- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-10-08
- Bylos Nr.
- I1-3915-872/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01977-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l–18), kurį vėliau patikslino (b. l. 51–63), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN (iki 2019 m. balandžio 1 d. buvęs atstovas – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)),10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškina, kad nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Nurodo, kad buvo laikomas per mažo ploto kamerose, kamerų plotą mažino jose buvę baldai ir sanitarinis mazgas. Be to, patalpos buvo nepritaikytos gyvenimui (netinkama patalpų paskirtis – patalpos buvo pramoninės ir (ar) pagalbinės paskirties). Pareiškėjo teigimu, nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu: sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo likusio kameros ploto, pareiškėją, besinaudojantį sanitariniu mazgu, galėjo matyti kiti kameroje laikomi asmenys ir prižiūrėtojai per stebėjimo langelį. Pažymi, kad galėjo būti stebimas ir moteriškos lyties pareigūnių. Nurodo, kad dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą per savaitę, todėl turėjo prieš savo valią praustis kameroje, be to, dėl didelio kiekio vandens naudojimo kameroje kaupėsi drėgmė ir susidarė sąlygos veistis pelėsiui, nebuvo įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema. Teigia, jog nei vienoje kameroje neveikė aliarmo sistema, susisiekti su pareigūnais galėjo tik belsdamas į duris, aliarmo sistemos nefunkcionavimas kėlė pavojingą ir nesaugią aplinką. Nebuvo užtikrinta teisė į užimtumą ir socialinių programų vykdymą, teigia, kad 23 val. per parą buvo laikomas kameroje.
Pareiškėjas pažymi, kad visos nurodytos gyvenimo sąlygos sukėlė psichologinius išgyvenimus. Prastos sąlygos pareiškėją sukrėtė, dėl ribotų galimybių judėti buvo priverstas 23 val. per parą kankintis kamerose, kurios ypač mažos, blogai vėdinamos. Pareiškėjas patyrė kankinimus, nežmonišką elgesį, orumo ir garbės pažeminimą, psichologinį spaudimą ir fizinį smurtą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus PN atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 72–84).
Atsiliepime paaiškina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. nepažeidžiant teisės aktų nustatytų reikalavimų. Pateikia duomenis apie Lukiškių TI-K kameras, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas ir nurodo, jog visiems įstaigoje laikytiems asmenims buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas ir kamerų įrengimas atitiko įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Pažymi kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, skaičiavimas atėmus baldų užimamą plotą yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.
Įstaigos priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos. Įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendraudavo laikantis teisės aktų reikalavimų, stengėsi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Nurodo, kad Lukiškių TI-K laikytiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Dušo patalpos nepažeidė teisės aktų, įranga buvo tvarkinga ir veikianti. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys.
Dėl netinkamos ventiliacijos, paaiškina, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pažymi, jog visose gyvenamosiose kamerose laikotarpiu nuo 2016 m. iki 2017 m. buvo įrengta nauja aliarminio iškvietimo sistema, kuri veikė visose kamerose. Teisės aktai nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis (nuteistasis) kitais būdais kviečia prižiūrėtoją.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas paaiškina, kad pareiškėjas turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti televiziją, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę. Be to, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomos programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų. Be to, atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, jog gyvenamosiose kamerose buvo iškabinta informacija apie kalinimo sąlygas, nuteistųjų ir suimtųjų teises bei jų pareigas.
Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, jis neįrodė, kad skunde minimi įstaigos trūkumai sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Pažymi, kad pareiškėjo skunde minimi trūkumai ir kilę neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, o patirti nepatogumai labiau sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K (nuo 2019 m. balandžio 1 d. Vilniaus PN) nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. balandžio 15 d.
Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje byloje taip pat aktuali Konvencijos 8 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, bei Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.
Pažymėtina, kad LVAT suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).
Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto
Pareiškėjas neturtinę žalą visų pirma kildina iš to, kad jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas, buvo apgyvendintas su daug asmenų, kamerų plotą mažino jose buvę baldai ir sanitarinis mazgas. Pareiškėjui dėl mažo ploto buvo pažeistas orumas, prastai miegojo, neturėjo laisvo judėjimo ploto.
Atsakovės atstovas su pareiškėjo skunde išdėstytomis aplinkybėmis nesutinka ir nurodo, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamosiose kamerose atitiko teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Ginčo laikotarpiu minimalius kalinimo vietų kamerų plotui keliamus reikalavimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).
