Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės atstovui T. Š., atsakovės atstovams: vadovui R. P. ir adv. D. Vaičiuliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB ,,APS grupė“ ieškinį atsakovei UAB ,,Simas“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant ir įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, darytina išvada, jog likusi 3 459,66 Eur skola, kuri atsirado Ieškovui, trečiųjų asmenų pagalba šalinant prekių defektus, iš Atsakovo priteistina visiškai.

Dėl žyminio mokesčio.

Remiantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad žyminis mokestis turtiniuose ginčuose skaičiuojamas nuo ieškinio sumos. Kuomet ieškinio suma yra iki trisdešimt tūkstančių eurų, - 3 procentai, bet ne mažiau kaip dvidešimt eurų. Tuo pačiu pažymėtina, kad CPK 80 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog procesinius dokumentus pateikiant teismui elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą procesinį dokumentą mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Be to, Ieškovas teikdamas Teismui pareiškimą dėl įsakymo išdavimo sumokėjo 24 Eur žyminį mokestį, kurio sumokėjimą patvirtinantis dokumentai pridedami. Tad Ieškovas teikdamas šį ieškinį, privalo sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį.

4. Priteisti iš Atsakovo UAB „SIMAS“ Ieškovo UAB „APS grupė“ naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas (išlaidas, jei tokių bus, pagrindžiantys dokumentai bus pateikti iki bylos nagrinėjimo).

Ieškovui neįrodžius būtinų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, nepagrindus jų leistinais įrodymais, laikytina, kad ir pagrindo ieškiniui ir jo reikalavimų tenkinimui nėra pagrindo taip pat.

1. Atmesti ieškovo ieškinį atsakovo atžvilgiu kaip nepagrįstą.

Šalių susirašinėjimas irgi patvirtina, kad po pirkimo pardavimo sutarties sudarymo 2020 m. gegužės 21 d. atsakovės iniciatyva ieškovės įsigyti daiktai buvo sumontuoti ant pastarojo pardavėjui pateiktos automobilio platformos. Paaiškėjus prekių defektams ir prasidėjus šalių įgaliotų asmenų susirašinėjimui dėl jų pašalinimo, atsakovė įsipareigojimų pagal suteiktą garantiją ieškovei neįvykdė, defektų nepašalino, dėl ko pirkėjui teko kreiptis į trečiąjį asmenį UAB ,,Listra“ (40-44 b. l.). Pastarasis įvertinęs defektus ir jų pobūdį, juos pašalino ir pateikė ieškovei apmokėjimui 4 299,71 Eur dydžio sąskaitą, kurią ieškovė apmokėjo (69-71 b. l.). Parduotų daiktų defektų pobūdis apžiūros metu buvo ne tik nustatytas, bet ir užfiksuotas foto nuotraukose (57-68 b. l.). Kaip jau minėta trečiasis asmuo nustatytus įrenginių defektus nurodė ir 2020-08-25 išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje, kas leidžia teismui daryti išvadą, jog ieškovei buvo parduotos netinkamos kokybės prekės (daiktai), o pats įrenginys ilgesnį laiką buvo netinkamas eksploatacijai (69-71 b. l.). Ieškovė prekės įsigijimo ir jos

