Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-11-14 · Administracinė byla Nr. I-4409-484/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-14
Bylos Nr.
I-4409-484/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02561-2019-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
T. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4409-484/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02561-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 14 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. D. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 9-11).

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. birželio 27 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K), Vilniaus PN, Lukiškių skg. 6, Vilniuje. Kamerose Nr. 221, 359, 315, 317, 329, 244 ir 217 tualetai buvo atviri, įėjus į kamerą, galima buvo matyti, kaip žmogus naudojasi tualetu. Tuo, pasak pareiškėjo, buvo pažeistas jo privatumas. Taip pat nurodo, kad kamerose buvo drėgna, jos buvo neremontuotos, nuo sienų byrėjo tinkas, ant lubų ir langų rėmų buvo pelėsis, langai seni, dėl įrengtų grotų nebuvo galimybės atidaryti lango ir išvėdinti kameros. Lovos, lentynos daiktams susidėti buvo senos, surūdijusios.

Pareiškėjas nurodytas kalinimo sąlygas vertina kaip kankinimą, nurodo, kad dėl to patyrė stiprius dvasinius išgyvenimus, stresą, jį kankina nemiga.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka (b. l. 7-19). Informuoja, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. lapkričio 126 d. įsakymu Nr. 1R-253 „Dėl Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo reorganizavimo“ nuo 2019 m. balandžio 1 d. biudžetinė įstaiga Lukiškių TI-K yra reorganizuota ją prijungiant prie biudžetinės įstaigos Vilniaus PN, kuriai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.

Dėl ginčo esmės nurodo, kad pareiškėjui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 142 straipsnio 2 dalies 3 punktu, buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas 6 mėnesiams, kurią jis atliko nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. rugpjūčio 1 d. Remdamasis atsiliepime nurodytais duomenimis apie gyvenamųjų kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu, numerius, jų plotus, asmenų skaičių tose gyvenamosiose kamerose, įskaitant ir patį pareiškėją, atsakovas teigia, kad nurodytais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytus ploto reikalavimus. Tvirtina, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras buvo laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Nurodo, kad pataisos įstaigos administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus.

Atsiliepime nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos, buvo įrengti stalai kartu su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje taip pat buvo lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys buvo apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys - apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytus įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Pažymi, kad reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus teisių Teismo (toliau -EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (LVAT 2016 m. balandžio 4 d. nutartis Nr. A-1230-502/2016).

Pažymi, kad įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Tam buvo išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Kiekvienais metais ji buvo pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Paaiškinta, kad Lukiškių TI-K tualetas nuo kameros gyvenamojo ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio sienele. Bendras sanitarinio mazgo plotas užėmė apie 0,56 kv. m. Asmens privatumui užtikrinti Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes. Atsiliepime pažymi, kad teisės aktai nenumato, jog kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pabrėžia, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Visų įstaigos gyvenamųjų kamerų langų angose, vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – TIĮET) 14.1 papunkčiu ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET) 16.9 papunkčiu įrengtos grotos. Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis PĮĮET, gyvenamosiose kamerose apsauginės grotos turi būti įrengtos ir iš lauko, ir iš vidinės pusės. Tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštaravo galiojantiems teisės aktams bei nepažeidė kamerose laikomų asmenų teisių.

Dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas įstaigos esančiose kamerose įrengtas vadovaujantis PĮVTT 16.7 papunkčiu. Tai viena iš priemonių, skirta pataisos įstaigoje laikomų asmenų saugumo, savižudybių ir suicido prevencijai bei nuolatinei elgesio kontrolei užtikrinti. Minėtos taisyklės nenumato atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimo. Šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei savęs žalojimo atvejus. Įstaigoje gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. kaip ir numatyta HN 134:2015 14 punkte. HN 134:2015 reikalavimuose nėra nustatytas gyvenamųjų patalpų natūralaus apšvietimo koeficientas.

Pažymi, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pažymi, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Reiškia nuomonę, kad šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. birželio 27 d. nebuvo užtikrinta teisė į tinkamas kalinimo sąlygas: neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir saugi gyvenimui aplinka.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Dėl sanitarinio mazgo

Pareiškėjas žalos atsiradimą, be kita ko, sieja su netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu. Nurodo, kad tualetas kamerose Nr. 221, 359, 315, 317, 329, 244 ir 217 nebuvo izoliuotas nuo gyvenamojo ploto, todėl juo naudojantis buvo matomas į kamerą ateinančių asmenų, tuo pažeidžiant jo privatumą.

