Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramutės Ruškytės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2014 m. birželio 27 d. buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas. Pareiškėjo teigimu, jis Šiaulių TI nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis. Be to, pareiškėjas buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo drėgna, nebuvo tinkamos vėdinimo sistemos, todėl nuolat laikėsi pelėsis. Dėl neteisėtai kamerose įrengtų perteklinių gultų nepagrįstai sumažėjo laisvas kameros plotas, nebuvo vietos pastatyti pagal teisės aktus privalomus baldus (spinteles daiktams susidėti, tinkamo dydžio stalus). Sanitarinio mazgo erdvė kamerose nebuvo visiškai atitverta nuo likusio kameros ploto, todėl nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į privatumą. Sanitariniai mazgai neturėjo ventiliacijos, todėl kameroje buvo blogas kvapas. Pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas Šiaulių TI kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Pareiškėjui buvo suteikiama tik 15 min. per savaitę pasinaudoti dušu. Šiaulių TI laikinojo sulaikymo kameros buvo drėgnos, tamsios, prirūkytos, murzinos, jose nebuvo įrengta praustuvė. Šiaulių TI nebuvo sudaryta galimybė nemokamai skalbti ir džiovinti drabužius. Šiaulių TI kalinamų asmenų neaprūpino darbinėmis pajamomis, nemokėjo pašalpų, neteikė paramos, taip pat nesilaikė materialinio aprūpinimo normų. Šiaulių TI nebuvo laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, buvo pažemintas jo orumas, suprastėjo sveikata, dėl to pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovas nurodė laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI, kameras ir jų plotus bei kartu su pareiškėju laikomus asmenis. Pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Higienos normose nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Šiaulių TI pripažino, jog kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tačiau Šiaulių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo kamerų apšvietimo ir vėdinimo, drėgmės ar šalčio yra susiję su pastato ir patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl šių pažeidimų. Šiaulių TI kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas teisės aktuose nustatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalauja palaikyti tvarką kamerose. Teisės aktai nenumato imperatyvios pareigos visiškai atitverti sanitarinį mazgą. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba užuolaida. Gyvenamosiose kamerose yra prie grindų pritvirtintos metalinės lovos, spintelės, stalas, taburetės arba suolai, maisto produktų spintelė arba lentyna.

Pareiškėjas buvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, draudimais ir laikymo tvarka, jam buvo įteiktas lankstinukas, pravestas pokalbis su socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnais.

Atsakovo atstovo teigimu, Šiaulių TI tinkamai įgyvendina suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančias teisės normas: suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad teisės aktai pareiškėjui nustato 1 val. trukmės pasivaikščiojimą, tačiau nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio, todėl pareiškėjo pretenzijos nepagrįstos.

Į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra skirstomi į rūkančiųjų ir nerūkančiųjų kameras. Laikino sulaikymo kamerose rūkyti griežtai draudžiama. Pareiškėjas 2013 m. spalio 23 d. užpildė prašymą dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis, todėl buvo patalpintas į kamerą Nr. 61, kurioje buvo laikomi nerūkantys asmenys. 2014 m. birželio 16 d. pareiškėjas išreiškė prašymą būti kameroje su rūkančiais asmenimis, šis jo prašymas buvo patenkintas.

Šiaulių TI atsiliepime taip pat nurodė, kad teisės aktai nenustato pareigos laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti sąlygas skalbti ir džiovinti drabužius kamerose. Suimtųjų ir nuteistųjų patalynė ir apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai, taip pat teikiamos viršutinių drabužių skalbimo paslaugos, kurios yra mokamos. Pareiškėjas dėl galimybės nemokamai išsiskalbti drabužius į administraciją nesikreipė.

Šiaulių TI yra suėmimą vykdanti institucija, kuriai nėra nustatyta pašalpų ar kitokių išmokų mokėjimo funkcija.

Šiaulių TI atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Šiaulių TI pareigūnai veikė (neveikė) neteisėtai, tačiau būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinei atsakomybei kilti taip pat turi būti nustatytas ir žalos padarymo faktas.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 850 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI.

Teismas nustatė, kad byloje pateikta 2016 m. balandžio 1 d. pažyma Nr. 60/09-12193 „Dėl M. M.“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI skirtingais laikotarpiais buvo nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2014 m. birželio 27 d. kamerose Nr. 61, 31, 7, 65, 81, 42, 40, kurių plotai nuo 7,35 kv. m iki 22,93 kv. m, jose buvo laikoma nuo 1 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 2,50 kv. m iki 8,74 kv. m kameros plotas. Iš šio laikotarpio 66 dienas pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 31, 7, 61, 65, 40, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,50 kv. m iki 3,54 kv. m). Konstatuotina, kad šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tai, teismo nuomone, yra akivaizdus aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimas.

Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktos 2016 m. balandžio 1 d. pažymos Nr. 60/09-12193 matyti, kad pareiškėjui (vienam asmeniui) atskirais laikotarpiais (22 dienas), kai buvo laikomas kamerose Nr. 31, 7, 61, 65, 40, teko atitinkamai nuo 2,75 kv. m iki 4,40 kv. m kameros ploto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartyje nurodoma, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (2012 m. sausio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas A. ir kiti prieš Rusiją; 2014 m. balandžio 10 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-114/2014). Remiantis šiomis nuostatomis, kritiškai vertintina teismui atsakovo pateikta 2016 m. balandžio 1 d. pažyma Nr. 60/09-12193, kurioje yra nurodyti laikomų asmenų skaičiai dienos pradžioje bei dienos pabaigoje, tačiau iš pateiktos pažymos negalima spręsti, kiek laiko per dieną kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuostatas, tokia pažyma vertintina kritiškai, o jos turinys vertintinas pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas iš viso 88 dienas.

Pareiškėjas savo skunde nurodo, jog apgyvendinimo kamerose buvo šalta, drėgna, pelėsis, byrėjo tinkas, prastas apšvietimas, ventiliacija, tualetai apgyvendinimo kamerose neatitverti ir neatitinka normų keliamų reikalavimų, laikino sulaikymo ir karantino kamerose taip pat buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina, jos neatitiko keliamų reikalavimų, dušas – tik vieną kartą per savaitę, pasivaikščiojimų kiemeliai neatitinka keliamų reikalavimų, yra per maži, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiaisiais, nebuvo sąlygų skalbtis ir išskalbtus rūbus nebuvo kur džiovinti, kamerose buvo įrengti pertekliniai gultai, išduodama per mažai asmens higienos priemonių, tik vienas skutimosi peiliukas per mėnesį, dantų šepetėlis, tik 1 rulonas tualetinio popieriaus, viena tūbelė dantų pastos, vienas gabalėlis muilo ir t. t., pareiškėjas jam atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir nustatyta tvarka.

Dėl sąlygų kamerose pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje esantys teismui pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai tiesiogiai su pareiškėjo keliamais reikalavimais bei laikotarpiu apgyvendinimo kamerose nesietini, nes pareiškėjas patikrinimų metu arba Šiaulių TI nebuvo kalinamas, arba kameros (Nr. 61, 7, 65), kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrinamos. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 4 d. pažymoje Nr. 62/08-225 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai). Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas. Visos Šiaulių TI patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų. Pati įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliuoja. Gyvenamosiose kamerose dirbtinis apšvietimas įrengtas vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 76:2010. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613), ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Šiaulių TI susiduria su ypač didele problema: suimtieji (nuteistieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus. Todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tačiau tai neturi ilgalaikio efekto. Gyvenamosiose kamerose yra skaidraus stiklo langai. Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengiamos vadovaujantis Lietuvos higienos normoje HN 76:2010, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakyme Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Siekiant sukurti patogesnes gyvenimo sąlygas bei padidinti privatumą laikomiems asmenims, lovų galvūgaliuose pritvirtinamos OSB plokštės, nors to jokie teisės aktai nenumato. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja sanitarinio mazgo atitvarų, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje yra skirtingas, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, tačiau šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose. Šilto vandens tiekimo sistemos įrengimo jokie teisės aktai nenumato.

Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje šio pobūdžio bylose (vertinant pareiškėjų statusą) nurodoma, kad atsakovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl higienos normos reikalavimų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kameroje, kurioje kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi higienos normos 21 punkte nustatytų reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-176/2013, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-496/2013). Šiuo atveju atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant higienos normos 21 punktą. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpis byloje yra 2013 m. spalio 23 d. – 2014 m. birželio 27 d., turėjo būti vadovaujamasi šiuo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, šiuo atveju – Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimais.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, neužtikrinimas taip pat buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą S. prieš Lietuvą byloje (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). EŽTT akcentuoja, jog asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų. Pavyzdžiui, G. byloje konstatuota, kad žema (1,2 m aukščio) sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Byloje nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99).

Dėl galimybės džiovinti išskalbtus drabužius pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos džiovinti viršutinius drabužius. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, kad dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku. Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec (2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 19.5 punkte numatyta, kad kaliniai privalo laikytis asmeninės švaros, žiūrėti, kad jų rūbai ir miegojimo vietos būtų švarios ir tvarkingos; 19.6 punkte nustatoma, kad šiam tikslui kalinimo įstaigos administracija aprūpina juos atitinkamomis priemonėmis, įskaitant tualetinius reikmenis bei valymo priemones ir reikmenis; 20.1 punktas numato, kad kaliniai, neturintys savo tinkamos aprangos, aprūpinami klimatą atitinkančiais rūbais; 20.2 punkte nurodoma, kad šie rūbai negali būti menkinantys ar žeminantys; 20.3 punkte pažymima, kad visi rūbai turi būti tinkamai prižiūrimi ir esant reikalui keičiami.

