Neo ranga“ byloje Nr. 3K-3-365/2010).
Dėl priešieškinio reikalavimo atlyginti žalą apeliantas nurodė, kad teismas, atmesdamas dalį priešieškinio reikalavimų dėl žalos atlyginimo šališkai vertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas vien tik į ieškovo parodymus, tuo pažeisdamas LR CPK 17 str. įtvirtintą šalių lygiateisiškumo principą. Atsakovas priešieškinyje nurodytas aplinkybes bei reikalavimus įrodė rašytiniais įrodymais, tuo tarpu ieškovas savo atsikirtimų nepagrindė visiškai jokiais įrodymais. Teismas sprendimą motyvavo vien tik ieškovo parodymais, tuo pažeisdamas jau aukščiau nurodytą rungimosi principą, kad kiekviena šalis turi įrodyti savo reikalavimus bei atsikirtimus.
Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovui nefiksuojant transporto priemonės būklės perdavimo ieškovui metu, nėra pagrindo besąlygiškai teigti, kad už apgadinimus yra atsakingas vien tik ieškovas. Atsakovas teismui pateikė įrodymus, kad transporto priemonė buvo praėjusi techninę apžiūrą, taigi ji ieškovui buvo perduota techniškai tvarkinga. Ieškovas nepaneigė šios aplinkybės jokiais įrodymais. Be to, ieškovas, esant techniškai netvarkingai transporto priemonei, būdamas už ją atsakingas pagal materialinės atsakomybės sutartį, ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo informuoti apie tai atsakovą ir atsisakyti su tokia transporto priemone vykti į reisą. Aplinkybę, kad būtent dėl ieškovo kaltės buvo padaryta žala transporto priemonei, patvirtina 2011 m. birželio 27 d. defektinis aktas, kuris surašytas ieškovui suprantama rusų kalba ir pasirašytas paties ieškovo, nurodant, kad su žala sutinka ir įsipareigoja ją atlyginti. Niekuo nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovas buvo priverstas pasirašyti šį aktą. Kiekvienas teisinių santykių dalyvis turi atsakingai prisiimti savo pareigas ir teises ir jomis naudotis, todėl atsakomybės netaikymas darbuotojui vien dėl jo silpnesnės padėties, pažeistų teisinių santykių stabilumo principą. Ieškovas pripažino savo kaltę dėl žalos padarymo ir net buvo sutikęs pats pašalinti padarytą žalą. Teismo posėdžio metu jis nurodė: „Aš spoilerį paėmiau remontui, bet sekančią dieną grąžinau. Aš ruošiausi remontuoti, bet atsisakiau“ (2012.02.22-2012.03.13 teismo posėdžio protokolo 4 lapas).
Atmestinas teismo argumentas, kad atsakovas neįrodė žalos dydžio, nes pateikė tik PVM
sąskaitas-faktūras, tačiau nepateikė jų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų. Kadangi ieškovas nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdžių metu neginčijo sąskaitų apmokėjimo fakto, atsakovas nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Kadangi teismas tik sprendime pasisakė dėl sąskaitų apmokėjimo, kaip reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios žalos dydį, atsakovas pateikė įrodymus su apeliaciniu skundu.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 -03-13 sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Šioje byloje nagrinėjama išskirtinė situacija, kai darbdavys savo funkcijos teisiniuose darbo santykiuose su darbuotoju pavedė atlikti asmenims, nedirbantiems darbdavio įmonėje ir neturintiems žinių apie darbo santykių atsiradimą (įforminimą) ir jų nutraukimą. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad tokia įmonės praktika prieštarauja Darbo kodekso reikalavimams, pažeidžia darbuotojo teises ir menkina įmonės dalykinę reputaciją, todėl negali būti toleruojama.
Dėl ieškovo atleidimo iš darbo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas nuo 2011-05-11 iki 2011-06-28 dirbo pas atsakovą vairuotoju – ekspeditoriumi su 1050 Lt darbo užmokesčiu ir buvo atleistas iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. (1t., b.l. 15-18).
