Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-04-12 · Administracinė byla Nr. I-5895-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-04-12Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-02-28Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-04-12
Bylos Nr.
I-5895-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00542-2016-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5895-484/2016Proceso Nr. 3-61-3-00542-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 1.21.; 1.15.2.3.2.; 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 12 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. P. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 14 956 eurų neturtinei žalai atlyginti. Skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015-04-30 iki 2016-02-02 periodiškai buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis. Detalizavo, kad atvykus etapu, buvo talpinamas į karantino kameras Nr. 112, Nr. 114, Nr. 105, Nr. 122, Nr. 119, Nr. 124 (kitų numerių neprisimena) su trimis asmenimis. Kamerų plotas apie 7,61 kv. m. Šiose kamerose buvo laikomas 2-4 dienas. Vėliau buvo perkeliamas į kitas kameras, kurios taip pat buvo mažo ploto, ir laikomas jose su 2-6 asmenimis arba išvykdavo į kitą įkalinimo įstaigą. Kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m. ploto, tuo buvo pažeistos jo teisės. Nurodė ir tai, kad kamerose buvo drėgna, pelėsis, o tai kenkia žmogaus sveikatai. Be to, pažeidžiant asmens privatumą, sanitarinis mazgas įrengtas priešais kameros duris.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai nuteistuosius ir suimtuosius į kameras skirstydavo savo nuožiūra, nereaguodavo, kai kildavo konfliktai tarp nuteistųjų, atsisakydavo perkelti jį į kitą kamerą. Taip pat pareiškėjas girdėjo pareigūnų įžeidinėjimus jo atžvilgiu. Tvirtina, kad yra ne kartą rašęs skundus Lukiškių TI-K direktoriui, tačiau jie nebuvo registruojami.

Dėl buvimo mažo ploto kamerose vengė bendravimo su kitais asmenimis, pradėjo bijoti mažų patalpų, prasidėjo depresija, naktimis labai blogai miega. Atsižvelgiant į patirtus neigiamus išgyvenimus, prašo atlyginti neturtinę žalą (b. l. 1-3).

Atsiliepimas

Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2015-04-30 išvyko į Vilniaus pataisos namus. Į Lukiškių TI-K jis vėl atvyko 2015-06-12 ir jame periodiškai buvo laikomas iki 2016-02-01, kuomet išvyko į Panevėžio areštinę. Pažymėjo, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Prie atsiliepimo pridėtų A. P. asmens įskaitos kortelės kopijų duomenys rodo, kuriais laikotarpiais pareiškėjui buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimas. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Pabrėžė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi LR Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir LR Bausmių vykdymo kodekso 70 str. reikalavimų. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Nurodė ir tai, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Remiantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimais, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui sudėti, higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių lentynų ar taburečių ir kitų baldų.

Teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 21 punkto reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atkreipė dėmesį, jog A. P. savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent ji pasireiškė, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodomos žalos dydžio. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. A. P. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovo atstovas traktuoja kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita. Mano, kad šiuo atveju neegzistuoja nei viena iš valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 str.).

Atsakovas prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos dokumentinės medžiagos rengimu. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-12-02 nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Šią medžiagą, kurią Lukiškių TI-K turėjo parengti, vykdydamas minėtą nutartį, be kitą ko sudaro viso - 116 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 euro (0,22 lito). Tokiu būdu, atsakovo Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimų, materialinė išraiška yra 116x0,06, t. y. 6,96 euro (b. l. 7-13).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos nepateikė atsiliepimo į skundą.

Proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė Lukiškių TI-K neužtikrinus tinkamų bausmės atlikimo sąlygų.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Pareiškėjas skunde teigė, kad laikotarpiu nuo 2015-04-30 iki 2016-02-02 jis buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis už normą, joje truko privatumo, kameroje buvo drėgna, pelėsis. Taip pat pareiškėjas reiškia pretenzijas dėl netinkamo Lukiškių TI-K pareigūnų elgesio.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 str. pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 str. požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 str. pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto, nustatytas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. p.

Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpius patvirtina atsakovo atstovo į bylą pateiktų Nuteistųjų (suimtųjų) tranzitu vykstančių per Lukiškių TI-K apskaitos kortelių duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-04-30 iki 2015-06-11 buvo išvykęs į Vilniaus pataisos namus. Į Lukiškių TI-K pareiškėjas atvyko 2015-06-12 ir su pertraukomis šioje įstaigoje buvo laikomas iki 2016-01-31. Pareiškėjas 2016-02-01 išvyko į Panevėžio areštinę (b. l. 14-23). Iš viso pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 30 parų.

Iš Lukiškių TI-K atsiliepime detalizuotų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžių bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių, matyti, kad laikotarpiais 2015-06-13–2015-06-14, 2015-11-07–2015-11-08 ir 2015-11-21–2015-11-21 gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme Nr. V-124, pareiškėjui nebuvo užtikrinta. Pareiškėjui šiais laikotarpiais teko nuo 1,83 iki 2,84 kv. m. kameros ploto. Taigi, 6 paras iš 30 pareiškėjo subjektinė teisė į ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą kameroje buvo pažeista. Tai rodo, kad šiuo atveju atsakovo atstovas neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad sanitarinis mazgas, įrengtas bendroje gyvenamojoje patalpoje priešais kameros duris, neužtikrino privatumo naudojantis tualetu.

Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Įvertinęs minėtą teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad atitvertos nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpos įrengimas kameroje atitinka teisės aktų reikalavimus. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime į skundą nurodyta aplinkybe, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele. Nors sanitarinio mazgo erdvė šiuo atveju nebuvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto, tačiau laisvės atėmimo (suėmimo vykdymo) vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Pavyzdžiui, EŽTT yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą Glotov prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą A. M. prieš Rusiją).

Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu, kad jis, naudodamasis tualetu, nepatyrė diskomforto. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog tualetas kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti juo ir nepatirti nepatogumų, t. y. teismas neneigia aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis tualetu.

Pabrėžtina, kad pareiga nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes tenka pareiškėjui. Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad kamerose buvo drėgna, pelėsis. Pažymėtina, kad šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, t. y. pareiškėjas nedetalizavo, ar jo nurodytos sąlygos buvo visose kamerose, ar tik kai kuriose iš jų, ar dėl šių sąlygų jam atsiardo konkrečių neigiamų pasekmių (sveikatos sutrikimų). Kaip nurodė atsakovo atstovas atsiliepime į skundą, kamerose, kurios yra reguliariai vėdinamos, nėra problemų dėl drėgmės ir pelėsio. Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų metu buvo nustatyta, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos per langą ir tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kad neturėjo galimybių vėdinti gyvenamųjų patalpų per langus. Laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų santykinę drėgmę nustato Higienos normos HN 76:2010 26 punktas. Pagal šio punkto nuostatas šaltuoju metų periodu santykinė oro drėgmė patalpose turi būti 35-60 proc., šiltuoju metų periodu – 35-65 proc. Higienos normos HN 76:2010 56 punktas reikalauja, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosios patalpos turi būti valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Byloje nėra įrodymų, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras kamerose, kuriose tuo metu buvo laikomas pareiškėjas, būtų nustatęs su santykine oro drėgme ir pelėsiu gyvenamosiose patalpose susijusius pažeidimus (b. l. 27, 32-33, 36-37, 48-49, 52-53, 54-55, 56, 57, 73-74, 77-78, 81-82, 85, 88-89, 92, 93, 98-99, 101, 102-103, 115). Be to, kaip matyti, Lukiškių TI-K operatyviai reaguoja į Vilniaus visuomenės sveikatos centro aptiktus higienos normų pažeidimus ir juos šalina pagal galimybes. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo aspektu nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ir kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl drėgmės ir pelėsio kamerose patyrė neturinę žalą.

Pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo pareigūnų elgesio taip pat yra abstraktaus pobūdžio. Pareiškėjas nedetalizuoja, kada ir kokiomis aplinkybėmis Lukiškių TI-K pareigūnai su juo netinkamai elgėsi, nepaaiškino, kokiu būdu jį įžeidinėjo. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kada ir kokiu tikslu rašė skundus Lukiškių TI-K administracijai ir kokie pareigūnai atsisakė juos įregistruoti. Teismo vertinimu, vien abstrakčių pareiškėjo paaiškinimų nepakanka įrodyti neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų ir konstatuoti jo teisių pažeidimo.

Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).

Nustatant žalos dydį, atsižvelgtina į tai, kad 6 paras iš 30 pareiškėjui Lukiškių TI-K tekęs kameros plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Be to, kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas asmens privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Vertintina ir tai, kad nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimai nebuvo nepertraukiamo pobūdžio: laikotarpiais 2015-04-30–2015-06-11, 2015-06-15–2015-06-25, 2015-07-03–2015-08-13, 2015-09-02–2015-11-05, 2015-11-09, 2015-11-13–2015-11-19, 2015-11-23–2015-11-25, 2015-11-27–2015-12-22, 2015-12-28–2016-01-04, 2015-01-06–2016-01-28 pareiškėjas buvo išvykęs į kitas įkalinimo ar kardomojo įkalinimo įstaigas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016; 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016), bei vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 50 Eur. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K prašo priteisti jo naudai iš pareiškėjo 6,96 Eur bylinėjimosi išlaidų už dokumentų kopijų darymą.

Iš ABTĮ 44 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 43–45 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-63-49/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, analizuojant ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas, buvo ne kartą pažymėta, kad proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, atitinkančius ABTĮ 57 straipsnio nustatytus reikalavimus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-135/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-153/2013).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos (toliau – Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039, 6 ir 7 p., bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjęs jo prašomą priteisti 6,96 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas.

Aplinkybė, kad atsakovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri numato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovas realiai 6,96 Eur už kopijų parengimą. Pažymėtina, kad ši Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Tuo tarpu įrodymų, reikalingų administracinių bylų nagrinėjimui teisme pasiruošimui, pateikimą reglamentuoja ABTĮ 68 straipsnio 3 dalis. Teismo vertinimu, nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovas pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014). Dėl nurodytų motyvų, darytina išvada, jog atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, todėl jo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo A. P. skundą tenkinti iš dalies.

A. P. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 50 (penkiasdešimt) eurų neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą

Teisėja Ina Kirkutienė