Įvertinęs turimus rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, jog Šiaulių TI pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 64 punktą (dėl drabužių džiovinimo) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl aprūpinimo higienos priemonėmis pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigia, kad Šiaulių TI vykdė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ 1.2 punktu patvirtintoje Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentus dėl didesnių kiekių higienos priemonių išdavimo atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 4 d. pažymoje Nr. 62/08-225 nurodyta, kad nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai. Priėmimo paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai. Vėdinama per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nurodė, jog priėmimo paskirstymo patalpoje persirengimo kabinos tvarkingos, išvalytos.

Dėl rūkančių asmenų kamerose pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 23 d. užpildė prašymą, jog yra nerūkantis ir pageidauja būti kalinamas su nerūkančiais. Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose planu Nr.20/01-2827 pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 61 (kur ir buvo laikomi nerūkantys asmenys). 2014 m. birželio 16 d. pareiškėjas parašė prašymą būti kalinamam su rūkančiais asmenimis, šis prašymas buvo patenkintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog iš turimų rašytinių įrodymų negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl Lietuvos higienos normos HN 73:2010 14 punkte numatytų reikalavimų.

Dėl naudojimosi dušu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pats pareiškėjas neneigia aplinkybės, kad jam buvo sudaroma galimybė prausti kūną po dušu vieną kartą per savaitę, kaip tai nustatyta teisės aktuose. Nors ir nebuvo įgyvendinamos rekomendacinio pobūdžio Europos kalėjimų taisyklių 19.4 punkto nuostatos dėl galimybės prausti kūną po dušu ne mažiau kaip du kartus per savaitę, negalima konstatuoti, kad sudarant galimybę pareiškėjui prausti kūną po dušu vieną kartą per savaitę Šiaulių TI buvo pažeistos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ buvo nustatytas kasdien vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore laikas, o nepilnamečiams, nėščioms moterims ir ligoniams pagal gydytojų išvadą suteikiami du vienos valandos trukmės pasivaikščiojimai per dieną. Teismui pateiktoje Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. vasario 15 d. pažymoje Nr. 62/08-136 nurodyta, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, bendras jų plotas – 422,35 kv. m. Pasivaikščiojimo kiemelių dydis yra skirtingas (nuo 17.31 kv. m iki 23,43 kv. m). 2013 m. pabaigoje buvo perdengti visi pasivaikščiojimo kiemeliai, daliniai stogai pasislėpti nuo kritulių įrengti iš šiferio, neturinčio kenksmingų medžiagų (t. y. be asbesto), taip pat buvo sutvarkyta lietaus kanalizacija. Vadovaujantis tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Vedami pasivaikščioti suimtieji (nuteistieji) turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Pasivaikščiojimas gryname ore trunka ne mažiau kaip vieną valandą kasdien.

Įvertinęs teisės aktuose numatytus pasivaikščiojimo vietų įrengimo reikalavimus ir pasivaikščiojimų gryname ore tvarką, faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo vietos įrengimo atmestini.

Dėl pareiškėjo supažindinimo su jo teisėmis ir pareigomis jam atvykus į Šiaulių TI pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas su suimtųjų teisėmis, pareigomis, draudimais, atsakomybe, pasekmėmis ir laikymo Šiaulių TI tvarka bei sąlygomis buvo supažindintas 2010 m. spalio 23 d., t. y. atvykimo į Šiaulių TI dieną. Tai patvirtina byloje esantys suimtojo supažindinimo dokumentai, iš kurių matyti, kad M. M. buvo supažindintas su suimtųjų teisėmis bei pareigomis, jam buvo įteiktas informacinis lankstinukas, ant šių dokumentų yra nurodyta M. M. vardas, pavardė, parašas, data. Teismui nėra pagrindo abejoti atsakovo (bei paties pareiškėjo) pateiktais rašytiniais įrodymais, juose nurodytu turiniu, todėl darytina išvada, kad pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI jam buvo išaiškintos pagrindinės teisės ir pareigos, draudimai, numatyti teisės aktuose.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes bei pareiškėjo skunde reiškiamus nusiskundimus, pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. administracines bylas Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota EŽTT praktikoje (žr. 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Pareiškėjas savo skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, nurodė, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI jis patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepatogumus, pažeminimą, buvo sukeltas fizinis skausmas, sąlygos pakenkė jo sveikatai, ypač kvėpavimo takams ir sąnariams, tabako dūmai sukėlė nepatogumus. Įvertinus turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2014 m. birželio 27 d.), pareiškėjo gydymo stacionaro istorijos įrašus bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad negalima konstatuoti, jog būtent dėl aukščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose bei anksčiau nurodytų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (88 dienos), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose neturtinei žalai atlyginti priteistina 850 Eur suma.

III.

Pareiškėjas M. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino jo patirtą žalą ir priteisė per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymi, jog su pirmosios instancijos teismo nustatytais pažeidimais sutinka, tačiau mano, kad gyvenamasis plotas dėl kamerose buvusių perteklinių baldų ir kitų daiktų, kurie realiai trukdė pasinaudoti ir taip maža suteikta erdve, buvo dar šiek tiek mažesnis. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas niekaip nekompensuoja pareiškėjo tuo metu patirtų kančių, nes kiekvieną kartą atvežtas į Šiaulių TI pareiškėjas jautė vidinę įtampą, laikas jam ėjo labai lėtai ir tai darė įtaką pareiškėjo psichologinei būsenai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, pareiškėjui priteistas pakankamas neturtinės žalos dydis, todėl keisti ar naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių TI veiksmų nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2014 m. birželio 27 d., priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši administracinė byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas kildino iš Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, laikant pareiškėją kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus asmeniui tenkantis kameros plotas, drėgmės ir vėdinimo reikalavimai, tinkamas sanitarinio mazgo įrengimas bei pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu, be to, pareiškėjas kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, nusiprausti duše pareiškėjas galėjo tik kartą per savaitę, jam nebuvo sudaryta galimybė nemokamai skalbti ir džiovinti drabužius, Šiaulių TI pareiškėjo neaprūpino darbinėmis pajamomis, nemokėjo pašalpų, neteikė paramos, neaprūpino asmens higienos priemonėmis, pareiškėjas Šiaulių TI taip pat nebuvo supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 88 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į minimalų asmeniui tenkantį kameros plotą, taip pat Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 bei 64 punktų pažeidimus, priteisė pareiškėjui 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliacine tvarka skųsdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu, teigia, kad ji nekompensuoja jo patirtų išgyvenimų.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčo laikotarpiu Šiaulių TI pareiškėjo atžvilgiu padarytus pažeidimus, tačiau netinkamai įvertino jų mastą bei poveikį pareiškėjui, todėl nustatė per mažą pareiškėjo patirtos žalos atlyginimą pinigais. Pagrįsdamas šį argumentą, pareiškėjas papildomai pažymėjo, jog gyvenamasis plotas kamerose buvo dar mažesnis dėl kamerose buvusių perteklinių baldų ir kitų daiktų.

Taigi pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės ginčija tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Dėl kitų skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjo nurodytų laikymo sąlygų (t. y. dėl kamerų vėdinimo, sanitarinių mazgų įrengimo, pasivaikščiojimo kiemelių, pareiškėjo laikymo kamerose su rūkančiais asmenimis, prausimosi duše tvarkos, galimybės nemokamai skalbti ir džiovinti drabužius, neaprūpinimo darbinėmis pajamomis, pašalpų nemokėjimo, paramos neteikimo, asmens higienos priemonių neišdavimo, nesupažindinimo su teisėmis ir pareigomis) bei šių sąlygų vertinimo pareiškėjas jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, nepateikia. Priešingai – apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nustatytais pažeidimais sutinka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 136 straipsniu, nenustatęs pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl priteistino neturtinės žalos dydžio.

Atsakydama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl perteklinių baldų ir kitų daiktų kamerose, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03) 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo dėl to byloje nėra, kad 2013 m. spalio 23 d. – 2014 m. birželio 27 d. laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI 88 dienas buvo laikomas kamerose Nr. 31, 7, 61, 65, 40, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą. Šiuo laikotarpiu pareiškėjui kamerose teko nuo 2,50 kv. m iki 3,54 kv. m. Be to, iš byloje pateiktos Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. balandžio 4 d. pažymos Nr. 62/08-225 (t. 1, b. l. 179–181) matyti, kad gyvenamosiose kamerose yra: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas); spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau; maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai); sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai); šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai); sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai); veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai). Taigi iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog tais laikotarpiais, kai pareiškėjo teisė į teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų kameros plotą buvo pažeista, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas dar labiau ribojo pareiškėjo galimybę judėti kameroje, dėl to jam galėjo kilti papildomų nepatogumų ir neigiamų išgyvenimų, į kuriuos turėtų būti atsižvelgta sprendžiant dėl pareiškėjui priteistino žalos dydžio.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011 ir kt.).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 850 Eur. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, įskaitant anksčiau minėtas aplinkybes dėl kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, ploto bei apstatymo baldais, aplinkybes dėl pareiškėjo sveikatos būklės, taip pat nagrinėjant pareiškėjo skundą nustatytų kitų pažeidimų (netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, sąlygų džiovinti išskalbtus viršutinius drabužius nesudarymo) mastą bei pobūdį, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.