Iš atsiliepime į skundą (b. l. 74–75) nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių ir kamerų plotus, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 104, 192, 200, 161, 133, 153, 112, 108, 147, 346, 155, 180, 299, 331, 282, 88A ir 28.
Pareiškėjas 2018 m. balandžio 18 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104, plotas 7,45 kv. m. Kameroje visą laikotarpį buvo laikomi 2 asmenys; 2018 m. balandžio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 192, plotas 7,94 kv. m, kurioje buvo laikomas iki 2018 m. balandžio 26 d. Kameroje visą laikotarpį buvo laikomi 2 asmenys; 2018 m. balandžio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 200, plotas 7,56 kv. m, kurioje buvo laikomas iki 2018 m. gegužės 2 d. Kameroje visą laikotarpį buvo laikomi 2 asmenys; 2018 m. gegužės 3 d. perkeltas į kamerą Nr. 161, plotas 7,94 kv. m, kurioje buvo laikomas iki 2018 m. gegužės 7 d. Kameroje visą laikotarpį buvo laikomi 2 asmenys; 2018 m. gegužės 8 d. perkeltas į kamerą Nr. 133, plotas 7,94 kv. m, kurioje buvo laikomas iki 2018 m. gegužės 15 d. Kameroje visą laikotarpį buvo laikomi 2 asmenys; 2018 m. gegužės 16 d. perkeltas į kamerą Nr. 153, plotas 7,94 kv. m, kurioje buvo laikomas iki 2018 m. gegužės 22 d. Kameroje visą laikotarpi buvo laikomi 2 asmenys; 2018 m. gegužės 23 d. išvyko į laisvės atėmimo vietų ligoninę; 2018 m. gegužės 25 d. atvyko iš laisvės atėmimo vietų ligoninės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, plotas 7,28 kv. m, kameroje buvo laikomi 2 asmenys, vėliau perkeltas į kamerą Nr. 108, plotas 7,38 kv. m, kurioje buvo laikomas vienas iki 2018 m. gegužės 26 d., 2018 m. gegužės 27 d. kameroje buvo laikomi 2 asmenys; 2018 m. gegužės 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 147, plotas 7,94 kv. m, kurioje buvo laikomas vienas iki gegužės 29 d., 2018 m. gegužės 30–31 d. kameroje buvo laikomi 2 asmenys; 2018 m. birželio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 346, plotas 7,88 kv. m, kurioje buvo laikomas iki 2018 m. birželio 5 d. Kameroje visą laikotarpį buvo laikomas 1 asmuo; 2018 m. birželio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 155, plotas 7,94 kv. m., kurioje buvo laikomas iki 2018 m. rugpjūčio 26 d. Kameroje 2018 m. birželio 6–12 d. buvo laikomas 1 asmuo, nuo 2018 birželio 13 d. iki 2018 m. rugpjūčio 12 d. buvo laikomi 2 asmenys, 2018 m. rugpjūčio 13–16 d. buvo laikomas 1 asmuo, 2018 m. rugpjūčio 17–26 d. buvo laikomi 2 asmenys; 2018 m. rugpjūčio 27 d. perkeltas į kamerą Nr. 180, plotas 7,94 kv. m, kurioje buvo laikomas iki 2018 m. spalio 3 d. Kameroje 2018 m. rugpjūčio 27–31 d. buvo laikomas 1 asmuo, 2018 m. rugsėjo 1–13 buvo laikomi 2 asmenys, 2018 m. rugsėjo 14 d. buvo laikomas 1 asmuo, 2018 m. rugsėjo 15–24 d. buvo laikomi 2 asmenys, 2018 m. rugsėjo 25 d. buvo laikomas 1 asmuo, 2018 m. rugsėjo 26–30 d. buvo laikomi 2 asmenys, 2018 m. spalio 1 d. buvo laikomas 1 asmuo, 2018 m. spalio 2–3 d. buvo laikomi 2 asmenys; 2018 m. spalio 4 d. perkeltas į kamerą Nr. 299, plotas 7,87 kv. m. Kameroje visą laikotarpį buvo laikomas 1 asmuo. 2018 m. spalio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 331, plotas 7,21 kv. m, kurioje buvo laikomas iki 2019 m. sausio 22 d. Kameroje 2018 m. spalio 5–15 d. buvo laikomi 2 asmenys, 2018 m. spalio 16–19 d. buvo laikomas 1 asmuo, nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 18 d. buvo laikomi 2 asmenys, 2018 m. lapkričio 19 d. buvo laikomas 1 asmuo, nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2019 m. sausio 17 d. buvo laikomi 2 asmenys, 2019 m. sausio 18–22 d. buvo laikomas 1 asmuo; 2019 m. sausio 23 d. perkeltas į kamerą Nr. 282, plotas 7,82 kv. m, kurioje buvo laikomas iki 2019 m. vasario 12 d. Kameroje 2019 m. sausio 23–24 d. buvo laikomas 1 asmuo, nuo 2019 m. sausio 25 d. iki vasario 