Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-15 · Administracinė byla Nr. I-2263-815/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-15
Bylos Nr.
I-2263-815/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00882-2018-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2263-815/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00882-2018-2Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

Pareiškėjas A. P. (A. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2018 m. kovo 13 d. skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinės žalos atlyginimą – 5 000,00 Eur – už patirtus nepatogumus, išgyvenimus, orumo pažeminimą, teisių pažeidimus Lukiškių tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. (1 t., b. l. 1–2).Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.Pasak pareiškėjo, jis nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K. Atvykęs etapu, pareiškėjas būdavo apgyvendinamas labai mažose kamerose su kitais asmenimis (2–4). Kamerose buvo labai ankšta, trūko ploto, tai žinodami, pareigūnai pažeidinėjo pareiškėjo teises. Be to, pareiškėjas buvo apgyvendinamas kamerose, kuriose nebuvo užuolaidų, atskiriančių tualetą, o atidarius kameros duris iš karto buvo matyti tualetas, taigi, pareiškėjas negalėdavo pasinaudoti tualetu, gėdydavosi, kai jį stebėdavo (tualetai įrengti prie durų, pareigūnai, pakėlę langelį, matydavo pareiškėją, besinaudojantį tualetu), tai žemino jo orumą, pažeidė jo teises.Pasak pareiškėjo, kamerose būdavo drėgna, buvo pelėsis, nebuvo tinkamai įrengtos ventiliacijos, nors langai atsidarydavo, tačiau to nepakakdavo, kad kameros būtų tinkamai vėdinamos, iš sanitarinio mazgo vis tiek sklisdavo blogi kvapai, šios aplinkybės taip pat žemino pareiškėjo orumą.

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais(1 t., b. l. 7–14).

1. Dėl ploto

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2016 m. birželio 28 d. įsakyme Nr. V-212 patvirtintos Bausmių vykdymo sistemos specialiosios veiklos dokumentų saugojimo terminų rodyklės 6.22 punktą suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 m., todėl Lukiškių TI-K neturi galimybės pateikti išsamesnę informaciją apie pareiškėjo judėjimą, kameras, kuriose jis buvo laikomas bei kartu laikomų asmenų skaičių laikotarpiu iki 2015 m. sausio 1 d.

Šalies argumentai

2. Pareiškėjas jau kartą kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už skunde nurodytą laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. vasario 1 d. (administracinė byla Nr. I-5895-484/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00542-2016-3)), teismo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. vasario 28 d.

3. Nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., taip pat nenustato tokių gyvenamojo ploto standartų. Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (toliau – ir įsakymas Nr. 124) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m². ploto.

Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

4. Dėl laikymo, vykdomų perkėlimų

Vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuleistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, Kriminalinės žvalgybos skyriaus (toliau – ir KŽS) pareigūnai, įgyvendina nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydami konfliktines situacijas tarp suimtųjų (nuteistųjų) bei ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje bei siekdamas aprūpinti kiekvieną atvykusį asmenį miegamąja vieta, taip pat mažina suimtųjų (nuteistųjų) autoagresijos atvejus, tiek suimtuosius, tiek nuteistuosius į gyvenamąsias kameras paskirsto tik griežtai vadovaudamiesi Lietuvos respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsniu ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsniu.

Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis paminėtais reikalavimais. Lukiškių TI-K pareigūnai atlieka jiems pavestas darbo funkcijas, nepažeisdami įstatymų, griežtai vadovaudamiesi galiojančiais teisės aktais, tinkamai ir teisėtai veikdami, nepažeisdami teisėtumo.

Dėl asmenų stebėjimo kamerose

Pagal Departamento 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.

Pagal Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI taisyklės) 14.2 punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalines durys, duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kiliems daiktams perduoti, langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos; vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys, vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų, išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas; išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. TI taisyklėse nenustatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus; užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja, griežtai vadovaudamiesi Departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakyme Nr. 4/07-79 patvirtintų Departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

Dėl kamerose esančių grotų ir metalinio tinklo

Pagal TI taisyklių 14.1 punktą langų angoje įstatytos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas butų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, įrengtos vidinės metalinės grotos, apsaugančios nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų ir metalinio tinklo įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir nepažeidžia kamerose apgyvendintų asmenų teisių.