Byloje yra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovė vykdo veiklą, susijusią su transporto priemonių pardavimu, jų technine priežiūra, remontu ir kt. Ginčo prekių pardavimas ieškovei nebuvo vienkartinis atsakovės veiksmas, nes byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad tai atsakovės nuolatinė komercinė veikla (4-5 b. l.). Nors ieškovė minėtus įrenginius ir įsigijo ne naujus, o jau anksčiau naudotus juos eksploatuojant, apie ką buvo informuota ir atsakovės, tačiau kaip jau teismas yra nurodęs, tai neatleidžia pastarosios nuo atsakomybės ieškovei už nekokybiškos prekės pardavimą. Ieškovė kaip ir numato įstatymas buvo suteikusi atsakovei pasirinkimą, tačiau pardavėjas ir tokiu atveju prisiimto įsipareigojimo pirkėjui neįvykdė (36-37, 50-51 b. l.) (CK 6. 334 str. 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, jog atsakovė nesugebėjo pašalinti daiktų trūkumų, o tą padarė tik trečiasis asmuo UAB ,,Listra“, todėl privalo atlyginti pirkėjui jo patirtas išlaidas (52-54 b. l.). Taigi, atsakovė yra atsakinga ieškovei dėl nekokybiškos prekės remonto turėtų išlaidų atlyginimo. Byloje yra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovės įsigyta prekė buvo naudojama gamybos procese, neturint tikslo jos perparduoti. Nors atsakovė ir nedalyvavo, remontuojant įrenginius pas trečiąjį asmenį, o proceso metu teigė, jog jos parduotas įrenginys yra ne suremontuotas, o patobulintas, tačiau ir tokiu atveju jai kyla atsakomybė prie pirkėją. Kadangi ji nepaneigė tokio remonto būtinybės, o įrenginys po remonto laikytinas ne tik tinkamu eksploatacijai bet ir techniškai tvarkingu. Kaip jau minėta byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovei savo laiku eksploatuojant įsigytą įrenginį, jis būtų netinkamai eksploatuotas ir tik dėl to, būtų kilęs poreikis jį remontuoti. Išdėstytos aplinkybės ir įrodymai patvirtina, jog atsakovė žinojo ir negalėjo nežinoti apie ieškinyje nurodytus įrenginio trūkumus. Pažymėtina, kad ir ieškovė pripažįsta, jog ieškinyje nurodyti įrenginio defektai paaiškėjo tik išmontavus atitinkamas jo detales, siekiant pašalinti nustatytus trūkumus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-701/2017, yra išaiškinęs, kad parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. kad daiktai neatitinka sutartyje numatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Tai išplaukia iš bendrojo įrodinėjimo naštos paskirstymo principo, numatyto Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje; įstatyme nėra nustatytos parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pardavėjas, gindamasis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, gali pateikti įrodymus, kad pardavė atitinkančius sutartį daiktus.

Ieškovė (pirkėjas) nurodė, kad pardavėjas (atsakovė) nesugebėjo pašalinti šalių išaiškėjusių aptartų prekių trūkumų per nurodytą terminą, o juos pašalino trečiasis asmuo, kuriems pašalinti buvo reikalinga keisti ir atitinkamas įrenginio detales naujomis. Trūkumų šalinimo išlaidas ieškovė grindžia uždarosios akcinės bendrovės „Listra“ PVM sąskaita faktūra (69-71 b. l.). Minėta sąskaita faktūra patvirtina ieškovės patirtas išlaidas šalinant įsigytos prekės defektus dėl ko negalėjo būti naudojama pagal tiesioginę paskirtį. Tuo pačiu pastebėtina, kad ieškovės įsigytas daiktas po UAB ,,Listra“ atlikti remonto buvo ne tik suremontuotas naujomis detalėmis, bet ir sutinkant su atsakovės atstovo vadovo motyvais, laikytina, jog jis dar buvo ir patobulintas. Teismas darydamas šią išvadą remiasi ir trečiojo asmens UAB ,,Listra“ nurodyta preliminaria remonto kaina, kurios dydis buvo tik 3 500 Eur (72-73 b. l.). Taigi, ieškovė įrodė prašomus priteisti nuostolius, t. y. jog po pirkimo pardavimo sutarties sudarymo paaiškėjo paslėpti prekės trūkumai, trukdantys naudoti įsigytą įrenginį pagal jo tiesioginę paskirtį, taip kaip teigė atsakovė sutarties sudarymo metu. Tačiau pažymėtina, kad ginčo atveju ieškovės nurodytos išlaidos (4 299,71 Eur) yra didesnės už sandorio kainą pagal 2020-05-21 dvi PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma 4 235,00 Eur, kuri nurodyta ir viešame skelbime (31-35, 85-87 b. l.). Kaip jau teismas yra nurodęs byloje pateikti įrodymai, patvirtina, jog atsakovės parduotų prekių rinkos kaina, yra mažesnė už tų pačių prekių defektų šalinimo kainą, atsižvelgiant ir įvertinus ieškovės nurodytus defektus. Tai, kad ieškovė, neišsiaiškinusi įsigytų prekių defektų trūkumų šalinimo būdo ir išlaidų dydžio, priėmė sprendimą sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu, tenka jos pačios rizikai. Pažymėtina, jog byloje nors ir yra įrodymų, patvirtinančių atsakovės kaip pardavėjos pareigą garantuoti prekės kokybę, tačiau iš bylos aplinkybių matyti, jog atsakovei taip pat nebuvo ir negalėjo būti žinomi visi prekių defektai bei tikslios jų šalinimo išlaidos. Taigi,

minėtos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, jog prekių defektai, trukdantys jas naudoti pagal tiesioginę paskirtį, atsakovei irgi buvo žinomi tiek iki pirkimo pardavimo sutarties sudarymo, tiek ir po to, kai atsakovė nesugebėjo jų pašalinti (40-49 b. l.).