12 d. buvo laikomi 2 asmenys; 2019 m. vasario 13 d. perkeltas į kamerą Nr. 88A, plotas 7,64 kv. m, kurioje buvo laikomas iki vasario 19 d. Kameroje visą laikotarpį buvo laikomi 2 asmenys; 2019 m. vasario 20 d. buvo perkeltas į kamerą Nr. 28, plotas 7,94 kv. m, kurioje buvo laikomas iki 2019 m. balandžio 14 d. Kameroje nuo 2019 m. vasario 20 d. iki 2019 m. kovo 1 d. buvo laikomi 2 asmenys, 2019 m. kovo 2–23 d. buvo laikomas 1 asmuo, 2019 m. kovo 24 d. buvo laikomi 2 asmenys, 2019 m. kovo 25 d. buvo laikomas 1 asmuo, 2019 m. kovo 26–29 d. buvo laikomi 2 asmenys, nuo 2019 m. kovo 30 d. iki 2019 m. balandžio 14 d. buvo laikomas 1 asmuo. 2019 m. balandžio 15 d. pareiškėjas paleistas į laisvę.
Taigi, iš nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas Vilniaus PN (anksčiau Lukiškių TI-K) buvo laikomas nuo 2018 m. balandžio 18 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. t. y. iš viso 362 paras. Iš nurodytų duomenų taip pat matyti, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas arba kartu su kitu asmeniu. Teismas neturi pagrindo nesiremti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie laikotarpius ir kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotus, bei jose buvusių asmenų skaičių. Pareiškėjui Vilniaus PN kamerose tekdavo nuo 3,605 kv. m iki 7,94 kv. m, todėl ploto norma, turinti tekti kameroje laikomam vienam asmeniui, nebuvo pažeista ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, jis dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Tai atitinka ir aktualią LVAT formuojamą praktiką (2019 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2169-525/2019). Iš byloje esančio Vilniaus PN atsiliepimo matyti, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,56 kv. m (b. l. 77). Kaip minėta, nacionalinėje teisėje nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Vilniaus PN kameroje laikomam asmeniui normatyvas, kuris, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis nei 3 kv. m. Taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju taip pat nebuvo pažeistas.
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju Vilniaus PN nepažeidė nei nacionalinės, nei tarptautinės teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad Vilniaus PN (anksčiau Lukiškių TI-K) kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl patalpų paskirties
Dėl pareiškėjo argumentų, kad Lukiškių TI-K pastatai įregistruoti kaip negyvenamieji, teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 6.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 8 punktą negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (8.1 p.), gydymo paskirties pastatai (ligoninės, sanatorijos, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kt.) (8.12 p.) ir specialiosios paskirties pastatai (karinių vienetų pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai ir kt.) (8.16 p.). Todėl tai, kad Lukiškių TI-K pastatai yra registruoti kaip negyvenamieji, atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Higienos normoje 134:2015 (toliau – HN 134:2015) nustatyta, kad naujai statomose laisvės atėmimo vietose gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. Ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojamiems, statantiems, kapitališkai remontuojantiems, rekonstruojantiems, įrengiantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietas bei vykdantiems valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę. Iš paminėtų nuostatų darytina išvada, kad kamerų įrengimas cokoliniuose aukštuose yra draudžiamas tik naujai statomuose pataisos namuose, o jau pastatytuose šie reikalavimai nėra taikomi. Todėl visiškai niekuo nėra pagrįstas pareiškėjo argumentas, kad buvo pažeistos jo teisės dėl to, jog jis kalinamas buvo Lukiškių TI-K pastato, kurio paskirtis yra negyvenamoji, kamerose.
