Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Pečiulio ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2426-603/2012 pagal ieškovų P. V., J. Č. ir A. T. ieškinį atsakovei D. S. dėl pažeistų teisių gynimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. S. ir notarė R. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Tarp šalių 2006 m. rugsėjo 4 d. buvo sudaryta Žemės sklypo ir statinių pirkimo pardavimo sutartis, pagal kurią ieškovai atsakovei D. S. pardavė jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius 1,3400 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 3 punkte numatyta, jog žemės sklypas parduodamas už 60 000 Lt, gyvenamasis namas parduodamas už 60 000 Lt, bendra parduodamo turto kaina – 120 000 Lt, kuriuos pardavėjai lygiomis dalimis gavo iš pirkėjos atstovo prieš pasirašant šią sutartį. Tarp šalių kilo ginčas, jog sutartyje numatytas nekilnojamas turtas buvo parduotas ne už 120 000 Lt, kaip nurodyta pačioje pirkimo pardavimo sutartyje, o už 342 200 Lt kainą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

Pažymėtina, kad šioje byloje nėra ginčo dėl sutarties vykdymo, šalių sudaryta sutartis, kurios sąlygą prašoma pakeisti, yra įvykdyta visiškai ir tinkamai - apeliantei pagal 2006 m. rugsėjo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį perėjo nuosavybės teisės į ieškovams priklausiusį nekilnojamąjį turtą, o ieškovai gavo šalių sutartą kainą - 342 200 Lt. Apeliantės nesutikimas pakeisti šalių sudaryto ir įvykdyto sandorio sąlygą tokiu būdu, kad pastaroji atitiktų realų įvykusio sandorio turinį, negali būti pateisinama, kaip neatitinkanti nei protingumo, nei sąžiningumo principų.

Ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos tikslas - sudaryti galimybes ginčą išspręsti taikiai. Tik atsisakius keisti sutartį ar neatsakius į tokį siūlymą, suinteresuota šalis įgyja teisę kreiptis į teismą ir pateikti ieškinį dėl sutarties pakeitimo.

Apeliantė mano, kad prievoliniai santykiai ieškovus siejo tik su jos vardu pagal įgaliojimą veikusiu A. S., nes ji nebuvo įgaliojusi A. S. sudaryti su ieškovais preliminarios sutarties ir kad neišreiškė sutikimo įsigyti turto už preliminarioje sutartyje įtvirtintą kainą bei sutartomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė neginčija fakto, jog dar iki 2006 m. rugpjūčio 3 d. įgaliojimo pasirašymo A. S. pervedė pinigines lėšas, sudarančias faktiškai visą sandorio sumą: 2006 m. liepos 1 d. buvo pervesta 200 000 Lt, 2006 m. liepos 27 d. buvo pervesta 79 999 Lt bei 2006 m. rugpjūčio 2 d. buvo pervesta 80 000 Lt. Tai patvirtina, kad apeliantė visiškai pasitikėjo A. S. ir tik dėl įgaliojime aptarto sandorio sudarymo pervedė stambią pinigų sumą. D. S. buvo žinomos ketinamo sudaryti sandorio sąlygos, o tarp jų ir kaina. Tik vėliau ji ėmė reikalauti jos sumokėtų pinigų A. S. grąžinimo, remdamasi tuo, kad turtą pirko tik už 120 000 Lt bei tvirtindama, kad jai nėra žinoma, kodėl A. S. ieškovams sumokėjo 342 200 Lt. Apeliantės argumentai, kad jai nebuvo žinoma, kokiu pagrindu A. S. ieškovams sumokėjo 342 200 Lt, o ne 120 000 Lt, nėra įtikinantys.

