- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-12
- Bylos Nr.
- e2A-1565-254/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-19-3-01115-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- ADB „Gjensidige“
- Atsakovas
- N. I.
- Kategorijos
- 2.6.39.2.5.5Transporto priemonių draudimas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio ir Arvydo Žibo,
rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį atsakovei N. I. dėl išmokėtų sumų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ADB „Gjensidige“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės N. I. 2 472,50 Eur ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad tarp šalių 2018 m. spalio 24 d. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria apdrausta transporto priemonės (duomenys neskelbtini) V.N. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Pažymėjo, kad sudarant sutartį sutarta, jog transporto priemonę vairuos ne jaunesni kaip 25 metų vairuotojai, ši nuostata negalioja vairuotojams, turintiems didesnį nei 3 metų vairavimo stažą (1.6 punktas), tačiau pažeidžiant sutarties sąlygas transporto priemonė buvo perduota valdyti L. I.. Pažymėjo ir tai, kad (duomenys neskelbtini) L. I., vairuodamas minėtą transporto priemonę, 2019 m. balandžio 17 d. sukėlė eismo įvykį ir apgadino kelio užtvarą. Ieškovės teigimu, ji išmokėjo 4 945 Eur dydžio draudimo išmoką, kompensuodama eismo įvykio metu turtui padarytą žalą. Pažymėjo, kad L. I. eismo įvykio metu neturėjo 25 metų amžiaus bei 3 metų vairavimo stažo, todėl atsakovė privalėjo pranešti apie rizikos padidėjimą, tačiau to nepadarė. Pasak ieškovės, atsakovės bendradarbiavimo pareigos nevykdymas yra esminis šiurkštus sutarties pažeidimas. Pažymėjo, kad pagal byloje esančią medžiagą L. I. apgadino (duomenys neskelbtini) perėjoje esantį, akivaizdžiai matomą pakeliamą užtvarą. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, ieškovė laiko, kad tokiam elementariam pažeidimui padaryti įtakos turėjo vairuotojo jaunas amžius ir nepakankama patirtis.
2. Atsakovė N. I. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad eismo įvykio metu atsakovės automobilį vairavo jos sūnus L. I.. Pažymėjo, kad draudimo sutartis tarp atsakovės ir ieškovės buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 25 metų amžiaus arba turintis 3 metų vairavimo stažą asmuo. Pasak atsakovės, tai reiškia, kad draudimo rizika dėl atsakovės nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą ieškovei reikalauti maksimalios išmokėtos draudimo išmokos dalies pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktą. Atsakovės vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį ieškovė nebuvo informuota, nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą reikalauti mažesnės išmokėtos draudimo išmokos dalies pagal taisyklių 62.2 punktą grąžinimo nei 50 procentų. Įvertinus nustatytos pareigos pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat vadovaujantis sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, atsakovė mano, kad ieškovė turi pagrindą reikalauti ne maksimalios 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, o 20 procentų. Atsakovė pažymėjo, kad dar iki ieškovui kreipiantis į teismą atlygino 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos t. y. 1 000 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Alytaus apylinkės teismas 2020 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nustatė, kad atsakovė 2018 m. spalio 24 d. sudaryta draudimo sutartimi įsipareigojo neperduoti transporto priemonės asmenims, neturintiems 3 metų vairavimo stažo ir jaunesniems nei 25 metų mažiaus, atsižvelgiant į tai, draudimo rizika įvertinta 62,70 Eur, t. y. dvigubai mažesne suma nei turėjo būti (125,40 Eur). Nustatė ir tai, kad draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės sūnus, neturintis 3 metų vairavimo stažo ir jaunesnis nei 25 metų amžiaus, vairuodamas transporto priemonę (duomenys neskelbtini), V.N. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė ir sugadino vieną iš automatinių kelio užtvarų, sumontuotų skersai važiuojamosios (duomenys neskelbtini) dalies.
5. Teismas sprendė, kad atsakovė netinkamai vykdė draudimo sutarties 1.6 punkte nustatytas pareigas ir pažeidė pareigą informuoti draudiką apie tai, kad pasikeitė draudimo sąlygos (transporto priemonės vairuotojo amžius ir stažas) ir sumokėti papildomą padidėjusią draudimo riziką, todėl ieškovė turi teisę reikalauti susigrąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos. Teismo vertinimu, nors transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką, tačiau tai automatiškai nereiškia, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies.
6. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovės sūnus apgadino akivaizdžiai matomą atitvarą ir asmuo turintis didesnį vairavimą stažą ar būdamas vyresnis nei 25 metų amžiaus, tokio pažeidimo nebūtų padaręs. Pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų aiškinamą aplinkybę, jog vairuotojas apgadino perėjoje esantį, akivaizdžiai matomą pakeliamą užtvarą, nes nuotraukose matyti, kad pėsčiųjų perėjoje esantys kelio užtvarai yra skirtingame (pakilimo ar nusileidimo) aukštyje. Vieni jų pakilę pilnai, kiti dalinai (į vieną iš tokių užtvarų ir atsitrenkė automobilis), kiti nėra visiškai pakilę. Iš užfiksuoto nuotraukose matomo vaizdo, teismo vertinimu, negalima sutikti su ieškovės teiginiu, kad pakeliamas užtvaras buvo akivaizdžiai matomas, nes ieškovė nepateikė duomenų: ar įvykio metu užtvarai kilo ar leidosi, kokia tvarka jie kilo ar leidosi (visi kartu vienu metu ar kiekvienas atskirai), kokiu greičiu jie kilo ar leidosi, kokie įspėjimai vairuotojams teikiami dėl tuoj pat prasidedančio užtvarų pakilimo ar nusileidimo, kokie saugumo reikalavimai keliami pakeliamiems užtvarams ir kita. Teismas įvertino aplinkybę, kad ieškovė ieškinyje nutylėjo, jog atsakovė gera valia sumokėjo ieškovei 1 000 Eur, taip atlygindama dalį žalos.
7. Teismas konstatavo, kad ieškovės reikalavimas iš atsakovės priteisti maksimalią teisės aktuose nustatytą sumą yra per didelis ir sprendė esant pagrindo iš atsakovės reikalaujamą priteisti sumą sumažinti iki 20,23 procentų ieškovo išmokėtos draudimo išmokos arba 1 000 Eur. Kadangi iki ieškinio pateikimo atsakovė gera valia atlygino ieškovei 1 000 Eur, todėl ieškinį atmetė.
IV. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu ieškovė ADB „Gjensidige“ prašo pakeisti Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Teismas nemotyvavo, kodėl atsakovė turi atlyginti tik 20 procentų išmokėtos sumos. Pažymėjo, kad tarp šalių sudaryta draudimo sutartis yra fiduciarinė, grindžiama abipusiu šalių pasitikėjimu. Pažymėjo ir tai, kad transporto priemonės vairuotojo amžius ir vairavimo stažas yra objektyvūs kriterijai, o aplinkybė, kad jaunesni ir su mažesniu vairavimo stažu asmenys yra rizikingesni jau seniai yra nustatyta remiantis draudikų ilgamečiais statistiniais skaičiavimais. Draudimo priežiūros komisija yra atlikusi tyrimą ir nustačiusi, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir stažas yra aplinkybės, galinčios turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui. Nurodė, kad draudikas draudimo sutartimi už draudimo įmoką prisiima kitų asmenų nuostolių riziką, nusistato priimamų įsipareigojimų ribas ir priimamos rizikos dydį tam, kad galėtų įvertinti savo finansinį pajėgumą, suformuotų atitinkamus draudimo techninius atidėjimus ir tinkamai vykdytų savo įsipareigojimus mokėti draudimo išmokas. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įmokos apskaičiuojamos atitinkamai įvertinus su šios rūšies draudimu susijusią riziką, turimą avaringumo ir žalos statistinę informaciją.
8.2. Teismas neįvertino aplinkybės, kad atsakovė neinformavo ieškovės apie draudimo rizikos padidėjimą. Šiuo aspektu nurodė, kad informacija apie transporto priemonę ir jos numanomus vairuotojus nustatoma išimtinai pagal draudėjo (atsakovės) pateiktą informaciją, todėl apeliantas, sudaręs draudimo sutartį pagrįstai tikėjosi, kad transporto priemonę vairuos asmenys, ne jaunesni nei 25 metų amžiaus ar turintys ne mažesnę nei 3 metų vairavimo patirtį. Pažymėjo, kad atsakovės bendradarbiavimo pareigos nevykdymas yra esminis sutarties pažeidimas, kuris lėmė neigiamus padarinius, dėl kurių ir buvo draustasi, atsiradimą. Pasak ieškovės, pareigos pateikti informaciją, reikšmingą rizikos vertinimui, pažeidimas, yra šiurkščiausias draudimo sutarties pažeidimas.