Dėl privatumo neužtikrinimo
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog laikymo Lukiškių TI-K metu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose sanitarinis mazgas buvo atskirtas tik sienele ir užuolaidėle. Atliekant gamtinius reikalus, pareiškėjas galėjo būti stebimas pareigūnų pro duryse esantį stebėjimo langelį ir kitų kameroje esančių asmenų.
Atsakovės atstovas nurodo, kad kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taip pat pabrėžia, kad kamerose Nr. 252–257, 386–395, 406–417 ir 418–426, sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (Toliau – TIĮET) 14.5 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (toliau – HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). HN 76:2010 neteko galios 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo HN 134:2015. Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti.
Tačiau EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr. pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas pertvara neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Į EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą pertvara nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kalinamiems asmenims minimalų privatumą. EŽTT yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai kameroje yra laikomas daugiau negu vienas asmuo, gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiems asmenims reikiamo privatumo (žr. pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.), 81, 82, 90 p.). Atsižvelgiant į nurodytą EŽTT praktiką, darytina išvada, kad tuo atveju, kai suimtasis ar nuteistasis kameroje yra laikomas vienas, sanitarinės zonos atskyrimas tik iš dalies (t. y. pertvara), yra priimtinas ir užtikrina suimtiesiems ir nuteistiesiems reikiamą privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.
LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr. pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018 ir kt.).
Kaip jau nustatyta, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 104, 192, 200, 161, 133, 153, 112, 108, 147, 346, 155, 180, 299, 331, 282, 88A ir 28, iš viso 360 paras (dvi paras praleido laisvės atėmimo vietų ligoninėje).
Pažymėtina, jog svarbu įvertinti tai, kiek asmenų kamerose buvo laikoma kartu su pareiškėju ginčo laikotarpiu. Iš byloje esančių rašytinių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose dviese su kitu asmeniu: 2018 m. balandžio 18 d. kameroje Nr. 104; 2018 m. balandžio 19 d. – 2018 m. balandžio 26 d. kameroje Nr. 192; 2018 m. balandžio 27 d. – 2018 m. balandžio 29 d. ir 2018 m. gegužės 1 d. – 2018 m. gegužės 2 d. kameroje Nr. 200; 2018 m. gegužės 3 d. – 2018 m. gegužės 7 d. kameroje Nr. 161; 2018 m. gegužės 8 d. – 2018 m. gegužės 15 d. kameroje Nr. 133; 2018 m. gegužės 16 d. – 2018 m. gegužės 22 d. kameroje Nr. 153; 2018 m. gegužės 25 d., dalį dienos praleido kameroje Nr. 112; 2018 m. gegužės 27 d. kameroje Nr. 108; 2018 m. gegužės 30 d. – 2018 m. gegužės 31 d. kameroje Nr. 147; 2018 m. birželio 13 d. – 2018 m. rugpjūčio 12 d. ir 2018 m. rugpjūčio 17 d. – 2018 m. rugpjūčio 26 d. kameroje Nr. 155; 2018 m. rugsėjo 1 d. – 2018 m. rugsėjo 13 d. ir 2018 m. rugsėjo 15 d. – 2018 m. rugsėjo 24 d. kameroje Nr. 180; 2018 m. spalio 4 d. kameroje Nr. 299; 2018 m. spalio 5 d. – 2018 m. spalio 15 d., 2018 m. spalio 20 d. – 2018 m. lapkričio 18 d. ir 2018 m. lapkričio 20 d. – 2019 m. sausio 17 d. kameroje Nr. 331; 2019 m. sausio 25 d. – 2019 m. vasario 12 d. kameroje Nr. 282; 2019 m. vasario 13 d. – 2019 m. vasario 19 d. kameroje Nr. 88A; 2019 m. vasario 20 d. – 2019 m. kovo 1 d., 2019 m. kovo 24 d. ir 2019 m. kovo 26 d. – 2019 m. kovo 29 d.