2006 m. rugsėjo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodoma, kad D. S. atstovauja A. S., veikdamas pagal 2006 m. rugpjūčio 3 d. įgaliojimą, patvirtintą Vilniaus miesto 14-ame notarų biure. Iš byloje esančio įgaliojimo turinio matyti, kad 2006 m. rugpjūčio 3 d. A. S. buvo įgaliotas atsakovės vardu įgyti konkretų turtą, t. y. ieškovams priklausiusį gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausinius ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Akivaizdu, kad atsakovė žinojo ne tik apie konkretų turtą, bet ir aptarto sandorio kainą, nes įgaliojime nėra nurodyta, kad šį turtą ji ketina nupirkti už 120 000 Lt, t. y. šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovei tikrai buvo žinomos preliminarios sutarties sudarymo sąlygos bei turinys, todėl ji įgaliojo savo atstovą A. S. sudaryti vieną konkretų sandorį, t. y. įgyti turtą iš ieškovų už ieškovų ir atsakovės atstovo sutartą kainą.

Pagal teisinį reglamentavimą vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Jeigu per atstovą sudaryto sandorio galiojimas ginčijamas dėl klaidos, apgaulės, smurto ar grasinimo, tai šių faktų egzistavimas ar neegzistavimas nustatomas atsižvelgiant į atstovo valią (CK 2.133 str. 1, 4 d.).

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad A. S. įvykdė visas sandorio sąlygas, t. y. sumokėjo ieškovams iš viso 342 200 Lt, veikdamas atsakovės vardu ir interesais, neginčijo ieškinyje išdėstytų aplinkybių ir patvirtino, kad buvo įgaliotas sudaryti sandorį už savo nuožiūra sulygtą kainą, kuri apeliantei buvo žinoma. Atsakovės įsigytas turtas nebuvo perleistas A. S. ar kitiems asmenims, t. y. visą ieškovų parduotą turtą įgijo būtent apeliantė - D. S.. Nėra realu, kad sandorio sudarymo metu, kada nekilnojamojo turto kainos buvo pakankamai aukštos, ginčijamas turtas galėjo būti vertinamas tik 120 000 Lt.

Pateikta UAB „Centrinės nekilnojamojo turto biržos“ parengta turto vertinimo ataskaita Nr. 12/02-V03 patvirtino, kad 2006 m. rugpjūčio mėnesį (ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu) vien atsakovės įsigytos žemės sklypo vertė buvo 400 000 Lt. UAB „Centrinės nekilnojamojo turto birža“ nevertino ant parduoto žemės sklypo buvusių statinių - gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais, nes vertinimo atlikimo metu jie jau buvo nugriauti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė reikšmingą aplinkybę, susijusią su nagrinėjamu sandoriu, kad ieškovams A. T. ir J. Č., turintiems nepilnamečių vaikų, buvo poreikis prieš parduodant jiems priklausantį turtą įsigyti kitą gyvenamąją patalpą. Mokėjimo nurodymu Nr. 886990 A. S. pervedė M. S. 155 000 Lt nurodant, kad pavedimas atliktas už perkamą namą. Teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo abejoti, jog minėtą pinigų sumą A. S. pervedė kaip avansą už perkamą turtą, (duomenys neskelbtini), faktiškai atsiskaitant už A. T. ir J. Č., nes preliminarios sutarties 4 punktu buvo susitarta, kad 155 000 Lt suma bus sumokama kaip avansas lygiomis dalimis A. T. ir J. Č. iki 2006 m. rugpjūčio 1 d. Pažymėtina, kad atsakovė D. S. nepateikė argumentų ir įtikinamų paaiškinimų, kad mokėjimų pavedimais A. S. pervesta pinigų suma nėra skirta namų valdos pirkimui. Tik praėjus ilgam laiko tarpui - 2010 m. D. S. iškėlė versiją, kad trečiajam asmeniui A. S. buvo pavesta nupirkti statybinių medžiagų statyboms. Akivaizdu, kad sandorio sudarymo metu atsakovė dar neturėjo namų valdos nuosavybės dokumentų, atitinkamų leidimų statyboms, projektinės dokumentacijos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 1.5 straipsniu, kuriame nustatyta, jog civilinių teisinių santykių subjektai, šalių susitarimu įstatymo numatytais atvejais nustatydami tarpusavio teises ir pareigas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Sąžiningumo principas yra fundamentas privatinės teisės principas, kurio turinys teismų praktikoje atskleidžiamas nagrinėjant kiekvieną konkretų atvejį, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, ginčo šalių elgesį bei tikslus.

