- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-04
- Bylos Nr.
- I-362-320/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00095-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irena Varžinskienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- N. F.
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Žavinta Jurgelėnienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir DalytėsZlatkuvienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. F. skundą atsakovuiUtenosapskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas N. F. skundu(b.l.2-5) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė panaikinti atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus (toliau – ir Migracijos skyrius) 2017 m. kovo 16 d. sprendimąNr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Rusijos Federacijos piliečio N.F.grąžinimo į Rusijos Federaciją“ (toliau – ir Skundžiamas sprendimas).
Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdyje paaiškino, jog yra Rusijos Federacijos pilietis, Lietuvoje gyvena nuo 1994 metų. Nuo 1994 m. iki 2004 metų Lietuvoje lankėsi vizos režimo pagrindu, o nuo 2004 metų gyveno su leidimais gyventi ir dirbti, kurių paskutinysis galiojo iki 2016 m. liepos 20 d. 2016-06-17 jis kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau- ir Migracijos departamentas), prašė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Vienas iš prašymo pagrindų – šioje valstybėje gyvena jo nepilnametis vaikas.Migracijos departamentas 2016-09-16 sprendimu atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Šį sprendimą apskundus administraciniam teismui, pastarasis pareiškėjo skundą atmetė, tačiau nurodė, kad dėl naujai atsiradusių aplinkybių (šeiminių ryšių bei gimusios dukros) atsirado sąlygos naujam administraciniam aktui priimti (leidimui gyventi Lietuvoje) bei išaiškino teisę pakartotinai kreiptis, prašant tokį leidimą išduoti. Atsakovas, neatsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas Lietuvoje gyvena daugiau kaip 20 metų, sukūrė naują šeimą, kurioje gimė dukra, be to, Lietuvoje gyvena ir kitas jo nepilnametis vaikas iš buvusios santuokos, priėmė Skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo ryšiai su Rusijos Federacija nutrūkę daugiau kaip prieš 20 metų, jo tėvai yra mirę, gyvas tik brolis, jis neturi kur grįžti. Mano, kad jo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra neproporcinga priemonė, taip bus išskirta pareiškėjo šeima, pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis.
Atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius atsiliepime teismui (b.l.23-25) nurodė, jog su pareiškėjo skundo reikalavimu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Migracijos skyrius, priimdamas Sprendimą, nustatė, jog N.F., gim. (duomenys neskelbtini), turi Rusijos Federacijos piliečio pasą (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2019 m. spalio 7 d. Jis turėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą Migracijos skyriaus Zarasų grupės (58). Minėto dokumento galiojimas pasibaigė 2016-07-20. Taip pat pareiškėjas turėjo nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2016-07-26 Migracijos departamento, kurios galiojimas pasibaigė 2016-09-19. Nuo 2016-09-20 pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai. Pareiškėjas 2006 – 2015 metų laikotarpiu turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotus Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau- ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu šeimos susijungimo pagrindu- gyventi su žmona Z.F., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Šiai santuokai iširus (ištuoka registruota 2014-10-21), pareiškėjui 2015 metais buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, tačiau kitu šeimos susijungimo pagrindu- Lietuvos Respublikoje gyvena jo mažametis sūnus D.F., gim. (duomenys neskelbtini), kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pareiškėjui 2016-06-17 pateikus prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, šio prašymo nagrinėjimui buvo išduota nacionalinė viza, tačiau Migracijos skyrius 2016-09-16 sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, remdamasis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau- ir Policijos departamentas) 2016-07-04 raštu Nr. (duomenys neskelbtini). Nors Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjui išaiškino jo teisę paaiškėjus naujoms aplinkybėms dėl šeiminių ryšių bei gimusios dukros kreiptis su nauju prašymu ir nauju pagrindu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir pareiškėjas skunde nurodo, jog jis tokį prašymą yra padavęs, tokie pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės. Pareiškėjas Migracijos skyriaus Zarasų grupėje tik teiravosi dėl galimybės pateikti tokį prašymą, tačiau jo nepadavė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentasatsiliepimeteismui (b.l.33-38) nurodė, jog su pareiškėjo skundo reikalavimu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjas 2016 m. birželio 17 d. Migracijos skyriaus Zarasų grupeipateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas, gavęs Policijos departamento išvadą, jog Rusijos Federacijos pilietis N.F. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2016-07-25 raštą su informacija apie pareiškėjo bendravimą su nepilnamečiu vaiku, 2016-09-16 sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Minėtasis sprendimas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu buvo paliktas galioti.Migracijos skyrius, nustatęs, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai (neturi galiojančio leidimo laikinai gyventi, o turėtos nacionalinės vizos galiojimo laikas pasibaigęs), atsižvelgęs į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į Rusijos Federaciją, priėmė ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjas naujo prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nėra pateikęs. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 2 dalį, užsienietis, kuriam atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, gali pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti (pakeisti) leidimą gyventi. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui, o pagal tos pačios dalies 4 punktą, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui, todėl Sprendimas atitinka teisinį reglamentavimą. Vien pareiškėjo vaiko, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimimo faktas nereiškia, kad Sprendimas pažeidžia konvencijos 8 straipsnį.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje ginčas kilo dėl Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2017 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Rusijos Federacijos piliečio N.F. grąžinimo į Rusijos Federaciją“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimunuspręsta įpareigoti Rusijos Federacijos pilietį N. F.savanoriškai išvykti į Rusijos Federaciją per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2017 m. balandžio 15 d., taip pat pareiškėjasįspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.Skundžiamas sprendimas motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentui 2016-09-16 atsisakius išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2016-09-19pasibaigus Nacionalinės vizos galiojimo terminui, ir grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalies3 ir 4 punktais, atsižvelgus į šio įstatymo128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes bei į tai, kad nenustatyta šio įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti N. F. į Rusijos Federaciją.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjasN.F., gim. (duomenys neskelbtini), turintis Rusijos Federacijos piliečio pasą (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2019 m. spalio 7 d. (b.l.49),2006-2016 metų laikotarpiu gyveno Lietuvos Respublikoje, turėdamas jam išduotus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau- ir laikini leidimai gyventi), paskutinis jam išduotas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2016-07-20 (b.l.62-63, 48). Pareiškėjas 1995-02-18 buvo sudaręs santuoką,su Lietuvos Respublikos pilieteZ.F., kuri nutraukta 2014-10-21, turi santuokoje gimusį sūnų D.F., gim. (duomenys neskelbtini) (b.l.64). Laikini leidimai gyventi pareiškėjui būdavo išduodami Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi, o paskutinysis leidimas laikinai gyventi pagrindu- Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis) (b.l.59-61). Pareiškėjas Migracijos skyriaus Zarasų grupei 2016-06-17 pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b.l.39-47) tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Migracijos skyrius 2016-06-22 paklausimu Nr. (duomenys neskelbtini)kreipėsi į Policijos departamentą, prašydamas įvertinti prašymą pateikusio užsieniečio grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei galimybę (b.l.75). Policijos departamentas į šį paklausimą 2016-07-04 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė išvadą, kad Rusijos Federacijos pilietis N. F. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei (b.l.79-80). Šią savo išvadą Policijos departamentas grindė tuo, kad:
2014-04-01 pareiškėjas buvo pristatytas į Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau- ir Utenos AVPK) Zarasų rajono policijos komisariatą dėl viešosios tvarkos pažeidimo ir smurto artimoje aplinkoje: būdamas neblaivus, viešoje vietoje sukėlė konfliktą, panaudojęs fizinę jėgą, sukėlė skausmą savo žmonai ir sūnui; dėl šio įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o Zarasų rajono apylinkės teismo 2014-04-11 baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- ir BK) 140 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jam paskirta 6 mėnesių viešųjų darbų bausmė;
2014-07-25 N.F. pristatytas Utenos AVPK Zarasų rajono policijos komisariatą dėl smurto artimoje aplinkoje: mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo žmonai, dėl šio įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas, o Zarasų rajono apylinkės teismo 2015-12-16 nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme;
N.F. 2011-12-02 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau- ir ATPK) 126 straipsnio 1 dalį, 2014-01-05 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta bauda pagal ATPK 174 straipsnį, 2014-04-28 surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir paskirta bauda pagal ATPK 181 straipsnio 1 dalį, 2015-05-29 surašytas protokolas ir paskirta bauda pagal ATPK 206 straipsnį.