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką panašiose bylose bei nustatytas aplinkybes, pareiškėjo laikymo sąlygas, daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu 78,5 paras buvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes kamerose sanitariniai mazgai nuo bendros kameros erdvės buvo atskirti 1,5 m aukščio pertvara bei užuolaida, be to, pareiškėjas buvo laikomas vienas. Likusias 281,5 paras Vilniaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, nes pareiškėjas kamerose buvo laikomas kartu su kitais asmenimis ir jose nebuvo atskiros sanitarinio mazgo kabinos. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, jog Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Atsižvelgiant į tai, jog priežiūros posto pareigūnai stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti įstaigoje laikomų asmenų saugumą ir kontrolę, šiuo aspektu neteisėti Vilniaus PN veiksmai nekonstatuotini. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas 281,5 paras buvo laikomas Vilniaus PN kamerose, neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 8 straipsnį, sąlygomis.
Dėl teisės pasinaudoti dušu
Pareiškėjas nurodo, kad dušu galėjo pasinaudoti tik vieną kartą į savaitę, o tai prieštarauja gerai moralei ir vidaus tvarkos reikalavimui laikytis švaros, tinkamai prižiūrėti savo asmens higieną ir rodyti pavyzdį kitiems.
Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K laikytiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko teisės aktų reikalavimus.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Situaciją, kai laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, EŽTT apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė, tačiau kiekvienu atveju sprendžiama, ar galimybės naudotis dušu nepablogino atitinkamo asmens teisės palaikyti asmeninę higieną taip, jog būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr.44558/98)).
Pareiškėjas neginčija, jog jam buvo užtikrinta galimybė išsimaudyti vieną kartą per savaitę, tačiau tvirtina, jog pagal tarptautinius teisės aktus, turi būti suteikiama galimybė išsimaudyti ne mažiau nei du kartus per savaitę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėtina, kad pareiškėjo skunde minimos Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra tik rekomendacinio pobūdžio, dėl to šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).
Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių pasinaudoti dušu turėjo dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę). Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei patikslintame skunde nenurodo, jog būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją su prašymu sudaryti galimybę papildomai nusiprausti po dušu, taip pat nepateikė įrodymų, kad būtų nespėjęs nusiprausti po dušu tam skirtu metu. Taigi, pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018).
Dėl higienos sąlygų kamerose
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš to, kad kamerose jautėsi didelė drėgmė, nebuvo įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema. Pabrėžė, jog toje pačioje patalpoje turėjo tiek miegoti, tiek valgyti, tiek naudotis sanitariniu mazgu, todėl kamerose buvo tvanku, tvyrojo nemalonus kvapas.
Atsakovės atstovas nesutinka su šiais pareiškėjo nusiskundimais ir nurodo, kad kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, jog apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Iš į bylą atsakovės atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) patikrinimo akto, matyti, jog ne visi aktai susiję su pareiškėjo buvimo įstaigoje laikotarpiais ar kameromis, kuriose jis buvo laikomas, todėl teismas vadovausis tik tais patikrinimų aktais, kurie aktualūs nagrinėjamam ginčui.
Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2019 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto matyti, jog be kitų, buvo tikrinta kamera Nr. 331 (b. l. 94–96). Patikrinimo metu išmatuota santykinė drėgmė buvo 41 proc. Kontrolės metu nustatyta, kad kameroje sudaryta galimybė išvėdinti patalpą per langą, higienos normų pažeidimų šioje kameroje nenustatyta.
Iš nustatytų aplinkybių matyti, jog atsakovas paneigė tik dalį pareiškėjo nusiskundimų dėl minėtų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K kamerose. Teismo nuomone, kreipimosi į įstaigos administraciją ar atitinkamas institucijas (pvz., NVSC Vilniaus departamentą) aspektas yra svarbus tuo, kad jos sužinojusios apie tam tikrų reikalavimų, šiuo atveju higienos normų galimą nesilaikymą, gali imtis veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, imtis veiksmų, kad pažeidimai būtų pašalinti.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skunde nenurodo, kad ginčo laikotarpiu būtų raštu kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar NVSC Vilniaus departamentą dėl drėgmės ar kitų higienos normų reikalavimų nesilaikymo Lukiškių TI-K kalinimo metu. Teismo nuomone, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai dėl konkrečių nagrinėjamame skunde nurodytų nusiskundimų, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).
Akivaizdu, kad Lukiškių TI-K neturėdamas pareiškėjo ar kitų kartu su juo kamerose laikomų asmenų nusiskundimų dėl laikymo sąlygų ir neatliko kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas patikrinimų, todėl ir negali pateikti įrodymų apie tuo metu buvusią kamerų būklę.