Kiti atsakovės apeliaciniame skunde ir ieškovų bei trečiojo asmens atsiliepimuose išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės šio ginčo sprendimui.

Dėl bylos sustabdymo Lietuvos Respublikos CPK 164 straipsnio 4 punkto pagrindu

Apeliantė D. S. nurodo, kad ji Vilniaus apygardos teisme 2010 m. vasario 11 d. trečiajam asmeniui A. S. pareiškė 180 tūkst. litų ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, o Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo ir veiklos organizavimo skyriuje A. S. atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo ir dokumentų suklastojimo. Todėl apeliantė, siekiant tinkamai ir objektyviai išnagrinėti šią bylą, prašo jos nagrinėjimą sustabdyti, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyti juridiniai faktai turės prejudicinės reikšmės civilinėje byloje.

Teisė į teismą turi būti įgyvendinama koncentruotai, proceso nevilkinant ar be pagrindo neužtęsiant. Teisėjų kolegija pažymi, kad sustabdžius civilinę bylą, teismo procesas neišvengiamai užsitęsia. Dėl to teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai, o kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad iš tiesų yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą.

Sprendžiant dėl to, ar ikiteisminis tyrimas sudaro pagrindą bylai stabdyti, turi būti atsižvelgiama į tai, kad asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, tačiau to paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nagrinėjant civilinę bylą turi būti įvertinami pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles kaip sudėtinė byloje esančių įrodymų dalis, leidžianti teismui konstatuoti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, bei kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, buvimą arba nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

Dėl šių priežasčių civilinė byla gali būti stabdoma tik tada, kai kita byla (civilinė, baudžiamoji ar administracinė) jau yra iškelta teisme ir yra jame nagrinėjama. Šiuo atveju ikiteisminis tyrimas tik pradėtas, yra tik prielaida, kad tyrimo metu bus nustatytos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės, todėl prašymas dėl bylos sustabdymo atmestinas.

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu 2012 m. birželio 4 d. pateikė prašymą prijungti prie apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos papildomus įrodymus, kuriuos pateikti galimybė atsirado po jo padavimo ir kurie turi įtakos siekiant teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylą.

Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardintas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005).

Atsakovės pateiktos projektavimo darbų rangos sutartys, lokalinės sąmatos, sąskaitų faktūrų nuorašai, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašai, kredito sutartys liečia 2008 metus ir vėlesnius laikotarpius negu buvo sudarytas nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandoris. Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėti dokumentai nėra išskirtiniai įrodymai ir vertintini kaip ir kiti nagrinėjamoje byloje esantys dokumentai.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

CPK 322 str. nuostatos numato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovei buvo sudarytos galimybės pateikti visus jos manymu reikšmingus įrodymus, galinčius paneigti ieškinyje dėstomas aplinkybes. Teismas ne kartą ją ragino atvykti į teismo posėdžius, pateikti argumentus ir galimai juos pagrindžiančius įrodymus, dėl kurių nėra sutinkama su ieškinyje reiškiamais reikalavimais. Atsakovė nepasinaudojo teismo pasiūlyta galimybe apklausti ją gyvenamojoje vietoje. D. S. pasirinko CPK 51 str. 1 d. numatytą galimybę vesti bylą per atstovą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarbių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškusi apeliantė D. S., todėl prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d. nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju, atmetus atsakovės apeliacinį skundą, teismo sprendimas yra palankus ieškovams, tačiau jie nepateikė įrodymų apie turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidos jiems nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.