Bylos duomenys rodo, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 220 (plotas 6,90 kv. m), Nr. 359 (plotas 7,80 kv. m), Nr. 317 (plotas 7,61 kv. m), Nr. 315 (plotas 7,30 kv. m), Nr. 329 (plotas 7,61 kv. m), Nr. 244 (plotas 6,83 kv. m) ir Nr. 217 (plotas 6,90 kv. m) vienas (b. l. 8).

Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. Pranešime dėl T. D. skundo (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – TIĮET), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos mėn. 10 d. įsakymu Nr. V-176 ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET), patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reikalavimus. Taip pat nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Sanitarinio mazgo vieta buvo atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257; 2012 m. - gyvenamosiose kamerose Nr. 386 – Nr. 395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406 – Nr. 417; 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418 – Nr. 426. Kitose Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Vilniaus PN atkreipia dėmesį į tai, kad TIĮET ir PĮĮET nėra nurodyta, jog sanitariniame mazge būtų įrengtos užuolaidos, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos. Nurodyta, kad kameros sanitariniame mazge nemalonaus kvapo nebūtų buvę, jeigu kameroje esantys asmenys būtų palaikę tvarką kameroje ir valę tualetą, valikliai ir valymo priemonės į visas kameras buvo išduodamos, įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. (b. l. 17-19). Pranešime taip pat informuojama, kad vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET reikalavimais, Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Siekdami užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.

TIĮET 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Teismas sutinka su Vilniaus PN pozicija, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitiko nacionalinių teisės aktų reikalavimus, taip pat pažymi, kad minėtos teisės aktų nuostatos yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų atitinkamai 2 ir 3 punktai). Tačiau šiuo atveju taip pat būtina vertinti, ar aptartas sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Konvencijos 3 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, kuriuose įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes, nuostatas.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje yra numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 dalis). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (liet. be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Anot EŽTT, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08)). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir LVAT praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau cituotą teismų praktiką, daro išvadą, kad Vilniaus PN atsiliepime į skundą ir Pranešime aprašytas sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų privatumo užtikrinimo prasme, todėl darytina išvada, kad pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas visą ginčo laikotarpį, t. y. iš viso 107 paras.

Dėl kamerų būklės

Vadovaujantis EŽTT ir LVAT praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2517-502/2018). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K (Vilniaus PN, Lukiškių skg. 6, Vilnius) buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokioje byloje yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose nebuvo ventiliacijos, kaupėsi drėgmė, patalpos nesuremontuotos, nuo sienų byrėjo tinkas, ant lubų ir langų rėmų pelėsis, dėl įrengtų grotų nebuvo galimybės išvėdinti patalpos, kamerų inventorius surūdijęs.

Tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015, galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios 16 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose esančių gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, o 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, kurios turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Dėl gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų bei lubų HN 134:2015 buvo nurodyta tik tai, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Pareiškėjas skunde nedetalizuoja, kokiose iš skunde nurodytų kamerų egzistavo jo aprašytos sąlygos dėl ventiliacijos, drėgmės, sienų, lubų, baldų būklės ir jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų teismui nepateikė.

Vilniaus PN Pranešime informavo, kad Lukiškių TI-K kameros buvo aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Vadovaujantis HN 134:2015 kameros buvo vėdinamos per langus. Kamerų langai buvo skaidraus stiklo ir jų rėmai tvarkingi, lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui. Atkreiptas dėmesys, kad tinkamai vėdinant gyvenamosiose kamerose buvo išvengiama ir pelėsio, ir staigių temperatūrų pokyčių, ir nemalonaus kvapo. Gyvenamosiose kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta buvo ne mažesnė kaip 200 Lx, kai tai numatyta HN 134:2015 14 punkte. Pranešime pažymima, kad Lukiškių TI-K, vadovaujantis TIĮET ir PĮĮET reikalavimais, įrengtos langų apsauginės grotos. Taip pat akcentuota, kad kameras turėjo valyti bei tvarką kamerose palaikyti jose laikomi nuteistieji (suimtieji). Tam į visas Lukiškių TI-K kameras buvo išduotas valymo inventorius ir priemonės. Tvirtinama, kad kamerose pelėsio, surūdijusio inventoriaus ir nuo sienų byrančio tinko nebuvo. Oro temperatūra atitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punko reikalavimus (b. l. 17-19).

Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – VSC) patikrinimo aktų duomenys patvirtina, kad Vilniaus PN (Lukiškių skg. 6, Vilnius) ginčui aktualiu ar jam artimu laikotarpiu periodiškai buvo atliekama planinė ir operatyvioji sveikatos saugos kontrolė (b. l. 20-65). Byloje duomenų, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo skunde nurodytose kamerose būtų nustatęs HN 134:2015 reikalavimų pažeidimus, susijusius su kamerų ventiliacija, drėgme, sienų ir lubų būkle, nėra. Remiantis VSC 2019 m. gegužės 16 d. patikrinimo akto duomenimis, kameroje Nr. 217 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2019 m. gegužės 28 d. iki 2019 m. birželio 27 d.) išmatuota santykinė oro drėgmė buvo 48 proc., kas atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą (b. l. 29-32). HN 134:2015 16 punkto reikalavimų, susijusių su patalpų santykine drėgme, pažeidimų šioje kameroje nenustatyta ir surašant 2019 m. birželio 17 d. patikrinimo aktą (b .l. 34-36). Taip pat šiame patikrinimo akte nurodyta, kad kontrolės metu gyvenamojoje patalpoje subjektyviai jaučiamo pelėsio kvapo nebuvo, ant stalo paviršiaus pribyrėjusių nuo lubų ir sienų statybinių medžiagų (tinko, dažų ir kt.) vizualiai nenustatyta. VSC 2019 m. birželio 28 d. patikrinimo akto duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 217 esantys langai ir jų rėmai buvo techniškai tvarkingi ir atitiko HN 134:2015 12 punkto reikalavimą. Kontrolės metu patalpoje Nr. 217 esanti palangė buvo vizualiai švari ir atiko HN 134:2015 35 punkto reikalavimą (b. l. 43-45). VSC 2019 m. gegužės 30 d. patikrinimo akto duomenys patvirtina, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 317 (pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2019 m. balandžio 19 d. iki 2019 m. balandžio 29 d.) santykinė oro drėgmė atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimus, kameroje vizualiai matomų pelėsių požymių nenustatyta, kas atitiko HN 134:2015 39 punkto reikalavimus. Kamera vėdinama per langus, langai atsidarė ir užsidarė, kas atitiko HN 134:2015 m. 17 punkto reikalavimą (b. l. 52-55). HN 134:2015 reikalavimų pažeidimų kameroje Nr. 317 nenustatyta ir VSC 2019 m. birželio 5 d. patikrinimo akte (b. l. 56-59).

Pažymėtina, jog operatyvioji visuomenės sveikatos saugos kontrolė atliekama būtent pagal asmenų skundus. Byloje duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl higienos normų reikalavimų nesilaikymo kamerose ir juos atsisakyta priimti nagrinėti, nėra. Šiuo metu netikrintų kamerų būklės pareiškėjo buvimo įstaigoje metu nėra galimybės nustatyti. Pareiškėjas jokių skundų dėl baldų būklės pataisos įstaigos administracijai taip pat nėra pareiškęs, taip pat nenurodęs, kokias neigiamas pasekmes turėjo, jo teigimu, netvarkingas kameros inventorius. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad vien pareiškėjo abstrakčių teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams ir kameros inventoriaus blogos būklės nepakanka konstatuoti atsakovo (jo atstovo) neteisėtus veiksmus (neveikimo), todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje laikytinas nepagrįstas.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Šios pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta , kad pareiškėjui 107 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Teismui nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šioje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Vertindamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog konstatuoto pažeidimo intensyvumą mažino tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikomas vienas. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo prašymus, skundus dėl nagrinėjamame skunde nurodytų, jo nuomone, netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

Įvertinus nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (107 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad prašoma priteisti 5 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti. Teismo vertinimu, adekvati suma dėl konstatuotų pažeidimų atsiradusioms neigiamoms pasekmėms kompensuoti yra 110 Eur, kuri priteistina pareiškėjui.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis, tuo kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo T. D. skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėjui T. D. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti 110 (vieną šimtą dešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai.

TeisėjaIna Kirkutienė