8.3. Teismas turėjo įvertinti ginčo eismo įvykio aplinkybes. Pažymėjo, kad L. I. apgadino (duomenys neskelbtini), perėjoje esantį, akivaizdžiai matomą pakeliamą užtvarą. Pasak ieškovės, tokiam elementariam pažeidimui padaryti įtakos neabejotinai turėjo vairuotojo jaunas amžius ir nepakankama patirtis (eismo įvykio metu vairuotojas buvo 21 metų amžiaus ir turėjo 1 metų 2 mėnesių vairavimo stažą). Ieškovės vertinimu, patyręs, įgudęs vairuotojas tikėtina, kad tokios įvykio nesukeltų. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad eismo įvykio metu buvo padaryta labai didelė Lietuvos mastu žala, t. y. 4 945 Eur, todėl atsakovė turi atlyginti maksimalią draudimo išmokos sumą. Pažymėjo, kad draudimo sutartyje buvo nustatyta 62,70 Eur įmoka. Jei atsakovė būtų nenuslėpusi nuo ieškovės informacijos, kad vairuos 25 metų amžiaus ir 3 metų stažo neturintis asmuo, draudimo įmokai būtų taikytas du kartus didesnis koeficientas ir draudimo įmoka būtų didesnė du kartus (apie 125,40 Eur). Ši aplinkybė, ieškovės nuomone, dar kartą įrodo, kad draudimo rizika padidėjo labai ženkliai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IX. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinių skundų teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
10. Byloje sprendžiamas ginčas dėl draudiko, sumokėjusio draudimo išmoką, teisės reikalauti iš draudėjo sumokėtų dėl padarytos žalos sumų grąžinimo, kai draudėjas draudimo sutarties galiojimo metu nepranešė draudikui apie padidėjusią riziką.
11. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė sudarant 2018 m. spalio 24 d. įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį neinformavo draudiką apie galimus rizikos padidėjimo atvejus (CK 6.993 straipsnio 8 dalis). Atsakovė sutarties galiojimo metu taip pat neinformavo draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad Sutarties 1.6 punkte buvo numatyta, jog transporto priemonę vairuoja ne jaunesni kaip 25 metų vairuotojai, o ši nuostata negalioja vairuotojams, turintiems didesnį nei 3 metų vairavimo stažą. Nagrinėjamu atveju draudikas nebuvo informuotas apie pasikeitusį jo draustos transporto priemonės vairuotojo amžių ir stažą.
12. Byloje nustatyta, kad atsakovė transporto priemonę perdavė valdyti sūnui L. I. (gim. (duomenys neskelbtini), kuriam 2019 m. balandžio 17 d. eismo įvykio (duomenys neskelbtini). metu nebuvo suėję 22 m. ir turinčiam šiek tiek daugiau negu vienerių metų vairuotojo stažą (nuo 2018 m. sausio 11 d.). Todėl draudikas pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 22 straipsnio 2 dalį ir pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 22 straipsnio 2 dalį pareikalavo iš transporto priemonės savininkės – atsakovės sumokėti ieškovei 50 procentų nuo jos išmokėtos 4 945 Eur dydžio draudimo išmokos – 2 472,50 Eur draudimo išmoką. Teismas nustatė ir byloje nėra ginčo, kad dar iki bylos iškėlimo teisme (2019 m. gruodžio 12 d.) atsakovė pripažino padariusi sutarties pažeidimą ir 2019 m. rugpjūčio 29 d. sumokėjo ieškovei 1000 Eur draudimo išmoką. Pastebėtina, kad ieškovė ieškinyje apie šią faktinę aplinkybę nenurodė ir reikšdama reikalavimą atsakovei jos neįvertino.
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016 išaiškinta, jog Transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas laikytini aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką. Nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalį ir Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu. Taip pat išaiškino, kad nors transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką, tačiau tai automatiškai nereiškia, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies.
14. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškove, kad atsakovė nepranešė ieškovei apie rizikos padidėjimą, tačiau sprendė, kad vairuotojo amžius ir stažas nagrinėjamu atveju nepadidino esmingai rizikos, lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį (šios nutarties 6 punktas). Pažymėtina, kad byloje nustatyta ir apeliantė apeliaciniame skunde net neneigė skundžiamame teismo sprendime nurodytų aplinkybių, kad vairuotojas galimai atsitrenkė ne į aiškiai matomą kelio užtvarą, o į užtvarą, kuris pagal nuotraukose užfiksuotą vaizdą yra skirtingame (pakilimo ar nusileidimo) aukštyje ir byloje liko neįrodyta, ar įvykio metu užtvarai kilo ar leidosi, kokia tvarka jie kilo ar leidosi (visi kartu vienu metu ar kiekvienas atskirai), kokiu greičiu jie kilo ar leidosi, kokie įspėjimai vairuotojams teikiami dėl tuoj pat prasidedančio užtvarų pakilimo ar nusileidimo, kokie saugumo reikalavimai keliami pakeliamiems užtvarams ir kita.
15. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tai yra aplinkybės, kurios neleidžia spręsti, kad rizikos padidėjimas nagrinėjamu atveju galėjo turėti lemiamą įtaką kilti eismo įvykiui, nes ir pati apeliantė nurodė, kad tik tikėtina, jog patyręs, įgudęs vairuotojas tokio įvykio nesukeltų. Todėl teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsakovei taikyti maksimalią atsakomybę už tai, kad ji neinformavo ieškovės apie draudimo rizikos padidėjimą, yra teisinga. Teismas vertino, kad atsakovė pripažino padariusi pažeidimą ir iki bylos iškėlimo teisme gera valia sumokėjo 1000 Eur draudimo išmokos dalį, o rizikos padidėjimo ir eismo įvykio aplinkybės bei jo pasekmės neduoda pagrindo spręsti, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovė įgijo teisę į didesnę išmokos sumą. Byloje nustatyta, kad ieškovė išmokėjo 4945,00 Eur draudimo išmoką, todėl neįvertinus atsakovės iki ieškinio pareiškimo sumokėtos 1000 Eur sumos, ieškovės reikalavimas priteisti atsakovei grąžinti dar 2472,50 Eur reiškia, kad ji nepagrįstai laiko turinti teisę net į didesnę negu 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos sumos grąžinimą (2472,50 Eur + 1000 Eur = 3472,50 Eur), nors tai nenumato Taisyklių 62.2 punkto nuostatos.
16. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad vairuotojas padarė labai didelę Lietuvos mastu žalą – 4 945 Eur. Tai tik pačios ieškovės vertinimas, kurio jokiais įrodymais nepagrindė, todėl jie nesudaro pagrindo pripažinti ieškovės teisę į maksimalią grąžintiną išmokėtos draudimo išmokos sumą. Apeliantė nurodė, jog teismas turėjo vertinti, kad rizika padidėjo ženkliai pagal tai, kad atsakovė sumokėjo 62,70 Eur draudimo įmoką, o jai nurodžius, kad transporto priemonę vairuos 25 metų amžiaus ir 3 metų stažo neturintis asmuo, draudimo įmoka būtų 125,40 Eur. Pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą teismo sprendimą ne tik įvertinęs šiuos ieškovės argumentus, bet ir pagrįstai remdamasis šios nutarties 13 punkte nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais dėl rizikos padidėjimo vertinimo pagal byloje nustatytas eismo įvykio kilimo ir kitas aplinkybes, kurių ieškovė nagrinėjamu atveju nevertina. Todėl vien apeliantės nesutikimas su skundžiamu teismo sprendimu nedaro jo nepagrįstu ir neteisėtu.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei įvertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
18. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą jos turėtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės nepriteisiamos.
19. Valstybė už procesinių dokumentų įteikimą apeliaciniame procese turėjo 5,79 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šios išlaidos priteisiamos valstybei iš apeliaciją pralaimėjusios ieškovės (CPK 96 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismo 2020 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės ADB „Gjensidige“ (juridinio asmens kodas: (duomenys neskelbtini)) valstybės naudai 5,79 Eur (penkis eurus 79 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodyta suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas (duomenys neskelbtini).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.