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas neteisėtu ieškovo V. Š. atleidimą iš darbo UAB „Gerusa“ pagal DK 127 str. 1 d. (pačiam prašant) ir naikindamas UAB „Gerusa“ direktorės 2011m. birželio 28 d. įsakymą dėl V. Š. atleidimo 2011-06-28 iš darbo, konstatavo, kad nenustatyta tikroji ieškovo valia nutraukti darbo sutartį su atsakovu 2011-06-28. Tokią išvadą teismas padarė iš atsakovo nurodytų aplinkybių, kad telefonu sužinojus apie ieškovo pageidavimą nutraukti darbo santykius, su ieškovu įvyko susitikimas automobilių stovėjimo aikštelyje ne su darbdavio atstovu, o su nedirbančiu atsakovo įmonėje A. B. (atsakovo direktorės broliu), į kurį važiuodamas A. B. iš anksto turėjo kvitą (galimai kasos išlaidų orderį, b.l.20) dėl galutinio atsiskaitymo, nors dar nebuvo gautas ieškovo pareiškimas dėl atleidimo iš darbo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia teismo išvada atitinka faktines bylos aplinkybes. Byloje iš atsakovo direktorės paaiškinimų ir jos giminaičių (brolio ir jo sutuoktinės) liudytojų Burinskų parodymų ir apeliacinio skundo teiginių nustatyta, kad atsakovas atleido ieškovą iš darbo dar neturėdamas ieškovo paduoto prašymo, o telefonu sužinojus apie ieškovo pageidavimą nutraukti darbo santykius su juo. Taip pat nustatyta, kad ieškovas nebuvo kviečiamas į atsakovo buveinę dėl darbo santykių nutraukimo įforminimo ir atsiskaitymo, kaip reikalauja Darbo kodeksas, o atsakovo vadovės nurodymu, jos brolis A. B. (nesantys atsakovo darbuotojas) nuvyko į susitikimą su ieškovu į automobilio stovėjimo aikštelę iš anksto turėdamas kvitą (galimai kasos išlaidų orderį, b.l.20) dėl galutinio atsiskaitymo, nors dar nebuvo gautas ieškovo pareiškimas dėl atleidimo iš darbo. Tuo pačiu Burinskio susitikimo su ieškovu metu ieškovui buvo pasiūlyta parašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo ir tokią prašymą surašė ne pats ieškovas, o automobilių stovėjimo aikštelyje buvusį A. B. sutuoktinė I. B. (taip pat niekada nedirbusi UAB „Gerusa“), kadangi ieškovas nemokėjo rašyti lietuvių kalba. Iš byloje esančio ieškovo vardu surašyto pareiškimo atleisti iš darbo matyti, kad jame nenurodyta, nuo kada ieškovas pageidauja būti atleidžiamas iš darbo, nenurodytas atleidimo pagrindas (1t., b.l. 17).
Darbo kodekso 127 str. (Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu) nustato darbuotojų teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų, tačiau darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju tik įspėjimo terminui pasibaigus. Šio atveju atsakovas turėjo pagrindą atleisti ieškovą iš darbo tik suėjus įstatyme numatytam įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą 14 dienų terminui. Nepraėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui darbo sutartis gali būti nutraukta tik darbuotojo ir darbdavio susitarimu. Tačiau byloje nustačius, kad pati įmonė nedalyvavo derybose su ieškovu, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad ieškovas ir atsakovas susitarė dėl atleidimo iš darbo 2012-06-28, tai yra prašymo padavimo dieną. Kadangi įstatymas nustato, kad darbuotojas privalo raštu įspėti darbdavį dėl atleidimo iš darbo, tai apelianto teiginys, kad dėl ieškovo atleidimo iš darbo buvo susitartą telefonu, nesudaro pagrindą atsakovui atleisti darbuotoją iki jo prašymo pateikimo. Šio konkrečiu atveju atsakovas privalėjo laikytis DK 35 str. įtvirtintomis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais ir darbo santykių nutraukimo įforminimui pasiūlyti ieškovui atvykti į atsakovo buveinę, kur ieškovas galėtų pats surašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo jam žinoma kalba ir tuo pačiu užkirsti kelią šios bylos ginčui. Pabrėžtina ir tai, kad esant nurodytai situacijai, atsakovas taip pat privalėjo turėti omeny, kad ieškovas nuo prašymo padavimo dienos turėjo teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas, todėl atsakovas ir dėl to neturėjo pagrindo atleisti ieškovą iš darbo nuo 2011-06-28.
Dėl išdėstyto apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo 2011-06-28 įsakymas dėl V. Š. atleidimo iš darbo nuo 2011-06-28 pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 127 str.1d. (b.l. 18) prieštarauja įstatymo reikalavimui, todėl panaikintas pagrįstai, nes atsakomybė už darbo sutartinių santykių kaip pradžios, taip ir pabaigos įforminimą tenka atsakovui, nes darbuotojas įtakuoti darbdavio veiksmus neturi galimybės. Atsakovo teiginiai, kad teismas neturėjo pagrindo naikinti atsakovo įsakymą dėl atleidimo iš darbo, yra nepagrįsti, todėl atmetami.
Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginius, kad jis buvo verčiamas pasirašyti tuščius popieriaus lapus tam tikslui, kad atsakovas turėtų galimybę įrašyti ieškovo vardu tekstą savo nuožiūra. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo pareiškimas, (kad jis neva pasirašė tuščius popieriaus lapus ir atsidavė atsakovo direktorės broliui) vertinamas neigiamai ieškovo paties atžvilgiu, nes rodo ieškovo ypatingą neatsargumą ir neapdairumą. Toks elgesys, kaip taisyklę, sukelia neigiamas teisines pasekmes pačiam asmeniui, šio konkrečiu atveju pačiam ieškovui. Pažymėtina, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai rūpintys savo teisių įgyvendinimu, o įgyvendindamas savo teises bei atlikdamas pareigas, privalo veikti pagal teisingumą, protingumą ir sąžiningumo reikalavimus (Darbo kodekso 35 str.). Iš byloje esančių duomenų apie ieškovą darytina išvadą, kad ieškovas, pagal savo amžių yra pakankamai patyręs asmuo, turintys patirties darbo santykiuose, atliekantys atsakingą darbą, susijusią su krovinių vežimu į užsienį, todėl galėjo ir privalėjo suprasti, kad tuščių popieriaus lapų pasirašyti negalima.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto teiginiu, kad priteisto vidutinio darbo užmokesčio suma turi būti mažinama atsižvelgiant į tai, kad ieškovas netrukus po atleidimo iš darbo įsidarbino kitoje darbovietėje, kad UAB „Gerusa“ dirbo itin trumpai, lyginant su bylinėjimosi proceso trukme, vidutinio darbo užmokesčio priteisimas nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo pažeistų protingumo principą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką paskirtis – kompensuoti darbuotojui, kurio atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu, dėl neteisėto atleidimo iš darbo negautas lėšas. Vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. G. v. A. V.IĮ, bylos Nr. 3K-3-545/2010; 2011 m. birželio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. P. v. UAB ,,Prisma LT“, bylos Nr. 3K-3-276/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012; kt.). Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad iš šios įstatyme įtvirtintos vidutinio darbo užmokesčio priteisimo garantijos darbuotojui paskirties ir tikslų logiškai išvestinas jos esminis požymis – tai yra kompensavimas už praradimus, todėl ji negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad kompensavimas turėtų būti proporcingas nukentėjusios šalies (darbuotojo) patirtiems netekimams. Tuo atveju, kai byloje keliamas klausimas dėl DK 297 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos išmokos dydžio atitikties jos tikslams, esmei ir bendriesiems teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi svarstyti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatyto kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai (pavyzdžiui, kai kuriais atvejais dėl neproporcingai didelių išmokų darbdavys galėtų tapti nemokus, dėl to nukentėtų kiti įmonės darbuotojai ir pan.), nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis (DK 36 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. L. v. UAB ,,Fleming baldai“, bylos Nr. 3K-3-82/2008; 2011 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. 73-ioji DNSB „Viršuliškės“, bylos Nr. 3K-3-363/2011; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad, priteisiant išmoką už priverstinės pravaikštos laiką, privalu atsižvelgti ne tik į darbuotojo gautą vidutinį darbo užmokestį atsakovo įmonėje, bet ir į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, t. y. darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, konfliktiškumą, taip pat į aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir jos priežastis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. B. v. UAB „Baltijos baldų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-245/2012, 2012 m. liepos 12 d. nutartį bylos Nr. 3K-3-371/2012).
Byloje nustatyta, kad teismas priteisė ieškovui vidutinį darbo užmokestį 7 140,83 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos - už 8 mėnesius ir 11 darbo dienų. Tačiau byloje nustatyta, kad ieškovas dirbo atsakovo įmonėje neilgai nuo 2011-05-11 iki 2011-06-28, ieškovo vidutinis darbo užmokestis atsakovo įmonėje sudarė tik 825, 82 Lt, kaip matyti iš Sodros duomenų, ieškovas nuo 2011-09-01 įsidarbino ir gauna darbo pajamas. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad priteistas ieškovui 7 140,83 Lt išmokos dydis neatitinka proporcingumo principui ir jo pagrindinei funkcijai – darbuotojo praradimams kompensuoti. Dėl to priteistas darbo užmokestis už pravaikštos laiką mažintinas iki 4 mėnesių ir 5 darbo dienų tai sudaro 3570 Lt. Kolegija mano, kad 3570 Lt išmoka yra proporcinga ieškovo patirtiems netekimams, pilnai kompensuoja tai, kas buvo prarasta, net jeigu ir sutikti su ieškovo atsiliepimuose nurodytu teiginiu, kad ieškovas ne iškart buvo oficialiai įformintas pas atsakovą ir ieškovas nuo 2011-05-11 iki 2011-08-31 buvo visiškai be pajamų.
Dėl priešieškinio reikalavimo atlyginti žalą.
Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas prašo priteisti iš ieškovo 6 745, 38 Lt žalą už automobilio Renault Premium Route 420 bei puspriekabės Krone SDP27 išorinius (matomus) apgadinimus (b.l.53-57,66).