Todėl įvertinus visas šias anksčiau nurodytas aplinkybes pripažintina, kad ieškovė šalindama prekių defektus nebuvo racionali, nesiekė susigrąžinti pardavėjui sumokėtos pinigų sumos, jam gražinant prekę, o pasirinko jos remontą, kas šiuo atveju nebuvo visiškai tikslinga. Todėl jos patirtos išlaidos mažintinos, įvertinus anksčiau nurodytus teisinius argumentus ir atsižvelgiant į analogiškais atvejais taikytinus teisės aktus (CK 6. 249 str.). Pirmiausia, tokią išvadą teismas daro įvertindamas ieškovei padarytų nuostolių dydį, kuomet privalu taikyti ir įrenginio nusidėvėjimo koeficientą pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą ir kitus teisės aktus, atsižvelgiant ir į draudikų praktiką tokiais atvejais. Nors pagal ieškovės į bylą pateiktus rašytinius įrodymus nenurodyta įrenginio likutinė vertė pagal buhalterinę apskaitą, tačiau tai nėra teisinis pagrindas išvadai, kad ieškovė nėra patyrusi išlaidų jo remontui (69-71 b. l.). Atskirai pažymėtina, kad nusidėvėjimas visais atvejais taikytinas nuo turto įsigijimo momento ir jo įtraukimo į bendrovės buhalterinę apskaitą. Taip pat jis taikomas ir tada, kai dėl įsigyto nekokybiško įrenginio remonto senos detalės yra keičiamos naujomis, nes priešingu atveju ieškovė nepagrįstai praturtėtų nuostolį padariusio asmens sąskaita, kas yra įstatymiškai yra draudžiama (CK 6. 242 str. 1 d.). Pagal rangovo UAB ,,Listra“ 2020-08-25 sudarytą sugedusio įrenginio remonto darbų sąmatą, buvo pakeistos naudotos (sugadintos) detalės naujomis (52-54 b. l.). Kaip jau teismas yra nurodęs kuomet senos detalės buvo pakeistos naujomis, nustatant kreditoriui padarytų nuostolių dydį, pirmiausia taikytinas nusidėvėjimo koeficientas, ginčo atveju teismas pagal analogiją taiko ir remiasi LR susisiekimo ministro ir LR finansų ministro 2000-04-17 Nr. 120/200004-14 Nr. 101 įsakyme ,,Dėl kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos ir kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos patvirtinimo“ (galiojusio iki 2020-09-22) nurodytais koeficientais. Antra, kadangi suremontuotas įrenginys dar buvo ir patobulintas, todėl teismas pripažįsta, kad ginčo atveju ieškovui atlygintina nuostolių suma mažintina 50 procentų. Teismas taikydamas ieškovės patirtų nuostolių dydžio sumažinimo koeficientą, vertina ir atsakovo atsikirtimus dėl suremontuoto įrenginio patobulinimo, kas nelaikytina tiesioginiais ieškovės nuostoliais. Trečia, teismas šiame teisiniame santykyje nustatydamas ieškovės nuostolių dydį remiasi ne tik materialinės teisės (CK 6. 249 str.) nuostatomis bet ir veikia pagal įstatymo leidėjo suteiktus įgaliojimus (ex officio). Tokiu būdu ieškovės faktinėmis išlaidomis dėl nekokybiško įrenginio remonto laikytina 2 149,86 Eur suma (4 299,71:2 = 2 149,86). Taip pat iš nurodytos nuostolių sumos atimama 840,05 Eur pinigų suma, kuri iš skolininkės jau yra išieškota. Todėl faktiniais ieškovės nuostoliais laikytina 1 309,81 Eur suma (2 149,86-840,05=1 309,81), kuri ir priteistina kreditorei iš skolininkės. Be to pastebėtina, kad nusidėjimas taikomas tik naujoms detalėms, o remonto darbų išlaidos atsižvelgiant į jų pobūdį irgi mažintinos. Likusioje dalyje ieškovės ieškinio reikalavimas atmestinas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.327 str. 1 d. numato, kad parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o minėto straipsnio 2 d. numato, kad pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 d. reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. Perkant naudotą prekę, jos pirkėjas, kaip atidus ir rūpestingas asmuo, turi pareigą įsitikinti ne tik perkamos prekės kokybe, o taip pat pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog pardavėjas nuslėpė nuo pirkėjo parduodamo daikto trūkumus. Nagrinėjamu atveju atsakovė deklaravo, jog parduodama prekė yra ne nauja, taip pat suteikė jai garantija ir po to siekė pašalinti išaiškėjusius defektus, tačiau ieškovė po to pasirinkdama defektų šalinimą pas trečiąjį asmenį veikė savo rizika, nes jai nebuvo kliūčių įsitikinti, jog konkrečiu atveju remontas yra netikslingas, dėl to ir patyrė didesnes išlaidas nei sumokėjo už įsigytą naudotą prekę. Ieškovė suprato, kad perka ne naują prekę, kurios defektų po to nepašalino ir pardavėjas, o vėliau nusprendė ją remontuoti pas trečiąjį asmenį, neįvertinus būsimų išlaidų.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.327 str. numato pardavėjo pareigą informuoti pirkėją apie parduodamo daikto esamus trūkumus, tačiau nenumato prievolės pateikti informaciją apie daikto trūkumų šalinimui reikalingus remonto darbus, jų kainą ir pan. Žinant apie perkamo daikto trūkumus, pirkėjas pats privalo įvertinti sudaromo sandorio ekonominę naudą ir priimti atitinkamą sprendimą.