Akcentuotina ir tai, kad pareiškėjas skunde neindividualizuoja savo nusiskundimų, o tik abstrakčiai nurodo menamus kamerų higienos normų pažeidimus, nekonkretizuoja, kokiais laikotarpiais, kokiose kamerose pasireiškė jo minimi galimi pažeidimai. Pažymėtina, kad pareiškėjas labai abstrakčiai nurodo, kad kamerose jautėsi didelė santykinė oro drėgmė, tačiau iš aptartų patikrinimų aktų matyti, kad oro drėgmės pažeidimų kamerose nenustatyta.
Pažymėtina, jog Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. natūraliai per langus, o pareiškėjas skunde nenurodo, kad langai kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo netinkami vėdinimui. Pažymėtina ir tai, kad teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl higienos sąlygų atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pareigūnų iškvietimo mygtuko
Pareiškėjo teigimu, kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, todėl esant reikalui negalėjo išsikviesti budinčio pareigūno ir turėjo daužyti į duris.
Atsakovės atstovas su šiais pareiškėjo nusiskundimais nesutinka ir nurodo, kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją.
TIĮET 14.4 papunktyje ir PĮĮET 13.10 bei 16.11 papunkčiuose nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema (aliarminis iškvietimas).
Pažymėtina, jog teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas, aliarminiu iškvietimu verta naudotis, kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai ar įstaigos turtui (pvz., staiga pablogėjo sveikata, kameroje gaisras, potvynis ir t.t.).
Akcentuotina, kad iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, kad pareiškėjo teisės šiuo atveju buvo pažeistos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Lukiškių TI-K vertė pasinaudoti pareigūno iškvietimo sistema ar dėl kurios nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba. Dėl šių aplinkybių darytina išvada, kad pareigūno iškvietimo sistemos neįrengimas kamerose nesukėlė pareiškėjui tokių neigiamų padarinių, dėl kurių galėjo kilti neturtinė žala. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl neįrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos patyrė neturtinę žalą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimo.
Dėl užimtumo užtikrinimo
Pareiškėjas teigia, kad jam nepakankamai užtikrino suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimą ir socialinių poreikių tenkinimą, todėl buvo priverstas 23 valandas per parą praleistas kameroje.
Atsakovės atstovas su šiuo pareiškėjo nusiskundimu nesutinka ir nurodo, kad pareiškėjas būdamas Vilniaus PN, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis, mankštos kambaryje, žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Vilniaus PN bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti riboto interneto prieiga bei dalyvauti Vilniaus PN vykstančiuose renginiuose. Įstaigoje periodiškai lankėsi įvairių konfesijų dvasininkai, todėl suimtieji (nuteistieji) turėjo galimybę tenkinti dvasinius poreikius. Asmenims, laikomiems įstaigoje, buvo nuolat organizuojami įvairaus pobūdžio užsiėmimai, konkursai, sporto varžybos ir kiti užsiėmimai. Pažymi tai, kad dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse buvo pagristas savanoriškumo principu, nuteistieji turėjo savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo užtikrintas užimtumas, tačiau kokių konkrečiai renginių pareiškėjui trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, pareiškėjas nedetalizavo. Kaip teisingai atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse yra pagrįstas savanoriškumo principu, o tai reiškia, kad nuteistieji turi savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir atsakovės atstovo teiginius, daro išvadą, jog pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų, todėl pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktaus pobūdžio, neįrodantys jo teisių pažeidimo.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/102)).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažeminta jo garbė ir orumas, jis patyrė fizinių skausmų ir papildomų psichologinių išgyvenimų. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniais mazgais, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr. pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
Išnagrinėjus visus byloje esančius įrodymus, pareiškėjo patirto pažeidimo trukmę, pripažintina, kad E. M. dėl nustatyto pažeidimo (281,5 paras neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu) galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją už laikymą netinkamomis sąlygomis iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjo prašoma priteisti 10 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, atsižvelgdamas į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 425 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteistina 425 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.
Teismas taip pat pabrėžia, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo E. M. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. M. iš Lietuvos valstybės Vilniaus pataisos namų 425 Eur (keturis šimtus dvidešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.