7. Dėl sanitarinio mazgo, šalto vandens tiekimo, dušo

7.1. Lukiškių TI-K kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose įrengtas sanitarinis mazgas, jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, karšo vandens tiekimo sistema turi būti įrengta Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose higienos norma nenustato. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko HN 76:2010 reikalavimus; HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenustato.

7.2. Pagal Lukiškių TI-K įsakymą „Dėl Lukiškių laidymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, tai, jog pareiškėjas dušu negali naudotis neribotai, nepablogina jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis (byla Valašinas prieš Lietuvą). Vadovaujantis HN 134:2015 44 punktu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. balandžio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir TI vidaus taisyklės) 107 punktu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros, pertvaros bendras aukštis – 1,6 m (iš jų 0,4 m – atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m.

8. Dėl švaros palaikymo kamerose, vykdomų patikrinimų

Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už. kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys jose esantys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką išduodami į kameras, taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda. skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui bei universalus valiklis, tinkantis ir indams plauti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuleistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TLK buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, ji kasmet buvo pratęsiama, vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 m. Lukiškių TI-K ši įmonė toliau vykdo minėtus darbus.

9. Dėl kamerų įrengimo

TI taisyklių III skirsnyje įtvirtintas tardymo izoliatorių kamerų įrengimas, 14.6 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²), stalo matmenys (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 m²), taburetės matmenys – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), sanitarinio mazgo su klozeto patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 m²). Sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusios kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Teisės aktai nenustato pataisos įstaigos administracijos pareigos aprūpinti nuteistuosius (suimtuosius) šaldytuvais.

Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją.

Pagal Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 16.7 punktą kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

10. Dėl kamerų remonto

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Dėl to visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka daryti pakartotiną remontą.

11. Dėl ventiliacijos, vėdinimo

Pagal HN 76:2010 24 punktą, HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Kamerose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Dėl neturtinės žalos

12.1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.271 straipsnyje įtvirtintai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nebūtina, užtenka nustatyti esant 3 sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą trijų viešosios atsakomybės sąlygų

12.2. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuleistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiamai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis EŽTT praktika, įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdi, gali būti pateisinami platesni apribojimai, negu laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (bylos Hirst prieš Jungtinę Karalystę, Golder prieš Jungtinę Karalystę), be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę (byla K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę). o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (byla Dickinson prieš Jungtinę Karalystę). Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, jos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.

12.3. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A444-669/2011 ir kt.). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą nurodė, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (administracinė byla Nr. A438-336/2012 ir kt.).

12.4. Nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-5895-484/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00542-2016-3) sprendė dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, už laikotarpį nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. vasario 2 d. (teismo sprendimas įsiteisėjo 2017 m. vasario 28 d.). Atsižvelgiant į tai, šioje administracinėje byloje sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų sąlygų Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 28-29 d. ir nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. Kitoje dalyje, t. y. dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. vasario 2 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punktu, ši administracinė byla nutrauktina, nes galioja įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5895-484/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00542-2016-3), priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.Šioje administracinėje byloje, inter alia (lot. be kita ko), nustatytos tokios aplinkybėsPareiškėjas Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas šiose kamerose (atsiliepimas (1 t., b. l. 7– 14)):

– 2015 m. balandžio 28 d. pareiškėjas atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-k ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112 (plotas – 7,28 m²), kameroje buvo 3 asmenys;

– 2015 m. balandžio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 405 (plotas – 17,02 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2015 m. balandžio 30 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus;

– 2016 m. vasario 3 d. atvykęs iš Panevėžio areštinės (toliau – ir Areštinė) buvo apgyvendintas kameroje Nr. 212 (plotas – 6,80 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2016 m. vasario 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 107 (plotas – 7,38 m²), kameroje buvo 1 asmuo; vėliau perkeltas į kamerą Nr. 398 (plotas – 32,33 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2016 m. vasario 5 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus, Rasų g. 8 (toliau – ir Vilniaus PN);