Nagrinėjamu atveju ieškovė tik iš dalies įrodė, kad iš atsakovės įsigytas įrenginys neatitiko pirkimo pardavimo sutarties sąlygų, o konkretūs daikto trūkumai šalių nebuvo aptarti, kadangi jos

sudarė žodinę pirkimo – pardavimo sutartį. Todėl atsakovei iš dalies ir kyla Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.334 str. 1d. 3 p. numatyta civilinė atsakomybė dėl parduodamo daikto neatitikimo kokybės reikalavimams.

Dėl šalių pateiktų įrodymų vertinimo.

Atskirai pažymėtina, kad tuo tarpu įrodinėjimą teismuose įtvirtinančio teisės akto - LR CPK 177 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje - bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. To paties kodekso 177 str. 2 d. nustatyta, kad šie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais <...>. Pagal LR CPK 176 str. 1 d. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Pažymėtina, kad leistinos įrodinėjimo priemonės yra ne tik šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atsto­vus pateikti) paaiškinimai, liudytojų parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai ir ekspertų išvados. Taip pat įrodinėjimo priemonėmis gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų (CPK 177 str. 2-3 d.). Įstatymų leidėjas, išvardydamas įrodinėjimo priemones, nustato teisinių reiškinių fiksavimo formas ir nurodo, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima tinkamai naudotis teisme, arba, kitaip tariant, be kokių negalima apsieiti įrodinėjant.

Įrodymų leistinumas suteikia teismui galimybę greičiau nustatyti tiesą byloje. Bylos atveju nustatytos faktinės bylos aplinkybės atkuria objektyvią tikrovę, nes su byla susiję veiksmai ar (ir) įvykiai palieka pėdsakų ne tik įstatymo nustatytose įrodinėjimo priemonėse, bet ir visuose daiktuose bei procesuose, kuriuos tie veiksmai ar (ir) įvykiai pakeitė ir kurie atsispindėjo žmonių sąmonėje. Todėl visus tokius objektyvius pėdsakus teismas pripažįsta įrodymais. Priešingu atveju galima kalbėti ne apie teisingumo bendrąja prasme vykdymą teismuose, o tik apie formalios pro­cesinės teisybės pasiekimą pagal įstatymų leidėjo sukurtas žaidimo taisykles.

Laisvo įrodymų vertinimo esmė ta, kad teismo neriboja jokie formalūs įrodymai ir jis atsižvelgdamas į bylos aplinkybes sprendžia, remtis ar nesiremti vienokiais ar kitokiais duomenimis. Mokslo ir technologijų pažanga taip pat suteikia vis daugiau pažinimo galimybių, todėl išsiplečia įrodinėjimo priemonių skaičius ir susidaro galimybės nustatyti faktines bylos aplinkybes iš naujų šaltinių, kadangi esamos moksliškai pagrįstos technologijos irgi leidžia tai daryti.

Be to, pastaruoju metu civilinio proceso doktrinoje pabrėžiami kiti, moksliniai - techniniai būdai ir metodai, leidžiantys užtikrinti įrodymų patikimumą, teisingumą ir išsamumą civiliniame procese. Doktrinoje teigiama, kad nagrinėjant tiesos nustatymo būdus negalima apsiriboti tik tomis proceso normomis, kurios juos reguliuoja, o svarbu pasinaudoti ir tomis techninėmis bei taktinėmis priemonėmis ir metodais, kurie yra naudojami įrodymams rinkti, fiksuoti ir tirti.

Bylos atveju teismas, vertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, spręsdamas klausimą apie gautų faktinių duomenų tikrumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (2001-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2003-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-907/2003). Įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

Išanalizavus byloje esančius įrodymus bei nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad yra faktinis pagrindas ieškovės ieškinį atsakovei tenkinti iš dalies.

Dėl procesinių palūkanų iš atsakovės priteisimo.

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės ir procesines palūkanas pagal Lietuvos Respublikos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 str. 5 d. (su vėlesniais pakeitimais), kuris nustato, kad ūkio subjektui, vėluojančiam atsiskaityti už suteiktas paslaugas, gali būti skaičiuojamos 8 procentiniais punktais padidintos palūkanos. Todėl pripažintina, kad atsakovė privalo sumokėti ieškovei ir 8,00 proc. dydžio metines procesines palūkanas už galutinę priteistą 1 309,81 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t .y. 2020-10-15 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.37 str. 1, 2 d.).

Atskirai, pažymėtina, kad įgyvendinant 2000 m. birželio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą Nr. 2000/35 EB, nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs 2003 m. gruodžio 9 d. Lietuvos

Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas, su vėlesniais pakeitimais (toliau - Įstatymas) numato palūkanas už pavėluotus mokėjimus pagal komercinius sandorius, taip pat šių palūkanų mokėjimo terminus. Tai specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį nustatant palūkanas už atliekamus pagal komercinius sandorius pavėluotus mo­kėjimus (CK 1.3 straipsnio 3 dalis). Nurodyta Įstatymo norma yra dispozityvi, ir šalys gali susitarti kitaip apskaičiuoti palūkanų dydį (pavyzdžiui, taikyti CK 6.210 straipsnyje nustatytas įstatymines palūkanas). Jei, šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų normos už pavėluotus mokėjimus, teismas, nustatęs, kad sandoris atitinka įstatyme nurodytus komercinių sandorių požymius, jei kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti įstatyme nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo (LAT 2005-06-29 konsultacija Nr. A3-130 ,,Dėl kai kurių Civilinio kodekso normų taikymo“, skelbta: Teismų praktika, 2005-07-20, Nr. 23).

Ginčo atveju ieškovė būtent ir pareiškė tokį reikalavimą atsakovei, todėl teismas atsižvelgiant į anksčiau paminėtą turi teisinį pagrindą ne tik remtis minėto įstatymo nuostatomis, bet ir šioje dalyje tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimus atsakovei visiškai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kadangi ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, todėl ir jos patirtos bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš dalies. Pirmiausia, ieškovei iš atsakovės proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimo daliai priteistinas 39,00 Eur žyminis mokestis. Antra, atsižvelgiant į pačios atsakovės pasyvumą, kuomet teismas po ilgesnio laiko turėjo vėl pakartotinai nagrinėti jos prašymą dėl ieškovės ieškinio reikalavimų, dėl to proporcingai atmestai ieškinio daliai, jai iš ieškovės atstovavimo išlaidų dalis nepriteistina. Trečia, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei iš šalių nepriteisiamos, kadangi jų dydis neviršija minimalaus teisės aktais nustatyto dydžio (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).

Teismas , vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 str., 260 str., 265 str., 268 str., 270 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies.

1. Priteisti ieškovei UAB ,,APS GRUPĖ“ (į. k. 302498905) iš atsakovės UAB ,,Simas“ (į. k. 175653265) 1 309,81 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus devynis eurus 81 ct) remonto išlaidų atlyginimui, 8 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo galutinės priteistos 1 309,81 eurų sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2020-10-15 dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 39,00 Eur (trisdešimt devynis eurus) žyminio mokesčio. Likusioje dalyje ieškovės ieškinio reikalavimą atsakovei atmesti.

2. Proporcingai atmestai ieškinio daliai, nepriteisti atsakovei iš ieškovės atstovavimo išlaidų dalies atlyginimo.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo rūmus.