Migracijos departamentas, iš Migracijos skyriaus gavęs pareiškėjo 2016-06-17 prašymą kartu su surinktais dokumentais, 2016-07-17 raštu Nr(duomenys neskelbtini)kreipėsi į Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių, prašydamas suteikti informaciją, ar N. F. dalyvauja nepilnamečio D.F. auklėjime, ar materialiai jį išlaiko (b.l.90). Zarasų rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2016-07-25 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentą informavo, kad pareiškėjas teismo priteisto išlaikymo sūnui nemoka, jokiais daiktais ar materialinėmis lėšomis prie vaiko išlaikymo neprisideda, nurodė vaiko požiūrį į bendravimą su tėvu (b.l.95). Įvertinęs surinktą medžiagą Migracijos departamentas 2016-09-16 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė išduoti Rusijos Federacijos piliečiui N.F. leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindu (jo gyvenimas gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai; jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi) (b.l.100-104). Nesutikdamas su paminėtu Migracijos departamento sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2017-02-14 sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b.l.9-12). Vilniaus apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2017-02-14 sprendimu administracinėje byloje Nr.I-1241-561/2017 (toliau- ir VAAT 2017-02-14 sprendimas) konstatavo, jog Rusijos Federacijos pilietis N. F. kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl laikinas leidimas 2016-09-16 gyventi Lietuvoje jam neišduotas pagrįstai. Teismo sprendimas įsiteisėjo. 2017 m. kovo 16 d. buvo priimtas Skundžiamas Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus sprendimas, įpareigojantis Rusijos Federacijos pilietį N. F. savanoriškai išvykti į Rusijos Federaciją.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Skundžiamą sprendimą laiko nepagrįstu ir neteisėtu iš esmės todėl, kad jį priimdamas atsakovas neatsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. nevertino, kad pareiškėjas turi sugyventinę ir ką tik gimusią dukrą, taip pat Lietuvoje gyvena jo sūnus iš pirmosios santuokos.Atsakovas teigia, kad priimdamas Skundžiamą sprendimą, įvertino visas aplinkybes, įsigilino į pareiškėjo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, atsižvelgė į šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, jo įvykdytus teisės pažeidimus.
Lietuvos Respublikoje užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija Nr. XII-2080), taip pat šį įstatymą įgyvendinantys teisės aktai.
Įstatymo2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savarankiškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi.Įstatymo125 straipsnio 1 dalis nustato sąlygas, kurioms esant priimamas sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, tarp jų: kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui (3 punktas), kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui (4 punktas). Byloje nėra ginčo, kad Rusijos Federacijos pilietis N.Fedyunkinas Lietuvos Respublikoje gyvena be galiojančios nacionalinės vizos, (2016-07-20 išduotos nacionalinės vizos galiojimas pasibaigė 2016-09-19) ir be galiojančio leidimo laikinai gyventi, paskutinio jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimas pasibaigė 2016-07-20.
Tačiau, kaip ne kartą pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jog net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas dėl to, kad jis nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti; sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių vaikų teisių apsaugą. Tai įtvirtinaĮstatymo 128 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog aiškindami ir taikydami Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, ne tik teismai, bet ir valstybės institucijos privalo atsižvelgti į ESteisės turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su ESteisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (Išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalį; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimus ir kt.).
Europos Parlamentas ir Taryba 2008 m. gruodžio 16 d. priėmė direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva). Pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį, ES valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus Direktyvos 13 straipsnio 4 dalį). Direktyvos 21 straipsnyje nurodyta, kad ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnio nuostatas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime (administracinė byla Nr. A858-2332/2011)akcentavo, kad sprendžiant asmens išsiuntimo (įpareigojimo išvykti)iš Lietuvos Respublikos klausimus, būtina vadovautis netiesioginio ESteisės, įskaitant direktyvas, veikimo principu. Šis principas reiškia, kad valstybės narės teismas, taip pat kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos nacionalinę teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Marleasing (C‑106/89), 8 p.; 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Commune de Mesquer (C‑188/07), 84 p.; 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Inter- EnvironnementWallonie (C-129/96), 40 p.; 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje HenkelKgaA (C-218/01), 60 p. ir kt.). Minėtą būtinybę nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvų nuostatas ir tikslus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą buvo pažymėjęs ir anksčiau (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje A858-1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad grąžinimas – tai trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas – savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai. Pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti.Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Direktyvos6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti (kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti) kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, o pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas.Direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressisverbis nurodyta, jog pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęsaptartas Direktyvos nuostatas bei jas plėtojančią ESTT praktiką, yra ne kartą pažymėjęs, jog svarstant išsiuntimo sprendimo priėmimo klausimą,gali paaiškėti aplinkybių, kurios leidžia daryti prielaidą, jog poreikis užtikrinti asmens teises gali nusverti poreikį pasiekti, kad tas asmuo nebebūtų Lietuvos Respublikos teritorijoje (žr., pvz., 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje A858-2332/2011, 2014 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje A756-1242/2014, 2016 m. liepos 29 nutartis administracinėje byloje Nr.A-3921-858/2016).