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas priešieškinį iš dalies ir priteisdamas 1094, 26 Lt už prarastą automobilio ratą, nurodė, kad ieškovui 2011-05-11 įsakymu buvo priskirtos transporto priemonės - vilkikas Renault Premium Route 420, valst. Nr (duomenys neskelbtini), ir puspriekabė Krone SDP27, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kokios būklės perdavė minėtos transporto priemones ieškovui, be to, jų būklės atsakovas nefiksuodavo prieš kiekvieną reisą bei ieškovui grįžus iš komandiruotės. Atsakovui nefiksuojant transporto priemonės būklės perdavimo ieškovui metu, nėra pagrindo besąlygiškai teigti, kad už apgadinimus yra atsakingas vien ieškovas, tuo labiau, kad direktorė L. Ž. 2011 m. rugpjūčio mėn. atsakyme policijai nurodė, jog automobiliu Renault Premium Route 420, valst. Nr (duomenys neskelbtini) naudojasi keli asmenys (b.l.141). Dėl to nėra pagrindo laikyti ieškovą atsakingu už visus apgadinimus, kuriuos įvertino UAB „Nepriklausomų autoekspertų biuras“, nes nenustatytas ieškovo veiksmų priežastinis ryšys su nurodytais apgadinimais.
Teismas nurodė, kad ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad 2011-06-18 - 25 reiso metu (b.l.169) jis prarado jam patikėto automobilio ratą su disku, kuris dingo tuomet, kai ieškovas, palikęs puspriekabę nuvažiavo pasiskolinti automatinio automobilio keltuvo, o grįžęs rato nerado. Ieškovas teigė, jog jis į reisą važiavo su neveikiančiu automobilio keltuvu ir apie tai buvo informavęs UAB „Gerusa“ direktorę, tačiau ji ignoravo šį pranešimą. Dėl rato praradimo konstatuotinas ir ieškovo nerūpestingumas, nes važiavimas į tolimą reisą esant neveikiančiam keltuvui, automobilio puspriekabės be priežiūros palikimas laikytina nepateisinamu elgesiu (vertinimo ataskaita Nr 2110717, b.l.63-65).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nes byloje nėra objektyvių įrodymų, patvirtinančių ieškovo kaltus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp ieškovo veiksmų ir atsakovo nurodytų automobilio apgadinimų. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kad teismas šališkai vertino byloje esančius įrodymus, atsižvelgdamas vien tik į ieškovo parodymus, tuo pažeisdamas LR CPK 17 str. įtvirtintą šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus, yra nepagrįsti, nes teismas įvertino įrodymų visumą ir dėl jų pasisakė. Esant byloje įrodymams, kad automobiliu Renault Premium Route 420, valst. Nr (duomenys neskelbtini) naudojasi keli asmenys (b.l.141), neturi teisinės reikšmės atsakovo argumentas, kad transporto priemonė buvo praėjusi techninę apžiūrą, ji ieškovui buvo perduota techniškai tvarkinga. Be to, ieškovas teisingai nurodė, kad nuo automobilio techninės apžiūros 2010-10-23 iki atsakovo įsigijimo automobilis Renault pravažiavo apie 20 000 km, todėl nėra pagrindo remtis aplinkybe, kad automobilis buvo perduotas ieškovui tvarkingas.
Priešingai, negu teigia atsakovas, transporto priemonės 2011 m. birželio 27 d defektinis aktas, negali būti vertinamas kaip įrodymas, kad būtent dėl ieškovo kaltės buvo padaryta žala transporto priemonei, nors jis ieškovo ir pasirašytas, nes defektinis aktas konstatuoja tik faktinę aplinkybę, t.y. sugadinimų buvimą. Kadangi minėtas aktas buvo surašytas grižus ieškovui iš reiso, o ieškovas pripažino savo kaltę dėl rato praradimo, tai ieškovas turėjo pagrindą pasirašyti aktą. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo teiginiu, kad ieškovo neteisėtus veiksmus, žalos dydį ir priežastinį ryši turi įrodyti atsakovas. Minėta, kad atsakovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų – kaltų ieškovo veiksmų, nes autoekspertų apžiūros akte pažymėta, kad autoįvykio nebuvo, tuo pačiu neįrodytas ir priežastinio ryšio buvimas. Dėl išdėstyto, kiti atsakovo teiginiai - dėl žalos dydžio, dėl ieškovo ketinimo remontuoti spoilerį ir kt. neturi teisinės reikšmės, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
Civilinio proceso kodekso 93 str. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas prendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Kadangi apeliacinis skundas iš dalies patenkintas ir ieškovui priteista suma sumažintina 3570 Lt, nuo šios sumos atsakovui priteisiama 107 Lt žyminio mokesčio.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1d. 3 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. sprendimą pakeisti.
Ieškovui priteistą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką - 7 140,83 Lt sumažinti iki 3570 Lt.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo atsakovo naudai 107 Lt žyminio mokesčio.