– 2016 m. kovo 18 d. atvyko iš Vilniaus PN ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 117 (plotas – 7,31 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2016 m. kovo 19 d. – 2016 m. kovo 20 d. kameroje Nr. 117 buvo 2 asmenys;

– 2016 m. kovo 21 d. išvyko į Areštinę;

– 2016 m. kovo 23 d. atvyko iš Areštinės ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 107 (plotas – 7,38 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2016 m. kovo 24 d. perkeltas į kamerą Nr. 270 (plotas – 7,79 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2016 m. kovo 25 d. išvyko į Vilniaus PN;

– 2016 m. rugpjūčio 29 d. atvyko iš Vilniaus PN ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 114 (plotas – 7,31 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2016 m. rugpjūčio 30 d. išvyko į Areštinę;

– 2016 m. rugsėjo 7 d. atvyko iš Areštinės ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 124 (plotas – 7,31 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2016 m. rugsėjo 8 d. išvyko į Vilniaus PN;

– 2016 m. gruodžio 5 d. atvyko iš Vilniaus PN ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 117 (plotas – 7,31 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2016 m. gruodžio 6 d. išvyko į Areštinę;

– 2016 m. gruodžio 14 d. atvyko iš Areštinės ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 218 (plotas – 6,83 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2016 m. gruodžio 15 d. išvyko į Vilniaus PN;

– 2017 m. gegužės 15 d. atvyko iš Vilniaus PN ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 110 (plotas – 7,48 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2017 m. gegužės 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 357 (plotas – 6,52 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2017 m. gegužės 17 d. išvyko į Laisvės atėmimo vietų ligoninę;

– 2017 m. gegužės 19 d. atvyko iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir buvo apgyvendintas kameroje Nr. 119 (plotas – 7,94 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2017 m. gegužės 20 d. – 2017 m. gegužės 21 d. kameroje Nr. 119 buvo 1 asmuo;

– 2017 m. gegužės 22 d. išvyko į Vilniaus PN.

Lukiškių TI-K Ūkio skyrius 2018 m. kovo 30 d. pranešime Nr. 24-2505 „Dėl A. P. skundo“, be kita ko, nurodė (1 t., b. l. 200–201):

2.2.1. Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka TI taisyklių ir PĮĮET reikalavimus. Nuteistųjų ir suimtųjų laikymo sąlygos Lukiškių TI K atitinka HN 134:2015 reikalavimus. Lukiškių TI-K užtikrinamas įsakyme Nr. V-124, jo 1.3.1 punkte nustatytas vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimas, t. y. užtikrinamas 3,6 m² gyvenamasis plotas kiekvienam asmeniui. Nors Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengta 4 ar daugiau miegamųjų vietų, tačiau atsižvelgiama į kameros gyvenamąjį plotą ir kameroje apgyvendinama tiek asmenų, kad būtų užtikrintas galiojančių teisės aktų laikymasis,

2.2.2. Gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, patalpos matmenys – apie 0,7 m², patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 m²) ir praustuvas (apie 0,2 m²). Pagal PĮĮET 16.5 punktą įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kamerose, kuriose neįrengtos atskiros sanitarinio mazgo kabinos (nėra techninių galimybių), nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Vadovaujantis PĮĮET 17.3 punktu, gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė; pagal Apsaugos ir priežiūros instrukciją stebėjimo langelis reikalingas užtikrinti suimtųjų / nuteistųjų ir prižiūrėtojų saugumą. Į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji vedami tos pačios lyties pareigūnų.

2.2.3. Visose Lukiškių TI K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 m² (0,8 m x 1,03 m), visose gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos, tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Vadovaujantis PĮĮET reikalavimais, iš lauko ir vidinės pusės ant langų turi būti įrengtos apsauginės grotos, pagal TI taisyklių 14.1 punktą lango angoje turi būti įstatytos metalinės grotos. Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus, kaip nurodyta HN 134:2015 17 punkte. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Tinkamai vėdinant, gyvenamosiose kamerose išvengiama ir pelėsio veisimosi, ir staigių temperatūros pokyčių, ir nemalonaus kvapo.