Aiškinant ir taikant teisės normas šioje byloje, būtina atsižvelgti ir į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK)8 straipsnio, užtikrinančio teisę į privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimą, nuostatas.EŽTT savo praktikoje pripažįsta šeimos ryšių svarbą ir yra ne kartą konstatavęs, jog asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip EŽTK 8 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Amrollahiprieš Daniją, pareiškimo Nr. 56811/00). EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Hokkanen prieš Suomiją (A serija, Nr. 290) bei pareigą priimant sprendimus vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga pagal EŽTK 8 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. vasario 5 d. sprendimą Kosmopoulou prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 60457/00). Tačiau EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (EŽTT 2008 m. liepos 17 d.sprendimas byloje prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Šiuo atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys, ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimoNr. 46410/99).
Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais.VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009 ir kt.). Taigi, prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui į užsienio valstybę, taikant galiojančias ESbei Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas.
Įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog jau Skundžiamo sprendimo priėmimo metu Migracijos skyriuibuvo žinomos aplinkybės, kad pareiškėjas gyvena kartu su Lietuvos Respublikos piliete J.G.bei yra mažametės dukters A. F., gimusios (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje, tėvas. Be to, Lietuvos Respublikoje gyvena ir pareiškėjo nepilnametis sūnus iš pirmosios santuokos D.F., gimęs (duomenys neskelbtini). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad VAAT 2017-02-14 sprendime įvertino tik pareiškėjo ryšius su nepilnamečiu sūnumi D.F., tačiau nevertino jo ryšių su sugyventine J.G. bei mažamete dukra, pažymėjęs, kad šios aplinkybės nebuvo žinomos Migracijos departamentui priimant 2016-09-16 sprendimą atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bei nurodęs, jog pareiškėjui nėra užkirsta teisė kreiptis į Departamentą su nauju prašymu ir nauju pagrindu dėl leidimo laikinai gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje. Todėl atsakovas, priimdamas Skundžiamą sprendimą, privalėjovisapusiškai ir išsamiai įvertinti, ar šios aplinkybės nėra priskirtinos prie aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad šiuo metu pareiškėjas gyvena Zarasuose su sugyventine ir dukra. Tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas, ką patvirtino ir liudytoja apklausta J.G.Atsakovas nepateikė ir teismas nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą.Akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjoįpareigojimas grįžti į Rusijos Federacijągali sukelti neigiamų pasekmių – pareiškėjo ir jo šeimos pasinaudojimas šeimos susijungimo teisebūtų apsunkintas. Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikojesusiklosčiusius šeiminius ryšius, pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę pažeistųmažamečio vaiko interesus, neužtikrintų sąžiningos pusiausvyros tarp asmens ir bendruomenės interesų bei pareigos, priimant sprendimus, vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga.Todėl teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat jo asmeninio ir šeiminio gyvenimo aspektus, daroišvadą, kad tarp pareiškėjo ir sutuoktinės bei mažamečio vaiko egzistuoja tokio pobūdžio faktiniai šeimos santykiai, kad, vadovaujantisaukščiau aptartais ES teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia ESTT bei EŽTT praktika,EŽTK8 straipsniu, negalėjo būti priimtassprendimasišsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. ir 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus).
Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiką. Pagal pareiškėjo N.F. paaiškinimus, jis nuo 1994 metų iki 2006 metų Lietuvos Respublikoje pastoviai lankėsi jam išduotų vizų pagrindu. Ši aplinkybė bylos medžiaga nėra paneigta, ją patvirtina tai, kad 1995-02-18 jis sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete Z.R. (po santuokos- F.), kuri buvo nutraukta 2014-10-21, šioje santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus Danilas. Nuo 2006 metų pareiškėjui kasmet vieneriems metams būdavo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai rodo, kad jis daugiau kaip 20 metų palaiko artimus socialinius ryšius su Lietuvos Respublika, o daugiau kaip 10 metų pastoviai joje gyvena. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tai gana ilgas ir pakankamas laiko tarpas glaudiems ryšiams su Lietuvos Respublika susiformuoti, ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikoje pareiškėjas sukūrė dvi šeimas, turi du nepilnamečius vaikus, teigia, kad jo ryšiai su Rusijos Federacija yra nutrūkę. Tokį jo paaiškinimą patvirtina ir aplinkybės, jog pareiškėjo tėvai, gyvenę Rusijos Federacijoje, yra mirę (b.l.64), pareiškėjas per pastaruosius 4 metus tik vieną kartą buvo išvykęs į Rusijos Federaciją aplankyti tėvų kapų (b.l.58), šio paaiškinimo nepaneigia jokie kiti byloje surinkti įrodymai.
Atsakovas savo poziciją dėl Skundžiamo sprendimo teisėtumo grindžia ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta aplinkybe, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Pažymėtina, kad ši aplinkybė kaip Skundžiamosprendimo pagrindas pačiame sprendime nėra nurodyta, įstatymų leidėjo ši aplinkybė taip pat nėra nurodoma Įstatymo 125 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyti sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priėmimo pagrindai. Pagal Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai, jis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, ir tokį sprendimą priima Migracijos departamentas. Pareiškėjo atžvilgiu Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Iš VAAT 2017-02-14 sprendimo matyti, kad teismas, padarydamas išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, įvertinopareiškėjo teisei priešingas veikas, įvykdytas iki 2015 m. Pagal bylos medžiagą, pareiškėjo paskutinė neteisėta veika, numatyta Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse, įvykdyta 2014-07-25, administracine tvarka paskutinį kartą pareiškėjas nubaustas 2015-05-29 už užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvimo ir gyvenimo joje tvarkos pažeidimą, tačiau atsakovas šių aplinkybių nevertino kaip kliūties išduoti N.F. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2015-07-13, galiojusį iki 2016-07-20.
Iš Skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, priimdamas šį sprendimą, pažeisdamas Įstatymo 128 straipsnio 12 dalyje jam nustatytą pareigą, aukščiau aptartų aplinkybių iš viso nevertino, išimtinai rėmėsi Migracijos departamento 2016-09-16 sprendimu Nr(duomenys neskelbtini), t.y. Skundžiamame sprendime nenurodė jokių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje laiku, šeiminiais ryšiais, padarytų teisės pažeidimų pavojingumo pobūdžiu ir mastu, savo pozicijos dėl šių aplinkybių nemotyvavo bei teisiškai nepagrindė. Tuo atsakovas pažeidė ir VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
Ne kartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo pažymėta, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime tas pats teismas nurodė, jog teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu, atsižvelgdama į pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, jo šeiminius ryšius, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Skundžiamame sprendime numatytas pareiškėjo teisių apribojimas – įpareigojimas išvykti iš šalies – yra neproporcingas siekiamam tikslui. Vien formalus Įstatymo nuostatų ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų taikymas, neįvertinus minėtų reikšmingų tokiems atvejams aplinkybių, neatitinka viešojo administravimo principų, o būtent – įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principų (VAĮ 3 straipsnis).
Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas daroišvadą, kad atsakovas tinkamai neįvertinoaukščiau nurodytų faktinių aplinkybių ir jų nepagrįstai nepripažino užkertančiomiskelią sprendimo įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimui, todėl Skundžiamas sprendimas pripažįstamas neteisėtu bei nepagrįstu iryra naikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 4 dalimi, teisėjų kolegija,
nusprendžia:
skundą patenkinti.
Panaikinti Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2017 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Rusijos Federacijos piliečio N.F. grąžinimo į Rusijos Federaciją“.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.