2.2.4. Visiems Lukiškių TI-K apgyvendintiems nuteistiesiems (suimtiesiems) išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės yra dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje, tai atitinka HN 134:2015 41 punktą.

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą, kaip minėta, sprendžiama dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų sąlygų Lukiškių TI-K 2015 m. balandžio 28-29 d. ir nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1 punktą). Kitoje dalyje, t. y. dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. vasario 2 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punktu, ši administracinė byla nutrauktina, nes galioja įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-5895-484/2016 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00542-2016-3), priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos A. T. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

3. Šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas A. P. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Pabrėžtina, kad pareiškėjo laikymo metu galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (taip pat ir anksčiau galiojusioje higienos normoje) minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi, 3,6 kv. m. plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes A. P. keliamas ginčas apima laikotarpį 2015 m. balandžio 28 d. – 29 d. ir nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. gruodžio mėn. (žr. skundą, 1 t., b. l. 1-2).

Pabrėžtina, jog pareiškėjas A. P. ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo 2015 m. balandžio 28 d. – 29 d. ir nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d. (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimą į pareiškėjo skundą). Apibendrinant kamerų plotų bei tose kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, kai tose kamerose buvo laikomas pareiškėjas A. P. (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 2.1 punktą), darytina išvada, jog tuo laikotarpiu kamerose trūko ploto laikomiems asmenims iš viso 3 paras. Atkreiptinas dėmesys, kad vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1721-502/2017). Kitaip tariant, pareiškėjui neužteko ploto, kai jis buvo ne vienas kamerose Nr. 112, kurios plotas 7,28 m², bei Nr. 117, kurios plotas 7,31 m².

4. Taip pat pareiškėjas ypač skundėsi privatumo nebuvimu, nes sanitarinis mazgas neatitvertas nuo likusio kameros ploto. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad sanitarinis mazgas atitvertas tik 1,5 m aukščio sienele, kad tai atitinka nacionalines teisės instrukcijas, tačiau tai neatitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamos praktikos. Kartu pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K pastaruoju metu asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengė kabinas su durimis (1 t., b. l. 200-201). Vadinasi, pareiškėjas papildomai keturiolika parų buvo laikomas netinkamai dėl sanitarinio mazgo neatskyrimo (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 2.1 bei 2.2.2 punktus).

5. Kita vertus, pareiškėjo nusiskundimai netinkama ventiliacija nepasitvirtino. Nustatyta, kad kameros yra tinkamai vėdinamos per langus kaip nurodyta HN 134:2015 17 punkte, visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 2.2.3 punktą).

6. Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies II skyriaus 3, 4 punktus), todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

7. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Kartu pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).

8. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Be to, teismas, kompleksiškai įvertinęs duomenis apie higienos sąlygas Lukiškių TI-K (žr. atsiliepimą į skundą), daro išvadą, kad didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu, tačiau, nustatydamas žalos dydį, kompleksiškai vertina ir smulkesnius pažeidimus: kaip antai, sanitarinio mazgo nepilną atitvėrimą (dėl to ginčo nėra (žr. atsiliepimą į skundą)). Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl vėdinimo nėra niekuo pagrįsti, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Teismas, pakartodamas, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (3 paras pareiškėjas A. P. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), kompleksiškai įvertinęs smulkesnius pažeidimus (sanitarinio mazgo 14 parų atvirumą), į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. buvo 380 Eur (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimą Nr. 644 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo padaryta žala sveikatai dėl Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 100 eurų, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Teismo vertinimu, didesnės negu 100 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Administracinę bylą Nr. I-2263-815/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00882-2018-2) dalyje dėl reikalavimų priteisti neturtinę žalą nuo 2015 m. balandžio 30 d. iki 2016 m. vasario 2 d. nutraukti.

Pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. P. (A. P.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2015 m. balandžio 28 d.- 29 d. ir nuo 2016 m. vasario 3 d. iki 2017 m. gruodžio 15 d.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis